Eilėraščiai vaikams: triukšmas, pamokos ir garsų pasaulis
Eilėraščiai vaikams - ne tik gražūs eiliuoti tekstai. Tai puikus būdas ugdyti vaikų kūrybiškumą, gerinti atmintį, turtinti vaiko žodyną. Poezija atskleidžia kalbos žodį ir turtingumą. Ketureiliai dažnai sukelia įvairių emocijų, sužadina tiek vaikų, tiek suaugusiųjų vaizduotę. Eilėraštis - galinga emocinės išraiškos priemonė. Poezijoje slypi tiek jausmų ir išgyvenimų, suteikiančių vaikams galimybę geriau suvokti savo patiriamus jausmus, juos įvardinti, geriau suvokti aplinkinių žodžiais neišreikštas emocijas. Eilėraščių įsiminimas ir jų deklamavimas naudingi vaiko atminčiai ir pažinimo funkcijoms lavinti. Daugelyje eilėraščių slypi kur kas daugiau nei tik eiliuotas, skambus tekstas.
Triukšmo įtaka ir emocijos vaikų pasaulyje
Vaikų pasaulyje garsai ir triukšmas gali sukelti įvairias reakcijas - nuo džiaugsmo ir smalsumo iki baimės ir nerimo. Kaip eilėraščiai padeda vaikams suprasti ir išgyventi šias patirtis?
Kartais net menkiausias triukšmas gali sudrumsti ramybę ir išgąsdinti. Štai pavyzdys, kaip netikėtas garsas paveikia trapų vaiko sapną:
Tamsiausiame kambario kampe gyveno labai gražus, bet nepaprastai baikštus vaiko sapnas. Kasnakt, užgesinus naktinį šviestuvą, jis išlįsdavo iš savo slėptuvės ir tykiai tykiai, kad nesugirgždėtų nei viena grindinio lentelė, sėlino prie vaiko lovelės. Įsitikinęs, kad vaikas stipriai įmigęs, baikštus sapnas perlipdavo per aukštus lovelės kraštus ir atsargiai atsiguldavo šalia mažylio ir visų jo žaislų. Tą pačią akimirką miegantis vaikutis pradėdavo šypsotis. Tą naktį sapnas kaip ir visuomet buvo apkabinęs saldžiai miegantį mažylį ir pasakojo jam apie skruzdėlytės, norėjusios pamatyti mėnulio pakaušį, nuotykius. Sapnas jau norėjo tęsti skruzdėlytės nuotykius, kai staiga išgirdo neaiškų triukšmą ir vos spėjo pasitraukti į šalį, kai didelė raina katė nusprendė užimti sapno vietą. Sujudimas pažadino mažylį, todėl sapnas kliūdamas net už šešėlių strimgalviais puolė link savo tamsiojo kampo. Maža to, vaikas išsigando ir pradėjo garsiai verkti. Sapnui pasidarė visai nesmagu.
Triukšmas gali būti ir vėjo švilpimas, sukeliantis įvairias mintis, kaip šioje dainelėje:
Dejuoklio dainelė
Ui ui! Oi oi!
Kas bus rytoj?
Ai, ai! Ajajai!
Neruošti namų darbai.
Švilpia vėjas kamine.
Braunasi po kepure.
Ui, ui, ui! oi, oi, oi!
Viskas bus gerai rytoj.
Nes ne mano šio dainelė.
Tai tik vėjas triukšmą kelia.
Netikėti garsai gali priversti ir labiau susimąstyti, arba pabėgti. Štai, kaip mažas peliukas išsigando:
Sykį, kai vaikas miegojo, užsikabarojo ant stalo Peliukas. Pamatė Pieštuką, pačiupo ir nusitempė į savo urvelį. -Paleisk mane! - ėmė prašyti Pieštukas. - Kam gi aš tau reikalingas? -Aš tave sugraušiu! - pasakė Peliukas. - Man labai niežti dantys ir aš nuolatos turiu ką nors graužti. Va kaip! -Oi!... - suriko Pieštukas. -Gerai jau, gerai, - sutiko Peliukas, - piešk! -Čia sūris? -Čia obuolys! -Oi, žinau čia dešrelės! - šūktelėjo Peliukas ir apsilaižė. -Čia panašu į ka... -Juk čia tikra katė! - Išsigandęs sucypė Peliukas. - Gelbėkit!
Pamokos apie triukšmą ir saugumą: Trijų paršiukų istorija
Pasaka apie tris paršiukus yra puikus pavyzdys, kaip per eilėraščius galima kalbėti apie triukšmo prigimtį, pavojų ir saugumo svarbą. Čia triukšmas pasireiškia kaip vilko grėsmė ir jo namų griovimas.
Gūdžiame miške nuo seno Trys paršiukai sau gyveno. Buvo broliai jie visi. Jų vardai - labai keisti: Nafas - pats vyriausias brolis, Nifas - amžinas linksmuolis, Nufas - greitas tartum vėjas, Dainininkas ir šokėjas. Per dienas jie žaidžia, dūksta, Pramogų jiems nepritrūksta. Aidi miškas nuo dainų - Broliams linksma ir smagu. Nors šilta saulutė šviečia, Nafas brolius pasikviečia. Kai ateina jie prie tako, Brolis Nafas jiems ir sako: - Susirinkom pasvarstyti, Ką gi reikia mums daryti? - Nors dar šilta ir gražu, Vėsta oras pamažu. Kai žvarbi žiema ateis, Šaltis mus tikrai pribaigs. Vilkas pilkas - tas žvėris - Pasigaus mus ir praris! Reikia mums statyti namą Nei per aukštą, nei per žemą. Įstatyt tvirtas duris - Nebaisus bus joks žvėris!
Broliai tinginėliai iš pradžių nekreipė dėmesio į Nafo perspėjimus apie gresiantį pavojų ir galimą vilko keliamą triukšmą:
- Tu, brolau, negąsdink mūsų - Žiemą mes kaip nors prabūsim. Gal jos ir visai nebus... O vilkų - nėra pas mus! Kam čia vargti, kam statyti, Jeigu galim palakstyti? Nieko tu nebegalvok - Su mumis linksmai dainuok: Mums nereik jokių namų - Čia nėra piktų vilkų! Vilką mes į kelmą tvosim Ir kaip šungrybį suplosim! Vilko niekad nemačiau, Tiktai pasakoj skaičiau. Negyvena jis miške - Tik - zoologijos sode. - Oi, broliukai tinginiai... Na, ir žaiskit sau smagiai! Teks vienam statyti namą - Nei per aukštą, nei per žemą. Nafas vienas nuskubėjo, Statė, triūsė - net per vėją! Akmenis sunkiausius tampė, Vilko iš visų pakampių. Namą mūrijo jisai - Kad nebaisūs būt vilkai. Net giria nustebus žiūri - Tokio namo nieks neturi. Na, o broliai tinginėliai? Žaidė visą rudenėlį. Kai žvarbi žiema atėjo, Verkia jie nuo šalto vėjo: - Šalta, šalta mums labai... Ant vandens - vieni ledai! Šąla ausys ir kojytės, Šąla riestos uodegytės. Kas gi bus? Kas gi bus? Reikia mums statyt namus! Bet žinai... Statykim greitai - Nesušilę, nesukaitę - Mes labai nesitampykim Ir ilgai čia nesvarstykim - Aš statysiu iš šiaudų! Na, o aš - iš pagalių!
Tačiau kai pasirodė vilkas, supratimas apie pavojų ir jo keliamą triukšmą tapo realybe:
Snaudė vilkas pakrūmy - Jis į viršų strykt pašoko! Vos nenumetė apuoko... - Kas čia tokį triukšmą kelia? Visą dieną galvą gelia! Piktas, alkanas esu - Aš - baisiausias iš visų! Kokia laimė man nušvito - Porą paršų čia priklydo. Tuoj suėsiu juos abu - Nebeliks nė uodegų! - Čia, broleli, tikras vilkas Ir iš kur jis atsivilko? Bėkim lėkim, kiek tik galim, Gal suspėsim į namelį! Oi, baisu baisu, baisu - Vilko kaukšinčių dantų! Oi, baisu, baisu, baisu - Bėgu greitai, bėk ir tu!
Vilkas su savo grasinimais kėlė baimę ir triukšmą, griovė namus, kol galiausiai susidūrė su stipriausiu statiniu:
Vilkas rankeną klebena: - Paršai, jūs juokų nekrėskit Ir man nervų nebeėskit. Greit darykite duris - Vilkas pilkas jus praris! Na, jei paršai neišlįs, Tuoj išversiu aš duris! Viens, du, trys - pučiu, pučiu... Aš tų paršų nekenčiu! Štai namelis ir sugriuvo... Oi, broleli, mes pražuvom! - Jūs, broliukai, nedrebėkit - Puodą kaisti man padėkit. Vilkas namo nenupūs, Kad ir koks jis atkaklus! - Ką gi man dabar daryti? Kaip man tuos paršus praryti? Aš per kaminą įlįsiu, O tada - visus prarysiu! Vilkas jau ant stogo lipa... “Paršai taip skaniai pakvipo! „Šlumšt per kaminą vidun: Keberiokšt! Dun - dun, dun - dun!!! Katilas vandens jau laukia O iš skausmo vilkas staugia: - Karšta, karšta man labai - Svyla kailis ir nasrai! Oi, kaip viską skauda klaikiai... Man tų paršų nebereikia! Nebereikia man nė kiškių - Bėgu aš iš šito miško! Broli mielas, mums atleiski... Į namelį įsileiski. Mes daugiau nebetingėsim Darbus dirbti tau padėsim. Tai namelis nuostabus - Jam joks vilkas nebaisus!
Garsų ir eilių pasaulis: lavinamoji reikšmė
Eilėraščiai vaikams yra ne tik pramoga, bet ir svarbi ugdymo priemonė. Jie padeda vaikams suprasti įvairius garsus ir lavina kalbinius įgūdžius. Štai keletas patarimų, kaip įtraukti eilėraščius į vaiko kasdienybę:
- Parinkite eilėraščių, tinkamų vaiko amžiui ir raidos etapui. Paprastas eilėraščio rimas, patraukli, vaiko interesus atliepianti poezijos kūrinio tema paskatins vaiko susidomėjimą, o mokymosi procesas bus malonus ir efektyvus.
- Mokymo procesą pradėkite garsiai skaitydami vaikui eilėraščius.
- Sukurkite palankią aplinką, kurioje vaikai jaustųsi patogiai ir galėtų išreikšti save. Skatinkite juos pasidalinti mintimis ir jausmais, aplankančiais išklausius eilėraštį.
- Kartojimas - būtinas veiksmas siekiant įsiminti. Kartu su vaiku periodiškai deklamuokite eilėraštį.
- Džiaukitės vaiko pastangomis ir pasiekimais mokantis ir deklamuojant eilėraščius.
Eilėraščių įtraukimas į vaiko literatūrinį pažinimą - neįkainojama dovana vaikui. Mėgstate klausytis deklamuojamų eilėraščių? Išmokus ilgą eilėraštį mintinai, atsipalaiduokite žaisdami! Mėgstate minti mįsles? Tai, kaip ir eilėraščių mokymasis, gali būti labai naudinga veikla.
Lietuvių poezijoje gausu įdomių, pralinksminančių, priverčiančių susimąstyti, originalaus kalbos stiliaus, labai turiningų eilėraščių. Anzelmas Matutis, Justinas Marcinkevičius, Janina Degutytė, Violeta Palčinskaitė, Vytė Nemunėlis, Sigitas Geda, Martynas Vainilaitis, Kostas Kubilinskas ir kiti poetai sukūrė daug ypač gražių eilėraščių.
Įvairūs garsai ir poetinės išraiškos
Eilėraščiai padeda vaikams atpažinti ir suprasti įvairius garsus - nuo gamtos garsų iki kasdienių triukšmų, paverčiant juos žaismingu mokymosi procesu.
Štai keli trumpi garsų fragmentai, kurie moko klausytis ir atpažinti:
- Staiga cip cip!
- Ku kū! Ku kū! Drykt!
- Ū ū! Ū ū! Ū ū!
O štai „Melagių daina“ su daugybe netikėtų ir smagių garsų bei veiksmų:
Melagių daina
Pykšt šaulys kiškelį, o tas - stryk Mėnulin
Ten kopūstus graužia ir po kelmu guli.
Lapė atsisėdus ant laktos užgrojo -
Tuojau pulkas vištų suktiniui sustojo.
Dviračiu sau gervė leidžias nuo kalnelio.
Žiogas gano briedžius ežere prie kelio.
Sraigė su kuprine aplink Žemę eina,
Rūko sau cigarą ir dainuoja dainą.
Kiaunė kepa duoną - kvepia visas šilas,
Silkės krūmuos gieda, o lakštutė - tyli.
Garsai gali būti ir žaismingi, lydintys kasdienius nuotykius su tėvais:
Dzig dzig dzig ant tėčio kojų
Lyg ant žirgo Vilniun joju
Švyst mane ranka tvirta
Ir skrendu kaip raketa
- Oi, tėveli, - jam šaukiu
-Aš į kosmosą lekiu
tags: #apie #triuksma #eilerastukas #vaikams
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
