Įdomūs faktai apie nuostabias skruzdėles

Skruzdėlės yra plėviasparniai vabzdžiai, priklausantys smaugtapilvių Apocrita pobūriui. Jos pasižymi ryškiu polimorfizmu ir bendruomeniniu gyvenimo būdu, todėl yra vieni iš labiausiai paplitusių vabzdžių mūsų planetoje. Jų aptinkama iš esmės visur, išskyrus Antarktidą ir kelias salas. Šiuo metu skruzdėlių mūsų planetoje - tiek daug, kad jų visų masė sudaro iki ketvirtadalio visų gyvūnų masės! Pasaulyje suskaičiuojama daugiau nei 14 tūkst. rūšių, o vien Lietuvoje gyvena daugiau kaip 60 rūšių skruzdėlių.

I. Skruzdėlių atsiradimas ir paplitimas

Ar galite įsivaizduoti, kad pirmosios skruzdėlės atsirado prieš maždaug 110-130 milijonų metų? Tai seniau nei dinozaurai! Kreidos-terciaro periodo masinio išnykimo metu, įvykusio maždaug prieš 65 milijonus metų, kai išnyko dinozaurai, skruzdėlės pasauliniu mastu dauginosi itin sparčiai ir suklestėjo. Jų klestėjimas tęsiasi iki pat šiol.

Išskyrus Antarktidą, Arktį bei kelias salas, visoje Žemės planetoje galima rasti bent vieną skruzdėlių rūšį. Buvo apskaičiuota, jog pasaulyje yra apie 10 000 000 000 000 000 skruzdėlių. Tai reiškia, kad vienam žmogui pasaulyje tenka po maždaug 143 milijonus skruzdėlių!

Pavyzdžiui, Havajuose priskaičiuojama net 50 skruzdėlių rūšių - tačiau nei viena jų nekilo būtent iš šios salos. O viena skruzdėlių grupė, vadinama argentiniškosiomis skruzdėlėmis (Linepithema humile), vien per pastarąjį šimtmetį įsitvirtino 15-oje pasaulio šalių, išsidėsčiusių net šešiuose žemynuose.

II. Skruzdėlės - tikri bendruomenės kūrėjai

Skruzdėlės yra socialiniai gyvūnai, gyvenantys didelėmis kolonijomis. Kolonija, dar vadinama formikarijumi, susidaro iš vienos ar daugiau kiaušinėlius dedančių motinėlių ir didelio kiekio „darbininkių“ patelių. Bendruomenėse gyvenančios skruzdėlės dėl pasiskirstymo į kastų sistemas savo kolonijose tiksliai pasidalina pareigomis.

Mokslininkai apskaičiavo, kad vidutinio dydžio rudųjų miško skruzdėlių kolonija yra sudaryta iš 3 milijonų individų. Tad viename skruzdėlyne gali gyventi populiacija, prilygstanti visos Lietuvos gyventojų skaičiui! O didžiausias pasaulyje rastas skruzdžių lizdas yra net 6000 kilometrų ilgio, rastas Europoje. Jį sudarė 33 Argentininių skruzdžių gentys, susijungusios į vieną super koloniją, su milijonais lizdų ir milijardais darbuotojų.

III. Skruzdėlių šeimos nariai ir jų darbai

Paprastai skruzdėlės skirstomos į motinėles (karalienes), darbininkes ir patinėlius. Darbininkės yra lytiškai nesubrendusios patelės. Būtent jos sprendžia visus skruzdėlyno klausimus: rūpinasi kolonijos priežiūra, išplėtimu, lervučių ir motinėlių maitinimu, stato lizdą, rūpinasi maistu ir jaunikliais. Anksčiau klaidingai manyta, kad svarbiausia skruzdėlyne yra motinėlė. Iš tikrųjų daug svarbesnės - darbininkės, o motinėlė joms reikalinga tik dėl kiaušinių. Jeigu motinėlė bus nepakankamai vaisinga ir dės per mažai kiaušinių, darbininkės gali ją net nužudyti.

Motinėlė būna du ar tris kartus didesnė už darbininkes. Lietuvoje jos dydis gali siekti 2-3 cm, o pasaulyje pačios didžiausios - net 5 cm. Viename skruzdėlyne, priklausomai nuo rūšies, būna viena arba kelios motinėlės. Kartais darbininkės pasižymi polimorfizmu, t. y. atrodo skirtingai, priklausomai nuo atliekamų funkcijų. Kai kurios darbininkės gali turėti dideles galvas su galingomis mandibulėmis ir yra vadinamos kareiviais.

Skruzdėlių patinėliai gyvena labai trumpai - apie porą savaičių. Jų vienintelė paskirtis - apvaisinti naujas motinėles spietimo metu. Ilgiausiai gyvena motinėlės - iki 20 metų (rekordas - 28 metai), todėl skruzdėlės laikomos ilgiausiai gyvenančiais vabzdžiais pasaulyje. Darbininkių gyvenimo trukmė - iki 2-3 metų.

Atėjus poravimosi laikui, skruzdėlyne išsirita sparnuotos patelės ir patinėliai. Su sparnais būna tik motinėlės ir patinai, o sparnai jiems reikalingi tik spietimo metu. Kai ore įvyksta apvaisinimas, nauja motinėlė palieka savo gimtą skruzdėlyną ir ieško vietos naujai šeimai. Suradusi tinkamą vietą, motinėlė numeta sparnus, o jų raumenis transformuoja į maistą, skirtą pirmųjų darbininkių perams išmaitinti.

Palyginkime skruzdėlių šeimos narių funkcijas ir gyvenimo trukmę:

IV. Skruzdėlių namai - skruzdėlynai

Kaip bendruomeniniai vabzdžiai, skruzdėlės įsirengia skruzdėlynus. Mums įprastos rudosios miško skruzdėlės pirmiausia įsikuria spygliuočių miškuose, kur randa pakankamai statybinės medžiagos, t. y. senų spyglių. Kupolus suformuoja daugiausia miško skruzdėlės, nes ten - daug senų spyglių, šapelių, skujų - visa tai tinka statybai. Daugumos kitų rūšių skruzdėlės neformuoja didelių kupolų, todėl daugiau rausia, negu stato.

Skruzdėlynai būna žeminiai (įrengiami žemėje arba dalinai jos paviršiuje iš žemės grumstelių), medieniniai (įrengiami medžio kelmuose ar kamienuose) ir kombinuoti (įrengiami iš žemės grumstelių ir augalų dalelių). Miško skruzdėlynai yra daugiamečiai, jie nestatomi kasmet, bet nuolatos remontuojami ir plečiami.

Gyvenimo pradžioje skruzdėlės darbininkės rūpinasi kamerų švara, vėdinimu, motinėle, o po poros savaičių tampa statybininkėmis. Miško skruzdėlynas didėja tiek virš žemės, tiek po žeme, kur tuneliai ir kameros gali siekti net 4 m gylį. Skruzdėlynas - sudėtingas architektūrinis kūrinys, ir žmogaus protas dar nepajėgus suprasti, iš kur skruzdėlė žino, kur kokį spyglį ar akmenėlį padėti.

Pastebėta, kad tos skruzdėlės, kurios skruzdėlynus stato iš smėlio, geba reguliuoti skruzdėlyno temperatūrą naudodamos skirtingas statybines medžiagas. Jei reikia, kad skruzdėlynas greičiau įšiltų, paviršiuje pridedama tamsių akmenėlių, o jei reikia, kad jis neįkaistų, - šviesių. Gamtininkas A. Gaidamavičius pasakoja: „Labanoro girioje esu radęs rudųjų miško skruzdėlių skruzdėlyną, kurio aukštis siekė net 1,5 m. Spygliuočių miškuose aptikti metro aukščio skruzdėlyną nėra retenybė, tokio dydžio jie susiformuoja per ne vieną dešimtmetį.“

Skruzdėlės nemėgsta būti aptvertos - neretai nutinka, kad aptvertos skruzdėlės perkelia visą savo skruzdėlyną už tvoros. Jos labai kruopščiai renkasi vietą naujam skruzdėlynui, joms svarbu, kad bent pietinė dalis būtų visiškai apšviesta, todėl nepakenčia tvoros metamo šešėlio.

V. Skruzdėlių mityba ir bendravimas

Skruzdėlių maistas - be galo įvairus. Joms, kaip ir mums, reikia angliavandenių, riebalų ir baltymų. Angliavandenių jos gauna iš lipčiaus, kurį išskiria augalai ir kai kurie vabzdžiai, o gauti baltymų ir riebalų padeda kitų gyvių medžioklė.

Kai kurių rūšių skruzdėlės, vadinamos lapkirpėmis, įsigudrino po žeme veisti grybų fermas. Kartais darže galima pamatyti, kad žirnių lapuose yra taisyklingai iškirptų skylučių. Šias nuokarpas skruzdėlės nusineša giliai po žeme, ten apkrečia savo mėgstamų grybų sporomis ir augina savo „šampinjonus“. Nedidelę dalį skruzdėlių maisto sudaro augalų sėklos. Pavyzdžiui, našlaičių sėklos turi po maistingą sėklagūbrį, kurį skruzdėlės itin mėgsta. Tad jos renka našlaičių sėklas, suėda tuos sėklagūbrius, o pačias sėklas išmeta ir taip išplatina jas po apylinkes.

Skruzdėlėms orientuotis aplinkoje padeda kitų skruzdėlių palikti kvapai. Jos bendrauja kvapais (feromonais). Taip jos perspėja viena kitą apie pavojų, praneša, kur yra gausu maisto, perduoda kitą, kartais net labai sudėtingą, informaciją. Įdomu tai, kad skruzdės neturi ausų, o kai kurios - ir akių! Skruzdės „klausosi“ jausdamos vibracijas iš aplinkos per savo galūnes. Akių neturinčios skruzdės, tarkime vairuotojų skruzdėlės, komunikuoja tarpusavyje antenų pagalba, siųsdamos cheminius signalus.

VI. Nuostabios skruzdėlių galios

Skruzdės yra vieni iš stipriausių gyvūnų pasaulyje. Mechanikos inžinieriai stebisi skruzdėlės gebėjimu pakelti svorį, daug kartų didesnį už savo kūno masę. Paaiškėjo, kad ypatinga skruzdėlės kūno dalis yra kaklas, mat jam tenka visas nešulio, kurį skruzdėlė sugriebia burna, svoris. Minkštieji skruzdėlės kaklo audiniai su kietu krūtinės ir galvos egzoskeletu jungiasi panašiai kaip sunerti žmogaus rankų pirštai. Ši sandara itin svarbi, kad kaklas puikiai funkcionuotų. Nešdamos svorį, skruzdėlės sprandu išlaiko pusiausvyrą, o tai lemia ne tik jėga, bet ir technika bei pusiausvyra.

Be kitų faktų, skruzdėlės yra žinomos kaip vienos greičiausių judesių atliekančių vabzdžių. Tiksliau, tam tikros jų rūšys, pavyzdžiui, žandikaulio-spąstų skruzdė (snap jaw ant) ar skruzdė-drakula. Nors pasaulyje yra nepaprastai daug skruzdėlių, ne visos jos yra mažos. Didžiausia kada nors atrasta skruzdėlė buvo fosilijos pavidalo Titanomyrma giganteum, kurios ilgis siekė 6 centimetrus, o sparnų ilgis - net 15 centimetrų! Tiesa, T. giganteum jau išnykusios, bet vis dar egzistuoja pakankamai didelių skruzdėlių. Štai afrikietiškos Dorylus wilverthi ilgis viršija 5 centimetrus! Beje, prabudusios skruzdelės, panašiai kaip ir žmonės, rąžosi ir žiovauja.

VII. Skruzdėlių santykiai su kitais gyvūnais

Skruzdėlės gyvena ne vienos - jos sąveikauja su daugeliu kitų gyvūnų. Štai, pavyzdžiui, šernai skruzdėlynais naudojasi kaip SPA salonais! Kai šernas voliojasi skruzdėlyne, skruzdėlės visą jo kailį apipurškia skruzdžių rūgštimi. Ji veikia kaip pesticidas, tad tokiu būdu šernas atsikrato kailio parazitų.

Lietuvoje skruzdėlėmis minta pirmiausia paukščiai, ypač geniai ir lipučiai. Taip pat jos yra ir driežų skanėstas. Iš vaikystės daug kam yra žinomi skruzdžių liūtai - tai į laumžirgius panašūs vabzdžiai, kurių lervos smėlyje kasa piltuvo formos spąstus. Kai skruzdėlė įkrinta į tokį piltuvą, ji negali per birias smilteles išsiropšti į viršų ir patenka plėšrūnui į nasrus. Kaimyninėse šalyse skruzdėlėmis mėgsta maitintis rudieji lokiai. Mokslininkai apskaičiavo, kad pavasarį, vasarą ir rudenį skruzdėlės sudaro atitinkamai 12, 16 ir 4 proc. jų fekalijų svorio.

Skruzdėlės geba ir bendradarbiauti! Mokslininkai nustatė, kad apie 200 vadinamųjų grybelinių skruzdėlių bendrauja tarpusavyje ir perduoda vienos kitoms grybelių kultyvavimo žinias. Tačiau yra ir tokių rūšių skruzdėlių, kurios užsiima vadinamuoju socialiniu parazitizmu (vergija). Tokios rūšies motinėlė geba taip apžavėti kitų rūšių skruzdėles, kad jos pamiršta savo motinėles ir ima rūpintis įsibrovėle. Svetima motinėlė, žinoma, deda savo rūšies kiaušinius ir galų gale skruzdėlyne ima vyrauti įsibrovėliai, o vietinės skruzdėlės pamažu išnyksta. Buvo pastebėta, kad vienos skruzdėlių rūšys grobia kitų skruzdėlių rūšių kiaušinėlius. Vėliau šie kiaušinėliai yra suvalgomi arba išsiritus jaunikliams, jie paverčiami vergais.

VIII. Skruzdėlės ir žmonės: mitai ir tikrovė

Daugelis, paklaustų apie skruzdžių daromą žalą, atsakytų, jog skruzdės skaudžiai apšlapina ir taip nudegina žmogaus kūną. Iš tikrųjų skruzdėlės pirmiausia įkanda, o paskui į padarytą žaizdelę pripurškia skruzdžių rūgšties, išskiriamos iš pilvelio. Kartais, kai nepasiekia įkąsti, tiesiog atkiša savo pilvelį į priekį ir purškia rūgšties lašelius. Jos taip daro, žinoma, ne iš baimės, o puldamos priešą.

Skruzdžių rūgštis turi ėsdinamųjų savybių, ir didelis kiekis jos ant odos yra pavojingas. Gerai tik tiek, kad iš organizmo skruzdžių rūgštis gana greitai pašalinama. Ši rūgštis iš skruzdžių pirmą kartą buvo išskirta 1670 m., dėl to taip ir pavadinta. Visgi geluonį turi ne visos skruzdės. Pavyzdžiui, Lietuvoje itin populiarios sodinės arba juodosios skruzdės jo neturi. Tačiau atogrąžų kraštuose gyvena skruzdėlių, turinčių geluonį, ir tai įrodo jų giminystę su bitėmis.

Miškininkai skruzdėles laiko naudingomis, sodininkai - žalingomis, nors jos nėra nei naudingos, nei žalingos. Vienus miško kenkėjus jos naikina, o kitus, gebančius atsipirkti saldžiu lipčiumi (amarus, skydamarius, pušinius pjūklelius ir kt.), globoja. Todėl nereikia skruzdėlių nei globoti, nei naikinti, tiesiog dera leisti joms gyventi savo gyvenimą. Sodininkai ir daržininkai, kurie nuolatos vargsta naikindami skruzdėles, iš tikrųjų daro sau daugiau žalos, pamiršdami, kad skruzdėlės minta ir erkėmis. Juk pastarųjų savo sode taip pat nenorime matyti. Tad amarų problemą reikia spręsti naikinant pačius amarus, o ne skruzdėles.

Kol skruzdėlės ropinėja ir gyvena pievoje - jos nėra pavojingi vabzdžiai, tačiau įsikūrusios namuose, gydymo, maitinimo įstaigose ir kitose uždarose erdvėse, jos tampa kenkėjais. Visas jas į namus traukia vanduo ir maistas. Juodosios skruzdėlės į patalpas retai veržiasi, nebent namas buvo pastatytas ant jų kolonijų. Faraoninės skruzdėlės gyvena tik patalpose, šios skruzdėlės - gana dažnas kenkėjas tiek gyvenamosiose, tiek maisto gamybos įstaigose, ligoninėse. Mažos, vos įžiūrimos, rudos spalvos faraoninės skruzdėlės minta baltymų prisotintu maistu: mėsa, krauju, negyvais vabzdžiais ir kt. Jos mėgsta antisanitarines sąlygas, todėl tampa potencialiomis infekcinių ligų sukėlėjų platintojomis.

Apsigyvenus skruzdėlėms namuose, jas išnaikinti gana sunku, nes tai superorganizuoti vabzdžiai. Norint atsikratyti skruzdėlėmis visam laikui, svarbu rasti lizdą. Motinėlės yra tos, kurios deda naujus kiaušinėlius ir taip kolonija gausėja, o darbininkės tik rūpinasi kolonijos priežiūra.

Populiarus mitas, kad skruzdėlyną galima sunaikinti jį apipilant verdančiu vandeniu, deja, nepadės atsikratyti įkyrių kenkėjų. Verdantis vanduo išnaikins tik ant skruzdėlyno ar viršutiniuose jo sluoksniuose esančias skruzdes. Reikia atsiminti, kad skruzdėlynai gali būti giliai po žeme, o juose gali gyventi 2500 ir daugiau skruzdžių darbininkių. Todėl, norint atsikratyti skruzdžių, reikia sunaikinti motinėlę. Jei nepasiekėte skruzdėlyno gilumoje esančios motinėlės su kiaušinėliais, vadinasi, norimo rezultato nesulauksite.

Kai lizdas rastas ir sunaikintas, svarbu patalpose palaikyti švarą, užtaisyti įtrūkimus bei plyšius langų rėmuose, sienose, grindyse, per kuriuos skruzdėlės gali patekti į vidų, nelaikyti šiukšlių bei maisto likučių atvirai. Siekiant atbaidyti skruzdėles, galima patalpų paviršius plauti naudojant eterinius aliejus: pipirmėčių, citrusinių vaisių, levandų ar arbatmedžio, arba pabarstyti pipirais ar kava.

IX. Skruzdėlių gyvenimo įdomybės

Nors skruzdė yra darbštumo simbolis, mokslininkai atliko eksperimentą, kurio rezultatai atskleidė, kad 80 procentų skruzdėlių dirba įvairius darbus: renka maistą, stato ar valo būstą, o kas penkta skruzdėlė vengia darbo. Anot mokslininkų, tokį elgesį galima paaiškinti skruzdžių patologiniu tingėjimu arba senu amžiumi. Ilgą motinėlių ilgaamžiškumą paaiškina ir tai, kad motinėlė miega apie 9 valandas per dieną, o darbininkės perpus tiek. Skruzdės darbininkės per dieną užmiega apie 250 kartų po minutę. Trumpus, bet dažnus miego intervalus nulemia tai, kad nuolatos reikia skruzdžių, kurios rūpinasi kolonijos saugumu. Tuo tarpu motinėlė per dieną užmiega 90 kartų, bet miega po 6 minutes.

Nors ir sunku patikėti, tačiau skruzdės yra panaudojamos net kontrabandos tikslams. Anot Peru policijos, vietos kontrabandininkai išvolioja didžiąsias Amazonės skruzdes narkotinėse medžiagose, o tada gabena į Europą. Vienas toks siuntinys prieš keletą metų buvo sulaikytas pakeliui į Vokietiją, kur buvo areštuoti 122 vabzdžiai-kurjeriai. Mokslas apie skruzdėles vadinamas mirmekologija.

tags: #apie #skruzdes #vaikams

• Gidas tėvams dėl vaiko ligos ir nedarbingumo
• Metodika priešmokyklinėje grupėje
• Sužinokite viską apie virtus kiaušinius čia
• Valymas ir priežiūra: elektrinio pientraukio galvutė
• išsamus vadovas apie sprando vaiskumo tyrimą