Gyvenimas vaikų globos namuose: iššūkiai, reformos ir vilties spinduliai
Vaikų globos namai atlieka svarbų vaidmenį visuomenėje, suteikdami prieglobstį ir priežiūrą vaikams, kurie liko be tėvų globos arba yra iš rizikos šeimų. Šiose institucijose siekiama ne tik užtikrinti vaikų gerovę, bet ir paruošti juos savarankiškam gyvenimui, integruojant į visuomenę.
Lietuvoje vaikų globos namų tema yra itin aktuali, numatant vaiko globos politikos tobulėjimą bei plėtrą, globos šeimoje bei šeimynose skatinimą. Numatyta, kad iki 2020 m. neliks globos namų, jie gyvens šeimose, šeimynose, bendruomenėse.
Kaip ir bet kurioje darbovietėje, vaikų globos namuose yra darbuotojų kaita. Vaikų globos namai siekia suteikti vaikams saugią ir jaukią aplinką. Paauglys, augantis vaikų globos namuose, yra tokia pati asmenybė kaip ir vaikas, augantis šeimoje. Jis nori būti mylimas, suprastas, savarankiškas, pažinti ir suprasti suaugusiųjų pasaulį. Vaikui, likusiam be tėvų globos, reikalinga įvairiapusė ir kokybiška socialinė, pedagoginė ir psichologinė pagalba, o ypač paauglystės amžiuje, kada formuojasi asmenybė, atsiranda naujų poreikių, vidinių prieštaravimų tarp norų ir galimybių.
Šiuo metu Lietuvoje vyksta institucinės vaikų globos įstaigų pertvarka. Nuo 2020 m. sausio 1 d. savivaldybėms priklausančiuose vaikų globos namuose nebebus galima apgyvendinti tėvų globos netekusių vaikų, o nuo 2020-ųjų gruodžio 31 d. Vaikų globos namai išformuojami, o vaikai perkeliami gyventi į butus šeimynomis. Taip pradėta plėtoti globėjų sistema, siekiant, kad kuo mažesniam skaičiui vaikų tektų gyventi globos namuose.
Vaikų globos namų auklėtinių patirtys ir iššūkiai
Vaikų globos namuose gyvenantiems vaikams, regis, materialiai nieko netrūksta: jie aprengti, pavalgę, turi kur gyventi, turi savo kambarius, lanko mokyklas ir būrelius, važiuoja į stovyklas, teatrus, įvairias išvykas. Tačiau jiems trūksta brangiausių žmonių - mamos ir tėčio, trūksta šeimos, trūksta žmonių, prie kurių galėtų prisirišti. Vaikai visada labai tikisi, kad jie sugrįš į savo biologines šeimas. Jie visada labai idealizuoja savo tėvus ir galvoja, kad tėvai juos vieną dieną pasiims. Vaikai yra nuolatiniame laukime. Jie yra patyrę netektį, didelę netektį, praradę ne tik tėvus, bet ir artimą aplinką, namus, draugus, mokyklas. Jie yra patyrę įvairių traumų, dažnai labai didelių. Tai atsiliepia jų emocinei būsenai, daro didelį poveikį jų mintims, jausmams ir elgesiui.
J. Pukienės teigimu, visi vaikai nori augti šeimoje, jos auklėtiniai - taip pat. Todėl stebuklui jiems prilygtų ir tai, jei sulauktų globėjų ar įtėvių. Didelę patirtį turinti specialistė sako, kad visi, net labai sužeisti, vaikai geba kurti ryšį su jais besirūpinančiais žmonėmis. Tapti globėju - tai tam tikra prasme gelbėti pasaulį.
Paauglystė ir tapatumo formavimasis globos namuose
Paauglystė - nelengvas laikotarpis. Su paauglių problemomis susiduria ir biologiniai tėvai, ir darbuotojai, dirbantys vaikų globos namuose. Paauglystė - tai amžius, kai formuojasi asmenybė. Paaugliai rimtai išgyvena savo identiteto klausimą: „kas aš esu, kam aš priklausau, kur išvis aš šiame gyvenime esu?“ Į išsiskyrimą su tėvais, namais, įprasta aplinka paaugliai reaguoja dar sunkiau nei jaunesni vaikai.
Kuo dažniau paaugliai (ir visi vaikai) yra kilnojami iš vienos šeimos į kitą, iš vienų globos namų į kitus, tuo silpniau reaguoja į išsiskyrimus, nes išmoksta pasinaudoti gynybiniais mechanizmais, taip siekdami apsisaugoti nuo skausmo, kurį sukelia netektis. Kuo daugiau netekčių, tuo sunkiau kurti naują ryšį, nes vaikas nepasitiki suaugusiaisiais. Vaikas galvoja, kad nors viena jo klaida ir vėl jį paliks, numes ir jis niekam nebus reikalingas. Paaugliai ypač dažnai išbando suaugusiuosius. Santykiui su vaiku, o ypač su paaugliu, kurti reikia laiko.
Globos namuose augantiems paaugliams tapatumo formavimosi procesas gali būti ypač sudėtingas, nes jie dažnai neturi tvirto pagrindo ir palaikymo, kuris padėtų jiems atrasti save. Profesinis tapatumas padeda pasirinkti profesiją, kuri yra viena iš esminių sąlygų efektyviai ir pilnavertei integracijai į darbo rinką ir visuomenę. Paauglių profesinis tapatumas apima jų nuolatinį tobulėjimo procesą, jų nuostatas, vertybes, įgūdžius, gebėjimus, domėjimosi sritis, asmenybės bruožus.
Žinios apie karjeros esmę, jos dinamiką bei problemas, atsirandančias įvairiose fazėse, yra būtina vaikų profesinio tapatumo sąlyga, kurioje reikšmingą vietą užima vaiko augimas ir vystymasis, nes būtent šis laikotarpis yra pagrindinis pasirenkant profesiją, kurio metu formuojasi su karjera susijusios sąvokos ir nuostatos. Profesiniam pasirinkimui įtakos turi daugelis veiksnių, tai gali būti gyvenimo aplinkybės, asmenybės nuostatos, pasiekimai moksle ir pan. dalykai, tačiau svarbu atsižvelgti ir į šeimos kultūrinį bei socialinį kontekstus. Globos namuose gyvenantys paaugliai neturi savo šeimų, todėl tikimybė gauti reikalingą informaciją, kuri skatintų jų profesinį tapatumą yra sąlyginai nedidelė.
Profesinis orientavimas padeda paaugliams atrasti savo pašaukimą. Globos namuose gyvenantiems paaugliams dažnai iškyla profesinio tapatumo problemos, kurios yra sąlygotos socialinių įgūdžių stokos, emocijų diferenciacijos, individualizacijos ir deprivacijos. Paaugliai, augantys globos namuose, dažnai susiduria su profesinio tapatumo problemomis, negaudami pakankamai informacijos apie karjeros pasirinkimo galimybes, nesugebėdami pakankamai vertinti save, neturėdami motyvacijos daryti tai, kas patenkintų jų poreikius ir lūkesčius. Profesinio tapatumo problemos dažniausiai išryškėja neturint tvirto apsisprendimo dėl savo ateities, dėl nesugebėjimo, baimės ar nenoro planuoti savo ateitį, kas tiesiogiai siejasi su jų neigiama patirtimi, netektimis.
Svarbu, kad globos namuose būtų skiriamas ypatingas dėmesys paauglių profesiniam orientavimui. Tai apima informacijos apie įvairias profesijas teikimą, konsultacijas su karjeros specialistais, galimybes dalyvauti praktinėse veiklose ir stažuotėse.
Socialinės adaptacijos iššūkiai ir psichologinė parama
Paauglių socialinė adaptacija globos namuose susiduria su įvairiais iššūkiais, kurie gali turėti ilgalaikių pasekmių jų tolimesniam gyvenimui. Vienas iš pagrindinių iššūkių - emocinių ir elgesio problemų buvimas. Tyrimai rodo, kad praradusiems tėvų globą paaugliams būdingas aukštesnis elgesio ir emocinių problemų įverčių lygis pagal nerimo, socialinio nusišalinimo, socialinių problemų ir delinkventinio elgesio skales. Tai gali būti siejama su ankstyva neigiama psichosocialine patirtimi, meilės, šilumos trūkumu, nesaugumo jausmu ir neigiamu aplinkinių vertinimu.
Kitas svarbus iššūkis - socialinių įgūdžių stoka. Globos namuose augantys paaugliai dažnai neturi galimybių išmokti ir praktikuoti socialinius įgūdžius, kurie yra būtini sėkmingai integracijai į visuomenę. Galiausiai, paauglių socialinę adaptaciją globos namuose gali apsunkinti disfunkcionalios kognityvinės ir elgesio strategijos. Tyrimai rodo, kad globos namuose gyvenantys paaugliai dažniau taiko neadaptyvias kognityvines ir elgesio strategijas socialinėje srityje nei paaugliai, gyvenantys pilnose šeimose. Tai gali lemti socialinių situacijų vengimą, nerimą bendravimo metu ir sunkumus užmezgant bei palaikant santykius.
Socialinių įgūdžių ugdymas yra būtinas sėkmingai paauglių socialinei adaptacijai globos namuose. Tai apima bendravimo įgūdžių, konfliktų sprendimo įgūdžių, komandinio darbo įgūdžių ir gebėjimo užmegzti bei palaikyti santykius ugdymą. Globos namuose turėtų būti organizuojami specialūs užsiėmimai ir programos, skirtos socialinių įgūdžių ugdymui.
Psichologinė parama yra labai svarbi paaugliams, augantiems globos namuose. Jiems gali būti reikalinga pagalba sprendžiant emocines ir elgesio problemas, įveikiant traumas ir netektis, ugdant pasitikėjimą savimi ir motyvaciją. Globos namuose turėtų dirbti kvalifikuoti psichologai ir socialiniai darbuotojai, kurie galėtų suteikti individualią ir grupinę terapiją, konsultacijas ir kitą reikalingą pagalbą.
Pasiruošimas savarankiškam gyvenimui
Vienas iš pagrindinių globos namų tikslų - paruošti paauglius savarankiškam gyvenimui. Tai apima finansinio raštingumo, buities įgūdžių, darbo paieškos įgūdžių ir kitų svarbių kompetencijų ugdymą. Globos namuose turėtų būti organizuojami specialūs užsiėmimai ir programos, skirtos pasiruošimui savarankiškam gyvenimui. Taip pat svarbu, kad paaugliai turėtų galimybių praktikuoti šiuos įgūdžius realiose gyvenimo situacijose, pavyzdžiui, dalyvaudami darbo stažuotėse, savarankiškai tvarkydami savo finansus ar rūpindamiesi buitimi.
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip globos namų auklėtiniai jaučiasi labiau pasiruošę savarankiškam gyvenimui ir išmoksta pagrindinių įgūdžių ir vertybių, reikalingų suaugusiojo gyvenime.
Lietuvoje jau yra pripažįstama, kad jaunuoliai, išėję iš globos namų, yra itin pažeidžiama grupė. Šiai grupei būdingas žemesnis išsilavinimas, kas lemia ateityje prastesnes darbo perspektyvas, taip pat dažnesnis skurdas, įsitraukimas į kriminalinę veiklą, benamystė, ankstyva tėvystė. Net jų vaikams gresia didesnė psichikos ligų tikimybė, sunkumai mokantis bei tikimybė patekti į globos namus.
Palydimoji globa yra viena iš tų priemonių, galinčių suteikti reikiamą palydėjimą jaunuoliui, ką tik palikusiam globos namus. Tai yra globos forma, kai teikiama ilgalaikė kompleksinė pagalba jaunuoliams, kurie išeina iš globos namų, globėjų šeimos ar šeimynos ir pradeda savarankišką gyvenimą. Pagrindinis palydimosios globos tikslas yra padėti jaunuoliui išmokti būtinų įgūdžių, padėsiančių jam tvarkytis su kasdienėmis gyvenimo užduotimis.
Kaune šiuo metu yra dvi organizacijos, kurios teikia palydimosios globos paslaugas: VŠĮ „Acto Catholica Patria" veikiantis savarankiškumo ugdymo centras „Kitaip" ir „Mauros namai". Tyrimo rezultatai atskleidė, kad dauguma jaunuolių, kuomet jie jau turėjo palikti globos sistemą ir gyventi savarankiškai, tam jautėsi nepasiruošę, jiems vis dar sunku buvo planuoti savo finansus, susitvarkyti įvairius dokumentus, juos taip pat gąsdino atsiradusi nežinomybė. Priežastys, kodėl jaunuoliai jaučiasi nepasiruošę gyventi savarankiškai, yra dėl netinkamo paruošimo globos namuose. Iki paauglystės jaunuoliai praktiškai nėra ruošiami savarankiškam gyvenimui. Tik maždaug nuo 14 metų atsiranda galimybė patiems gamintis maistą, kartais pirktis maisto produktus, skalbti rūbus, prisižiūrėti save. Atėjus išėjimo laikui, darbuotojai gana fragmentiškai užsiima jaunuolio palydėjimu po globos.
Bendruomeniniai vaikų globos namai ir mitų laužymas
Nuo 2020 m. gruodžio 31 d. įsigaliojo nuostata, kad tėvų globos netekę vaikai bus apgyvendinami bendruomeniniuose vaikų globos namuose. Kaimyniniame Rokiškio rajone jau veikia net keturi bendruomeniniai vaikų globos namai. Obelių vaikų globos namų direktorius Tadas Stakėnas „Biržiečių žodžiui“ pasakojo, jog dveji vaikų bendruomeniniai namai yra įsikūrę Obeliuose, dar dveji - Rokiškyje.
Tadas Stakėnas pasakoja: „Gyvenamajame kvartale esančius namus, kuriuose įsikūrė tėvų globos netekę vaikai, nuomojamės iš privataus asmens. Kaimynystėje gyvenančios šeimos puikiai sutaria su vaikais, o pastarieji net prižiūri vieno gyventojo šuniuką. Neprieštarausiu, iš pradžių galbūt ir buvo šioks toks priešiškumas iš kaimynų, tačiau vaikams atsikrausčius, jis labai greitai ištirpo.“ Anksčiau vaikai, grįždami iš išvykų sakydavo, kad grįžta į „internatą“, o dabar, kai grįžtame iš kelionių, jie sako - „grįžtame namo“. Bendruomeniniuose vaikų globos namuose gyvena po 7-8 vaikus. Kambariuose jie įsikūrę po vieną ar dviese. Kiekviena šeimyna turi savo mokėjimo korteles ir kartu su auklėtoja eina į parduotuvę apsipirkti. Kai atšąla oras, vaikai patys kūrena krosnį, patys prisineša briketų. Vyksta normalus gyvenimas, kaip įprastoje šeimoje.
Daugelis žmonių net negalvoja apie vyresnių vaikų globą, nes visuomenėje egzistuoja daugybė klaidingų įsitikinimų apie paauglių globą. Neretai sutinkami vis dar egzistuojantys mitai, užsilikę iš sovietmečio apskritai apie vaikus, kurie auga vaikų globos namuose. Paprastai žmonės įsivaizduoja, jog tai vaikai, atskirti nuo visuomenės, kurie turi elgesio problemų, galbūt netgi daro teisės pažeidimus, vartoja psichotropines medžiagas, rūko, keikiasi, nelanko mokyklos, smurtauja, valkatauja, yra utėlėti ir trumpai kirpti. Iš tiesų, tai tėra absoliutūs mitai. Jeigu 1500 vaikų, kurie šiuo metu gyvena institucijose būtų štai tokie, tai mums tikrai Lietuvoje nebūtų saugu gyventi. Vaikai yra vaikai ir kiekvienas vaikas netinkamai pasielgia kaip ir kiekvienas suaugęs žmogus. Vaikų globos namuose gyvenantys vyresni vaikai dažnai vertinami kaip agresyvūs, triukšmingi, nebendradarbiaujantys, nepareigingi. Tačiau aštri išorinė pusė dažnai slepia nesaugumo, baimės, sumišimo jausmą. Dėl visuomenėje gajų mitų apie institucijose augančius vyresnius vaikus daugelis asmenų, kurie galėtų suteikti paaugliui namus, atgrasomi nuo vyresnių vaikų globos. Egzistuoja mitas, kad globos namuose augantys paaugliai yra nuolat netinkamai besielgiantys žmonės, kurie buvo apgyvendinti vaikų globos institucijoje, nes jų tėvai negali valdyti savo elgesio. Tai yra neteisybė. Paaugliai paprastai yra globojami dėl tų pačių priežasčių kaip ir jaunesni vaikai.
Iš tikrųjų globos namuose augantys paaugliai yra tokio amžiaus, kai jiems vis dar labai reikalinga pagalba ir parama. Gera rutina ir mylinti, puoselėjanti aplinka gali padaryti didžiulį teigiamą poveikį jauniems žmonėms, kurie yra gyvenimo etape, kai priima sprendimus dėl savo ateities. Naujausi tyrimai rodo, kad žmogaus smegenys vystosi iki 20 metų. Taigi, smegenys yra pasirengusios keisti elgesį. Kad būtumėte globėju, nebūtinai turi būti vyresnio amžiaus ir sukaupęs vaikų ir jaunuolių auginimo patirtį. Globoje ne amžius, o energija ir motyvacija turi didesnę reikšmę. Anaiptol, jaunas, brandus suaugęs gali būti puikus jaunuolio globėjas, neretai tampantis vyresniuoju broliu ar sese savo globotiniui. Globėju galima tapti nuo 21 metų amžiaus.
Tikrai ne maža visuomenės dalis mano, jog norint globoti reikia turėti nuosavus namus. Jeigu jūs manote, kad norėdami globoti turite turėti didelį namą ar butą, kuris būtų puikiai įrengtas ir priklausyti jums nuosavybės teise, vadinasi, jūs esate pagautas šio mito. Nesvarbu, ar paauglys, ar vaikas, kurį norėtumėte globoti, galioja tos pačios taisyklės - svarbu, jog vaikas jūsų namuose turėtų savo erdvę miegui, poilsiui, pamokų ruošai, žaidimams. Jeigu niekada neturėjote vaikų ar niekada nedirbote su vaikais, gali būti, jog esate patikėję šiuo mitu, kad neverta svarstyti apie vaiko globą, jeigu neturi vaikų auginimo patirties. Iš tiesų nebūtina būti užauginus vaikus, kad galėtum juos globoti. Tai, ko jums reikia, tai didelio noro atverti savo namų duris ir širdį jauniems žmonėms, kuriuos reikia mylėti ir saugoti.
Žinoma, jeigu neturite patirties, tikėtina, kad galite nerimauti. Tačiau nuo pačios pradžios, kai pradėsite lankyti globėjų mokymus, jūs tapsite globėjų bendruomenės dalimi. Globodami vaiką ar jaunuolį, jūs turėsite globos centro specialistų pagalbą ir paramą, bendrausite su globėjų šeimomis per savipagalbos grupes ir įvairius renginius, galėsite lankyti mokymus ir gauti specialistų konsultacijas.
Vaiko ir jaunuolio globa, kaip ir tėvystė, yra visos paros darbas. Tačiau didžiąją laiko dalį esate tik budintis, nes vaikai leidžia laiką mokykloje, būreliuose, su draugais, yra užsiėmę pasaulio tyrinėjimu. Lygiai taip, kaip darbo grafikus derina tėvai prie biologinių vaikų, lygiai taip yra ir su globojamu vaiku. Žinoma, ypatingas laikas yra tuomet, kai vaikas atkeliauja į jūsų namus. Tuomet jums reikia vienas kitą pažinti, užmegzti ryšį - šiam laikotarpiui ypatingai svarbu skirti daugiau laiko praleisti kartu. Į jūsų namus atvykusiam globojamam vaikui ypač pirmais mėnesiais reikės daugiau fizinės ir emocinės pagalbos - vaikas išgyvens netektį, jam reikės priprasti prie naujos rutinos, naujos ugdymo įstaigos, susipažinti ir megzti ryšius su naujais žmonėmis. Tačiau ilgainiui - viskas stos į savas vėžias, nors pagalba ugdymosi srityje gali būti reikalinga intensyvesnė visą globos laikotarpį. Tyrimai rodo, jog pirmieji treji vaiko gyvenimo metai yra geriausias laikas vaikams ir tėvams megzti tvirtą ryšį. Tačiau tyrimai taip pat parodė, kad meilė ir prisirišimas nebūtinai priklauso nuo biologijos. Santykio sukūrimas gali vykti bet kuriame amžiuje. Tačiau tam reikia pasitikėjimo ir laiko. Kai vaikas ar jaunuolis apsigyvena globėjo namuose, tai be abejonės kelia įtampą ir stresą. Be to, vaikas išgyvena ir buvusios aplinkos netektis - auklėtojų, draugų, mokyklos, savo kiemo ir t.t. Globėjui šiuo momentu reikia kantrybės, atidumo ir supratingumo. Globėjas turi žinoti, kad reikės laiko, kol vaikas ar jaunuolis įveiks nemalonius jausmus būdamas naujos šeimos dalimi. Žmonės, kurie prisiima gyvenimą keičiančią globos užduotį, turi didžiulę širdį ir žino, kad meilė gimdo meilę.
Šis mitas yra vienas seniausių ir labiausiai paplitęs. Vaiko ar jaunuolio globai visiškai nesvarbi jūsų šeimyninė padėtis. Globėjai gali būti vieniši, vedę ar gyvenantys partnerystėje. Jūsų šeimos sudėtis nėra kliūtis globoti. Jeigu jūsų šeima gausi, pirmiausia reikia pasirūpinti, kad jaunam žmogui būtų pakankamai vietos jūsų namuose. Aptardami paauglių globos perspektyvą, daugelis žmonių nerimauja dėl galimos neigiamos įtakos esamiems vaikams. „Ką daryti, jei vyresnis globojamas vaikas darys blogą įtaką mano jaunesniems vaikams?" Tyrimai rodo, jog broliai ir seserys, tiek globojami, tiek biologiniai, yra mažiau įtakingi nei bendraamžiai mokykloje ar draugai kieme ar socialiniuose tinkluose. Šeimos liudija apie tai, kaip vyresni vaikai mokė savo globotinius brolius ir (arba) seseris, kaip padėti namuose, bendrauti su suaugusiaisiais, kaip skaityti ir pan. Labai svarbu suprasti, kad paaugliai, kurie yra linkę nusikalsti ar daro teisės pažeidimus - jų poreikiai nėra globa šeimoje, todėl toks paauglys neatvyks į jūsų šeimą.
Viktorijos istorija: nuo globos namų auklėtinės iki socialinės darbuotojos
Būdama 17-os Viktorija užvėrė vaikų globos namų duris, bet vėl jas pravėrė jau būdama 29-erių. Viskas prasidėjo nuo pajuokavimo. Viktorija Malachovska nėra viena tų globos namų auklėtinių, kurie ten praleistų metų nė prisiminti nenori, - ji iki šiol yra dėkinga, kad ten atsirado, turėjo sąlygas augti, pamatyti gerų pavyzdžių, o ir buvusią auklėtoją vis aplankydavo. Vieno tokio apsilankymo metu ji prasitarė, kad ieško savęs, nori papildomai užsiimti kokia nors prasminga veikla. Auklėtoja iš pradžių juokaudama, o vėliau jau visai rimtai pasiūlė buvusiai auklėtinei ateiti dirbti į vaikų globos namus. Iš pradžių viską nuleidusi juokais, šio pasiūlymo Viktorija vis negalėjo pamiršti - juk ji viską pati perėjo, tad kas tuos vaikus supras geriau nei ji?
„Ir štai vieną dieną nuėjau į darbo pokalbį tuose pačiuose vaikų globos namuose“, - šypsosi Viktorija. Jau pirmomis dienomis ji sako pajutusi, kad sprendimas buvo geras. Galiausiai tapo pirmoji iš visų globos namų, su vaikais perkelta į bendruomeninius vaikų globos namus - nebe į instituciją, o į šeimos aplinką primenantį butą, kuriame nebėra nei valytojų, nei virėjų, o vaikų - jau nebe šimtai, o iki 10. Taip ji tapo VšĮ „Atsigręžk į vaikus“ bendruomeninių vaikų globos namų vadove. Viktorija nuo pat pradžių vienais didžiausių prioritetų darbe laikė labai konkrečią pagalbą jaunuoliams ruošiantis pradėti gyventi savarankiškai.
Skaudžios realybės ir vilties spinduliai
Kėdainių globos namų direktoriaus pavaduotoja socialiniams reikalams Vilma Juškevičienė pasakoja, kad sunkiausia dirbant su vaikais yra tai, kad patys vaikai save laiko tarsi prastesniais už tuos, kurie gyvena šeimose. Vaikų savivertė labai žema. Jie tarsi jaučiasi kalti, kad čia pateko. V. Juškevičienė stengiasi vaikams perteikti, kad jie jokiu būdu nėra kalti dėl taip susiklosčiusios situacijos. Taip pat nekaltina ir tėvų. Vaikai klausia, kodėl nei jie, nei tėvai nėra kalti. Ji stengiasi paaiškinti, kad galbūt jų mamai niekas nediegė gyvenimo tiesų, nemokė, kaip gyventi, ir mama nori vaiką auginti, bet tiesiog nemoka, o gal mamos gyvenimas taip susiklostė?
„Jokiu būdu negalima taip daryti. Galbūt tėvams laiku nebuvo suteiktos socialinės paslaugos, pagalba ir jie išties nemoka auginti vaiko, rūpintis juo. Jie gyvena savo aplinkoje, gyvena taip, kaip moka, kaip jiems išeina. Daugelis vaikų, sulaukę 18 m., išeina gyventi pas tuos tėvus. Kai kurie, ne paslaptis, perima ydingą tėvų gyvenimo būdą, o kiti kaip tik stengiasi tėvams padėti. Todėl vaikams visada sakau, kad jie turi kurti savo gyvenimą. Turi savo gyvenimo pamatus statyti taip, kad jų vaikai nepatektų į vaikų globos namus. Jie turi kitaip mąstyti ir matyti gyvenimą. Jokiu būdu nereikia jaustis antrarūšiais, prastesniais. Jie lygiai tokie patys vaikai kaip visi: tik jie gyvena pas mus, o kiti - su tėvais. Viskas.“ - teigia V. Juškevičienė.
Dirbdama su popieriais, V. Juškevičienė visada randa laiko vaikams ir pokalbiams su jais. „Žinoma, būna, kad ir susipykstam, kaip ir kiekvienoje šeimoje. Būna, kad reikia vaikus pabarti, pamokyti, paguosti, ašarą šluostyti.“ - sako ji. Vaikų globos namuose augantys vaikai labai ilgisi tėvų. Yra vaikų, kurie darbuotojus vadina mamomis. Ypač mažiukai. Jie šaukia auklėtojas: „Mama.“ V. Juškevičienė pastebi, kad tai labai gražu. Tačiau yra vaikų, prie kurių neprisibeldžia niekas. Tai turbūt natūralu. Jų gyvenimo patirtys, skauduliai tikriausiai neleidžia tiek arti prisileisti žmogaus. Vaikai taip save saugo. Yra tokių vaikų ir reikia tai priimti kaip faktą.
V. Juškevičienė sunkiai išgyvena asmenines vaikų istorijas, bet reikia suprasti, kad tai yra vaiko patirtis. Taip, reikia padėti vaikui visa tai išgyventi. Tai priklauso nuo vaiko amžiaus tarpsnio. Kuo mažesnis papuola į instituciją, tuo jam lengviau adaptuotis. Sunku paaugliams, ypač tiems, kurie 13-14 metų gyveno su tėvais ir šeimoje nebuvo jokių taisyklių, jokių ribų: vaikas nori eina į mokyklą, nori ne, nori grįžta naktį, nori ne, nori išgeria, nori parūko. O globos namuose yra taisyklės: grįžti reikia laiku, rūkyti negalima, apie alkoholį nė kalbos negali būti, į mokyklą eiti reikia. Tiems vaikams čia sunkiausia ir tada vyksta kone kova. Kartais su vėjo malūnais. Juk vaikas visą laiką gyveno be taisyklių ir štai papuolė į instituciją, kur viskas kitaip. Jam vėl skaudulys. Juk jis neteko savo namų, mamos, laisvo gyvenimo. Vaikas nemoka gyventi kitaip nei gyveno savo šeimoje, o globos namuose yra reikalavimai.
Paklausta, ar kartais nenusvyra rankos, V. Juškevičienė atsako: „Sviro rankos, kol pati supratau, kad pasaulyje nėra vien gėris arba vien blogis. Egzistuoja ir viena, ir kita. Kaip diena ir naktis, kaip metų laikai. Tai toks dalykas, kurio pakeisti negalime. Visų neišgelbėsi. Tiesa, kol pati priėmiau tai, kad visų kovų nelaimėsiu, užtrukau. Kai pradėjau dirbti miesto seniūnijoje, mano socialinio darbo pradžia buvo su socialinės rizikos šeimomis. Taip norėjosi padėti visoms be išimties. Reikia suprasti, kad gyvenimas toks, jog visų neišgelbėsi ir dalis vaikų globos namus palikusių vaikų gyvens tokį gyvenimą, kokį gyveno tėvai, o dalis pasieks daug. Bet lygiai taip pat ir šeimose augantys vaikai. Džiaugiuosi, kad įstaigoje netrūksta labai šviesių vaikų, kurie žino, ko nori iš gyvenimo. Jie nepyksta ant savo praeities.“
Darbuotojų indėlis yra didžiulis, bet ir nuo paties vaiko priklauso. Jei vaikas atėjo 13-14 metų gyvenęs kitokį gyvenimą, tai globos namų darbuotojai jam, žinoma, yra blogis, nes prašo daryti dalykus, kokių jis iki tol nėra daręs. Tai, kas prieštarauja jo įprastam gyvenimo būdui, jo prigimčiai: grįžti nustatytu laiku, lankyti mokyklą. „Turėjome 17-metę mergaitę, kuri į globos namus pateko mirus mamai. Mergaitė jau gyveno suaugusios moters gyvenimą. Kol ji gyveno su mama, tai buvo normalu tiek jai, tiek mamai, o štai papuolė pas mus ir atsirado ribos, galiausiai ir pareigos. Šeimynose reikia susitvarkyti, yra budėjimo grafikai, buitis kaip ir tikrose šeimose. Tad tokiems vaikams tampame blogiu. Bet mes vis tiek turime atlikti savo darbą ir, kiek įmanoma, stengtis pakeisti situaciją.“ - pasakoja V. Juškevičienė.
V. Juškevičienė mato daug džiaugsmo vaikų, kurie stengiasi, dalyvauja visuomenės gyvenime. Tadas yra labai aktyvus, lanko būrelius, o Lukas Bankauskas atkakliai siekia titulų bokso srityje, įkvėptas savo dėdės Mindaugo Bankausko, kuris taip pat augo šioje įstaigoje ir ne kartą tapo Lietuvos vyrų bokso čempionu savo svorio kategorijoje.
Visuomenei kartais atrodo, kad į globos namus patenka tik asocialių šeimų vaikai. Tačiau V. Juškevičienės sūnaus klasės auklėtojos iniciatyva, kurios metu dvi globojamas mergaitės pasakojo savo istorijas, parodė, kad čia patenka ir vaikai, kurių tėvai mirė. „Tad aš visada raginu pagalvoti apie tai, kad išeina vaikas į mokyklą ir negali žinoti, gal tėveliai papuls į avariją ar nutiks kita nelaimė. Gal tada neatsiras giminių, kurios galės rūpintis tais vaikais ir jie pateks į globos namus. Visuomenė turėtų žinoti, kad globos namuose auga ne tik socialinės rizikos šeimų vaikai, o ir šie užaugę nebūtinai bus tokie kaip tėvai.“ - pabrėžia V. Juškevičienė.
Sunkiausia, kad patys vaikai save laiko tarsi prastesniais už tuos, kurie gyvena šeimose. Vaikų savivertė labai žema. Jie tarsi jaučiasi kalti, kad čia pateko. Jei vaikas liks šeimoje, jis gyvens šaltuose namuose, galbūt su geriančiais, besimušančiais tėvais. Taip, galbūt vaikas globos namuose neturės mamos, bet čia jis bus saugus, sotus, jam bus šilta, susirgęs visada gaus pagalbą. Globos namų darbuotojai visada už tai, kad vaikas grįžtų į šeimą, bet susigrąžinti vaiką pirmiausia turi norėti ir pastangas dėti tėvai. Jiems reikia pakeisti gyvenimo būdą, pradėti kitaip mąstyti. Deja, yra ir tokių šeimų, kurioms padeda, bet jiems tiesiog neišeina gyventi kitaip.
V. Juškevičienė sako: „Jaučiu, kad su metais stiprėju ir didėjanti patirtis leidžia žmogui padėti daugiau. Pirmiausia kiekvienas turi suprasti: „Taip, yra bėda ir aš turiu priimti pagalbą.“ Juo labiau kad Kėdainiuose socialinių paslaugų spektras yra labai platus ir pagalba būtų suteikta kiekvienam prašančiajam. Mūsų darbas taip pat yra padėti, bet padėti galima tik tam, kuris pagalbos nori ir ją priima. Prievarta nepadėsi nė vienam. Lygiai taip pat ir vaikams, kurie nepriima mūsų pagalbos, patarimų. Aišku, globos namų darbuotojų meilė neatstos mamos ar tėčio meilės, bet mes vis tiek dalijame vaikams meilę bei šilumą. Darbas globos namuose tikrai nėra tik darbas. Tai pasiaukojimas. Būna, dirbi su popieriais, bet ateina vaikas ir meti viską - eini su juo kalbėtis. Negali atstumti vaiko. Jei aš nerasiu jam laiko, auklėtoja galbūt pietus gamina, tad irgi negali, tai kitąkart vaikas išvis pas nieką neis ir taps uždaras.“
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
