Steponas Darius ir Stasys Girėnas: Drąsa, Svajonė ir Istorija
Steponas Darius (1896-1933) ir Stasys Girėnas (1893-1933) - du lietuvių lakūnai, kurių drąsus skrydis per Atlantą įrašė jų vardus į istoriją. Jų žygdarbis, įvykęs 1933 m. liepos 15-17 dienomis, tapo ne tik laikmečio sensacija, bet ir ilgalaikiu simboliu, įkvepiančiu žmones visame pasaulyje, o ypač jaunąją kartą. Šis tragiškas įvykis įsirėžė į tautos atmintį ir kasmet minima kaip Pasaulio lietuvių vienybės diena. Liepos 17-ąją minime liūdną 90-ies metų sukaktį - pirmųjų lietuvių, įveikusių Atlantą, bet nepasiekusių Lietuvos, tragišką likimą.
Nors lakūnai žuvo, jų žygdarbis įkvėpė daugybę žmonių ir tapo Lietuvos tautos pasididžiavimu. Šis skrydis svarbus ir pasaulio aviacijos istorijai. Tuo metu tai buvo antras pagal įveiktą atstumą be nusileidimo (6411 km.) skrydis pasaulyje. Steponas Darius ir Stasys Girėnas savo tikslą pasiekė - pirmieji lietuviai perskrido Atlantą. Šių vyrų tragiška gyvybės auka tapo lietuviško idealizmo simboliu.
Ankstyvieji gyvenimai ir kelias į aviaciją
Steponas Darius
Steponas Darius (tikroji pavardė Jucevičius-Darašius, kurią jis sutrumpino prieš įstodamas į JAV kariuomenę) gimė 1896 m. birželio 8 d. Rubiškių kaime, dabartiniame Klaipėdos rajone. Jau nuo pat vaikystės jis pasižymėjo dideliu susidomėjimu mechanika ir skraidymu. Vėliau, mirus tėvui, su šeima S. Darius išvyko į JAV, kur baigė pradžios mokyklą. Domėjosi technika, todėl mokėsi „Curtis“ aukštesniojoje mokykloje, baigė „Harrisono“ aukštesniąją technikos mokyklą ir vėliau įstojo į „Lane“ jaunimo koledžo inžinerijos skyrių. Pirmojo pasaulinio karo metu 1917 m. S. Darius nutraukė mokslus ir savanoriškai stojo į JAV kariuomenę. Amžininkas, pulkininkas-leitenantas Leonardas Peseckas, apibūdino S. Darių kaip uolų, sąžiningą ir drausmingą karį, kuris buvo pavyzdys jaunesniems ir vyresniems kolegoms.
1920 metais sugrįžęs į tėvynę S. Darius pradėjo tarnybą Lietuvai. Iš pradžių dirbo žvalgybos skyriuje, vėliau, baigęs karo mokyklą, tapo leitenantu ir nuo 1922 iki 1927 metų tarnavo karo aviacijoje. S. Darius išmoko ne tik skraidyti, bet ir įvaldė įvairių tipų lėktuvus. 7 metus praleidęs tėvynėje jis ryžosi išvykti atgal į JAV. Beje, puikusis lakūnas pelnytai vadinamas ir Lietuvos sporto tėvu. Pirmosiose tarptautinėse futbolo rungtynėse S. Darius saugojo Lietuvos komandos vartus, žaidė ir pirmosiose oficialiose krepšinio rungtynėse, taip pat buvo ir boksininkams, lengvaatletis.
Stasys Girėnas
Stasys Girėnas (tikroji pavardė Girskis, Amerikoje sutrumpinta į Girch) gimė 1893 m. spalio 4 d. Vytogalos kaime (dabar Šilalės raj.). Anksti netekęs tėvų, su broliu emigravo į JAV. S. Girėnas iš gimtinės išvyko nesulaukęs septyniolikos. Čikagoje lankė pradžios mokyklą, o nuo 1913 metų dirbo spaustuvėje. Nors 1925 metais patyrė sunkią avariją, žemaitiškas užsispyrimas neleido S. Girėnui atsisakyti aviacijos ir 1927 metais jis vėl pakilo lėktuvu. Tais pačiais metais susipažino su S. Dariumi.
Kelias į aviaciją nebuvo lengvas. 3 dešimtmetyje, labiau įsitvirtinęs JAV, S. Girėnas pradėjo mėgėjiškai skraidyti, tačiau 1925-aisiais patyrė rimtą avariją, kuri netgi aprašyta to meto laikraščiuose. Jau tada paaiškėjo, kad S. Girėnas labai gabus technikai žmogus. Turėjo ir motorinę valtį, kuria plukdydavo žmones Mičigano ežere, buvo vienas iš pirmųjų lietuvių, įkūrusių taksi įmonę Čikagoje.
Pažintis ir bendradarbiavimas
S. Darius ir S. Girėnas susipažino 1927 m. Čikagoje. Juos suartino bendra profesija, o artimiau susibendravo, kai S. Girėnas leisdavo S. Dariui paskraidyti savo lėktuvu. Tik 1932 m. abu lakūnai nusprendė skristi per Atlantą. Nors abu buvo skirtingi: S. Dariaus veidą dažnai puošdavo plati šypsena, tiesus žvilgsnis, stojiška laikysena, o S. Girėnas pasižymėjo santūresne veido išraiška, žvilgsniu iš padilbų, atokesne stovėsena, juos siejo žemaitiškos šaknys ir šnekta, palikta tėvynė, tikslo siekimas, bet svarbiausia - pomėgis skraidyti.
Skrydžio idėja užsikrėtė Steponas Darius dar tarnaudamas Lietuvos kariuomenės aviacijoje. Jis, 1927 m. išvykdamas iš Lietuvos į JAV, visiems sakė, kad į Lietuvą grįš su sparnais, t. y. skris iš JAV per Atlantą. Ta idėja sustiprėjo, kai Paryžiuje tais pačiais metais Steponas stebėjo JAV lakūno Charleso Lindbergho, kuris pirmasis perskrido Atlantą, sutiktuves. Jis tapo S. Dariui sektinu pavyzdžiu. Atvykęs į JAV S. Darius pradėjo tarp išeivijos propaguoti savo idėją, susirado būsimą skrydžio draugą Stasį Girėną.
Lituanica - Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis
Pasirengimas skrydžiui per Atlantą
Lėšų paieška ir lėktuvo įsigijimas
Finansinės galimybės buvo ribotos, todėl lakūnai sudėjo savo santaupas ir pasirinko jau išbandytą „Bellanca Pacemaker CH-300“ lėktuvą. Tačiau lėktuvą reikėjo pritaikyti transatlantiniam skrydžiui, o tam trūko lėšų. Tuomet buvo nuspręsta kreiptis į JAV lietuvių bendruomenę. 1932 m. liepos 11 d. įvyko susirinkimas, o po kelių dienų Lietuvos konsulate buvo išrinktas skrydžio per Atlantą organizavimo komitetas ir įsteigtas fondas rėmėjų aukoms rinkti. Rinkti lėšas, kai pasaulyje siautė didžioji ekonominė krizė, buvo sunku, todėl buvo organizuojamos aviacijos šventės ir kitos akcijos. Žmonės didžiavosi tautiečių tikslais ir prisidėjo prie skrydžio.
JAV patriotiški lietuviai nutarė patys Lietuvos valstybės vardu dalyvauti parodoje. Jie įsigijo net atskirą paviljoną. Nors visa tai kainavo, bet išeivijai buvo svarbu, nes 1933-ieji - tai Lietuvos nepriklausomybės 15 metų sukaktis, o pasirinkta skrydžio data - liepos 15-oji - Žalgirio mūšio data. JAV lietuviai norėjo išgarsinti Lietuvą ir lietuvių tautą. Tiesa, patiems S. Dariui ir S. Buvo rengiami rėmimo pokyliai ir vakarai, gaunamos pavienės aukos. Taigi planuojamam skrydžiui į Lietuvą rėmėjai sudėjo apie 13 000 dolerių (dabartinių apie 200 000).
Lėktuvo pavadinimas ir pašventinimas
1933 m. balandžio 15 d. Skridimo centro komitetas, lakūnams pritariant, lėktuvui suteikė pavadinimą „Lituanica“, kurį pasiūlė Antanas Vaivada. Gegužės 6 d. prelatas Mykolas Krušas pašventino lėktuvą, o S. Dariaus mama JAV papročiu į propelerio ašį sudaužė šampano butelį.
Skrydis per Atlantą
Kelionės pradžia
S. Darius ir S. Girėnas, sulaukę tinkamo oro, 1933 metų liepos 15 dieną 6 valandos 24 minutės (Niujorko laiku) pakilo iš Niujorko Floido Beneto oro uosto. Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvuose teigiama, kad „Lituanicos“ greitis atsiplėšiant nuo pakilimo tako siekė 140 kilometrų per valandą. Lakūnai planavo kelyje užtrukti apie 40 valandų. Apskaičiavimas buvo gana tikslus - ore jie išsilaikė 37 valandas ir 11 minučių.
Kelionės maršrutas buvo suplanuotas tokia tvarka: Niujorkas-Niufaundlandas-Atlanto vandenynas-Airija-Londonas-Amsterdamas-Svinemiundė (vok. Swinemunde, dabar Svinouiscis, Lenkija)-Karaliaučius-Kaunas, tačiau dėl blogų oro sąlygų prie Airijos jie pasuko į šiaurę ir per Škotiją bei Šiaurės jūrą pasiekė Vokietiją.
Skrydžio detalės
Skrydis iki katastrofos truko 37 val. ir 11 min., buvo įveikta 6411 kilometrų. Tai buvo antras pagal nuotolį tuo metu pasaulyje skrydis. Tačiau antrasis pagal nuotolį tuo metu pasaulyje skrydis netapo pirmuoju, nes iki Kauno buvo likę 650 kilometrų. Sunkią kelionę apsunkino tai, kad lėktuve nebuvo radijo ryšio, parašiutų ir gelbėjimosi liemenių. Taupant pinigus, buvo įsigyti primityviausi navigacijos prietaisai.
Skrydžio metu dar gabeno krovinį - paštą. Tai buvo pirmasis pasaulyje transatlantinis oro pašto siuntinys.
Tragiška pabaiga ir katastrofos priežastys
Naktį, iš liepos 16 d. į 17 d., „Lituanica“ sudužo Vokietijoje, netoli Soldino (dabartinis Myslibužas, Lenkija). Sunkiiausią kelionės dalį jie nuskrido tiksliai numatytu maršrutu. Katastrofa įvyko dėl sudėtingų atmosferos sąlygų ir variklio defektų. Lėktuvo nuolaužas 5 valandą ryto aptiko viena kaimo gyventoja, išėjusi į Soldino girią grybauti.
Yra dvi pagrindinės „Lituanicos“ katastrofos versijos. Oficiali priežastis - sunkios atmosferinės sąlygos ir motoro veikimo defektai. Manoma, kad ieškodami vietos nusileisti lakūnai apsiriko aukštyje, užkabino medžių viršūnes ir rėžėsi į žemę. Kita versija - „Lituanica“ buvo pašauta vokiečių karo policijos. Detaliau susipažinus su istorikės tyrimu ir kita medžiaga, atrodo, kad pašovimo versija lyg ir labiau įtikinama. Mat tuo metu Vokietijos valdžioje vokiečių nacionalsocialistai su Adolfu Hitleriu priešakyje per labai trumpą laikotarpį pakeitė to meto Vokietijos sistemą, įvesdami totalitarinį valdymą. Vokietijos valdžia neturėjo oficialios informacijos apie „Lituanicos“ skrydį (Vašingtono administracija jų apie tai neinformavo). Tačiau tai nebuvo paslaptis. Be to, nereikia manyti, kad nacius džiugino ir skrydžio pasirinkimo data - kryžiuočių (Teutonų) ordino, jų protėvių, skaudus pralaimėjimas 1410 m. liepos 15 d. Žalgirio mūšyje.
Oficialiems tyrėjams Vokietijoje ir Lietuvoje teko specifinė misija: atitikti, patenkinti aukštesnes valstybių reikmes. Lietuvos vyriausybė vengė gilinti prieštaravimus su Vokietija, nes vyko svarbios derybos dėl prekybos sutarties, be to, lietuvius vargino sudėtinga padėtis Klaipėdos krašto autonomijoje. Tai trukdė išsakyti griežtesnę poziciją.
Atminimo įamžinimas
Tragiškas skrydis paliko gilų pėdsaką žmonių atmintyje. S. Dariaus ir S. Girėno atminimas įamžintas įvairiais būdais: Paminklai: pastatyti Čikagoje, Niujorke, Beverly Shores (Indiana), Soldino girioje. Pinigai: lakūnai vaizduoti ant 10 litų banknoto. Pašto ženklai: Lietuvos paštas išleido S. Dariaus ir S. Girėno pašto ženklų seriją. Muziejai: Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugoma ekspozicija su lakūnų asmeniniais daiktais ir originalaus lėktuvo nuolaužomis, o Aviacijos muziejuje galima pamatyti skraidančią „Lituanica“ lėktuvo kopiją. Knygos ir filmai: apie lakūnus rašomos knygos ir kuriami filmai.
Jau 1933 m. liepos 26 d. Lietuvos konsulato Čikagoje patalpose įvyko S. Dariaus ir S. Girėno skridimo rėmėjų komiteto ir fondo globėjų bendras susirinkimas, kur buvo nutarta pastatyti didvyriams paminklą Čikagoje. 1935 m. liepos 28 d. JAV lietuviai Čikagoje Marguette Parke iškilmingai atidengė paminklą. Spauda rašė, kad iškilmėse dalyvavo daugiau nei 60 000 žmonių. O tais pačiais metais JAV lietuvis Petras Jurgėla išleido knygą - „Sparnuoti lietuviai. Darius ir Girėnas“. 1958 m. pastatytas paminklas Niujorke, o 1971 m. - Beverly Shores (Indianos valstijoje).
Labai iškilmingai buvo paminėtas S. Dariaus ir S. Girėno žūties penkiasdešimtmetis 1983 m. liepos 17 d. Lakūnų atminimas įamžintas ant garsiojo Puntuko akmens Anykščių kraštovaizdžio draustinyje. 1936 metų liepos 17 dieną lakūnų, tautos didvyrių, žūties vietoje, Soldino girioje, buvo pastatytas paminklas ant „Lituanica“ lėktuvo motoro išmuštos duobės. Monumentą suprojektavo architektas V. Landsbergis - Žemkalnis.
Darius ir Girėnas turėjo didelę svajonę - apjungti dvi Lietuvas: jaunąją Tėvynės valstybę ir „Lietuvą Amerikoje“, kurioje gyveno beveik milijonas išeivių. Jie norėjo parodyti, kad lietuviai gali įveikti bet kokius iššūkius ir pasiekti didelių aukštumų. „Lituanica“ - tai lėktuvas, kuriuo Darius ir Girėnas skrido per Atlantą. Šis lėktuvas tapo ne tik technikos stebuklu, bet ir simboliu, įkūnijančiu drąsą, ryžtą ir svajonių siekimą. Lėktuvo pavadinimas, sudarytas iš žodžių "Lietuva" ir "Amerika", simbolizavo lakūnų norą sujungti dvi toli viena nuo kitos esančias lietuvių bendruomenes.
Žurnalistė ir istorikė Gražina Sviderskytė parašė knygą „Darius ir Girėnas. Istorija ir legenda“, skirtą vaikams. Ši knyga supažindina jaunąjį skaitytoją su tautos didvyriais - lakūnais Steponu Dariumi ir Stasiu Girėnu. Knyga paremta dokumentine medžiaga, tačiau viename skyriuje autorė davė valią fantazijai ir perteikė, apie ką prieš daugiau nei aštuonis dešimtmečius galėjo kalbėtis herojai. Ji norėjo vaikams papasakoti ne legendą, o supažindinti su tikrais faktais ir įvykiais. Knyga skirta vaikams nuo aštuonerių metų ir vyresniems, taip pat jų tėvams, kurie vertina ir brangina nepaprastas istorijas.
Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis buvo nacionalinis įvykis. Lakūnų nusileidimo Kauno oro uoste laukė maždaug 25 tūkstančiai žmonių. Jie skrido apie 250 km/val. greičiu. Iki lėktuvui sudūžtant jų skrydis truko apie 37 val. 11 min. Nelaimę lėmė lakūnų nepakankamas pasirengimas ir blogos oro sąlygos. Ant Puntuko akmens iškalti S. Dariaus ir S. Girėno bareljefai bei jų testamento žodžiai lietuvių tautai. Šiemet sukako 90 metų nuo legendinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūties. Ta proga Dubičių bibliotekos bibliotekininkė R. Lukoševičienė, kultūros centro direktorė V. Šlavenec ir kaimo vaikai apsilankė Krokšlio kaime, kuriame prieš 90 metų buvo pagerbti iš JAV su lėktuvu Lituanica pakilę, Atlantą perskridę ir Vokietijoje žuvę lakūnai.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
