Antano Smetonos vaikai
Antanas Smetona (1874-1944) - viena svarbiausių ir prieštaringiausių figūrų Lietuvos istorijoje, pirmasis Lietuvos Respublikos prezidentas, tautinio atgimimo veikėjas, publicistas ir mąstytojas. Jo gyvenimo kelias buvo neatsiejamai susijęs su Lietuvos valstybingumo kūrimu ir išsaugojimu. Nors politinė jo veikla sulaukė įvairių vertinimų, asmeninis gyvenimas ir šeima taip pat verti dėmesio.
Antanas Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Užulėnio kaime, Ukmergės rajone, gausioje neturtingų valstiečių Jono ir Julijonos Smetonų šeimoje. Joje augo devyni vaikai, tačiau trys sūnūs mirė anksti. Tėvai užaugino sūnus Igną, Motiejų, Antaną, dukras Marijoną, Mortą ir Julijoną.
Antanas Smetona mokėsi Taujėnų pradinėje mokykloje, vėliau privačiai Ukmergėje ir Liepojoje. Tėvui anksti mirus, tik motinos ir vyriausiojo brolio paramos dėka pavyko tęsti mokslus. 1893 m. baigė Palangos progimnaziją. 1896 m. buvo pašalintas iš Mintaujos gimnazijos už tai, kad kartu su kitais lietuviais nepakluso reikalavimui kasdienę maldą mokykloje skaityti rusiškai. 1897 m. eksternu baigė Peterburgo 9-ąją gimnaziją. Studijavo Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultete, priklausė slaptai lietuvių studentų draugijai. 1902 m. sėkmingai baigė studijas.
Gavęs teisininko diplomą, Antanas Smetona atvyko į Vilnių, dirbo advokato padėjėju, vėliau banke. Jis greitai tapo vienu aktyviausių lietuvių tautinio judėjimo dalyvių. Priklausė Lietuvių demokratų partijai. 1904 m. rugpjūčio 27 d. vedė Sofiją Chodakauskaitę (1885-1968). Kartu su žmona anksti neteko dukros Birutės (1910-1913), tačiau užaugino dukrą Mariją (Valušienę, 1905-1992) ir sūnų Julių (1913-1974). Smetonų šeimos namai Vilniuje tapo svarbiu lietuvių inteligentų susibūrimų ir diskusijų centru.
Antanas Smetona buvo Didžiojo Vilniaus Seimo narys, pirmininkavo jo posėdžiui, kuriame svarstytas Lietuvos autonomijos klausimas. Jis aktyviai dalyvavo daugelio lietuviškų visuomeninių, kultūros ir švietimo organizacijų veikloje, talkino rengiant tautinius leidinius, redagavo laikraščius „Vilniaus žinios“, „Lietuvos ūkininkas“, „Viltis“, žurnalą „Vairas“. Pirmojo pasaulinio karo metais vadovavo Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti, rūpinosi, kad Vokietijos okupacinės valdžios sprendimai kuo mažiau alintų tautiečius. Vadovaudamas Vadovėlių komisijai, suredagavo ir verstų vadovėlių, dėstė graikų kalbą Vilniaus lietuvių gimnazijoje.
1916 m. Antanas Smetona kartu su Steponu Kairiu ir Jurgiu Šauliu dalyvavo Trečiajame pavergtųjų tautų kongrese, vėliau - Lozanos ir Berno lietuvių konferencijose. Dalyvavo lietuvių politiniuose pasitarimuose, rengė politinius dokumentus, prisidėjo formuojant Lietuvos sienų sampratą. Buvo laikraščio „Lietuvos aidas“ faktinis redaktorius.
1917 m. rugsėjo mėnesį Antanas Smetona pirmininkavo Vilniuje vykusiose Lietuvių konferencijoje. Buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą ir tapo jos pirmininku. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Vėliau, kartu su Kazimieru Steponu ir Jurgiu Šauliu, parengė pirmąją laikinąją Lietuvos Konstituciją.
1919 m. balandžio 4 d. Lietuvos Valstybės Taryba Antaną Smetoną išrinko pirmuoju Lietuvos Valstybės Prezidentu. 1920 m. gegužės 15 d. jis Prezidento įgaliojimus perdavė Steigiamojo Seimo Pirmininkui Aleksandrui Stulginskiui, bet dar keletą savaičių ėjo pareigas laikinai. Po to signataras atsidėjo moksliniam, žurnalistiniam darbui ir veiklai Tautos pažangos partijoje, vėliau - Lietuvių tautininkų sąjungoje.
1921 m. Antanas Smetona vadovavo Lietuvos delegacijai derybose su Latvija dėl sienos nustatymo. Po Klaipėdos sukilimo buvo paskirtas Lietuvos Vyriausybės įgaliotiniu Klaipėdos krašte. 1923-1927 m. dėstė etikos ir filosofijos disciplinas Lietuvos universitete, redagavo tautininkų laikraščius.
Po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo, Antanas Smetona 1926 m. gruodžio 19 d. buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu. Jo valdymo laikotarpį, trukusį iki 1940 m. birželio 15 d., kai į Lietuvą įžengė Sovietų Sąjungos kariuomenė, apibūdina valstybės ūkio ir kultūrinio gyvenimo plėtra, tačiau ir politinių laisvių suvaržymai. Suvokdamas pavojų, Antanas Smetona su šeima pasitraukė į Vokietiją, vėliau į Šveicariją, o 1941 m. apsigyveno JAV, Klivlende.
Antanas Smetona žuvo 1944 m. sausio 9 d. per gaisrą Klivlende. Jo palaikai 1975 m. buvo perkelti į Ohajo valstijos kapines.
Smetonų šeima, kaip ir daugelis kitų tarpukario Lietuvos inteligentų, ieškojo saugaus prieglobsčio ir galimybių tęsti savo veiklą toli nuo gimtinės. Pirmojo pasaulinio karo metais užsienyje, ypač Šveicarijoje, veikė lietuvių organizacijos, kurios brandino nepriklausomos Lietuvos valstybės idėją. Antanas Smetona su kitais tautinio atgimimo veikėjais dalyvavo šiose diskusijose ir konferencijose.
1919 m. sausio mėnesį, siekiant užtikrinti šeimos saugumą, Antanas Smetona su žmona Sofija ir vaikais Marija bei Juliumi išvyko į Šveicariją. Sofija Smetonienė su sūnumi gyveno Lozanoje, o dukra Marija tęsė mokslus Fribūre. Pats Antanas Smetona, tapęs pirmuoju Lietuvos prezidentu, aktyviai dalyvavo Lietuvos politiniame gyvenime, tačiau vėliau, 1940 m. birželio mėnesį, kartu su šeima pasitraukė iš Lietuvos.
Po daugelio klajonių ir bandymų rasti vietą Europoje, Smetonų šeima emigravo į JAV ir apsistojo Klivlende. Ten 1944 m. sausio 9 d. Antanas Smetona žuvo per gaisrą.
Lietuvos Respublikos pirmasis Prezidentas Antanas Smetona ir jo šeima paliko ryškų pėdsaką ne tik Lietuvos istorijoje, bet ir užsienyje, kur jie ieškojo prieglobsčio ir tęsė savo veiklą.
Vaikai Antano ir Sofijos Smetonų susilaukė dukros Marijos ir sūnaus Juliaus. Marija Smetonaitė-Valušienė (1905-1992) ištekėjo už pulkininko Aloyzo Valušio. Julius Smetona (1913-1974) buvo vedęs Birutę Nasvytytę-Smetonienę. Jų sūnus, Antanas Algirdas Smetona (1939-2023), buvo žymus pianistas ir pedagogas, turėjęs dukteris Valeriją ir Klaudiją. Jo jaunesnysis brolis Vytautas Julius Smetona taip pat yra pianistas, turintis penkis vaikus.
Nors Antanas Smetona laikomas autoritariniu valdovu, jo indėlis į valstybingumo įtvirtinimą ir šalies pažangą tarpukariu yra neginčijamas. Jo šeimos istorija atspindi daugelio to meto lietuvių likimus - kovą už nepriklausomybę, emigracijos iššūkius ir siekį išsaugoti tautinę tapatybę.
Antano Smetonos giminės istorija, ypač jo tėvo Jono ir jo brolių Motiejaus, Igno, bei jų palikuonių genealoginiai medžiai, rodo gausią ir plačiai išsišakojusią Smetonų šeimą. Nors ne visi giminės atstovai buvo žinomi visuomenės veikėjai, jų gyvenimai sudaro svarbią Lietuvos istorijos dalį.
Tyrimai, atlikti remiantis metrikų duomenimis, atskleidžia detalią Smetonų giminės genealogiją, nurodant gimimo, santuokų ir mirčių datas, šeimų sudėtį. Šie duomenys padeda suprasti giminės istorijos raidą ir jos ryšius su kitomis šeimomis.
Antano Smetonos vaikų, anūkų ir proanūkių gyvenimai tęsiasi ir šiandien, išlaikant ryšį su savo šaknimis ir garsindami savo šeimos vardą.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
