Ankstyvojo Ikimokyklinio Amžiaus Raida: Visiapusiškas Vaiko Vystymasis

Ankstyvasis ikimokyklinis amžius - tai ypatingas laikotarpis vaiko gyvenime, kai sparčiai vystosi jo fizinės, pažintinės, emocinės ir socialinės galios. Šis etapas, trunkantis nuo gimimo iki trejų metų, yra itin svarbus tolesnei vaiko raidai ir formuoja pagrindą jo ateities pasiekimams. Vystymosi kelionėje kiekvienas vaikas turi įveikti tam tikrus uždavinius, kad prisitaikytų gyventi jį supančiame pasaulyje. Pirmieji dveji gyvenimo metai - tai įspūdingų pokyčių metas. Per pirmuosius dvejus gyvenimo metus vaikas iš bejėgio kūdikio, negalinčio savarankiškai patenkinti gyvybiškai svarbių poreikių (tačiau gebančio apie tai puikiai pranešti aplinkai verksmu), tampa lakstančiu, žaidžiančiu ir kalbančiu vaiku, gebančiu įsivaizduoti, prisiminti, planuoti veiksmus bei keisti savo aplinką. Šie pasiekimai, visų pirma, yra greito fizinio vystymosi ir intensyvaus aplinkos objektų tyrinėjimo rezultatas.

Pagrindinės Vystymosi Sritys Ankstyvajame Amžiuje

Ankstyvajame ikimokykliniame amžiuje vaiko raida apima kelias esmines sritis, kurios glaudžiai tarpusavyje susijusios ir lemia visapusišką asmenybės formavimąsi.

Fizinė Raida

Per pirmuosius trejus metus vaikas patiria didžiulius fizinius pokyčius. Nuo visiškai priklausomo kūdikio jis tampa vis labiau savarankišku mažyliu, gebančiu vaikščioti, bėgioti, šokinėti ir manipuliuoti įvairiais daiktais. Smulkiosios motorikos įgūdžiai taip pat sparčiai tobulėja, leidžiant vaikui vis geriau valdyti rankas ir pirštus, piešti, konstruoti ir atlikti kitas veiklas.

• Stambiosios motorikos vystymasis: ropojimas, sėdėjimas, vaikščiojimas, bėgiojimas, šokinėjimas.
• Smulkiosios motorikos vystymasis: daiktų paėmimas, laikymas, piešimas, konstravimas.

Pažintinė Raida

Pažintinė raida ankstyvajame amžiuje apima vaiko gebėjimą suvokti pasaulį, mokytis ir spręsti problemas. Vaikas pradeda skirti objektus, suprasti jų savybes, suvokti priežasties ir pasekmės ryšius.

• Objektų pastovumo suvokimas: supratimas, kad daiktai egzistuoja net tada, kai jų nematome.
• Priežasties ir pasekmės ryšių supratimas: suvokimas, kad vieni veiksmai sukelia kitus.

Emocinė Raida

Ankstyvajame amžiuje vaikas išgyvena intensyvius emocinius patyrimus. Jis mokosi atpažinti ir įvardinti savo emocijas, suprasti kitų žmonių jausmus. Svarbu, kad vaikas jaustųsi saugus ir mylimas, nes tai formuoja jo pasitikėjimą savimi ir aplinka.

• Emocijų atpažinimas ir įvardinimas: džiaugsmas, liūdesys, pyktis, baimė.
• Empatijos ugdymas: gebėjimas suprasti ir užjausti kitų žmonių jausmus.
• Emocijų reguliavimas: gebėjimas kontroliuoti savo emocijas ir elgesį.

Socialinė Raida

Socialinė raida apima vaiko gebėjimą bendrauti ir bendradarbiauti su kitais žmonėmis. Vaikas mokosi dalintis, laukti savo eilės, spręsti konfliktus. Žaidimai su kitais vaikais yra puiki galimybė ugdyti socialinius įgūdžius ir mokytis bendradarbiauti.

• Bendravimo įgūdžių ugdymas: gebėjimas užmegzti kontaktą su kitais, klausytis ir išreikšti savo mintis.
• Bendradarbiavimo įgūdžių ugdymas: gebėjimas dirbti kartu su kitais, dalintis ir spręsti konfliktus.

Kalbos Raidos Ypatumai Ankstyvajame Amžiuje

Didžioji dalis mažylių į pasaulį atkeliauja jau turėdami įgimtus gebėjimus išmokti kalbą. Ankstyvasis vaiko amžius (nuo gimimo iki 3 metų) kalbos raidos vystymuisi yra pats intensyviausias. Vaikų smegenys šiuo metu yra pasirengusios priimti bei įsisavinti labai didelį kiekį informacijos. Tad šiuo laikotarpiu vaikas gali pasiekti itin didelį kalbos vystymosi pradmenų lygį.

Ateina laikas pirmajam žodžiui. Yra keturi pagrindiniai bruožai, pagal kuriuos ištartą garsų seką galima vertinti kaip pirmąjį žodį:

1. Pirmiausia - garsų seka, kurią ištaria vaikas, savo sandara bei skambėjimu turi būti panaši į tą žodį, kurį vaikas nori ištarti. Pavyzdžiui, jei vaikas pamatęs katę sako „ati“ (katė), tai galime vertinti kaip pirmąjį žodį.
2. Antra, žodis turi būti ištartas trumpai bei jį ištarus išlaikoma pauzė. Pavyzdžiui, jei vaikas ilgai ir nenutrūkstamai taria „mamamamama“, tai yra čiauškėjimas, bet ne žodis „mama“. Jei žiūri ar rodo į mamą ir sako „ma-ma“, tai galima vertinti kaip pirmąjį žodį.
3. Vėliau žodis turi būti vartojamas savarankiškai, pastoviai bei tikslingai vienam ir tam pačiam daiktui-veiksmui įvardinti.
4. Galiausiai, kai žodžiai vartojami vaikui norint bendrauti, inicijuojant pokalbį. Pavyzdžiui, jei turite augintinį ir vaikas bando jį pakviesti, kalbina ir laukia, kol augintinis į jo kvietimą atkreips dėmesį, jau galima teigti, kad vaikas, inicijuodamas pokalbį, vartoja tikslingai savo pirmuosius žodžius. Apibendrinant, jei žodis vartojamas savarankiškai, pastoviai bei tikslingai vienam ir tam pačiam daiktui-veiksmui įvardinti, tai vertiname kaip pirmąjį žodį.

Vaikui augant, jo žodynas plečiasi. Vaikai sužino naujų žodžių, pradeda juos vartoti, bando pritaikyti situacijai. Atsiranda ir naujų, ausiai tarsi neįprastų žodžių. Vaiko kalba palaipsniui pereina į aukštesnį lygį, jei su mažyliu betarpiškai bendrauja tėvai: kalbina, klausia, prašo, giria, žaidžia, skaito knygeles, komentuoja iliustracijas, eina pasivaikščioti, aptarinėja tai, ką mato aplinkui, leidžia pačiupinėti, liesti saugius daiktus. Vaiko kalbos mokymas - ilgas procesas, kurio koordinatoriai yra tėvai, o pagalbininkai - artimoji aplinka.

Daugiau informacijos apie ankstyvojo amžiaus vaikų kalbos ugdymą pateikta lankstinukyje „Ankstyvasis kalbos vystymosi etapas. 1-3 metų vaiko kalbos raida“.

Prieraišumas ir Savarankiškumo Ugdymas

Tam, kad vaikas įsitrauktų į aplinkos tyrinėjimą, reikalingas jausmas, jog pasaulyje yra pakankamai saugu, tad savo dėmesį galima ramiai nukreipti į dominančius objektus. Pirmųjų gyvenimo metų uždavinys yra įgyti pamatinius saugumo ir pasitikėjimo jausmus. Jausmas, kad pasaulis yra saugus ir pakankamai kontroliuojamas, įgyjamas dėka daugiausiai vaiku besirūpinančio žmogaus atidaus ir, svarbiausia, nuoseklaus vaiko poreikių tenkinimo.

Tai užtikrina saugaus prieraišumo radimąsi - emocinį ryšį tarp vaiko ir pagrindinio juo besirūpinančio asmens, grindžiamą vaiko tikėjimu, kad jam išreiškus poreikius taip, kaip tuo metu sugeba, jie bus suprasti ir atliepti, o kreipusis pagalbos į suaugusįjį - jis bus šalia ir ją suteiks.

Prieraišumo formavimosi kritinis periodas - pirmoji pusė metų. Tuo metu kūdikis „ieško“, su kuo sukurti ryšį, o iki 2-3,5 metų amžiaus, kai prieraišumo objektas yra išskirtas, pagalbos nusiraminant kreipiamasi į konkretų vieną asmenį.

Saugaus prieraišumo svarba vaikui reiškiasi įvairiose jo vystymosi srityse:

• užtikrina pamatinių fiziologinių ir emocinių poreikių patenkinimą: išgyventi, būti saugiam, būti ryšyje su kitu;
• užtikrina tinkamą smegenų vystymąsi;
• sukuria „saugios salos“ jausmą, t. y. leidžia drąsiau tyrinėti pasaulį, mokytis, patirti, žinant, kad nesėkmės ar grėsmės atveju visada yra kur sugrįžti;
• užtikrina emocinę raidą: „išorinė“ emocijų reguliacija pamažu tampa „vidine“, t. y. išmokęs nurimti su kito pagalba vėliau išmoksta padėti sau pats stiprių emocijų metu;
• kuria pamatus socialinei raidai: saugus prieraišumas - tai pagrindas tolimesniems žmogaus santykiams, t. y. į vėlesnius santykius žiūrima per ankstyvųjų santykių patirties „akinius“.

Prieraišus elgesys - tai su prieraišumo formavimosi procesu susijęs elgesys. Kadangi pagrindinė prieraišaus elgesio funkcija yra padėti pažeidžiamam vaikui apsisaugoti, jis įprastai aktyvuojamas nemalonios fiziologinės būsenos, nerimo ir baimės jausmų.

Prieraišus elgesys skirtingame amžiuje tipiškai pasireiškia:

• nepažįstamųjų baime, būdinga 8-10 mėn. amžiaus vaikams, tad yra visai normalu, jei šio amžiaus kūdikis verks, trauksis, slėpsis, nors iki tol mielai šypsodavosi visiems nepažįstamiesiems;
• atsiskyrimo nerimu, būdingu vaikams nuo 7 mėn. iki 3-3,5 metų, o stipriausiai išreikštu 1,5 m. amžiuje. Taigi, visai normalu, kad vaikas gali verksmu ar savo elgesiu „protestuoti“ prieš mamos išėjimą iš namų, jo palikimą ugdymo įstaigoje;
• stiprių emocijų protrūkiais, būdingiausiais tarp 1-3 m. amžiaus ir vis retesniais vaikui sulaukus 4-5 m. Stiprių emocijų protrūkis - tai nervų sistemos atsakas į per daug sudėtingą situaciją, kai kūnas atsikrato įtampos per veiksmą. Protrūkiai įprastai dažnesni vaikui esant šalia savo prieraišumo objekto, t. y. žmogaus, su kuriuo vaikas jaučiasi saugus. Tai - pasitikėjimo kitu asmeniu grįstas vaiko kreipimasis pagalbos, pačiam nesusidorojant su jaučiama įtampa. Per daug sudėtingos situacijos gali būti: nemaloni, prasta fiziologinė būklė (alkis, troškulys, skausmas, nuovargis), sensorinė perkrova (ypač iki 2 m.).

Maždaug 1-erių metų amžiuje stiprėja vaiko supratimas, kad jis yra fiziškai atskiras, o sulaukus 1,5-2 metų amžiaus - kad ir skirtingas nuo kitų, t. y. asmuo su savo kūnu, norais ir valia. Šis naujas suvokimas skatina išmokti pasirūpinti savimi: pačiam vaikščioti, kalbėti, valgyti, naudotis tualeto įgūdžiais bei atlikti daugybę kitų įdomių veiklų, kurias iki tol padėdami vaikui atliko suaugusieji.

Tad antrųjų-trečiųjų gyvenimo metų uždavinys yra įgyti savarankiškumą. 2-metis teikia pirmenybę naujų gebėjimų išbandymui, stipriai reiškia norus būti savarankišku: „Aš pats!“, „Ne!“, „Mano!“. Jei leidžiama savarankiškai atlikti veiksmus, pripažįstama, kad tai svarbu, bei suteikiama atjauta nepavykus iš karto atlikti veiklos taip, kaip tai pavyksta suaugusiesiems - greitai ir sklandžiai - formuojasi savarankiškumo jausmas. Jei neleidžiama, t. y. vaikui bandant atlikti naują veiklą savarankiškai nekantraujama, užbėgama „už akių“, veikla perimama, vaikas skubinamas ar baramas dėl to, ką ir kaip atlieka - diegiamas gėdos jausmas, abejojimas savimi ir savo galimybėmis. Savarankiškumas-gėda yra du esminiai dvejų-trejų metų amžiaus tarpsnio krizės sprendiniai. Taigi, šiame amžiuje svarbu išmokyti vaiką pačiam pasirinkti, suteikti galimybę savarankiškai spręsti tam tikrus kasdienius klausimus.

Ketvirtųjų-šeštųjų metų uždavinys yra įgyti iniciatyvą ir susikurti teigiamą „Aš“ vaizdą. Savarankiškas, savimi pasitikintis vaikas imasi iniciatyvos. Jis nori atlikti daugelį veiksmų, kuriuos moka ir kuriuos atlieka suaugę, planuoja savo veiksmus bei siekia išsikeltų tikslų. Deja, iniciatyvos neretai pakrypsta sudėtinga linkme: vaikas nori ir gali veikti, bet ne visada pasielgia tinkamai, jo suplanuoti ir savarankiškai įvykdyti „žygdarbiai“ gali ir nesulaukti suaugusiųjų pritarimo. Peržengus tinkamo elgesio ribas (nebūtinai aiškiai iškomunikuotas) ir baudžiant už vaiko iniciatyvą - vaikas jaučia kaltę, skiepijamos neigiamos nuostatos į save („aš mažas, blogas, nesugebu dalykų atlikti gerai“). Taigi, sprendžiama krizė apima du sprendinius: iniciatyva arba kaltė.

Ikimokyklinio Ugdymo Principai ir Sritys

Gairės parengtos vadovaujantis svarbiausiais ikimokyklinio ugdymo principais, užtikrinančiais ugdymo(si) kryptingumą, integralumą, veiksmingas ugdomąsias sąveikas ir ugdymo(si) kokybę.

Pagrindiniai ikimokyklinio ugdymo principai:

1. Ugdymo(si) ir priežiūros vienovės principas. Ikimokyklinio ugdymo(si) procesui būdinga ugdymo(si) ir priežiūros vienovė. Kiekviena suplanuota ir nesuplanuota sąveika bei kasdienė rutina yra ugdanti, turtinanti vaiko patirtį.
2. Vaiko raidos ir ugdymo(si) dermės principas.
3. Žaismės principas.
4. Sociokultūrinio kryptingumo principas.
5. Integralumo principas.
6. Įtraukties principas.
7. Kontekstualumo principas.
8. Vaiko ir mokytojo bendro veikimo principas.
9. Lėtojo ugdymo(si), užtikrinančio gilų įsitraukimą, principas.
10. Reflektyvaus ugdymo(si) principas. Mokytojas drauge su vaiku emocijomis ir veiksmais atspindi vaiko veikimo patirtis. Su vaikais drauge pagal jų gebėjimus apmąstomos vaikų emocijos, veiklos ir jų rezultatai, numatomas tolesnis veikimas.
11. Šeimos ir mokyklos partnerystės principas. Mokykla ir šeima (globėjai) bendradarbiauja rengiant Programą, užtikrinant ugdymo(si) tęstinumą ir dermę, kuriant susitelkusią, kartu besimokančią bendruomenę.

Gairėse pateikiama kuriamai ar atnaujinamai Programai aktuali nauja ugdymo(si) aplinkos modeliavimo kryptis - vaikų ugdymo(si) kontekstų kūrimas.

Rekomenduojamos penkios ikimokyklinio ugdymosi sritys:

• „Mūsų sveikata ir gerovė“
• „Aš ir bendruomenė“
• „Aš kalbų pasaulyje“
• „Tyrinėju ir pažįstu aplinką“
• „Kuriu ir išreiškiu“

Ugdymosi sritys yra ikidalykinės, orientuotos į Programoje numatytų vaikų pasiekimų plėtotę, apima vaikų ugdymo(si) turinį ir veiklas. Siekiant įtraukaus, visiems vaikams prieinamo ir sėkmingo ugdymosi, Gairėse įtvirtinamas Programos, grindžiamos universalaus dizaino mokymuisi prieiga, rengimas. Ikimokyklinio ugdymo rezultatai yra vaikų raidos ir ugdymosi procese nuosekliai įgyjami bei plėtojami jų pasiekimai: vertybinės nuostatos, žinios bei supratimas ir gebėjimai. Pasiekimai suskirstyti į 18 pasiekimų sričių, kurių visuma laiduoja optimalią vaiko galių ūgtį. Kiekviena kokybiškai įgyvendinama vaiko raidą skatinančio visuminio ikimokyklinio ugdymosi sritis (Mūsų sveikata ir gerovė, Aš ir bendruomenė, Aš kalbų pasaulyje, Tyrinėju ir pažįstu aplinką, Kuriu ir išreiškiu) plėtoja visų 18 pasiekimų sričių vaiko pasiekimus. Vaikų ugdymas(is) vyksta mokyklos vidaus ir lauko aplinkose, taip pat aplinkose už mokyklos ribų (parkai, muziejai, gamtos ir kultūriniai objektai ir kt.).

Ugdymo(si) Kontekstų Kūrimas

Kuriant ugdymo(si) kontekstus dėmesio centre yra vaikams aktuali, dėmesį patraukianti, skatinanti veikti, vaikų iniciatyvoms atvira, estetiškai patraukli aplinka. Kontekstams būdinga kryptinga vaikų veiklą inicijuojanti idėja ar iššūkis, mokytojui tikslingai parenkant ir tam tikru būdu išdėliojant priemones, sukuriančias netikėtumo momentą. Kontekstai skatina autentiškus vaikų sumanymus, palaiko ilgalaikį domėjimąsi ir gilina supratimą. Kuriant ugdymo(si) kontekstus vaikams sudaromos galimybės pasirinkti veiklą, medžiagas, priemones, veikimo vietas, laiką, veikti vienam ar bendradarbiaujant, skirtingais būdais pristatyti veiklos rezultatus. Kuriant ugdymo(si) kontekstus modeliuojama dialoginė vaikų, mokytojų ir kitų suaugusiųjų sąveika: iš anksto numatomi galimi komunikavimo su vaikais būdai ir priemonės vaikų aktyvumui paskatinti ir palaikyti. Mokytojai stebi, kuo vaikai domisi, ką geba, ir pritaiko kontekstą plėtoti pastebėtus vaikų interesus ir gebėjimus. Mokytojai ir švietimo pagalbos specialistai iš anksto numato galimas vaikų veiklos kliūtis arba jos tampa matomos vaikams veikiant sukurtame kontekste. Kuriant kontekstus naudojamos esamos kultūrinės, socialinės ir gamtinės aplinkos, iš anksto tikslingai sumodeliuotos ugdymosi aplinkos ir ugdymosi situacijos, susikuriančios čia ir dabar.

Įvairūs ugdymosi kontekstai:

• Universalaus dizaino mokymuisi kontekstas - tai lanksti, visiems vaikams prieinama ugdymo(si) aplinka ir veiksmingas procesas, kuriame, nepriklausomai nuo amžiaus, socialinių, kultūrinių, lingvistinių, sveikatos skirtumų, visiems vaikams sudaromos sąlygos žaisti, patirti ir ugdytis. Ugdymo aplinka žadina vaikų emocijas, pagauna dėmesį, panardina į prasmingą vyksmą. Galėdami rinktis alternatyvius tyrinėjimo, pažinimo ir dalyvavimo būdus, vaikai veikia savo tempu, pagal savo galias ir mokosi vieni iš kitų. Galimybė pasirinkti veiklas ir priemones, siekiant numatyto rezultato, skatina turėti savo ketinimą, idėjų, sumanymų, jų kryptingai ieškoti ir pamažu suprasti savo žaidimo ar mokymosi būdus.
• Žaismės konteksto paskirtis - palaikyti kasdienių veiklų žaismingumą, kuriant džiaugsmo bei nuostabos tyrinėjant, išbandant, eksperimentuojant, dalinantis potyrius. Kontekstas atliepia vaiko žaismingą savęs ir pasaulio pajautimą, skatina žaisti judesiais, pojūčiais, emocijomis, kalba, vaizduote, mintimis. Eksperimentuojama veikimu tuščioje ir daiktinėje erdvėje, atrandant, kad žaidimas gali gimti „iš nieko“, mintyse. Palaikomi netikėti vaikų būdai suprasti, tyrinėti, improvizuoti, priimamos „neteisingos“ jų teorijos apie pasaulį, įkvepiančios pratęsti „tiesos“ paieškas.
• Judraus patirtinio ugdymosi konteksto paskirtis - skatinti vaikų judėjimo džiaugsmą ir kasdienį judrumą, didinti judraus mokymosi galimybes. Įdomias, prasmingas ugdymosi situacijas kuria dialogiška vidaus ir lauko aplinkų jungtis, įrangos mobilumas, pritaikymas tyrinėti judesį, judriais būdais dalyvauti visų ugdymosi sričių veiklose.
• Kultūrinių dialogų kontekstas - kai vaikai ugdymo įstaigoje dalyvauja daugialypiuose kultūriniuose kontekstuose, kurių paskirtis - padėti kiekvienam kurti savo individualų tapatumą, tuo pačiu metu dalyvaujant tiek vaikų subkultūros, tiek artimiausios ir tolimesnių aplinkų kultūrų kūrime. Mokyklos aplinka yra erdvė nuolatinėms socialinėms ir kultūrinėms sąveikoms bei reiškiniams patirti, pažįstant šeimos, mokyklos grupės, kaimynystės, regiono, etninės grupės ir šalies bei globalaus pasaulio kultūrinius ypatumus ir vertybes.
• Kalbų įvairovės konteksto paskirtis - kurti ir palaikyti aplinkos sąlygas, palankias rastis ir plėtotis skirtingiems vaikų komunikavimo būdams, įvairiai žodinei ir nežodinei raiškai, kalbų pažinimui, teigiamoms nuostatoms, susijusioms su kalbų ir jos formų įvairove.
• Tyrinėjimo ir gilaus mokymosi konteksto paskirtis - atliepti prigimtinį vaikų smalsumą, įtraukti juos į aplinkos tyrinėjimą, skatinantį giliau suprasti aplinkos objektus, reiškinius ir jų ryšius, atrasti įvairius pažinimo ir mokymosi būdus. Kuriamas kontekstas kupinas žaismės, atviras iššūkiams, jame daug laisvės vaiko spėliojimams, atsakymų į savo keliamus klausimus paieškoms, tyrinėjimu grindžiamiems sprendimams.
• Realių ir virtualių aplinkų konteksto paskirtis - papildyti ir praplėsti realybės kontekstus alternatyviomis skaitmeninėmis galimybėmis patirti ir pažinti, plėtoti vaikų skaitmeninį sumanumą, informatinį mąstymą. Kuriami realios ir virtualios aplinkos sąveikomis grindžiami kontekstai, aplinkas saikingai ir saugiai papildant skaitmeninėmis priemonėmis bei įranga, prioritetą teikiant patirtiniam realių objektų ir reiškinių tyrinėjimui, kūrybiškumui, socialinėms sąveikoms.
• Kūrybinių dialogų kontekstas - modeliuojant kūrybinių dialogų kontekstą kuriama vaizduotę, smalsumą, nuostabą kelianti aplinka, akcentuojanti patį kūrybos procesą. Vaikai patiria kūrybos laisvę, išgyvena netikėtumą, kūrybos džiaugsmą ir pasididžiavimą įveikus kūrybinius iššūkius. Aplinkų estetika ir įvairovė kuria prielaidas vaikams tyrinėti kūrybinės raiškos galimybes, išbandyti daugiau nei vieną būdą įgyvendinti kūrybinę idėją ar išspręsti problemą, pasirinkti alternatyvias raiškos priemones, improvizuoti, kurti ir perkurti.

Ankstyvojo Amžiaus Vaiko Gebėjimų Vystymasis

Ikimokyklinio ugdymo rezultatai yra vaikų raidos ir ugdymosi procese nuosekliai įgyjami bei plėtojami jų pasiekimai: vertybinės nuostatos, žinios bei supratimas ir gebėjimai. Pasiekimai suskirstyti į 18 pasiekimų sričių, kurių visuma laiduoja optimalią vaiko galių ūgtį. Čia pateiksime keletą pavyzdžių iš pasiekimų sričių, susijusių su sveikata ir gerove bei judėjimu.

Mūsų Sveikata ir Gerovė (Vertybinė Nuostata: Domisi, kas padeda augti sveikam ir saugiam)

Esminiai gebėjimai:

1. Mityba (A1):
   • Ragauja įvairaus skonio ir konsistencijos maistą. Suaugusiojo padedamas ruošia maistą: tepa, laužo, mirko.
   • Įvardija kelis maisto produktus, kuriuos valgyti sveika, ir kelis, kuriuos vartoti reikėtų saikingai. Plauna vaisius, daržoves ir pasako, kodėl; pjausto, gamina užkandžius, salotas.
   • Aiškinasi, kodėl svarbu valgyti įvairų, sveikatai naudingą maistą, iš kur ir kaip jis atsiranda ant mūsų stalo. Išvardija, ko reikia valgyti daugiau, o ko mažiau, kad augtų sveikas, esant galimybei pirmenybę teikia sveikatai palankiems maisto produktams.
2. Asmens higiena ir savitvarka (A2):
   • Kūno ženklais parodo ar pasako, kad nori į tualetą. Suaugusiojo padedamas naudojasi tualetu, prausiasi ir šluostosi veidą, apsirengia ir nusirengia, apsiauna ir nusiauna batus. Padeda į vietą vieną kitą daiktą.
   • Dažniausiai savarankiškai naudojasi tualetu. Savarankiškai ar priminus plauna rankas, prausiasi veidą, čiaudėdamas ar kosėdamas prisidengia burną ir nosį. Šiek tiek padedamas savarankiškai apsirengia ir nusirengia, apsiauna ir nusiauna batus.
   • Dažniausiai savarankiškai plaunasi rankas, prausiasi veidą; čiaudėdamas ar kosėdamas prisidengia burną ir nosį. Savarankiškai ar suaugusiojo padedamas apsirengia ir nusirengia, apsiauna ir nusiauna batus, susišukuoja. Taisyklingai plaunasi rankas. Atsižvelgdamas į tai, ar jam šilta, ar šalta, nusirengia ar apsirengia drabužius.
3. Sauga (A3):
   • Pažįsta šviesoforo spalvas, žino, ką jos reiškia; pasako, kad kelią (gatvę) pereiti reikia kartu su suaugusiuoju. Stebint suaugusiajam, saugiai naudojasi veiklai skirtais aštriais daiktais (žirklėmis, pieštukais, mentelėmis).
   • Saugaus eismo žaidimų metu ar išvykose siekia laikytis eismo ženklų ir taisyklių. Pakomentuoja kelias saugaus elgesio gatvėje ir gamtoje taisykles. Supranta, kodėl nesaugu eiti, važiuoti su nepažįstamu žmogumi ar ką nors iš jo paimti. Atpažįsta tinkamus ir netinkamus prisilietimus, suabejojęs apie tai pasako suaugusiajam, kuriuo pasitiki.
   • Žaisdamas, ką nors veikdamas stengiasi saugoti save ir kitus. Savarankiškai ar priminus laikosi sutartų saugaus elgesio taisyklių grupėje, kieme, išvykose. Paaiškina saugaus elgesio su nepažįstamais žmonėmis, buitiniais prietaisais, aštriais daiktais ir sveikatai pavojingomis medžiagomis taisykles, įvardija aplinkoje esančias nesaugias vietas.
   • Paaiškina, kad jo kūnas priklauso tik jam, sako „stop“, „ne“ reaguodamas į jo privatumą pažeidžiantį elgesį. Paaiškina, kokių profesijų žmonės gali padėti ištikus nelaimei.

Judėjimas ir Koordinacija (Vertybinė Nuostata: Noriai juda, mėgsta judrią veiklą ir žaidimus)

Esminiai gebėjimai:

1. Stambioji motorika (B1):
   • Pralenda pro kliūtis keturpėsčias. Savarankiškai atsistoja, stovi, atsitupia, pasilenkia, eina į priekį, į šoną ir atgal, bėga tiesiomis kojomis, lipa laiptais aukštyn pristatomuoju žingsniu.
   • Pastovi ant vienos kojos (3-4 sekundes). Tikslingai skirtingu ritmu eina, apeina arba peržengia kliūtis, eina plačia (25-30 cm) linija. Bėga keisdamas kryptį, greitį, neprarasdamas pusiausvyros. Laikydamasis lipa ir nulipa laiptais pakaitiniu žingsniu. Nušoka nuo laiptelio, atsispirdamas abiem kojomis 1-2 kartus pašoka nuo žemės, peršoka liniją.
   • Stovėdamas pasistiebia, atsistoja ant kulnų, pastovi ant vienos kojos (4-5 sekundes). Eina ant pirštų galų, eina siaura (5 cm) linija, nesilaikydamas lipa laiptais aukštyn ir žemyn. Bėga, didindamas ir mažindamas tempą, šokinėja abiem ir ant vienos kojos. Mina ir vairuoja triratuką, balansinį dviratį.
   • Eina pakaitiniu ir pristatomuoju žingsniu, aukštai keldamas kelius. Bėgioja vingiais, išsisukinėdamas, bėga ant pirštų galų. Šokinėja nuo vienos kojos ant kitos, šokinėja judėdamas pirmyn. Lipa kopėtėlėmis.
   • Meta kamuolį iš įvairių padėčių, pagauna jį sulenkdamas rankas per alkūnes. Spiria kamuolį iš įvairių padėčių, į taikinį. Stengiasi sėdėti, stovėti, vaikščioti taisyklingai. Ištvermingas, bėga ilgesnius atstumus. Bėga pristatomuoju ar pakaitiniu žingsniu. Šoka į tolį, į aukštį. Žaisdamas laisvai koordinuotai juda, orientuojasi erdvėje. Dažniausiai vaikščioja, stovi, sėdi taisyklingai.
2. Smulkioji motorika (B2):
   • Tikslingai siekia daikto, jį pačiumpa ir laiko saujoje, dviem pirštais - nykščiu ir smiliumi - suima smulkų daiktą, perima daiktą iš vienos rankos į kitą, deda vieną ant kito.
   • Dažniausiai taisyklingai laiko rašiklį, gana tiksliai atlieka judesius plaštaka ir pirštais bei ranka. Ištiestomis rankomis pagauna didelį kamuolį. Pieštuką ir žirkles laiko taisyklingai.
   • Tiksliai atlieka sudėtingesnius judesius su smulkiais daiktais. Veiksmus su smulkiais daiktais atlieka vikriai, tiksliai ir kruopščiai. Tiksliai valdo pieštuką ir žirkles ką nors piešdamas, kirpdamas.

tags: #ankstyvasis #ikimokyklinis #amzius

• Sužinokite daugiau apie kontracepciją ir šeimos planavimą
• Kaip išrinkti tinkamiausius žaislus patiems mažiausiems?
• Kūdikio vystymasis ir savijauta 7-ąjį mėnesį
• Apie Vaidą Grikšaitę: gimimo data, karjera ir asmeninis gyvenimas
• Kaip saugiai išgydyti kūdikio slogą?