Ankštiniai augalai: nauda dirvožemiui ir mitybai bei auginimo ypatumai

Pupiniai ir ankštiniai augalai paplitę visame Žemės rutulyje, išskyrus Antarktidą. Sumedėjusios formos dažniau auga tropikų ir subtropikų kraštuose, savanose. Šiai šeimai priklauso vertingi maistiniai, pašariniai, techniniai, vaistiniai ir dekoratyviniai augalai. Pasaulyje priskaičiuojama apie 650 šių augalų genčių ir daugiau kaip 18000 rūšių. Lietuvoje auga 39 gentys ir apie 115 rūšių, iš kurių populiaresni žirniai, pupelės, vikiai, lubinai, lęšiai, sojos, dobilai, liucernos, ožiarūčiai, seradėlės, barkūnai, esparcetai ir kt.

Išskiriamos trys svarbiausios ankštinių augalų savybės. Pirma, jie augina sėklas stambioje ankštyje. Antra, jų subrendusios sėklos yra kietos, jose daug lizino turinčių baltymų. Trečia, beveik visi ankštiniai augalai dirvožemyje gali kaupti azotą.

Siekiant sustabdyti dirvožemio alinimo procesą, augalininkystės ūkiuose būtina daugiau auginti ankštinių javų. Padidindami ankštinių javų pasėlių plotus, sumažintume mineralinių azoto trąšų naudojimą šalyje ir pagerintume humuso kiekį dirvožemyje.

Ankštinių augalų svarba Lietuvos žemės ūkiui

Lietuvoje ankštiniais javais užsėjama tik apie 1,5 proc. (2013 metais - 42352,95 ha) nuo bendro deklaruoto ploto. Daugiausia auginta žirnių (24410,86 ha), pupų (7023,83 ha), vikių ir jų mišinių (6855,21 ha), saldžiųjų lubinų (4063,05 ha). Atsižvelgiant į šiuo metu susidariusią dirvožemio nualinimo problemą ir žinant apie ankštinių augalų savybę - kaupti azotą, - jų plotai galėtų būti didesni.

Nauda dirvožemiui ir aplinkai

Akivaizdu, kad svarbiausia šių dienų ūkininkavimo problema - dirvožemio prastėjimas. Intensyvi žemdirbystės sistema neįsivaizduojama be mineralinių trąšų ir kitų cheminių medžiagų naudojimo. Siekiant įvairiomis cheminėmis priemonėmis didinti augalų produktyvumą, labai svarbu nepažeisti ekologinės pusiausvyros. Neigiamas poveikis aplinkai dažniausiai susijęs su dirvožemiu ir vandeniu. Dėl gausaus tręšimo kyla pavojus užteršti požeminius vandenis ypač greitai migruojančiomis azoto trąšomis.

Dirvožemio derlingumas priklauso nuo jo granuliometrinės sudėties ir jame esančių organinių medžiagų, kurios dažnai tapatinamos su humusu. Net derlingiausiame sunkios granuliometrinės sudėties dirvožemyje humuso kiekis nėra pakankamas - tik 2-2,5 procento. Siekiant išsaugoti kuo stabilesnį humuso kiekį ir jį pagausinti, pasėlius reikia tręšti organinėmis trąšomis arba kaip žaliąją trąšą auginti augalus, ypač ankštinius.

Augalininkystės ūkiuose dirvožemio savybės blogėja dėl dvinarės sėjomainos (migliniai javai - rapsai). Siekiant padidinti rapsų ir miglinių javų derlingumą, taip pat būtina plėsti ankštinių javų pasėlius ir sumažinti mineralinių azoto trąšų naudojimą šalyje.

Reikia akcentuoti ir tai, kad nesilaikant tinkamos sėjomainos pasėliuose gausiau plinta ligos, kenkėjai ir piktžolės. Taikant minėtą dvinarę sėjomainą kai kuriuose ūkiuose išplito rapsų liga - šaknų gumbas. Grybo P. brassicae sporos dirvoje išgyvena apie 4 metus, dalis jų išlieka gyvybingos net iki 20 metų.

Daugiamečiai ankštiniai augalai - geriausia azoto kaupykla. Daugeliu tyrimų, atliktų įvairiose šalyse, nustatyta, kad labiausiai dirvos fizikines savybes gerina ir daugiausia biologinio azoto sukaupia daugiamečiai ankštiniai augalai - įvairių rūšių dobilai, liucernos. Jų žalioji masė lengvai mineralizuojama, todėl ją verta naudoti žaliajai trąšai, nes dirva greitai praturtinama biologiniu azotu. Iš žaliosios masės lengvai atpalaiduojamas biologinis azotas pastoviai maitina augalus visais jų vystymosi tarpsniais, skirtingai negu mineralinis, kurio nemaža dalis išplaunama.

Taigi ankštiniai augalai yra svarbus veiksnys agrosistemos produktyvumui didinti, nes 1 kg biologinio azoto, įterptas į dirvožemį, žieminių kviečių grūdų derlių padidina 5 kg ha-1.

Ankštiniai augalai ir „žalinimo“ reikalavimai

Dar vienas teigiamas dalykas - augindami ankštinius augalus, žemdirbiai iš dalies išpildys nuo 2015 m. įsigaliosiančius žalinimo reikalavimus, pagal kuriuos dalis ES tiesioginių išmokų susiejama su aplinkai ir klimatui naudinga žemės ūkio veikla. Taigi reikės auginti bent 2 ar 3 skirtingus pasėlius. Žalinimo reikalavimų tikslas - gerinti dirvos struktūrą, kadangi pagal EK atliktus tyrimus - monokultūrų, t. y. tik vieno pasėlio auginimas alina dirvožemį ir neleidžia jam atsistatyti. Siekiant to išvengti, pareiškėjams ES lygmeniu numatytas reikalavimas auginti daugiau nei vieną pasėlių rūšį, akcentuojamas daugiamečių pievų ir ganyklų (žalienų) išlaikymas, išskiriamos ekologiniu požiūriu svarbios vietovės (EFA). Vienas iš EFA elementų būtų azotą fiksuojantys augalai, jų mišiniai ir jokių trąšų, ribotas augalų apsaugos priemonių naudojimas.

Populiariausi ankštiniai daržo augalai ir jų auginimas

Ankštiniai augalai yra viena seniausių rūšių, kuriuos žmonija vartoja maistui. Žirniai, pupelės, pupos, sojos, lęšiai gausūs baltymų, juose apstu B grupės vitaminų, magnio, kalcio, fosforo, kalio ir geležies. Ankštiniai augalai ypač naudingi vaikams, tiems, kurie dėl tam tikrų aplinkybių iš savo raciono išbraukė gyvūninės kilmės baltymų šaltinius. Šių augalų pakankamai paprasta užsiauginti ir savo darže.

Žirniai

Vieni iš tinkamiausių ir populiariausių ankštinių javų - žirniai. Priklausomai nuo augimo sąlygų, jie iš atmosferos sukaupia apie 100-170 kg ha-1 azoto. Negalima pamiršti, kad paliktuose šiauduose, ražienose ir šaknyse dar yra 70-80 kg ha-1 biologinio azoto, 30 kg ha-1 fosforo, apie 60 kg ha-1 kalio. Gamybinėmis sąlygomis auginami žirniai mineralinėmis trąšomis tręšiama retai. Jei žirnius sėjame po miglinių javų, kurie buvo patręšti vidutinėmis tręšimo normomis, tai ir be trąšų galime tikėtis iki 3 t ha-1 derlingumo. Tokie derliai ne tik visiškai padengia auginimo sąnaudas, bet ir duoda pelno. Praėjusiais metais Tauragės rajono ekologinis žirnių pasėlio, pasėto po dvejus metus augintų miglinių javų, derlingumas buvo apie 2,6 t ha-1 nenaudojus jokių mineralinių trąšų ir chemijos.

Žirniai yra vienmetis žolinis augalas, kuris užauga iki 120 cm aukščio. Žydi baltais žiedais, subrandina ankštis birželio - liepos mėnesį. Žirniuose gausu baltymų, cukraus, fosforo, krakmolo, kalio druskų, riebalų, vitaminų A, B1, B2, C. Žirnių baltymus sudaro labai svarbios aminorūgštys. Žirniai naudojami dietinei mitybai, taip pat turi vaistinių savybių. Gerina galvos smegenų ląstelių maitinimą, normalizuoja medžiagų apykaitą, šalina su ja susijusius galvos skausmus, padeda sergant cukriniu diabetu.

Žirnių auginimo ypatumai

Žirniai mėgsta augti šiltoje vietoje. Sėjami balandžio pabaigoje gegužės mėnesyje. Kai jie užauga iki 10-12cm aukščio, jiems reikia padaryti atramą. Geriausiai tam tinka metro aukščio lazdyno vytelės. Su karklo vytelėmis reikėtų būti atidesniems, nes juos įsmeigus į žemę, jie išleidžia šaknis ir sužaliuoja. Žirniai sėjami metro pločio dirvoje, taip patogiausia nuimti derlių. Žirniai suformuoja vaisius 8-12 savaitę nuo pasodinimo. Derlius nuimamas nuolat iki kol žirniai pernoksta ir pagelsta. Tuomet jie tinkami tik virimui arba sėklai.

Žirniai sėjami anksti, balandžio pradžioje, kol dar nepasirodė jų kenkėjai. Šalnų nebijo ir dirvožemiui yra ne itin reiklūs. Tačiau jei norite geriausio derliaus, rinkitės drėgmę sulaikantį priemolį, mažo rūgštingumo arba neutralios reakcijos dirvožemius (pH 6,5-7,0). Žirniai geriausiai dera, kai sėjami po kaupiamųjų augalų ir mėšlu patręštų žiemkenčių. Netinkami priešsėliai - žieminiai rugiai, avižos, dobilai bei pupiniai augalai. Žirnius sėkite į 3-5 cm gylį, paliekant 15-20 cm tarp eilių ir 5-6 cm tarp augalų. Sunkesnėje dirvoje sodinama ne taip giliai. Atstumai priklauso ir nuo žirnių aukščio - toliau vienas nuo kito sodinami aukštesnių veislių žirniai. Žirnius mėgsta kapstyti paukščiai, todėl pasėlius verta pridengti. Geras žirnių derlius užaugs tik tinkamai patręštoje dirvoje. Būtiniausios - kalio ir fosforo trąšos. Trūkstant kalio, blogai vystosi ankštys, gelsta lapai. Reikalingi ir mikroelementai, tokie kaip varis, boras, molibdenas ir kiti.

Žirnių veislės

Žirniai skirstomi į gliaudomuosius (‘Cetris’, ‘Gloriosa’, ‘Avola’, ’Early onward’) ir cukrinius (šparaginiai) (‘Ambrosia’,’Norli’). Šparaginiai žirniai valgomi su ankštimis.

• Ši saldi ir skani žirnių veislė augina sultingas ankštis, kurios idealiai tinka tiesioginiam vartojimui, salotoms ar virimui.
• Aukštos kokybės ekologiškos žirnių sėklos, lengvai auginamos, atsparios ligoms. Ekologiškai užauginti sodo žirniai duoda didelį derlių ir anksti subręsta.
• Pusiau užarti sodo žirniai, pasižymintys išskirtiniu skoniu ir tvirtu augimu, idealiai tinka tiesioginiam vartojimui, salotoms ar sriuboms.
• Šie vėlyvieji sodo žirniai užaugina gausų didelių, saldžių ankščių derlių. Puikiai tinka vartoti tiesiogiai, šaldyti ar konservuoti.
• Ankstyvoji cukrinių žirnių veislė su minkštomis, saldžiomis ankštimis, puikiai tinkanti šviežiam maistui, virimui ar šaldymui.
• Labai ankstyvi sodo žirniai su dideliais, saldžiais grūdais - tai greitas ir patikimas derlius.
• Ši ankstyvoji sodo žirnių veislė pasižymi dideliu derliumi ir saldžiomis ankštimis.

Pupelės

Pupelių auginimas nesudarys didelių problemų net ir pradedančiam daržininkui, nes ši kultūra viena iš mažiausiai reiklių. Pagal vartojimo paskirtį pupelės skirstomos į šparagines ir gliaudomąsias. Pupelės taip pat išsiskiria ir anksčių spalva: jos gali būti geltonos (‘Zlota Saxa’,’Goldmarie’,’Serpedor’), žalios (‘Dulcina’, ‘Moliere’) ar net violetinės spalvos (‘Amethyst’). Rinkdamiesi veislę turėtumėte atsižvelgti į tai, ar jas konservuosite ar valgysite šviežias, ieškosite ilgiau derančių ar vienu metu subręstančių.

Pupelių auginimo ypatumai

Pupelės auga purioje, humusingoje dirvoje. Vieta, kur augs vijoklinės pupelės, turi būti šilta ir apsaugota nuo vėjų. Pupelėms parenkama saulėta ir nuo vėjų apsaugota vieta. Dirvą pasiruošti ir patręšti reikėtų rudenį: į 1 kv.m įterpiama 3-4 kg komposto ir giliai perkasama. Pavasarį dirva negiliai perkasama, išpurenama. Drėgnesnėse vietose ar dirvose su mažu derlingu sluoksniu lysvės iškeliamos. Pupeles sėti reikia pradėjus žydėti alyvoms - gegužės antrąją pusę. Daigai pasirodys greičiau, jeigu sėklas pirmiausia užpilsite apie 60 laipsnių šilumos vandeniu, kad gerai apsemtų. Jei norite pratęsti šparaginių pupelių derliaus nuėmimo laikotarpį, sėkite kelis kartus kas 10-15 dienų iki birželio vidurio. Pasėjus verta lengvai žemę paspausti, kad pupeles geriau pasiektų dirvos drėgmė. Tam, kad derlius būtų gausus, turite nuolat papurenti tarpueilius, pašalinti piktžoles ir tręšti. Tarpueilius pirmą kartą purenti galima tada, kai augalas pasiekia 6 centimetrus, antrą - kai pasirodo pirma pora tikrųjų lapų. Kai dirva išdžiūsta, pupeles apkaupkite, pirmą kartą iki apatinio lapo pagrindo, antrą kartą dar keliais centimetrais aukščiau. Pupelės tręšiamos du kartus. Geriausia tręšti mažai azoto turinčiomis trąšomis (NPK 3,5-10-20 arba NPK 3,5-10-15).

Pupelių tipai ir veislės

• Bėgiojanti pupelė 'White Lady' (Daugiažiedė pupelė): 'White Lady' yra populiari bėgiojančios pupelės veislė, pasižyminti elegantiškais baltais žiedais ir baltais ankščių grūdais, puikiai tinkanti tiek valgymui, tiek sodo puošybai.
• Auksinės šparaginės pupelės 'Goldmarie' (Phaseolus vulgaris 'Goldmarie'): 'Goldmarie' yra išskirtinė vijoklinių šparaginių pupelių veislė, išsiskirianti ryškiai geltonomis, bepluoštėmis ankštimis, idealiai tinkančiomis šviežiam vartojimui ir konservavimui. Šios pupelės garsėja savo derlingumu ir puikiu skoniu.
• Šios pupelės yra švelnios, tamsiai žalios spalvos ankštys, idealiai tinkančios greitam auginimui.
• Šios rūšies pupelių ankštys yra gražios tamsiai violetinės spalvos ir puikiai tinka tiek šviežiai valgyti, tiek virti.
• Šios ilgos, aukso spalvos stiebinės pupelės taupo vietą, puikiai tinka auginti vertikaliai ir garantuoja gausų, puikaus skonio derlių.
• Šios pupelės išsiskiria gražia violetine spalva, dideliu derlingumu ir lengvu auginimu.
• Kompaktiški krūmai subrandina gausų baltų sėklų derlių, puikiai tinkantį laikyti žiemą.
• Iš krūminių pupelių sėklų išauga greitai augančios tamsiai žalios ankštys, kurios puikiai tinka įvairiems patiekalams gaminti. Atsparios ligoms, tinka auginti ir sode, ir darže.
• Krūminės pupelės su ryškiai geltonomis ankštimis, idealiai tinkančios greitam ir gausiam derliui gauti. Lengva auginti, tinka šviežiam maistui, salotoms ir maistui ruošti.
• Geltonosios krūminės pupelės - idealios daržininkams, jų ankštys skanios, 12-15 cm ilgio.
• Vijoklinis augalas raudonais ir baltais žiedais, didinantis biologinę įvairovę ir praturtinantis dirvožemį azotu, puikiai tinka sodininkams tiek dekoratyviniais, tiek kulinariniais tikslais.
• Labai derlingos stiebinės pupelės idealiai tinka Slovakijos sodams. Plonose ankštyse gausu maistingųjų medžiagų, jos tinka valgyti, konservuoti ir šaldyti.
• Itin derlingos žaliosios pupelės su ilgomis, plokščiomis ankštimis, pasižyminčios švelniu ir sultingu skoniu.
• Žaliosios krūminės pupelės idealiai tinka sodininkams, turintiems nedidelį plotą. Kompaktiškos pupelės idealiai tinka auginti konteineriuose.
• Didelio derliaus ir tvirtos vijoklinės pupelės, kurių ankštys šiek tiek saldokos, jose gausu ląstelienos ir baltymų.
• Įspūdingos violetinės pupelės, idealiai tinkančios vertikaliems sodams, pasižymi ilgomis, pluoštinėmis ankštimis, tinkamomis tiesiogiai vartoti, virti ar konservuoti.
• Geltonos, plokščios ankštys pasižymi puikiu skoniu ir nėra skaidulingos. Puikiai tinka valgyti, virti, konservuoti.

Pupos

Pupa užauga iki 120 cm ūgio, tai vienmetis augalas. Stiebai statūs, stori, tuščiaviduriai ir nešakoti. Žiedai susitelkę po 5-12 į trumpas beveik bekotes kekes. Žydi birželio - liepos mėnesyje. Ankštys beveik tris kartus didesnės ir storesnės už krūminių pupelių. Sėklos taip pat daug didesnės. Pradžioje sėklos būna baltos, vėliau jos paruduoja. Pupas sodina daržo šonuose taip apsaugodami daržą nuo kurmių. Pupų šeimos augalai vartojami tik išvirti, nes žaliose pupose yra nuodingos medžiagos fazino, kuri dingsta kai pupos išverdamos.

Pupų auginimo ypatumai

Pupos taip pat ne itin reiklios, sėjamos sėklomis arba sodinamos daigais. Ruošiant daigus sėklos pasėjamos į durpinius puodelius prieš 30-35 dienas iki daigų perkėlimo į dirvą. Tai paspartina pupų nokimą. Jei norite gero derliaus, prieš sėdami pupas gerai sunaikinkite piktžoles, nes pupiniai augalai pirmaisiais augimo ir vystymosi tarpsniais pralaimi konkurencinę kovą su piktžolėmis. Kovojant su piktžolėmis, galima naudoti herbicidus arba iki pupų sudygimo ir sudygus akėti. Pupos geriausiai auga atvirose vietose, vidutinio sunkumo ir sunkioje nerūgščioje, drėgnoje priemolio, neutralios reakcijos dirvoje. Dirvožemis turi būti purus, kad jo aeracija būtų pakankama. Prieš sėją reikia išberti kompleksinių trąšų. Pupos sėjamos anksčiau nei pupelės - balandžio pradžioje. Rinktis reikėtų saulėtą vietą. Sėti vieną arba dvi eiles. Po sėjos pupų pasėlis turi būti privoluojamas. Akėjama susidarius dirvos plutelei arba gausiai plintant piktžolėms. Kol pupos vegetuoja, dirvą reikėtų 2-3 kartus papurenti, apkaupti. Vienas pupos augalas užaugina nemažą derlių.

Sojos

Sojos kilusios iš Rytų Azijos. Gali užaugti ir mūsų kraštuose, bet vieta turi būti labai šilta, apsaugota nuo vėjų. Tai vienmetis augalas užaugantis iki 30 cm. Tai labai vertingas maistas, nes jose gausu baltymų, amino rūgščių ir vitaminų B, D, E.

Sojų auginimo ypatumai

Sojos mėgsta augti saulėtoje vietoje, joms reikalinga šiluma ir humusinga, puri dirva. Sėti pradedama birželio mėnesio pradžioje. Sėjama 3 cm gylyje, po tris pupeles. Išdygus sojos pupelėms paliekamas vienas sveikiausias daigelis. Sojos pupelės uždera po 8-12 savaičių.

Sojų veislės

• Edamame sojų pupelių sėklos - tai šviežios, skanios pupelės, kuriose gausu baltymų ir vitaminų.

Avinžirniai

Avinžirniai yra maistingas ankštinis augalas, plačiai auginamas ir naudojamas Azijos, Afrikos ir Artimųjų Rytų virtuvėse.

Avinžirnių veislės

• Avinžirniai 'Kabuli' tipo (Cicer arietinum 'Kabuli' tipo avinžirniai): 'Kabuli' tipo avinžirniai pasižymi didelėmis, šviesiomis, kreminės spalvos sėklomis ir apvalesne forma, puikiai tinkančiomis humuso gamybai ir auginimui šiltame klimate. Avinžirnis 'Kabuli' - tai populiari didelių, kreminės spalvos avinžirnių veislė, plačiai vertinama dėl savo švelnaus skonio ir universalumo Viduržemio jūros bei Artimųjų Rytų virtuvėse. Avinžirnis Kabuli tipo yra populiarus ankštinis augalas, auginamas dėl didelių, šviesių sėklų, kurios yra maistingos ir universalios kulinarijoje. Avinžirnis 'Kaveri' - tai populiari 'Kabuli' tipo veislė, pasižyminti didelėmis, kreminėmis sėklomis ir puikiu derliumi, idealiai tinkanti tiek namų daržui, tiek komerciniam auginimui. Avinžirnis 'Myles' yra populiari, derlinga 'Kabuli' tipo veislė, pasižyminti atsparumu ligoms ir stambiomis, šviesiomis sėklomis, puikiai tinkančiomis įvairiems kulinariniams patiekalams.
• Avinžirnis 'Bengal Gram' (Desi Avinžirnis) (Cicer arietinum 'Bengal Gram'): Avinžirnis 'Bengal Gram', dar žinomas kaip Desi avinžirnis, yra maistingas ankštinis augalas, plačiai auginamas ir naudojamas Azijos, Afrikos ir Artimųjų Rytų virtuvėse, ypač gaminant miltus (besan).
• Avinžirnis 'Black Chana' (Kala Chana) (Cicer arietinum 'Black Chana'): Avinžirnis 'Black Chana' yra mažesnė, tamsi, raukšlėta avinžirnių veislė, vertinama dėl sodraus skonio ir gausaus maistingumo, ypač populiari Azijos virtuvėje.
• Avinžirnis 'Desi' (Cicer arietinum 'Desi'): Avinžirnis 'Desi' - tai maži, tamsūs, grublėti avinžirniai, pasižymintys intensyvesniu skoniu ir didesne maistine verte, idealiai tinkantys įvairiems kulinariniams patiekalams. Avinžirnis 'Desi' tipas - tai maža, tamsi ir nelygaus paviršiaus avinžirnio sėkla, pasižyminti intensyvesniu skoniu ir plačiai naudojama kulinarijoje, ypač skaldyta forma.
• Avinžirnis 'Desi 100' (Cicer arietinum 'Desi 100'): Avinžirnis 'Desi 100' yra derlinga ir ligoms atspari avinžirnių veislė, puikiai tinkanti sodo daržui ir maisto gamybai. Ši veislė pasižymi puikiu derliumi ir tamsesnėmis, raukšlėtomis sėklomis, būdingomis 'Desi' tipui.
• Avinžirnis 'Desi Chana' (Kala Chana, Bengal Gram) (Cicer arietinum 'Desi Chana'): Desi Chana avinžirniai yra maži, tamsūs ir šiurkštesnio apvalkalo ankštiniai, plačiai naudojami Azijos virtuvėje ir vertinami dėl savo maistinės vertės bei universalumo. Jie yra puikus baltymų ir skaidulų šaltinis, lengvai auginami šiltame klimate.
• Avinžirnis 'Desi Gulabi' (Cicer arietinum 'Desi Gulabi'): Avinžirnis 'Desi Gulabi' yra unikali rožinės spalvos Desi avinžirnių atmaina, pasižyminti švelnesniu skoniu ir plonesne luobele. Puikiai tinka įvairiems kulinariniams patiekalams ir yra lengvai auginamas darže.
• Avinžirnis 'Gulab' (Cicer arietinum 'Gulab'): Avinžirnis 'Gulab' - tai derlinga ir ligoms atspari veislė, puikiai tinkanti tiek šviežiam vartojimui, tiek džiovinimui, auginama dėl maistingų ir skanių sėklų.
• Avinžirnis 'Gulabi' (rožinis avinžirnis) (Cicer arietinum 'Gulabi' (rožiniai)): 'Avinžirnis 'Gulabi' yra išskirtinė rožinės spalvos 'Desi' tipo avinžirnių veislė, pasižyminti švelnesniu skoniu ir plonesne luobele, todėl yra lengviau virškinama. Tai puikus pasirinkimas norintiems išbandyti unikalius ir maistingus ankštinius augalus savo darže.
• Avinžirnis 'Hara Chana' (Šviežias avinžirnis) (Cicer arietinum 'Hara Chana'): "Hara Chana" avinžirniai - tai švieži, neprinokę avinžirniai, pasižymintys saldesniu skoniu ir minkštesne tekstūra, puikiai tinkantys įvairiems kulinariniams patiekalams.
• Avinžirnis 'JG 11' (Cicer arietinum 'JG 11'): Avinžirnis 'JG 11' yra ankstyva, didelio derlingumo veislė, pasižyminti atsparumu fuzariniam vytuliui ir puikiai tinkanti auginimui sausesniuose regionuose.
• Avinžirnis 'Juodasis' (Kala Chana) (Cicer arietinum 'Black Chickpea (Kala Chana)'): Juodieji avinžirniai, žinomi kaip Kala Chana, yra maistingas ir skanus ankštinis augalas, pasižymintis tamsia spalva ir intensyviu riešutiniu skoniu. Puikiai tinka įvairiems kulinariniams patiekalams ir yra lengvai auginami.
• Avinžirnis 'Kala Chana' (Tamsusis avinžirnis) (Cicer arietinum 'Kala Chana'): Tamsieji 'Kala Chana' avinžirniai yra maistingi ankštiniai augalai, vertinami dėl sodraus skonio ir plačiai naudojami Pietų Azijos virtuvėje. Jų auginimas yra gana paprastas, jei užtikrinamos tinkamos sąlygos.
• Avinžirnis 'Pusa 256' (Desi avinžirnis) (Cicer arietinum 'Pusa 256'): Avinžirnis 'Pusa 256' yra didelio derlingumo, ligoms atspari Desi tipo veislė, vertinama dėl savo patikimumo ir prisitaikymo prie įvairių klimato sąlygų.
• Avinžirnis 'Pusa 372' (Avinžirnis) (Cicer arietinum 'Pusa 372'): Avinžirnis 'Pusa 372' yra aukšto derlingumo ir ligoms atspari Indijos veislė, vertinama dėl puikios maistinės vertės ir plačių kulinarinių pritaikymų. Tai puikus pasirinkimas norintiems auginti maistingas ir lengvai prižiūrimas ankštines daržoves.
• Avinžirnis 'Žaliasis Avinžirnis' (Cicer arietinum 'Green Chickpea'): Žaliasis avinžirnis - tai jaunos, neprinokusios Cicer arietinum sėklos, pasižyminčios saldžiu ir riešutiniu skoniu, puikiai tinkančios šviežiam vartojimui ir užkandžiams.

tags: #ankstiniu #seimos #darzu #augalai

• supratimas apie polidaktiliją ir gydymo galimybės
• Natūralūs gimdymo skatinimo metodai
• Sužinokite apie smurto prieš nėščiąsias problemą ir jos pasekmes
• Apie globos centrų veiklą Lietuvoje
• Kaip ugdyti tėvystės įgūdžius paauglystėje