Andrius Užkalnis: ar tėvai iš tiesų atsakingi už mūsų likimą?
Vis dažniau girdime raginimą atsigręžti į vaikystę - psichologai kviečia analizuoti santykį su tėvais, o daliai žmonių tai tampa bandymu suprasti savo šiandienos problemas. Kai kurie po psichologo konsultacijų net ryžtasi nutraukti ryšius su savo gimdytojais. Tačiau ar toks požiūris padeda, ar, priešigai, skatina kaltųjų paieškas?
Rašytojas ir žurnalistas Andrius Užkalnis neabejoja - tėvai gali padaryti ilgalaikę žalą vaikų gyvenimams. Anot Andriaus, vaikystėje patirta baimė būti paliktam jį lydėjo daugelį metų ir pareikalavo ilgo darbo su savimi. „Aš visada buvau mamai nepakankamas, net nekalbant apie tai, kad mane iki šešerių metų augino seneliai“, - LNK laidoje „Už ar prieš?“ atvirai pasakojo jis. „Tai reikėjo spręsti vienuolika metų pas psichologus. Mama, kaip ir daug toksiškų tėvų, viską neigia - sako, kad viską išsigalvojau“, - priduria A. Užkalnis, įsitikinęs, kad kartais atsiribojimas nuo skaudinusių tėvų yra būtinas.
Skaudžia asmenine patirtimi dalijosi ir karo žurnalistė Milda Feldhausen. Ji sako vaikystėje neturėjusi teisės būti vaiku. „Man nebuvo leista būti vaiku ir ilgai net nežinojau, kad tai nėra normalu. Aš buvau daiktas - pagimdyta tam, kad dirbčiau“, - prisimena ji. Pasak Mildos, po pamokų jos laukdavo ne poilsis, o namų darbų sąrašas. „Namie turėjau aplanką su užrašu „Darbai Mildai“. Jei sirgdavau, reikėdavo kuo greičiau pasveikti - kad galėčiau grįžti prie darbų“, - atvirai pasakojo ji.
Kritinis žvilgsnis į kaltinimų kultūrą
Vis dėlto ne visi sutinka, kad dėl suaugusio žmogaus problemų pirmiausia kalti tėvai. Rašytoja Eva Tombak kritiškai vertina šiandien itin paplitusią terapinę kultūrą ir madą atsiriboti nuo tėvų. „Dabar labai populiaru už viską kaltinti tėvus. Man labai nemalonu, kai viešai burnojama ant savo tėvų“, - sako ji, pabrėždama, kad toks požiūris gali griauti šeimos ryšius.
Panašios nuomonės laikosi ir Alytuje dirbanti mokytoja, „Kelias į žvaigždes“ išgarsėjusi Agnė Petravičienė. „Tendencija tokia, kad net maži vaikai jau skundžiasi tėvais ir bėga iš namų. Tegul ir bėga. Tėvai tapo beveik vaikų įkaitais“, - teigia ji, atkreipdama dėmesį į augančius vaikų lūkesčius.
Verslininkas, „Hanner“ valdybos pirmininkas Arvydas Avulis taip pat ragina į situaciją žvelgti plačiau. Nors pats augo kukliomis sąlygomis, sako iš tėvų gavęs svarbiausias gyvenimo pamokas. „Tėvai man leido daug ką daryti, bet aš žinojau žodį „reikia“. Reikėjo džinsų? Be problemų - eik ir užsidirbk“, - pasakoja jis. Anot A. Avulio, šiandien vis dažniau pamirštame atsakomybės jausmą. „Mažiau ieškokime, kas mums ką blogo padarė. Gal geriau pagalvokime, ką gero gavome iš savo tėvų“, - priduria verslininkas.
Vaikų auginimas: ginklavimosi varžybos ar tėvystė?
Andrius Užkalnis taip pat aštriai kritikuoja šiuolaikinį požiūrį į vaikų auginimą, kurį vadina „ginklavimosi varžybomis“. Jis pastebi, kad tėvai dažnai virsta įkaitais savo pačių ambicijų, perkamų prabangių daiktų ir tuštybės. Pasak rašytojo, „toms mamytėms ir tėtukams vaikas yra kaip veislinis žirgas, kuris yra ir hobis, ir amžina problema“.
| Sritis | Požiūris |
|---|---|
| Materializmas | Tėvai perka brangius daiktus (loveles, vežimėlius), siekdami pasirodyti prieš kitus. |
| Edukacija | Pastangos „sutvarkyti“ vaiko ateitį per mokyklų prestižą dažnai yra beprasmės. |
| Dėmesys | Vaikui labiausiai reikia laiko ir nuoširdaus ryšio, o ne prabangių prekių ženklų. |
A. Užkalnis pabrėžia, kad visos šios „pragariškos pastangos“ dažnai nėra prasmingos. „Vaikui iš jūsų reikia materialiai labai nedaug, tik šiek tiek laiko ir dėmesio, kad jūs neišeitumėt iš kambario, kai jis kalba“, - teigia jis. Galutinis tikslas, pasak rašytojo, turėtų būti vaiko paruošimas savarankiškam gyvenimui, o ne bandymas per jį realizuoti savo neišsipildžiusias svajones ar kaupti materialinius turtus.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
