Algirdo Brazausko Šeima: Vertybės, Auklėjimas ir Palikimas
Pirmasis Lietuvos, atkūrusios nepriklausomybę, prezidentas Algirdas Brazauskas, turėjęs didžiules galias, įtaką ir populiarumą, visada šeimą laikė neginčijama vertybe. Net ir ligos patale, grįžęs iš ligoninės ir lankomas artimųjų, jis turėjo vieną svajonę - dar metus pabūti tarp vaikų, anūkų ir provaikaičių. Jis džiaugėsi savo šeima ir kalbėjo: „Mano šeima yra nuostabi, labai džiaugiuosi, nes čia sulekia visos amžiaus kategorijos - keturios kartos. Keturios gyvos kartos.“ Paklaustas apie kintančią krikščioniškos šeimos sanklodą, A. Brazauskas tvirtino: „Kartą pasakiau, kad šeima, kaip vertybė, turi būti. Dabar pasišaipo iš mano posakio kai kas, bet aš nekeičiu savo nuomonės.“ Prezidentas kadaise yra išsitaręs ir tai, kad nors dukros užaugo ir yra geros, atsakingos, o anūkai - šaunūs, jis tebejuntąs už juos atsakomybę.
Brazauskų Giminės Ištakos ir Pirmoji Santuoka
Algirdas Brazauskas gimė 1932 m. rugsėjį, Kazimiero Brazausko ir Sofijos Peresilevičiūtės, dirbusių privačių notarų pagalbininkais, šeimoje. A. Brazauskas savo giminės pėdsakus atsekė net iki XVIII a. Mikailiškių kaimo. Politikas turėjo septyneriais metais vyresnę sesę Reginą Jurkonienę iš pirmosios motinos santuokos ir trejais metais jaunesnį brolį Gerardą Brazauską. Brolis Gerardas Brazauskas buvo Švedijos koncerno „Euroc AB“ (statybinės medžiagos) atstovybės Lietuvoje vadovas. A. Brazausko tėvai lig pat mirties gyveno Kaišiadoryse ir ten yra palaidoti.
Prieš pat studijų Kauno politechnikos institute pabaigą, 1958 m. Algirdas Brazauskas susipažino ir vedė vienmetę būsimą gydytoją Juliją. Su žmona gydytoja Julija Brazauskiene (1932-2011) jie išaugino dvi dukras dvynes, gimusias 1959 m.: Audronę Usonienę, kuri tapo gydytoja, ir Laimą Mertinienę, menotyrininkę.
Auklėjimo Metodai ir Šeimos Tradicijos
Nors Tėvo diena pas Brazauskus, kaip ir kitose šeimose, dar neprilygo savo tradicija Motinos dienai, tačiau ne taip seniai bemaž kiekvienas sekmadienis būdavo šventa diena. „Kai ištekėjome, tėvas įvedė tvarką kiekvieną sekmadienį nori nenori kartu pietauti, - prisimena dukra L. Mertinienė. - Gera buvo tvarka, juk kai visi susirenka, ir pasišneka, atsiranda bendrumo, šeimos jausmas.“ Namie dėl pietų niekada nekildavo diskusijų, nors dukroms dėl to tekdavo ir pažmonio su draugais bei kitų progų atsisakyti. Ir paauglystėje joms kartais knietėdavo daugiau pabūti su bendraamžiais, bet jei tėvas rasdavo laiko dukterims, leisdavo jį su juo be prieštarų.
Laima Mertinienė dalijasi šiltais prisiminimais apie savo tėvą: „Anksčiau užtekdavo jam ką nors pasakyti telefonu ir aš, viską metusi, lekiu ir darau. Mama sakydavo, kad aš dievinu tėvą, nors nereikėtų to daryti, bet iš vaikystės atsimenu tėvą, o ne mamą, vaikystė man asocijuojasi su tėvu.“ Ji teigia, kad su seserimi užaugo „vyriškos“ dėl to, kad būtent tėvas su jomis daugiausia užsiimdavo. Maža pasakyti, kad jis nė karto nemušė - jis net balso nėra pakėlęs.
Dukra Audronė Usonienė taip pat prisimena unikalius tėvo auklėjimo metodus. Ji pasakoja, kaip kartą, būdama 11 klasėje ar studijuodama, 4 valandą nakties grįžo namo, ir tėvas, gal pusę penkių, atnešė jai tuomet neskelbiamą informaciją, kiek tą naktį išprievartavo, kur ką užmušė, ir liepė skaityti. „Vieną kartą paryčiais perskaitai, paskui ilgai ir atsimeni žmogus. Toks buvo A. Brazausko auklėjimo metodas.“
Algirdas Brazauskas su dukromis nuolat kur nors važiuodavo, ką nors veikdavo. Jis išmokė jas ne tik vairuoti, bet ir važiuoti dviračiu, buriuoti, tam tikra prasme net vaikščioti (pėsčiuodavo su jomis į mokyklą, kad įprastų daugiau judėti, tempdavo mažumėlę pritinginčias į Sapieginę slidinėti). Jis tikrindavo pažymių knygeles, pamokas - tai joms būdavo košmaras - bet niekad nesibardavo. Laimai sunkiau sekėsi rusų kalba, tad jis liepdavo po puslapį kas vakarą perrašyti rusiškai, ir ji persilaužė. Nenorėdamos jo nuvilti, dukros stengdavosi viską atlikti kuo geriausiai.
Kai pačios dukros susilaukė vaikų, kalbai pakrypus auklėjimo link, tėvas patardavo, kad specialiai nereikia jų auklėti, tiesiog reikia su jais būti, reikia, kad jie matytų, kaip dirbama ir gyvenama. Audronė Usonienė apibūdina tėvą kaip „nežmoniškai tolerantišką, labai padorų, žiauriai pareigingą (jei pasakydavo, kad šeštadienį ką nors veiksim, šeštadienį laikas ir dėmesys būdavo skirtas tik mums), įdiegusį ir mums tą pareigos jausmą, ir jis labai geras yra, iš principo.“ Jai atrodė, kad jam visi žmonės geri. „Bandau atsimint, kad jis būtų ką apkalbėjęs. Žinoma, kartais pasako “šūdžius”, bet be neapykantos, nesmerkdamas. Jam rūpi žmonės, tarp jų ir mes, vaikai.“
Pasak A. Usonienės, tėvas, kad ir koks nuostabus būtų, visko negali išmokyti: profesine prasme jis nei orientavo, nei pamokė, nei pagelbėjo - jų profesijos skirtingos, bet išmokė svarbiausio - atsakomybės, tam tikrų elgesio normų. „Tų laikų auklėjimas ir sistema buvo kiti, mes visi buvome paklusnesni, tų laikų vaikai, jaunimas. Lyg ir buvome ganėtinai laisvi, bet mums buvo nužymėtos vėžės. Apskritai žmogui svarbu, kad jos šiokios ar tokios būtų gyvenime.“
Post Scriptum
Viešojo Gyvenimo Kaina
Dukros jautė ir viešojo tėvo gyvenimo kainą. „Dabar jau kitaip vertiname jo viešąjį gyvenimą, bet kai jis buvo aktyvus politikos veikėjas, visaip buvo, ne visi jį odoravo, buvo juk ir priešiškų nuomonių. Aš, pavyzdžiui, jaučiau itin koncentruotą požiūrį savo atžvilgiu. Man vis atrodydavo, kad į mane žmonės žiūri, kad gal va šitas nekenčia Brazausko, vadinasi, automatiškai nekenčia ir manęs. Man toks susidarydavo įspūdis, nes iš tikrųjų buvo realiai susiskirsčiusi ta visuomenė.“ Dukra niekada jam nesakydavo apie panašius išgyvenimus iš pagarbos, nes jis ir taip gyveno intensyvų gyvenimą - kam jį erzinti tokiais smulkiais dalykais. Vis dėlto L. Mertinienė prisipažįsta kartais tėvui pasiguosdavusi, o jis nieko ypatinga nesakydavęs, tiesiog išklausydavęs.
„Kai metams bėgant, - sako A. Usonienė, - pradedi atsigręžusi vertinti praeitį, net sekmadienio pietūs pas tėvą, jaunystėje atrodę it darbas, dabar atrodo buvę labai mieli, net tos kelionės, į kurias lydėjome jį kaip prezidentą, nebeatrodo tokios varginančios.“
Anūkai ir Proanūkiai
Algirdas Brazauskas džiaugėsi didele ir gausia šeima. Jis turėjo penkis anūkus, trys iš jų jau buvo vedę. Ant jo darbo stalo stovėjo paveikslėlis su keturiomis proanūkėmis. Jis bendravo ir su Kristinos sūnumi, kuris tuo metu buvo 38 metų ir su moterimi augino dukrą Ievą, apibūdintą kaip „modern“ porelę.
Dukra Laima Mertinienė su vyru aktoriumi Daliumi Mertinu susilaukė dviejų sūnų - Domo ir Mykolo - bei dukros Laimos. Domas Mertinas su žmona augina dukterį Nidą. Kita A. Brazausko dukra - Audronė Usonienė - su vyru Algirdu susilaukė dviejų dukrų - Andrės ir Gustės. Anūkė Gustė neseniai ištekėjo. Anūkė Andrė su vyru Rolandu Amšiejumi augina dvi atžalas.
Anūkė Andrė Amšiejienė, tapusi akušere ginekologe, prisimena giminės medikų gausą ir tėvų atkalbinėjimus rinktis mediciną dėl profesijos sunkumo. Jos gyvenime stiprus ir politikos leitmotyvas: „Šios medikės gyvenime stiprus ir politikos leitmotyvas: jos šviesaus atminimo senelis - Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas.“ Ji prisimena, kad nuo mažens matė neigiamą politikos pusę ir viešumo kainą, todėl pati nesinorėjo eiti tuo keliu. Pacientai ir šiandien kartais pastebi jos giminystės ryšius. Andrė Amšiejienė teigia: „Žinomumas gal kai kurias duris lengviau atveria, bet ir uždeda atsakomybės naštą. Visada žinojau, kad privalau labai stengtis, nes, jei ką, bus gėda ne tik už save - pridarysiu gėdos ir mamai. Pagalvodavau ne tik apie ją, diedukas buvo didelis autoritetas, tad net maištingos paauglystės periodu bijodavau ko nors prisidirbti - juk diedukas sužinos! Tai buvo papildoma paskata neiti rūkyti tarpuvartėse.“
Antroji Santuoka
2002 m. Algirdas Brazauskas, kai kam nelauktai, vedė antrąjį kartą - savo ilgametę draugę Kristiną Butrimienę. Šios vestuvės visuomenėje buvo vertinamos prieštaringai, tačiau pats politikas yra sakęs manąs, kad po 15-os metų vienatvės (nors su pirmąja žmona išsiskyręs nebuvo, gyveno atskirai) turėjo teisę būti nebe vienas.
tags: #algirdas #brazauskas #vaikai
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
