Ieva Andrejevaitė: kelias nuo Žirmūnų iki tarptautinių kino aikštelių
Ieva Andrejevaitė - talentinga ir charizmatiška aktorė, kurios kelias į pripažinimą buvo paženklintas iššūkiais, atkaklumu ir meile kinui. Nuo gimtojo Žirmūnų rajono Vilniuje iki tarptautinių kino aikštelių, Ieva įrodė, kad svajonės pildosi tiems, kurie nebijo sunkiai dirbti ir tikėti savo jėgomis. Šiame straipsnyje panagrinėsime Ievos Andrejevaitės biografiją, karjeros pradžią, iššūkius, su kuriais jai teko susidurti, ir svarbiausius vaidmenis, pelniusius jai pripažinimą.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
Sostinės Žirmūnų rajone užaugusi Ieva dabar gyvena tarp trijų skirtingų valstybių - Lietuvos, Didžiosios Britanijos ir Rusijos. Ieva Andrejevaitė užaugo Vilniaus Žirmūnų rajone. Po mokyklos baigimo ji pasirinko aktorystės studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Dar studijų metais Ieva pradėjo vaidinti keliuose lietuviškuose televizijos serialuose ir teatre, įgydama pirmosios patirties vaidybos srityje. Lietuvoje baigusi Muzikos ir teatro akademiją I.Andrejevaitė vaidino keliuose lietuviškuose televizijos serialuose, teatre.
Karjeros pradžia ir iššūkiai
Supratusi, kad Lietuvoje kino industrija yra per maža, kad galėtų siekti didesnės karjeros, Ieva išvyko į Londoną. Ten ji lankė įvairius aktorystės kursus ir ieškojo galimybių įsitvirtinti kino pasaulyje. Pradžia buvo sunki - teko gyventi pas draugus ir draugų draugus, miegoti ant išskleidžiamos lovos koridoriuje ar virtuvėje. Finansinė padėtis taip pat buvo sudėtinga. „Supratau, kad noriu kino, o kaip ir kodėl tas supratimas atėjo - jau ir nepamenu. Lietuvą palikau ne todėl, kad man čia buvo negera ar neįdomu, - jaučiau, kad čia negalėčiau padaryti karjeros, nes mūsų kino industrija per maža.“ Ievos kelias buvo ilgas ir sunkus tiek emocine, tiek finansine prasme. Jauna mergina Londone mokėsi - lankė įvairius kursus ir iš lėto ieškojo kelių link savo svajonės. Gyventi jai teko pas draugus ir draugų draugus, miegoti - ant išskleidžiamos kelioninės lovos koridoriuje ar virtuvėje. „Vienu metu neturėjau nė cento. Finansiškai tai buvo labai sunku. Bandžiau susigyventi su Londonu - didžiuliu miestu, susikurti šiokį tokį lizdelį ir po truputį pradėti.
Netikėtai Ieva gavo pasiūlymą filmuotis Maskvoje. Tai buvo jos pirmoji pažintis su didžiuoju kinu, tačiau iššūkių netrūko - ji beveik nemokėjo rusų kalbos, o miestas buvo svetimas ir nepažįstamas. Vis dėlto, Ieva nepasidavė ir po truputį ėmė gauti vaidmenų tiek Maskvoje, tiek Londone. Penkerius metus ji gyveno tarp šių dviejų miestų, siekdama savo svajonės. „Bet netikėtai vėjai mane nupūtė į Maskvą. Ten prasidėjo mano pirmoji pažintis su kinu - rimtuoju didžiuoju kinu, kokio Lietuva tuo metu neturėjo. Aš iš karto patekau į ilgametražį filmą ir gavau moters vaidmenį beveik nemokėdama rusų kalbos. Buvo taip pat sunku, dar vienas milžiniškas miestas... Nepažinojau ten beveik nieko. Londone bent buvo draugų. Londonas man buvo artimesnis kultūros, mentaliteto prasme. O Maskva - kitas, nesuvokiamas pasaulis. Glaudžiausi pas nepažįstamus žmones - draugų draugų draugus. Miegojau ant sudedamos lovelės. Bet viskas vyko po truputį. Aš vis ėjau pirmyn. Vėliau atsirado vaidmenų ir Londone. Tad penkerius metus gyvenau tarp Londono ir Maskvos“, - sakė Ieva.
Svajonės išsipildymas lietuviškame kine
Po kelerių metų, praleistų užsienyje, Ieva nusprendė parašyti laiškus Lietuvos režisieriams, norėdama gauti bent mažą vaidmenį lietuviškame kine. Netrukus ji sulaukė žinios iš atrankos agentūros, kad režisierius Donatas Ulvydas ieško aktorės pagrindiniam vaidmeniui filme „Emilija iš Laisvės alėjos“. „Tokį žodį ir parašiau - vaidmenuko. O jei ieškai, tai ir randi“, - juokėsi I.Andrejevaitė. Tačiau sulaukusi žinios iš atrankos agentūros, jog aktorės pagrindiniam vaidmeniui ieško režisierius D.Ulvydas, o vėliau ir gavusi scenarijų Ieva verkė. Jauna aktorė skaitė jį važiuodama traukiniu po daugelio nemiegotų valandų ir darbo. „Tuo metu filmavausi pagal du projektus skirtingose šalyse. Po vienos pamainos skridau į kitą šalį, ten sėdau į traukinį - važiavau į kitą filmavimą, naktinę pamainą. Traukinyje skaičiau scenarijų. Juk ir mano močiutės visa šeima buvo ištremta į Sibirą. Tik ji vienintelė spėjo iššokti per langą ir pasislėpė. Tik su naktiniais marškiniais bėgo į miškus. Tada jai buvo 17 metų. „Emilija iš Laisvės alėjos“ man priminė močiutę“, - kalbėjo aktorė.
„Emilija iš Laisvės alėjos“ - svarbiausias vaidmuo
Filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“ Ievai Andrejevaitei tapo proveržiu karjeroje. Pagrindinis vaidmuo šiame filme pelnė jai didelį pripažinimą ir atnešė šlovę Lietuvoje. Ieva teigė, kad Emilijos vaidmuo yra didžiausias jos darbas gyvenime ir kad ji jautė didžiulę atsakomybę kurdama šį personažą. „Emilija - mano didžiausias darbas gyvenime. Tai buvo didžiulė atsakomybė. Pastebėjau milijoną vietų, kur dabar daryčiau kitaip. Bet radau ir daug gražių vietų, paspaudžiau sau ranką ir pasakiau: „Ieva, gal ir neblogai.“ Ironiška, tačiau aktorės mama mirė netrukus po to, kai sužinojo, jog Ieva gavo pagrindinį vaidmenį šiame filme. Skaudus likimo posūkis - Ievos debiuto, atnešusio jai šlovę, nesulaukė jos mama. Ievos mama mirė netrukus po to, kai sužinojo, jog Ieva gavo pagrindinį vaidmenį lietuviškoje kino juostoje.
Iššūkiai ir baimės
Net ir pasiekus pripažinimą, Ievai teko susidurti su įvairiais iššūkiais ir baimėmis. Viename iš vaidmenų Rusijoje jai teko filmuotis pelkėse, kuriose knibždėjo dėlių, kurių ji paniškai bijo. Tačiau Ieva įveikė savo baimę ir sėkmingai atliko vaidmenį. Ji teigė, kad tokie išbandymai padeda jai tobulėti kaip aktorei. „Dvi dienas vyko filmavimas pelkėse - tarp žolių, dumblo, dėlių, kurių aš paniškai bijau. Bridau per tas pelkes, kurios buvo tikros, o krantu ėjo gelbėtojai - jei kas nutiktų. Supranti, kad nėra išeities. Galėtum išeiti, apsiverkti, atsisakyti, bet juk sutikai, esi pasirašiusi sutartį. Aš nebijau nei gyvatės, nei vorų, nei tarakonų. Jie man netgi patinka. Bet kirmėlių ir dėlių - labai. Ir aš turiu vaidinti! Gulėti ant nedidelio kupsto, pusės metro dydžio salelėje, kuri yra vidury pelkės. Tokie ir būna išbandymai, kur tu turi su savo baimėmis kovoti. Taip jau yra. Toje pelkėje buvo vietų, kur kojom nesieki dugno. Žinoma, dėvėjome paslėptus specialius kostiumus, gelbėjimosi liemenes“, - pasakojo Ieva.
Ieva taip pat yra lankiusi įvairių kovos menų treniruotes ir mėgsta aktyvų gyvenimo būdą. Viename iš vaidmenų jai teko kautis su kardais ir kirviais, o visus triukus ji atliko pati, atsisakiusi kaskadininkų pagalbos. „Aš noriu būti kaip Tomas Cruise’as, kuris pats atlieka visus triukus“, - sakė aktorė. Viename iš vaidmenų Ievai teko kautis. Aktorė turėjo tik savaitę pasiruošti, su kaskadininkais buvo aptartos visos detalės, scenos. Nors buvo pasiūlymas, kad šią sceną atliktų kaskadininkai, lietuvė viską darė pati. „Koviausi su kardais, kirviais. Buvome keturi herojai, o mus puolė maždaug šimtas priešų. Tai buvo beprotiškai įdomus darbas“, - pasakojo Ieva.
Kiti vaidmenys ir projektai
Nors „Emilija iš Laisvės alėjos“ yra vienas svarbiausių Ievos Andrejevaitės vaidmenų, ji taip pat yra sukūrusi įsimintinų personažų kituose filmuose ir serialuose. Ji vaidino įvairiuose rusiškuose ir britų projektuose, įgydama patirties tarptautinėse kino aikštelėse. „Režisierius repeticijoje pasiūlė paskaityti ką nors iš knygos, bet tuo metu aš visai nemokėjau skaityti, nežinojau visų raidžių. Imu knygą ir bandau skaityti. Režisierius manė, kad aš iš jo tyčiojuosi. Galiausiai jis davė man užduotį, davė keletą ištraukų ir paprašė tiesiog perskaityti kai kuriuos dalykus ir išmokti kai kurių dalykų. Visa tai turėjau padaryti per tris dienas.
Kino stiprybė ir emocijos
Ieva Andrejevaitė tiki kino stiprybe ir jo gebėjimu paveikti žiūrovų emocijas. Ji teigia, kad kinas leidžia žmonėms susitapatinti su istorijomis, rasti atsakymus į klausimus ir išgyventi stiprias emocijas. Aktorė stengiasi vaidmenis kurti nuoširdžiai ir autentiškai, kad žiūrovai patikėtų jos personažais. „Tai tikrai stipru. Gal žmogus tose istorijose suranda savo atitikmenį? Gal randa atsakymus į klausimus? Pirmiausia tai galimybė perkelti visus tuos gyvenimus. Mes verkiame iš laimės, mums ko nors gaila. Tai tam tikra prasme yra susitapatinimas. Gal ieškojimas kitokio gyvenimo, kurio negali turėti, kurio nepatirsi, neišgyvensi. Kiti galbūt gyvena ramiau, ne taip emociškai kaip mes, aktoriai, ar šiaip jautrūs žmonės. Tai yra stiprių emocijų troškimas, nes kine jos stipriau jaučiamos. Kine mes išgyvename savo asmeninę dramą.“
Laisvė ir ateities planai
Ievai Andrejevaitei laisvė reiškia būti savimi, laikytis savo principų ir įsitikinimų. Ji mano, kad tik išsilaisvinęs žmogus gali vesti kitus paskui save ir keisti pasaulį. Aktorė stengiasi gyventi šia akimirka ir toli neplanuoti, tačiau ji turi viziją, kur link nori eiti ir kokius vaidmenis nori kurti ateityje. „Manęs dažnai klausia, kas yra laisvė. Manau, kad laisvė - tai, kas tu esi, kokie tavo principai, tavo įsitikinimai. Išsilaisvinęs turi būti visomis prasmėmis - ir fizine, ir ypač dvasine. Tada gali paskui save vesti žmones, ką nors daryti, keisti. Žmonės tiki tavimi, kai pats esi laisvas.“
Ieva domisi ne tik europietišku, bet ir amerikietišku kinu. Ji neatmeta galimybės ateityje filmuotis Holivude, tačiau supranta, kad ten konkurencija yra dar didesnė. „Labai. Aš mėgstu ir europietišką, būtent autorinį kiną. Mėgstu ir amerikietišką, ir veiksmo kiną, fantastiką. Visi žanrai mane domina. Amerikoje esu buvusi. Kita vertus, ten dar didesnė konkurencija. O kai kas nors neišeina, labai greitai galima prarasti viltį. Žmonės bando patekti į kiną ir po dešimt metų. Kalbant apie Ameriką, ji yra planuose, bet šiek tiek tolesniuose. Bet juk niekada nieko negali suplanuoti. Mano gyvenime iš viso nieko nevyksta pagal planą.“
Kasdienybė ir vertybės
Nors iš šalies gali atrodyti, kad Ievos gyvenimas yra nuklotas raudonais kilimais, ji pripažįsta, kad aktorės profesija yra sunki ir reikalauja daug fizinės ir dvasinės ištvermės. Ji pavargsta nuo nuolatinio lakstymo, streso ir darbo paieškų. Tačiau Ieva myli savo darbą ir yra dėkinga už galimybę kurti vaidmenis ir pasakoti istorijas. „Nuo nuolatinio lakstymo. Iš šalies atrodo, kad gyvenu gražų, puikų gyvenimą. Lankausi daugelyje renginių, susijusių su kinu, kultūra, ir tai yra malonumas. Po mūsų pokalbio važiuoju į Kanų kino festivalį, ir žmonės sako: „Oho!“ Bet gal sunku suprasti, kiek tame gyvenime yra streso ir baimės. Aišku, aš niekada dėl to nesiskundžiu - džiaugiuosi tuo, ką turiu. Bet tai nelengvas darbas ir didžiulis nuovargis. Žengi per tą raudoną kilimą - atrodo, kaip puikiai gyveni. Bet visam tam reikia labai daug fizinio pasirengimo, dar labiau pavargsti dvasiškai. Nuolat esu įsitraukusi į darbo paieškas - būna sunkūs periodai, kai esu be darbo. Aš mėgstu savo profesiją, galiu dirbti kad ir 30 valandų be perstojo. Todėl būti be darbo nėra lengva. Atrankos taip pat yra nuolatinis stresas. Jų būna daug. Ir manau, kad daugeliui aktorių nėra nieko blogiau už atrankas. Filmavimo aikštelėje gali padaryti viską daug geriau nei per atrankas. Esi be veiksmo vietos, be kostiumo, be partnerio - tiesiog sėdi prieš kamerą ir turi suvaidinti sceną, kad esi aštuntojo amžiaus ponia. Kaip tai padaryti, kai ateini su džinsais? Bet viskas gerai. (Juokiasi.) Man patinka mano darbas. Tai yra nuostabu, ir esu dėkinga už tokį savo gyvenimą.“
Ievai svarbiausia - būti geru žmogumi. Ją traukia dvasiškai subrendę žmonės, kurie myli vaikus ir gyvūnus. „Man labai svarbu geras žmogus. O kas yra geras žmogus? Kuris myli vaikus ir gyvūnus. (Juokiasi.) Jei rimtai, mane traukia žmonės, kurie dvasiškai subrendę.“
Asmeninis gyvenimas
Ieva Andrejevaitė turi draugą, kuris gyvena ne Lietuvoje ir nėra aktorius. „Turiu. Ne Lietuvoje. Ne. Man labai patinka sąmoningi žmonės, kurie supranta, ko nori, ką daro, kas jie tokie ir kokiame jie kelyje. Aš negaliu pasakyti, kas esu. Žinau, kuo noriu būti. Žinau, ko siekiu. Ir ieškau ko nors panašaus į save. Labai svarbu pagarba kitam žmogui, svarbu, kad artimas žmogus suprastų tavo profesiją. Aktorius ar tos aplinkos žmogus visada supras. Mano draugas mane supranta. Žinoma, niekam niekada nebus smagu žiūrėti į savo merginą, besibučiuojančią su kitu. Jis puikiai supranta, kad tai tik fizinis kūnas. Tavo dvasia, siela, tikrasis „aš“ yra visai kiti dalykai. Ten aš esu Liza, Marija, o ne Ieva.“
Moters galia, kuri įkvepia | Viktorija Andrulytė apie tikslus, finansus ir gyvenimą
tags: #aktore #ieva #andrejevaite #gimimo #metai
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
