Ikimokyklinis Ugdymas: Vaikystės Samprata, Ugdymo Dėsningumai ir Kontekstai, remiantis R. Čepienės, D. Česnauskienės, M. Rugevičiaus ir A. Žakaitienės įžvalgomis

Prieš pradedant plačiau kalbėti apie ugdymą vaikystėje, reikėtų išsiaiškinti, kas tai yra „vaikystė“ ir „vaikas“. Amžiaus tarpsnių aspektu - tai vaikai nuo gimimo iki 18-os metų. Vaikų teisių konvencijoje teigiama: „vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis 18-os metų“. Vaikystė - išskirtinai žmogiška savybė. Tai būsena, būdinga vaikams tada, kai jie dar nėra psichiškai subrendę, todėl dar neturi pakankamos socialinės, kultūrinės patirties ir jiems reikalinga suaugusių žmonių pagalba.

Vaikystės pasaulio ypatingumas vaikams suteikia ypatingą statusą suaugusiųjų bendruomenėje. Jos kontekste realizuojama šeiminio gyvenimo ideologija ir vienas svarbiausių jos principų: rūpinimasis savo palikuonimis. Vaikystės, kaip biologinio, socialinio ir kultūrinio reiškinio, prasmės šiandien yra labai plačios ir gilios. Vaikystės negalima pažinti iki galo kaip fakto, o tik ją suprasti ir išgyventi kaip žmogaus gyvenimo filosofiją. Vaikystė - tai ne tik prigimtis, bet ir socialinis fenomenas. Vaikystės samprata pasaulyje buvo plėtojama pastaruosius 350 metų. Žmonija sukūrė ir tobulino vaikų priežiūros, globos mokymo bei auklėjimo institucijas ir suteikė vaikams ypatingą statusą.

Vaikystės Samprata ir Vaiko Statusas Šiuolaikinėje Visuomenėje

Vaikystė - tai tiltas tarp kūdikystės ir suaugusio žmogaus amžiaus. Tačiau pastaruoju metu žmogaus raida darosi vientisesnė, vaikystės ir paauglystės krizės joje ne visada pastebimos. Dar labiau šiuos reiškinius veikia nauji civilizacijos atradimai ir informacinės-komunikacinės visuomenės privalumai. Vaikams gana anksti prieinami didžiuliai pažintinės ir kultūrinės informacijos blokai. Taigi vaikystė trumpėja. Vaikystė yra tam tikras žmogaus amžiaus tarpsnis, įprasminantis ne tiek biologines, kiek sociokultūrines žmogaus gyvenimo kategorijas.

Vaikai - visuomenės bendruomenės dalis. Jų statusas suaugusiųjų atžvilgiu ypatingas. Tai tiesiogiai nuo mūsų veiklos ir gyvenimo priklausanti žmonių grupė. Pastaruoju metu vis labiau linkstama vaikus išskirti kaip tam tikrą socialinę grupę. Šiuo atveju siekiama aptarti tiek jų skirtybes nuo suaugusių žmonių, tiek esminius bruožus, kurie jiems būdingiausi kaip sociotipams. Tačiau vaikų socialinės grupės išskyrimas turi teigiamų ir neigiamų pasekmių. Vaikų socialiniai veiksmai kontroliuojami suaugusiųjų, jiems sudaroma specifinė, išskirtinė aplinka. Ši suaugusiųjų filosofija dažnai pereina ir į visuomenės institutus bei institucijas.

Šiandien vaiką saugo „Vaiko Teisių Konvensija“. Vaikų teisių deklaracijos 6 principas teigia: „Kad vaikas galėtų visapusiškai ir harmoningai vystytis, jam reikia meilės ir supratimo.“ 7 principas skelbia: „Vaikas turi turėti visas galimybes žaisti ir linksmintis.“ Vaiko teisių konvencijos 8 straipsnio 1-oje dalyje rašoma: „gerbti vaiko teisę išsaugoti savo individualybę“. 13 straipsnio 1-oje dalyje teigiama, kad „vaikas turi teisę laisvai reikšti savo nuomonę“. 27-ojo straipsnio 1-oje dalyje rašoma, kad turi būti pripažinta kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi. Vaikas negali būti diskriminuojamas dėl lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo ir pažiūrų (Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1d. 3 punktas). Tačiau vaikas, kaip nesubrendusi ir nesavarankiška būtybė, yra priklausoma nuo suaugusio žmogaus.

Ankstyvosios Vaikystės Pedagogika: Mokslo Šaka ir Praktika

Ankstyvoji vaikystė prasideda vaikui gimus ir tęsiasi iki trejų metų. Ankstyvosios vaikystės pedagogika - tai edukologijos (žmogaus ugdymo mokslo) šaka. Tai mažų vaikų ugdymo mokslas. Jis tyrinėja: 1) vaiko nuo gimimo iki trejų gyvenimo metų ugdymo dėsningumus, 2) teoriškai apibendrina objektyvias žinias, 3) kuria tiriamųjų reiškinių valdymo būdus.

Ankstyvosios vaikystės pedagogika netyrinėja visų vaiką formuojančių veiksnių, nes tai būtų pernelyg sudėtinga. Skirtingos filosofinės kryptys, kuriomis grindžiama ugdymo analizė, turi būti tam tikru laipsniu gerai patikrinamos. Apie jų vertę sprendžiama tik iš to, kiek jos atsižvelgia į ugdymo praktiką, kiek yra sukaupusios žinių apie šios praktikos įvairovę. Susipažinęs su įvairiais požiūriais į ugdymą ir jo nagrinėjimą, ugdytojas pats nuspręs, kuriuo požiūriu vadovautis. Šitai gali sąlygoti jo nuostatos, praktinė veikla, kurioje jis taikys įgytas žinias, jo paties asmenybė ir vaikas, kurį jis imasi ugdyti. Susipažinus su požiūrių įvairove, lengviau apsisprendžiama. Kiekvienu konkrečiu atveju parenkamas ugdymas, geriausiai atitinkantis vaiko poreikius, individualius ypatumus ir raidos savitumą. Numatymas pedagogikoje negali būti tikslus, bet turi būti tam tikru laipsniu patikrinamas. Laisvai rinkdamasis suaugusysis yra atsakingas už savo pasirinkimą. Vaikui bręstant, imamasi vis didesnės atsakomybės: už jo fizinę sveikatą, žinių įgijimą, jausmų raiškos būdus, dvasinį augimą, poelgius, santykius su kitais žmonėmis, esmines vertybes, kurias realizuoja ir kuriomis remiasi kažką svarbaus pasirinkdamas. Ugdytojas atsižvelgia į vaiko galimybes, vidinės energijos šaltinius ir pan.

Ugdymo praktikai nepakanka tik teorinio pasirengimo. Jį turi papildyti ugdymo tradicijų pažinimas, intuicija, įgimti pedagoginiai gabumai ir patyrimas, suvokimas, kuris pasiekiamas reflekcijos būdu iš asmeninės patirties. Sudarytą pedagoginį požiūrį būtina praplėsti ankstyvosios vaikystės pedagogikos mokslu. Ilgalaikė tautos patirtis sukaupė daugybę vaikų auklėjimo būdų. Jie atsispindi liaudies pasakose, žaidimuose, dainose, liaudies meistrų gamintuose žaisluose. J. Pestalocis, J. F. Frebelis, K. Ušinskis ir kiti pedagogai rėmėsi šia liaudies pedagogika. Deja, ne visose šeimose vaikai auklėjami moksliniais pagrindais. Šeimoje daugelis auklėjimo priemonių taikoma atsitiktinai, pamirštant svarų komponentą - sąlygas. Todėl šioje patirtyje pasitaiko atsitiktinumo, stichiškumo.

Ankstyvosios vaikystės pedagogikos uždavinys - sisteminti auklėjimo šeimose patirtį, atmesti visus netinkamus elementus ir vaikų ugdymą pagrįsti moksliškai. Kūdikio ir ankstyvojo amžiaus vaiko fizinis ir dvasinis brendimas apibūdina jo kaip žmogaus ontologinį vertingumą. Vaikas nuolat kinta, auga, vystosi. Tik pažįstant vaiką jo vystymosi procese yra galimas ugdymas, darnus ryšys tarp prigimties ir aplinkos. Ugdydami vaiką turime atsižvelgti į psichologinio ir biologinio vystymosi vienovę. Privalome pažinti ir priimti vaiką tokį, koks jis yra konkrečiu metu. Kiekvienas vystymosi tarpsnis reikalauja suaugusiojo supratimo ir paties vaiko pastangų tobulėti skatinimo. Kūdikis ir ankstyvojo amžiaus vaikas turi savitas emocijas, jausmus, suvokimą, kalbą, samprotavimus, visai kitokį nei suaugusiojo pasaulį, savitą psichologiją.

B. Bitinas (1996) nurodo, kad pagrindiniai auklėjimo trūkumai kyla dėl silpnos auklėjimo teorijos. Šiuo metu neįmanoma parengti auklėjimo programos, kuri būtų tarsi dokumentas, įpareigojantis vienaip ar kitaip auklėti vaiką. Pedagogams reikia konkretesnių rekomendacijų, kaip organizuoti auklėjimą, nes vaikų auklėjimas neapsiriboja jų mokymu. Auklėjimas - tai kryptingas viso vaikų gyvenimo organizavimas. Įvairios auklėjimo sąlygos, individualus vystymasis sąlygoja ir nevienodą vaikų išsiauklėjimą. Kiekviena visuomenė užsibrėžia ugdymo tikslą, atitinkantį visuomenės poreikius. Šis tikslas dabartiniu metu nesutaps su numatytu asmenybės modeliu, bet jį pasiekus, bus galima manyti, kad socialinį užsakymą ugdymo įstaigoje įvykdė. Mokslininkai privalo suformuluoti tokius koordinacinius tikslus, kurių pedagogas galėtų siekti, o kiti tikslai būtų išspręsti be didelių pastangų.

Ikimokyklinio Ugdymo Tikslai ir Svarbiausi Aspektai

Mokslininkai (R. Čepienė, D. Česnauskienė, M. Rugevičius, A. Žakaitienė ir kt.) apibrėžė svarbiausią ikimokyklinio ugdymo tikslą - suteikti bendriausius tautos kultūros pagrindus. Tai bendrakultūrinių vertybių perėmimas bendroje su suaugusiuoju veikloje, kiekvieną kartą tarsi „sukuriant“ jas iš naujo, panaudojant visas vaikui prieinamas tautos kultūroje ir konkrečioje šeimoje paplitusias veiklos formas. Šio tikslo siekiama ugdant įvairius vaiko asmenybės aspektus.

Ankstyvojo ugdymo aspektai

Svarbiausi ankstyvojo ugdymo aspektai yra šie:

1. Fizinis ugdymas: Pirmaisiais gyvenimo metais padedamas sveikatos, stiprybės, ištvermingumo pagrindas. Vaiko organizmas intensyviai vystosi. Tad šiuo momentu lengva jam pakenkti. Kad taip neįvyktų, šeimos ir vaikų įstaigų uždavinys - sudaryti palankiausias sąlygas fiziniam vaikų vystymuisi, saugoti juos nuo ligų, auklėti ištvermingus, užsigrūdinusius.
2. Pažintinis ugdymas: Ankstyvojo amžiaus vaikas įsitraukia į aplinkinį gyvenimą, įgyja elementarių žinių, nulemiančių jo interesų, minčių, motyvų, jausmų formavimąsi. Vystosi pažintinė veikla, lavinamos proto savybės, ateityje būtinos moksleiviui, kūrybingam žmogui.
3. Dorinis ugdymas: Dorinių savybių ugdymas pradedamas pirmaisiais vaiko gyvenimo metais. Didelis vaiko jautrumas, spartus protinis vystymasis - tinkamos sąlygos doriniams jausmams, įpročiams ugdyti, susidaryti vertybinėms nuostatoms.
4. Estetinis ugdymas: Esminis ugdymas pradedamas pirmaisiais gyvenimo metais. Vaikai mokosi matyti aplinkinio gyvenimo grožį, subtiliai jausti, veikti, mylėti žmogų, gamtą. Vaikai pratinami gėrėtis pasauliu, mokomi suprasti muziką, dailę, grožinę literatūrą.

Vaiko Vystymosi Dėsningumai ir Ugdymo Reikšmė

Mokslininkai (L. Vygotskis, N. Asakarina, V. Kasper ir C. Tomas, R. Žukauskienė, D. Einton ir kt.) yra nurodę, jog vaiko vystymasis įvairiais amžiaus tarpsniais turi savus dėsningumus. Pagrindiniai vaiko vystymosi dėsningumai yra šie:

1. Vaiko psichinio vystymosi galimybės yra ypatingos - tai vadinamieji sensityvūs (jautrūs) psichinių savybių vystymosi periodai. Pavyzdžiui, mažas vaikas greitai mokosi kalbėti. Jei per pirmus kelerius metus kalbos vystymasis sulėtėja, vėliau jis ilgam sutrinka.
2. Normalus vaikų vystymasis kiekvienu laikotarpiu nuo daug ko priklauso: paveldėjimo, įgymių, t.y. nuo to, kaip paveldėti pradmenys buvo veikiami gemalui bręstant ir augant motinos organizme. Kaip vystysis vaiko psichinės savybės įgymių pagrindu, priklauso nuo aplinkos, šeimos materialinių bei higienos sąlygų, namų apyvokos daiktų, kuriuos iš pradžių mažiukas mato, o vėliau - manipuliuoja jais, žaislų, gyvūnų, gamtos. Bet svarbiausia - suaugusiųjų poveikis vaikui, nuolatinis kontaktas su juo. Suaugusieji turi išmokyti vaiką, kaip elgtis su įvairiais daiktais, kaip žaisti su žaislais, rodyti, kada, ką ir kaip reikia daryti. Nuo pirmųjų gyvenimo dienų vaikas patiria daug regimųjų, girdimųjų, lietimo ir judėjimo įspūdžių.
3. Bendravimas su vaiku - tai jo kalbinimas, šypsojimasis jam, žaidimas su juo. Jei taip nuo pirmos gyvenimo dienos jį nuolat kalbinsime, vaikas pradės šypsotis, kepėstuoti kojomis, vapėti. Antrą mėnesį visos šios reakcijos susijungia į vieną vadinamąjį „pagyvėjimo kompleksą“. Jis atsiranda tik bendraujant su vaiku, tenkinant jo norus, poreikius, sudarius saugias gyvenimo sąlygas. Jei vaikas tokios patirties įgyti negali, jei bendraujama su juo per mažai, tai „pagyvėjimo kompleksas“ arba visai neatsiranda, arba atsiranda vėliau.
4. Bendraujant būtina nuolat skatinti paties vaiko aktyvumą, pasitikėti kūdikio galimybėmis. Net kelių mėnesių kūdikis džiaugiasi, jei jam pavyksta paliesti barškutį, nustumti ar numesti žaisliuką.
5. Kiekvienas vaiko raidos periodas veikia tolesnį periodą.
6. Vaiko fizinė ir psichinė raida priklauso nuo jo ugdymo. Nuo pirmųjų gyvenimo dienų vaiką būtina kantriai, ramiai, noriai auklėti ir mokyti, nuolat jį skatinant ir giriant.

Vaikas sugeba mokytis pagal programą, bet šią programą pagal savo prigimtį, emocinius interesus, mąstymo lygį gali įsisavinti tiek, kiek ji tampa mažylio asmenine programa. Ją sudaro sistema, nukreipianti vaiką į tikslą, kurio suaugusysis ir vaikas laipsniškai siekia darydami „atitinkamus žingsnius į tą tikslą“. Vieningas šios programos sisteminimo ciklas turi būti susietas su bendrojo ugdymo programa.

Šiuolaikinio Ikimokyklinio Ugdymo Procesas ir Principai

Ikimokyklinio ugdymo(si) procesui būdinga ugdymo(si) ir priežiūros vienovė. Jam apibrėžiami šie principai:

• vaiko raidos ir ugdymo(si) dermės principas;
• žaismės principas;
• sociokultūrinio kryptingumo principas;
• integralumo principas;
• įtraukties principas;
• kontekstualumo principas;
• vaiko ir mokytojo bendro veikimo principas;
• lėtojo ugdymo(si), užtikrinančio gilų įsitraukimą, principas;
• reflektyvaus ugdymo(si) principas;
• šeimos ir mokyklos partnerystės principas.

Mokykla ir šeima (globėjai) bendradarbiauja rengiant Programą, užtikrinant ugdymo(si) tęstinumą ir dermę, kuriant susitelkusią, kartu besimokančią bendruomenę. Gairėse pateikiama kuriamai ar atnaujinamai Programai aktuali nauja ugdymo(si) aplinkos modeliavimo kryptis - vaikų ugdymo(si) kontekstų kūrimas. Siekiant įtraukaus, visiems vaikams prieinamo ir sėkmingo ugdymosi, Gairėse įtvirtinamas Programos, grindžiamos universalaus dizaino mokymuisi prieiga, rengimas.

Ikimokyklinio ugdymo rezultatai yra vaikų raidos ir ugdymosi procese nuosekliai įgyjami bei plėtojami jų pasiekimai: vertybinės nuostatos, žinios bei supratimas ir gebėjimai. Ugdymosi pasiekimai suskirstyti į 18 pasiekimų sričių, kurių visuma laiduoja optimalią visų vaiko potencinių galių ūgtį.

Ugdymo(si) Kontekstų Kūrimas ir Jų Įvairovė

Vaikų ugdymas(is) vyksta mokyklos vidaus ir lauko aplinkose, taip pat aplinkose už mokyklos ribų (parkai, muziejai, gamtos ir kultūriniai objektai ir kt.). Kuriant ugdymo(si) kontekstus dėmesio centre yra vaikams aktuali, dėmesį patraukianti, skatinanti veikti, vaikų iniciatyvoms atvira, estetiškai patraukli aplinka. Kontekstams būdinga kryptinga vaikų veiklą inicijuojanti idėja ar iššūkis, mokytojui tikslingai parenkant ir tam tikru būdu išdėliojant priemones, sukuriančias netikėtumo momentą. Kontekstai skatina autentiškus vaikų sumanymus, palaiko ilgalaikį domėjimąsi ir gilina supratimą. Kuriant ugdymo(si) kontekstus vaikams sudaromos galimybės pasirinkti veiklą, medžiagas, priemones, veikimo vietas, laiką, veikti vienam ar bendradarbiaujant, skirtingais būdais pristatyti veiklos rezultatus.

Kuriant ugdymo(si) kontekstus modeliuojama dialoginė vaikų, mokytojų ir kitų suaugusiųjų sąveika: iš anksto numatomi galimi komunikavimo su vaikais būdai ir priemonės vaikų aktyvumui paskatinti ir palaikyti. Mokytojai stebi, kuo vaikai domisi, ką geba, ir pritaiko kontekstą plėtoti pastebėtus vaikų interesus ir gebėjimus. Mokytojai ir švietimo pagalbos specialistai iš anksto numato galimas vaikų veiklos kliūtis arba jos tampa matomos vaikams veikiant sukurtame kontekste. Kuriant kontekstus naudojamos esamos kultūrinės, socialinės ir gamtinės aplinkos, iš anksto tikslingai sumodeliuotos ugdymosi aplinkos ir ugdymosi situacijos, susikuriančios čia ir dabar.

Pagrindiniai ugdymosi kontekstai

Yra išskiriamos įvairios ugdymosi kontekstų rūšys, padedančios užtikrinti visapusišką vaiko raidą:

• Universalaus dizaino mokymuisi kontekstas: Tai lanksti, visiems vaikams prieinama ugdymo(si) aplinka ir veiksmingas procesas, kuriame, nepriklausomai nuo amžiaus, socialinių, kultūrinių, lingvistinių, sveikatos skirtumų, visiems vaikams sudaromos sąlygos žaisti, patirti ir ugdytis. Ugdymo aplinka žadina vaikų emocijas, pagauna dėmesį, panardina į prasmingą vyksmą. Galėdami rinktis alternatyvius tyrinėjimo, pažinimo ir dalyvavimo būdus, vaikai veikia savo tempu, pagal savo galias ir mokosi vieni iš kitų. Galimybė pasirinkti veiklas ir priemones, siekiant numatyto rezultato, skatina turėti savo ketinimą, idėjų, sumanymų, jų kryptingai ieškoti ir pamažu suprasti savo žaidimo ar mokymosi būdus.
• Žaismės kontekstas: Jo paskirtis - palaikyti kasdienių veiklų žaismingumą, kuriant džiaugsmo bei nuostabos tyrinėjant, išbandant, eksperimentuojant, dalijantis potyrius. Kontekstas atliepia vaiko žaismingą savęs ir pasaulio pajautimą, skatina žaisti judesiais, pojūčiais, emocijomis, kalba, vaizduote, mintimis. Eksperimentuojama veikimu tuščioje ir daiktinėje erdvėje, atrandant, kad žaidimas gali gimti „iš nieko“, mintyse. Palaikomi netikėti vaikų būdai suprasti, tyrinėti, improvizuoti, priimamos „neteisingos“ jų teorijos apie pasaulį, įkvepiančios pratęsti „tiesos“ paieškas.
• Judraus patirtinio ugdymosi kontekstas: Jo paskirtis - skatinti vaikų judėjimo džiaugsmą ir kasdienį judrumą, didinti judraus mokymosi galimybes. Įdomias, prasmingas ugdymosi situacijas kuria dialogiška vidaus ir lauko aplinkų jungtis, įrangos mobilumas, pritaikymas tyrinėti judesį, judriais būdais dalyvauti visų ugdymosi sričių veiklose.
• Kultūrinių dialogų kontekstas: Vaikai ugdymo įstaigoje dalyvauja daugialypiuose kultūriniuose kontekstuose, kurių paskirtis - padėti kiekvienam kurti savo individualų tapatumą, tuo pačiu metu dalyvaujant tiek vaikų subkultūros, tiek artimiausios ir tolimesnių aplinkų kultūrų kūrime. Mokyklos aplinka yra erdvė nuolatinėms socialinėms ir kultūrinėms sąveikoms bei reiškiniams patirti, pažįstant šeimos, mokyklos grupės, kaimynystės, regiono, etninės grupės ir šalies bei globalaus pasaulio kultūrinius ypatumus ir vertybes.
• Kalbų įvairovės kontekstas: Jo paskirtis - kurti ir palaikyti aplinkos sąlygas, palankias rastis ir plėtotis skirtingiems vaikų komunikavimo būdams, įvairiai žodinei ir nežodinei raiškai, kalbų pažinimui, teigiamoms nuostatoms, susijusioms su kalbų ir jos formų įvairove.
• Tyrinėjimo ir gilaus mokymosi kontekstas: Jo paskirtis - atliepti prigimtinį vaikų smalsumą, įtraukti juos į aplinkos tyrinėjimą, skatinantį giliau suprasti aplinkos objektus, reiškinius ir jų ryšius, atrasti įvairius pažinimo ir mokymosi būdus. Kuriamas kontekstas kupinas žaismės, atviras iššūkiams, jame daug laisvės vaiko spėliojimams, atsakymų į savo keliamus klausimus paieškoms, tyrinėjimu grindžiamiems sprendimams.
• Realių ir virtualių aplinkų kontekstas: Jo paskirtis - papildyti ir praplėsti realybės kontekstus alternatyviomis skaitmeninėmis galimybėmis patirti ir pažinti, plėtoti vaikų skaitmeninį sumanumą, informatinį mąstymą. Kuriami realios ir virtualios aplinkos sąveikomis grindžiami kontekstai, aplinkas saikingai ir saugiai papildant skaitmeninėmis priemonėmis bei įranga, prioritetą teikiant patirtiniam realių objektų ir reiškinių tyrinėjimui, kūrybiškumui, socialinėms sąveikoms.
• Kūrybinių dialogų kontekstas: Modeliuojant kūrybinių dialogų kontekstą kuriama vaizduotę, smalsumą, nuostabą kelianti aplinka, akcentuojanti patį kūrybos procesą. Vaikai patiria kūrybos laisvę.

Gamtos Kambarėlis Pakruojo darželyje „Saulutė“: STEAM Veiklų Pavyzdys

Šiuolaikinės vaikų ugdymo tendencijos reikalauja, kad ugdymo įstaigos atnaujintų savo ikimokyklinio ugdymo programas. Peržiūrėtos programos nurodo gamtamokslinį ugdymą kaip vieną iš pagrindinių ugdymo sričių. Jo paskirtis ikimokykliniame ugdyme plečiasi, įtraukiant tyrinėjimo ir gilaus mokymosi konteksto modeliavimą. Pakruojo darželis „Saulutė“ išsiskiria unikaliomis sąlygomis mokslo įgūdžiams ugdyti. Specifinė ikimokyklinio ugdymo programa „Aš patinku sau!“ yra šios ikimokyklinės įstaigos ugdymo proceso kertinis akmuo. „Saulutės“ ugdymo ir vystymosi modelis yra sutelktas į vaiko laisvę ir teisę rinktis.

Unikalioje „Saulutės“ struktūroje, turinčioje penkis žaidimų kambarius ir šešis veiklų kambarius, yra gamtos kambarys, skirtas atliepti natūralų vaiko smalsumą. Gamtos kambarėlis darželyje yra skirtas STEAM veiklų plėtojimui ir vaikų džiaugsmui. Darželyje „Saulutė“ gausios ir stimuliuojančios gamtos kambario bei kitos erdvės, skatinančios veikti ir pažinti, yra naudojamos kasdieniam mainų ir vystymosi procesui. Šios erdvės kuria kontekstus, kurie skatina bendravimą, dalijimąsi informacija, socialinę sąveiką, stiprius pažintinius gebėjimus ir meninę raišką. Gamtos kambario misija, esant šiai įvairovei, yra ugdyti smalsų vaiką, gebantį gyventi harmonijoje su gamta ir augti vertybėse.

tags: #cepiene #cesnauskiene #rugevicius #zakaitiene #ikimokyklinis

• Šildytuvų kūdikių kambariui vadovas
• chorioninio gonadotropino vaidmuo diagnostikoje
• Eduardo Kaniavos biografija ir muzikinio palikimo apžvalga
• Saugumo reikalavimai ikimokyklinio ugdymo įstaigose
• praktikos atlikimo gairės akušerijos ir ginekologijos srityje