Meniu

Administracinis kodeksas ir smurtas prieš vaikus: teisinė apsauga ir prevencija

Smurtas prieš vaikus yra opi problema Lietuvoje, daranti neigiamą įtaką vaikų vystymuisi ir turinti ilgalaikių pasekmių jų elgesiui.

Kadangi nepilnamečiai negali savarankiškai pasirūpinti savo saugumu ir gerove, suaugusiesiems tenka didžiulė atsakomybė užtikrinti jų apsaugą nuo smurto ir sudaryti sąlygas pilnavertei vaikystei.

Smurtas prieš vaikus gali pasireikšti įvairiomis formomis, įskaitant:

Fizinį smurtą: Tyčinis fizinio skausmo sukėlimas vaikui arba pasikėsinimas tai padaryti.
Seksualinį smurtą: Jaunesnio nei 16 metų asmens išnaudojimas seksualiniams savo ar kito žmogaus poreikiams tenkinti.
Psichologinį smurtą: Nuolatinis vaiko žeminimas, gąsdinimas, tyčiojimasis, nuolatinės blogos savijautos sukėlimas, vaiko nemylėjimas ir kt.
Nepriežiūrą: Būtinų fizinių, emocinių ir socialinių vaiko poreikių netenkinimas.

Svarbu pabrėžti, kad smurtą stebintis vaikas taip pat laikomas smurto auka. Net jei vaikas nėra tiesiogiai mušamas ar patiria kitų formų smurtą, buvimas aplinkoje, kurioje smurtaujama, gali turėti didelį neigiamą poveikį jo psichologinei būklei ir elgesiui. Vaikas jaučia namuose tvyrančią įtampą, nuo smurto nukentėjusio suaugusiojo nerimas ir skausmas yra perduodamas vaikui, o iš smurtautojo išmokstama problemas spręsti pasitelkiant smurtą. Taigi, net jei vaikas nėra mušamas, prieš jį nėra naudojamas seksualinis smurtas, psichologinio smurto padariniai neišvengiami.

Atsakomybė už smurto atpažinimą ir prevenciją

Atsakomybė už smurto prieš vaikus atpažinimą ir prevenciją tenka ne tik tėvams ar globėjams, bet ir visai visuomenei. Gydytojai, mokytojai ir kiti su vaikais dirbantys asmenys dažnai yra vieninteliai žmonės, galintys pastebėti apie patiriamą smurtą bylojančius ženklus.

Pastebėję vaiko elgesio, išvaizdos, sveikatos problemų, kurios galėtų būti sukeltos smurto artimoje aplinkoje, specialistai turėtų veikti proaktyviai. Svarbu klausimus suformuluoti atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandą, kad gauti atsakymai arba paneigtų, arba patvirtintų spėjimus apie vaiko būklę. Ikimokyklinio amžiaus vaikai ir pradinukai dar neturi reikiamo žodyno, kad galėtų kalbėti apie smurtą ir jį suprasti, todėl reikėtų vengti sudėtingų sąvokų, o užduodami klausimai turėtų būti paprasti, aiškūs. Atviro tipo klausimai, į kuriuos negalima atsakyti „taip“ arba „ne“, geriausiai tinka siekiant įgyti vaiko pasitikėjimą ir jį prakalbinti.

Apie situaciją namuose galima paklausti ir vaiką lydinčio suaugusio šeimos nario, tačiau ne smurtavimu įtariamo asmens. Jei įtariate, kad šeimos narys, giminaitis ar kitas asmuo smurtauja prieš jūsų vaiką, turėtumėte pabandyti pasikalbėti su vaiku akis į akį. Svarbu tai daryti saugioje vietoje, kurioje jūsų negirdės ir nematys smurtavimu įtariamas asmuo. Nepamirškite visko užsirašyti arba fiksuoti telefonu. Vaikas dar gali nesuprasti, kas yra psichologinis smurtas, fizinė ir seksualinė prievarta, todėl venkite sudėtingų žodžių, nepraraskite kantrybės, jei nepavyks iškart gauti atsakymo.

Teisinė bazė ir institucinė sistema

Lietuvoje smurtas prieš vaikus yra draudžiamas Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kitais teisės aktais.

Nuo 1995 m. Lietuvoje veikianti Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija ir jos 19 straipsnis numatė, kad valstybė narė imasi visų reikiamų priemonių, kad apgintų vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą.

Galiojančio Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (VTAPĮ) 49 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad nors vaiką galima drausminti savo nuožiūra, tačiau draudžiama taikyti fizinį ar psichinį kankinimą, kitokį žiaurų elgesį, vaiko garbės ir orumo žeminimą. Šio įstatymo 56 straipsnis numato netinkamo vaikų drausminimo pasekmes.

Institucijos

Smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir apsaugos nuo smurto taryba: Prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veikia Smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir apsaugos nuo smurto taryba (toliau - Taryba) yra prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veikianti visuomeninė patariamoji institucija, kuri nagrinėja smurto artimoje aplinkoje klausimus ir teikia Lietuvos Respublikos Seimui, Vyriausybei, ministerijoms, kitoms institucijoms ir įstaigoms, savivaldybių administracijoms pasiūlymus dėl apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje valstybės politikos, jos įgyvendinimo, smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir pagalbos smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims teikimo, smurtinio elgesio keitimo programų (mokymų), atlieka kitas Tarybos nuostatuose nustatytas funkcijas.
Smurto artimoje aplinkoje prevencijos komisija: Kiekvienoje savivaldybėje sudaroma Smurto artimoje aplinkoje prevencijos komisija (toliau - Komisija). Komisijos veiklos pavyzdinius nuostatus ir rekomenduojamą institucinę sudėtį tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras. Komisijos institucinę ir personalinę sudėtį (nurodoma Komisijos nario vardas, pavardė, pareigų pavadinimas), veiklos nuostatus tvirtina savivaldybės meras.
Apsaugos nuo smurto orderis: Siekiant nuo smurto artimoje aplinkoje apsaugoti smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančius asmenis, jei yra pakankama rizika, kad smurtas artimoje aplinkoje gali būti panaudotas, smurto artimoje aplinkoje pavojų keliantiems asmenims gali būti skiriamas apsaugos nuo smurto orderis. Apsaugos nuo smurto orderį 15 dienų laikotarpiui skiria policijos pareigūnas, kai jis gauna pranešimą apie galimą smurtą artimoje aplinkoje ir, atlikus pavojaus rizikos vertinimą, nustatoma smurto artimoje aplinkoje pavojaus rizika. Smurto artimoje aplinkoje pavojaus rizikos vertinimo kriterijus nustato vidaus reikalų ministras. Policijos pareigūnai kontroliuoja, kaip laikomasi apsaugos nuo smurto orderio įpareigojimų. Apsaugos nuo smurto orderis nustoja galioti praėjus 15 dienų nuo jo paskyrimo momento arba kai pradedamas ikiteisminis tyrimas dėl smurto artimoje aplinkoje ir skiriama bent viena kardomoji priemonė.

Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo

Svarbų vaidmenį smurto prieš vaikus prevencijos srityje atlieka nevyriausybinės organizacijos (NVO). Jos teikia pagalbą smurtą patyrusiems vaikams ir jų šeimoms, vykdo švietėjišką veiklą ir inicijuoja įstatymų pataisas, skirtas geriau apsaugoti vaikus nuo smurto.

Neformali nevyriausybinių organizacijų koalicija „Už vaiko teises” - tai 13 nevyriausybinių organizacijų vienijanti koalicija, kurios misija - skatinti tinkamą visų vaikų teisių įgyvendinimą ir apsaugą.

Fizinių bausmių draudimas ir pozityvus auklėjimas

Nors Lietuva yra ratifikavusi Jungtinių Tautų (JT) vaiko teisių konvenciją ir šalies teisės aktuose žiaurus elgesys ar smurtas prieš vaikus yra uždrausti, fizinės bausmės vis dar traktuojamos ne kaip vaiko teisių pažeidimas, bet kaip priimtina auklėjimo priemonė.

Fizinių bausmių draudimas neturėtų apsiriboti vien bausmes draudžiančia nuostata.

Administracinių nusižengimų kodekso taikymas

Tokie suaugusiųjų poelgiai gali būti įvertinti ir pagal Administracinių nusižengimų kodekso 72 straipsnį (atsakomybė už vaiko teisių pažeidimą) bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnį (atsakomybė už nesunkų sveikatos sutrikdymą) ar 140 straipsnį (atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą) ir kitus straipsnius.

Šių nuostatų taikymas yra neretas reiškinys ir Lietuvos teismų praktikoje, kuomet tėvai ar globėjai yra nuteisiami už įvairias fizines bausmes, taikytas vaikams.

Problemų ir iššūkių analizė

Nepaisant teisinės bazės ir institucinės sistemos, smurtas prieš vaikus Lietuvoje išlieka rimta problema. Statistiniai duomenys atspindi tik atskleistus ir užfiksuotus smurto atvejus, o daugelis atvejų lieka nepastebėti.

Viešoje erdvėje diskutuojama, kad 2015 m. užregistruoti „tik“ 1669 smurtavimo prieš vaikus atvejai, kas nesudaro net pusės procento nuo bendro šalies vaikų skaičiaus. Tačiau statistiniai skaičiai atspindi tik atskleistus ir užfiksuotus smurto prieš vaikus atvejus, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Artimoje aplinkoje patiriamas smurtas neigiamai veikia vaikų vystymąsi ir turi ilgalaikių pasekmių jų elgesiui. Nepilnamečiai negali pasirinkti sveikesnės aplinkos ir gyventi savarankiškai, todėl užtikrinti jų apsaugą nuo smurto ir pilnavertę vaikystę turi suaugusieji.

Fizinis smurtas yra tyčinis fizinio skausmo sukėlimas vaikui arba pasikėsinimas tai padaryti. Seksualinis smurtas yra jaunesnio nei 16-kos metų asmens išnaudojimas seksualiniams savo ar kito žmogaus poreikiams tenkinti. Nepriežiūra yra būtinų fizinių, emocinių ir socialinių vaiko poreikių netenkinimas.

Jei šeimoje vienas iš tėvų smurtauja prieš kitą, smurtą stebintis vaikas taip pat laikomas smurto auka. Kai vaikas yra priverstas stebėti, kaip skriaudžiamas mylimas žmogus, jo elgesyje atsiranda tiesioginį smurtą patiriančiam vaikui būdingų elgesio pokyčių. Vaikas jaučia namuose tvyrančią įtampą, nuo smurto nukentėjusio suaugusiojo nerimas ir skausmas yra perduodamas vaikui, o iš smurtautojo išmokstama problemas spręsti pasitelkiant smurtą. Taigi, net jei vaikas nėra mušamas, prieš jį nėra naudojamas seksualinis smurtas, psichologinio smurto padariniai neišvengiami.

Kartais gydytojai, mokytojai ir kiti su vaikais dirbantys asmenys yra vieninteliai žmonės, galintys atpažinti apie patiriamą smurtą bylojančius ženklus. Visi smurto prieš vaikus atvejai nėra vienodi ir kartais ryškiausi yra fiziniai simptomai, kartais - psichologiniai. Verta iš anksto apsvarstyti, į ką pirmiausiai turėtumėte atkreipti dėmesį kaip savo srities specialistas. Pastebėję vaiko elgesio, išvaizdos, sveikatos problemų, kurios galėtų būti sukeltos smurto artimoje aplinkoje, turėtumėte veikti proaktyviai.

Svarbu klausimus suformuluoti atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandą, kad gauti atsakymai arba paneigtų, arba patvirtintų spėjimus apie vaiko būklę. Ikimokyklinio amžiaus vaikai ir pradinukai dar neturi reikiamo žodyno, kad galėtų kalbėti apie smurtą ir jį suprasti, todėl reikėtų vengti sudėtingų sąvokų, o užduodami klausimai turėtų būti paprasti, aiškūs. Atviro tipo klausimai, į kuriuos negalima atsakyti „taip“ arba „ne“, geriausiai tinka siekiant įgyti vaiko pasitikėjimą ir jį prakalbinti. Detalės tikslinamos uždarais klausimais.

Pavyzdžiui, galima paklausti:

Atrodo, kad nenori grįžti namo.
Pastebėjau, kad ant rankos turi didelę mėlynę.
Kartais suaugę liepia vaikams daryti dalykus, kurių daryti jie nenori.
Ant tavo apatinių pastebėjau dėmių.

Koks smurtas prieš vaikus yra draudžiamas šiuo metu?

Dažniausiai esame linkę smurtą tapatinti su fiziniu smurtu. Tačiau tai netikslu. Jau nuo 1995 m. Lietuvoje veikianti Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija ir jos 19 straipsnis numatė, kad valstybė narė imasi visų reikiamų priemonių, kad apgintų vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą.

Taigi daugiau nei prieš 20 metų Lietuvos valstybė įsipareigojo ginti vaikus ne tik nuo fizinio, bet ir nuo kitų nekontaktinių smurto rūšių, o taip pat ir nepriežiūros bei seksualinės prievartos.

Galiojančio Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad nors vaiką galima drausminti savo nuožiūra, tačiau draudžiama taikyti fizinį ar psichinį kankinimą, kitokį žiaurų elgesį, vaiko garbės ir orumo žeminimą. Šio įstatymo 56 straipsnis numato netinkamo vaikų drausminimo pasekmes, t. y. tėvams ar kitiems teisėtiems vaiko atstovams numatyta civilinė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė ar vaiko paėmimas už tai, jeigu jie:

pažeidžia vaiko teises;
vengia arba nevykdo pareigos auklėti, mokyti, prižiūrėti, išlaikyti vaiką;
žiauriai elgiasi su vaiku;
kitaip piktnaudžiauja savo teisėmis bei pareigomis.

Smurto sąvoka pateikta ir Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje, pagal kurią smurtas - tai veikimu ar neveikimu asmeniui daromas tyčinis fizinis, psichinis, seksualinis, ekonominis ar kitas poveikis, dėl kurio asmuo patiria fizinę, materialinę ar neturtinę žalą. Pagal šį įstatymą, jeigu policijos pareigūnai nustato, kad aukščiau paminėtu būdu buvo smurtauta prieš vaiką, tai ne vėliau kaip kitą darbo dieną apie tai turi pranešti vaiko teisių apsaugos skyriui, kuris jau savo ruožtu gali imtis atitinkamų priemonių.

Viena iš tokių priemonių - vaiko paėmimo iš smurtinės aplinkos procedūra, kuri beje, yra griežtai reglamentuota savivaldybės valdymo organų sprendimais. Pavyzdžiui, Vilniaus mieste galioja 2012-09-18 administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintas Vaiko paėmimo iš šeimos ar kitos jo buvimo vietos tvarkos aprašas, kuris detaliai pateikia visas žinomas smurto rūšis, į kurias vaiko teisių specialistai turi reaguoti. Pagal šį aprašą:

Emocinė prievarta - tai vaiko žeminimas, gąsdinimas, tyčiojimasis, nuolatinis blogos savijautos sukėlimas, vaiko nemylėjimas ir kt.;
Fizinė prievarta - tai smurtiniai veiksmai, sukeliantys skausmą, mušimas ranka, daiktais, spardymas, smaugimas ir pan.;
Seksualinė prievarta - tai veiksmai vaiko atžvilgiu, turint tikslą patirti seksualinį pasitenkinimą;
Vaiko nepriežiūra - ilgalaikis vaiko fizinių ir psichinių poreikių netenkinimas, keliantis grėsmę vaiko pilnaverčiam vystymuisi ir funkcionavimui.

Šie apibrėžimai atitinka 2003-12-17 Socialinių reikalų ir darbo ministerijos ministro patvirtintose Darbo su socialinės rizikos šeimomis metodinėse rekomendacijose pateiktas sąvokas, taigi turėtų būti taikomi ir kitose Lietuvos miestuose veikiantiems vaiko teisių apsaugos skyriams. Todėl reikia žinoti, kad fizinės bausmės Lietuvos teisės aktuose seniai uždraustos ir baudžiamos, o paties smurto prieš vaiką sąvoka yra gana plati, apimanti ir emocinį bei kitokį smurtą.

Kodėl baiminamasi išplėstos smurto sąvokos?

Niekas netrukdo ir įstatyminiu lygmeniu nustatyti smurto prieš vaiką formų sąvokas. Tačiau Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisų iniciatoriai D. Šakalienė ir M. Majauskas, į pataisų tekstą įtraukia tokias iki šiol Lietuvoje negirdėtas psichologinio smurto formas kaip: nuolatinis vaiko individualumo nepripažinimas; pozityvios socializacijos trikdymas; kitokia nefizinio kontakto elgsena, sukelianti žalą ir pavojų vaiko gyvybei, sveikatai, raidai, garbei ir orumui. Šių sąvokų turinys ir apimtis yra visiškai neaiškūs ir gali būti labai plačiai interpretuojami. Be to, pataisomis siekiama išplėsti nepriežiūros sąvoką, nes numatyta, jog nepriežiūra apims ir vaiko socialinių poreikių netenkinimą bei žalą vaiko garbei ir orumui.

Šių sąvokų turinys įstatymo pataisų šalininkų neatskleidžiamas ir kaip teigiama, tą turės padaryti atitinkamos institucijos poįstatyminiuose aktuose. Tačiau verta prisiminti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio nuostatą, nustatančią, kad nepilnamečius vaikus gina pirmiausia įstatymas. O Konstitucinio Teismo doktrinoje ne kartą aiškintas teisinės valstybės principas įpareigoja asmenų teises, laisves ir pareigas apibrėžti įstatymu, bet ne žemesnės galios teisės aktu. Todėl būtų teisiškai korektiška įstatymo sąvokas pateikti aiškias ir išbaigtas pačiame įstatyme, kad jų turinio netektų kurti kitoms tarnyboms ir jų specialistams, o vaikų tėvams ir kitiems vaikų atstovams, atliekant tam tikrus veiksmus prieš vaiko valią, netektų teisintis tokiu būdu tik auklėjus vaiką.

Smurtas ar tiesiog auklėjimas?

Nors jokiame teisės akte nėra numatytos išimties, kad skausmo sukėlimas ar kitokio smurto taikymas vaikui, siekiant jį paauklėti, yra leidžiamas, dažnai girdime tarnybų specialistų skundus, kad šis tėvų tikslas kartais gali smurtą paversti ne smurtu. O juk atrodytų, būtent specialistai turėtų patys išmanyti ir tinkamai taikyti galiojančius teisės aktus.

Tačiau tais specialistais turi tapti kiekvienas visuomenės narys: tėvas, mama, kaimynas, paštininkas, darželio auklėtoja. Nes kiekvienas iš jų gali susidurti su situacija, kuomet smurtaujama prieš vaiką. Reikia pastebėti, kad vaiko teisių tarnybų darbuotojai yra (arba bent jau turi būti) geriau informuoti šiuo klausimu, nes yra specialiai tam ruošiami, o kasdieninėje veikloje gali vadovautis atitinkamomis jiems skirtomis metodikomis ir rekomendacijomis. Tuo tarpu tėvai ir kiti suaugusieji gali remtis tik savo intuicija ir gyvenimiška patirtimi. Tai kaip jiems atpažinti smurtą?

Todėl ar netrūksta mūsų visuomenei švietimo smurto prieš vaikus tema? Ar apie tai, kas laikoma smurtu prieš vaiką turime sužinoti tik įvykus kraupioms tragedijoms? Šioje vietoje natūraliai kyla klausimas, ar atitinkamos tarnybos tinkamai vykdo savo funkcijas, o ypač Vaiko teisių kontrolierius, kurio veiklą reguliuojančiame įstatyme aiškiai yra nurodyta, kad jis be kitų savo atliekamų funkcijų vykdo visuomenės informavimo veiklą?

Informacijos trūksta ne tik daugeliui tėvų, bet ir pareigūnams, kurie gavę pirmuosius signalus apie įvykį, nesugeba išsiaiškinti visų aplinkybių ir iki galo ištirti situacijos, užkirsti kelią skaudžioms pasekmėms. Todėl prie situacijos gerinimo šioje srityje efektyviau prisidėtų ne naujų draudimų ar sąvokų kūrimas, bet pirmiausia visuomenės švietimas. Tuo pačiu reikia tikėtis, kad įstatymų leidėjas nepaliks visuomenės nežinioje ir žmonėms bus aišku, kur baigiasi vaiko auklėjimas ir prasideda smurtas.

Advokatas dr. Seimas uždraudė visų formų smurtą prieš vaiką

2017 m. vasario 14 d. Seimas priėmė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas (projektas Nr. XIIIP-113(3), kuriomis nutarė uždrausti visų formų smurtą prieš vaiką, įskaitant fizines bausmes. Seksualiniai veiksmai su vaiku, kuris pagal atitinkamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas nėra sulaukęs amžiaus, nuo kurio seksualiniai veiksmai su juo neužtraukia baudžiamosios atsakomybės arba seksualiniai veiksmai su vaiku, kai naudojama prievarta, jėga ar grasinimai, arba piktnaudžiaujama pasitikėjimu, valdžia ar įtaka vaikui, taip pat ir šeimoje, arba piktnaudžiaujama itin pažeidžiama vaiko padėtimi, ypač dėl jo psichinės ar fizinės negalios ar priklausomumo bus laikomas seksualiniu smurtu.

tags: #administracinis #kodeksas #pries #smurtavima #pries #vaika

Paieška

Projektai

Steigėjas

Informacinis rėmėjas

Visagino lopšelis-darželis „Kūlverstukas“ Lietuvos regionų naujienų portale „Miesto naujienos“