Gimimo eiliskumas ir jo itaka vaiko asmenybei: psichologine analize

Kiekvienas žmogus, augdamas šeimoje, patiria tam tikrą aplinką, kuri formuoja jo asmenybę. Viena iš teorijų, nagrinėjančių šį procesą, yra gimimo eiliškumo teorija, kurios pradininku laikomas Alfredas Adleris. Pasak jo, vaiko gimimo pozicija šeimoje, santykiai su tėvais ir broliais bei seserimis turi didelės įtakos jo gyvenimo stiliaus formavimuisi.

Tačiau svarbu suprasti, kad gimimo eiliškumas nėra lemiantis veiksnys, o tik viena iš daugelio situacinių aplinkybių, kurios gali paveikti asmenybės raidą. Mokslininkai pastebi, kad vaiko raidoje egzistuoja eilė įvairių veiksnių, pavyzdžiui: vaikų skaičius šeimoje, amžiaus skirtumai tarp vaikų, lytis, fiziniai ir protiniai vystymosi ypatumai, santykis su tėvais, konfliktai, netektys šeimoje ir kt. Dėka šių atradimų galima teigti, jog chronologinis gimimo eiliškumas nėra individo charakteryje uždedamas štampas, sąlygojantis tam tikrą tipą.

Individualiosios psichologijos teorija, kurios pradininkas buvo Alfredas Adleris (1870-1937), teigia, kad žmogaus asmenybės pagrindiniai bruožai susiformuoja ankstyvoje vaikystėje. Santykiai su motina, o vėliau ir su kitais šeimos nariais, yra ypač svarbūs asmenybės formavimosi procesui. Išgyventa situacija šeimoje išlieka visam laikui, keičiasi tik aplinkybės ir asmenys.

Vienas žymiausių individualiosios psichologijos terapeutų, Shulman, praplėtė Adlerio prielaidas, teigdamas, jog psichologinė vaiko gimimo eiliškumo pozicija nusako paties vaiko suvokiamą vietą, kurią jis užima socialinėje struktūroje, t. y. šeimoje. Tam tikras vaidmuo (ar užimama vieta) vaiko raidoje sudaro prielaidas tam tikrų asmenybės savybių formavimuisi. Ar tos asmenybės savybės susiformuos, ar ne, priklauso nuo subjektyvios vaiko patirties, t. y. kaip jis įprasmina savo patyrimą.

Pirmagimis: lyderis ar perfekcionistas?

Pirmagimiai dažnai susiduria su iššūkiu tapti tėvų auginimo, auklėjimo - ugdymo eksperimentu. Jų tėvai, neturėdami ankstesnės patirties, skiria daug dėmesio ir laiko, todėl pirmagimis gauna visą jų dėmesį, jį supa meilė ir saugumas. Tačiau atsiradus antram vaikui, pirmagimis patiria šoką - netenka absoliutaus dėmesio, nebėra visos šeimos dėmesio centre, taigi jis „nukarūnuojamas“. Nukarūnuoti pirmagimiai bando atgauti savo ankstesnę poziciją, kovoja, ir jų elgesys kartais gali tapti problemišku - daiktų bei taisyklių laužymas, užsispyrimas, atsisakymas valgyti ar miegoti.

Pirmagimiui būdingas įsitikinimas, kad aplinkiniai jį rimtai priima. Jie dažnai siekia lyderio pozicijų ar aukštų postų. Pirmagimiai dažnai įsitraukia į pernelyg daug veiklų, jiems būdingas noras būti pirmiems, geriausiems, tobuliems. Jie gali būti pedantiški, beprotiškai tikslūs, tvarkingai sudėlioti daiktus. Taip pat pirmagimiams būdingas atsakomybės jausmas ir rūpestingumas.

Pirmagimiai renkasi tas profesijas, kur galima daug pasiekti, kurios reikalauja aukšto akademinio išsilavinimo, kur vertinamas atsakingas darbas, tikslumas bei itin stiprus gebėjimas susikaupti. Dėl savo atsakomybės, aukštos motyvacijos, pareigingumo, rimtumo, pirmagimiai dažnai tampa gydytojais arba teisininkais. Dauguma JAV prezidentų, Nobelio premijos laureatų ir astronautų - pirmagimiai.

Antrasis vaikas: amžinas varžovas ar taikdarys?

Antrasis vaikas niekada nepatiria tokio besąlygiško dėmesio, kurį patyrė pirmasis, nes jis jau dalinasi tėvų meile su pirmuoju. Todėl net pasirodžius trečiajam, antrasis vaikas nepatiria tokio aštraus praradimo jausmo. Be to, keičiasi ir tėvų elgesys - antrasis vaikas jau nebėra tokia nauja patirtis, tėvai auklėdami jį gali labiau atsipalaiduoti ir todėl daug ramiau žiūrėti į antrąjį vaiką.

Kita vertus, antrasis vaikas visą laiką auga pirmojo šešėlyje ir jaučia poreikį rungtyniauti su broliu ar seserimi. Šios varžybos skatina antrojo vaiko vystymąsi ir dažnai jis vystosi daug greičiau, nes jis turi pralenkti pirmąjį. Antrasis vaikas yra linkęs varžytis ir ambicingas, bet jo vystymasis gali ir nukentėti.

Viduriniams vaikams būdingas lankstumas, diplomatiškumas ir dosnumas. Jie yra taikdariai, siekiantys kompromisų, draugiški ir visuomeniški, bet linkę į manipuliaciją ir konkurenciją. Jie dažnai pasižymi puikiais bendravimo įgūdžiais, todėl jiems gali sektis srityse, kur svarbus bendradarbiavimas, tarpininkavimas ir derybos.

Jauniausias vaikas: lepinamas mažylis ar šeimos siela?

Jauniausias vaikas niekada nesusiduria su „nukarūnavimu“ ir dažnai tampa mylimu visos šeimos pagranduku, ypatingai jei vyresnieji vaikai yra vyresni daugiau nei keliais metais. Jį taip pat spaudžia poreikis pralenkti vyresniuosius brolius ir seseris, todėl jis gali vystytis ypač greitai. Užaugę jaunėliai gali daug pasiekti bet kokiame darbe.

Jauniausieji vaikai šeimoje yra draugiški, šiek tiek išsiblaškę, žavingi manipuliatoriai. Jie dažnai tampa kompanijos sielomis, populiarumą užsitarnaujantys savo linksmu kvailiojimu. Tačiau teorija tvirtina, kad yra ir kita jaunėliams būdingų bruožų grupė - jie gali būti išlepinti, nekantrūs ir audringi.

Jaunėliai mėgsta rizikuoti. Tai draugiškos, kūrybingos, nepaklūstančios autoritetams asmenybės, turinčios gerą humoro jausmą. Malonūs, gyvybingi, gero būdo, pritariantys, manipuliuojantys, neatsakingi ir maištingi.

Jaunėliai renkasi tas profesijas, kurios atitinka jų norą būti pastebėtiems ir visada būti dėmesio centre. Kadangi dėl unikalaus pasaulio suvokimo „šeimos mažyliai“ puikiai save išreiškia per meną ar literatūrą, jie neretai renkasi šias sritis. Jauniausieji: pramogų verslo atstovai, pardavėjai, pardavimo vadovai, menininkai, rašytojai.

Vienintelis vaikas: anksti subrendęs ar nepasiruošęs konkurencijai?

Vienintelis vaikas niekada nepatiria nukarūnavimo, bent jau vaikystėje. Jis visą laiką yra šeimos dėmesio centre. Praleisdamas daugiau laiko su suaugusiais, toks vaikas dažnai subręsta gana anksti. Tačiau jis patiria šoką, kai supranta, kad išoriniame pasaulyje, pvz., mokykloje, jis nėra dėmesio centras. Toks vaikas nėra pasiruošęs nei dalintis, nei kovoti dėl dėmesio.

Vienturčiai itin mėgsta tobulumą. Jie dar labiau organizuoti nei pirmagimiai. Tai išlepinti egoistai, turintys elgesio problemų bei perdėtą pranašumo jausmą. Tačiau jie populiarūs, nepriklausomi, visuomeniškai subrendę bei emocionalūs.

Vienturčiai vaikai panašūs į pirmagimius. Jų motyvacija ne ką menkesnė už pastarųjų, kadangi šie irgi nori pateisinti tėvų viltis, pasirodyti kuo geriau. Vienturčiai, augdami šeimoje vieni, labiau įpranta būti su suaugusiaisiais. Neturėję konkurencijos augdami vieni šeimose, šie vaikai pirmą kartą konkurenciją pajunta atėję į mokyklą, tačiau jau būna išvystę aukštą savimi pasitikėjimo lygį, todėl nesutrinka ir tokioje situacijoje.

Gimimo eiliškumas: ne taisyklė, o tikimybė

Nagrinėdamas gimimo eiliškumą, Alfredas Adleris neteikia tvirtų vystymosi taisyklių. Vaikas automatiškai neįgyja kokių nors charakterio bruožų tik dėl gimimo eilės. „Ne vaiko gimimo eiliškumo numeris, žinoma, daro įtaką jo charakteriui, o situacija, į kurią jis gimsta, ir būdas, kuriuo ją interpretuoja“, - įspėjo Adleris.

Psichologas Stewart pastebėjo pagundą rėmtis žiniomis apie gimimo eiliškumo pozicijoms būdingas asmenybės savybes, kas neretai lemia šališką klinikinį įvertinimą. Gimimo eiliškumas gali būti naudojamas kaip mąstymo euristika, padedanti greičiau priimti sprendimą, tačiau tai gali trukdyti suprasti kliento subjektyvų pasaulėvaizdį. Individualiosios psichologijos konsultavime ir terapijoje pabrėžiamas kiekvieno žmogaus individualumas ir kūrybiškas pasaulio bei kitų žmonių vertinimas, todėl gimimo eiliškumo euristika yra naudojama kaip spėjimas, leidžiantis toliau prieiti prie kliento privačios logikos bei gyvenimo stiliaus supratimo.

Psichologinės ir biologinės gimimo eiliškumo pozicijų nesutapimai aptinkami ir kituose moksliniuose tyrimuose. Tai reiškia, jog vaikas, gimęs vienu ar kitu eiliškumo numeriu, nebūtinai įgis su ta pozicija susijusį patyrimą bei gyvenimo stilių.

Kaip skiriasi tėvų elgesys su vaikais?

Daugelis mokslininkų nustatė, kad pirmagimiai gauna daugiau dėmesio ir rūpesčio kūdikystėje ir iki 3 metų amžiaus, nei vėliau šeimos susilaukti vaikai. Šie skirtumai ypač ryškūs, kai tarp vaikų yra 18-30 mėnesių skirtumas. Antram ir vėlesniems vaikams rodoma mažiau dėmesio (tačiau tai nereiškia, kad nepakankamai), nei tuo pačiu amžiaus periodu buvo suteikiama pirmagimiui.

Taip pat nustatyta, kad pirmagimių tėvai reiškia daugiau pozityvių emocijų ir dažniau reaguoja į tokias emocijas, nei tėvai, susilaukę antro vaiko. Skirtumai tarp to, kaip tėvai rūpinasi savo pirmagimiais ir vėlesniais vaikais, dažniau pastebimi tarp mamų, nei tarp tėčių. Motinos daugiausiai praleidžia laiko su naujagimiais ir mažais vaikais, todėl jų elgesio pokyčiai geriausiai pastebimi. O štai tėčiai pradeda daugiau rūpintis vyresniu vaiku.

Kiti tyrėjai nustatė, kad tėvai skiria daugiau dėmesio pirmagimiais nei vėlesniems vaikams pirmaisiais 2 gyvenimo metais, tačiau su 3-4 metų amžiaus pirmagimiais elgiamasi ne taip šiltai ir rūpestingai, kaip su to paties amžiaus antru vaiku. Tai galėtų reikšti tik tai, kad antras vaikas šeimoje paprastai atsiranda, kuomet pirmagimiui sueina 3-4 metai. Natūralu, kad naujagimiui skiriama daugiau dėmesio, dėl to vyresnysis gauna jo mažiau.

Vaikų tarpusavio santykiai: konkurencija, pavydas ir bendradarbiavimas

Viena pagrindinių vaikų nesutarimų priežasčių yra vaikų pavydas ir konkurencija dėl tėvų dėmesio. Kova dėl tėvų dėmesio atsiranda dar iki kito vaiko šeimoje gimimo. Ikimokyklinio amžiaus vaikas nenori dalintis savo tėvų rūpesčiu su kitais.

Kai šeimoje atsiranda antras vaikas, pirmagimis gali pagalvoti, kad buvo nepakankamai geras, paklusnus, pareigingas ir pan., todėl tėveliai rado kitą, geresnį. Pirmagimio pasaulyje, tai, kad tėvai daug dėmesio skiria naujagimiui, yra ne natūralus ir logiškas reiškinys, o įrodymas, kad jaunesnis vaikas yra „geresnis“ - štai dėl ko jam skiriama tiek daug laiko.

Antro vaiko šeimoje padėtis yra visiškai kitokia, nei pirmagimio. Jis niekada nepatirs, ką reiškia būti vieninteliu vaiku ir turėti visą tėvų meilę bei rūpestį vien tik sau. Stebėdamas vyriausią vaiką ir jo bendravimą su tėvais, antrasis vaikas perpranta bendrus tėvų lūkesčius vaikams ir tam tikrus standartus. Šie standartai dažnai formuoja tokius bruožus kaip polinkis rungtyniauti ir ambicingumas.

Jauniausi vaikai niekada nepatiria, ką reiškia netekti „sosto“. Dėl savo padėties gimimo eilėje jauniausi vaikai yra „amžini“ mažiukai, ir todėl dažnai būna lepinami. Jauniausių vaikų prisitaikymas gali skirtis. Viena vertus, dėl to, kad ateina į šeimą, kur jau yra keli vaikai, jie priversti konkuruoti ir vytis vyresniuosius - taip susiformuoja sąlygos aukštesniems pasiekimams. Kitą vertus, pernelyg lepinami jie linkę netinkamai elgtis, yra nesavarankiški, kenčia nuo menkavertiškumo jausmo.

Tėvams svarbu išlaikyti neutralumą, stengtis laikytis teisingumo principo ir nepalaikyti vieno iš vaikų labiau vien dėl to, kad, pavyzdžiui, ji yra mergaitė, arba kad jis yra jauniausias. Taip pat svarbu yra padėti vaikams spręsti tarp jų kylančius konfliktus tinkamai, padėti jiems išsakyti kylančius jausmus, suprasti, palaikyti, nukreipti juos tinkama kryptimi.

tags: #adleris #vaiku #gimimo #eiliskumas #amziaus #skirtumas

• Naujas vaikų darželis Vilniuje
• kaip saugiai vartoti ACC miltelius vaikams?
• Maisto kiekis nuo gimimo iki dvejų metų
• Skatinti vaikų smalsumą
• Jautrus prisiminimas