Alfredo Adlerio vaikų ugdymo principai: menkavertiškumo jausmas, pranašumo siekimas ir socialinis interesas
Alfredas Adleris, žymus vaikų psichiatras ir psichoanalitikas, individualiosios psichologijos pradininkas, pabrėžė, kad žmogaus asmenybės formavimuisi ir ugdymui didelę įtaką turi ankstyvosios vaikystės patirtys. Jo teorija remiasi trimis pagrindiniais principais: menkavertiškumo jausmu, pranašumo siekimu ir socialiniu interesu. Šie aspektai glaudžiai susiję ir formuoja individualų gyvenimo stilių.
Menkavertiškumo jausmas ir pranašumo siekimas
Menkavertiškumo jausmas - būdingas visiems žmonėms ir yra pagrindinė elgesį sąlygojanti jėga. Tai nėra silpnumo ar nenormalumo požymis, greičiau tai visų žmogiškųjų siekių šaltinis ir jėga, motyvuojanti visą elgesį. Šis procesas prasideda kūdikystėje. Kūdikis yra mažas, bejėgis ir visiškai priklausomas nuo suaugusiųjų. Adleris mano, kad vaikas suvokia santykinai didesnę savo tėvų jėgą ir galią, ir supranta, kaip beviltiška yra priešintis šiai jėgai. Dėl to pas kūdikį atsiranda menkavertiškumo jausmas prieš šiuos didelius ir stiprius žmones. Toks pradinis menkavertiškumo jausmas apima kiekvieną kūdikį, tačiau jis nėra genetiškai sąlygotas. Greičiau tai aplinkos, kuri yra vienoda kiekvienam vaikui - bejėgiškumas ir priklausomybė nuo suaugusių, poveikis. Menkavertiškumo jausmo neįmanoma išvengti, tačiau jis yra būtinas, nes suteikia motyvaciją augti, siekti, progresuoti. Visas judėjimas pirmyn yra bandymas kompensuoti šiuos menkavertiškumo jausmus.
Todėl jie yra naudingi - nes motyvuoja mus spręsti prisitaikymo ir augimo problemas. Tačiau tam tikrais atvejais vaikas nesugeba kompensuoti savo menkavertiškumo jausmo. Tokiu atveju šis jausmas sustiprėja ir išsivysto į menkavertiškumo kompleksą. Jis sąlygoja nesugebėjimą spręsti gyvenimo problemas, ir toks kompleksas yra daugelio psichinių sutrikimų priežastis.
Organų menkavertiškumas davė pagrindą pradinei Adlerio teorijai. Adleris manė, kad defektyvūs (silpni, ligoti) kūno organai ir dalys gali paveikti asmenybės vystymąsi per žmogaus pastangas kompensuoti defektą ar silpnumą. Pavyzdžiui, fiziškai silpnas vaikas gali susitelkti ties savo silpnumu ir tapti geru atletu. Istorijoje žinoma daugybė tokių pavyzdžių: miknius Demostenas, tapęs oratoriumi ir pan. Taip organų menkavertiškumas gali vesti prie ypatingų meninių, atletinių ir socialinių pasiekimų.
Gadinimas arba lepinimas taip pat gali suformuoti vaikui menkavertiškumo kompleksą. Sugadintas vaikas yra tas, kuris namie visada yra dėmesio centre, kur patenkinamas kiekvienas jo noras ir kaprizas, kur jam mažai kas draudžiama. Tokiu atveju vaikas pradeda galvoti, kad jis yra pats svarbiausias žmogus ir kad kiti visada turi nusileisti jam. Pirmasis kartas mokykloje, kur vaikas daugiau nebėra visų dėmesio centras, sukelia jam stiprų šoką, su kuriuo vaikas nėra pasiruošęs susitvarkyti. Nes toks vaikas praktiškai neturi jokio socialinio jausmo ir yra ypač nekantrus su kitais. Jis nėra išmokęs laukti to, ko jis nori. Taip pat toks vaikas nėra išmokęs įveikti sunkumus ir prisitaikyti prie kitų žmonių. Tad jei jis susiduria su kliūtimis, jis mano, kad tai yra jo nesugebėjimas, ir tai luošina jį.
Vaikas, kuriuo nesirūpinama (neglected child), yra tas, kurio nenorima ir kuris yra atstumtas. Vaikystėje jam trūksta meilės ir saugumo dėl tėvų abejingumo ar net priešiškumo.
Kaip bekiltų menkavertiškumo jausmas, žmogus gali net per stipriai bandyti jį kompensuoti, ir tada gali atsirasti pranašumo (superiority) kompleksas. Tada žmogus perdėtai vertina savo sugebėjimus ir pasiekimus. Žmogus gali jaustis tobulu pats savaime ir jam tada nereikės to įrodinėti aplinkiniams savo pasiekimais. Kitais atvejais žmogus gali jausti poreikį įrodyti savo tobulumą ir tai gali jį paskatinti pasiekti itin daug. Taigi, menkavertiškumo jausmas yra gyvybiškai svarbus asmenybės formavimuisi.
Pranašumo siekimas - tai tobulumas (perfection), o jo siekimas - tai įveikimas, plėtimasis, judėjimas aukštyn, link išbaigtumo. Tai būtina gyvenimo dalis. Viskas, ką mes darome, yra nukreipta į tobulumo siekimą, kuris mus motyvuoja visada. Iš esmės Adleris remiasi Darvino evoliucijos idėja, sakydamas, kad visas gyvenimas skirtas individo ir rūšies išsaugojimui ir patobulinimui. Šis tikslas pasiekiamas prisitaikant prie aplinkos ir įvaldant ją. Žmogus iki savo dabartinio lygio evoliucionavo per pastovų prisitaikymą ir visada egzistuoja būtinumas geresniam prisitaikymui - toks procesas negali baigtis.
Šis galutinis tikslas yra visada orientuotas į ateitį. Mes visada esame motyvuojami tikėjimo pasiekti ką nors ateityje - šiuo atveju Adleris yra finalizmo - idėjos, kad mes turime galutinį tikslą, link kurio judame - šalininkas. Tuo pačiu jis teigė, kad tikslai, kurių žmonės siekia, realiai neegzistuoja (t.y, neegzistuoja aktualiai), bet yra tik potencialūs - t.y., mes siekiame idealų, kurie egzistuoja tik mūsų pačių subjektyvioje vaizduotėje. Taigi, visų mūsų tikslai tėra tik fikcinės (įsivaizduojamos) idėjos, kurių negalima patikrinti tikrovėje, nors gyvenimas ir yra nukreiptas į jas. Šie idealai įtakoja mūsų suvokimo ir elgesio būdą ir todėl yra realūs mums patiems. Be to tobulumo siekimas greičiau skatina įtampos augimą nei mažina jį, nes judėjimas į priekį reikalauja vis didesnės energijos ir pastangų. Be to tobulumo siekis yra būdingas ne tik individui bet ir visuomenei.
Gyvenimo stilius
Nors visi žmonės teturi vienintelį galutinį tikslą - pranašumo siekimą, tačiau šio tikslo yra siekiama labai įvairiais būdais. Kiekvienas žmogus išvysto unikalų savybių, veiksmų, įpročių rinkinį, kurio pagalba ir siekia tikslo. Būtent šis būdas siekti pranašumo ir yra žmogaus gyvenimo stilius. Jam pagrindą padeda menkavertiškumo jausmas ir kompensacija. Kiekvienas vaikas bandydamas kompensuoti savo menkavertiškumą įgyja tik jam būdingą elgesio būdą. Toks elgesys ir tampa jo gyvenimo stiliumi. Viskas, ką žmogus daro, yra įtakojama jo unikalaus gyvenimo stiliaus, kuris apsprendžia žmogaus gyvenimo nuostatas bei jo santykį su aplinka. Gyvenimo stilius susiformuoja veikiamas socialinių sąveikų ankstyvoje vaikystėje. Iki 4 ar 5 metų jis jau būna tvirtai susikristalizavęs ir vėliau jį yra sunku pakeisti. Gyvenimo stilius yra įtakojamas žmogaus gimimo eiliškumo ir tėvų-vaiko santykių pobūdžio. Tačiau nors gyvenimo stilių ir stipriai įtakoja ankstyvieji vaikystės metai, tačiau jį kuria ir pats žmogus, kuris nėra tik pasyvi vaikystės patyrimo auka. Šis patyrimas nėra pats savaime tiek svarbus, kiek paties žmogaus požiūris į jį. Nei aplinka, nei prigimtis negali tiesiogiai įtakoti asmenybės, bet greičiau tik tai, kaip žmogus suvokia ar interpretuoja šią įtaką, ir gali turėti įtakos gyvenimo stiliui.
Adleris išskiria keletą gyvenimo stilių:
- Dominavimo gyvenimo stilius - tai žmonės, linkę į dominavimo ir valdymo poziciją, turintys mažai, jei iš viso, socialinio intereso. Tokie žmonės linkę siekti savo tikslų nepaisydami kitų žmonių. Piktesni šio tipo žmonės tiesiogiai puola kitus - sadistai, nusikaltėliai, despotai.
- Vengimo stilius - būdingas žmonėms, kurie nebando susidoroti su gyvenimo problemomis.
- Socialiai naudingas gyvenimo stilius - būdingas žmonėms, kurie sugeba bendradarbiauti su kitais žmonėmis ir suderinti su jais savo poreikius.
Pirmieji trys tipai nėra pasiruošę susitvarkyti su kasdieninėmis gyvenimo problemomis. Jie nesugeba bendradarbiauti su kitais žmonėmis, ir jų gyvenimo stiliaus susidūrimas su realiu pasauliu gali baigtis neurozėmis ir psichozėmis.
Socialinis interesas
Socialinis interesas yra labai svarbus žmogaus gyvenime, nes susiderinimas su kitais žmonėmis yra pati pirmoji gyvenimo užduotis ir tai, kokį mes pasiekiame socialinį prisitaikymą (gyvenimo stiliaus dalis), įtakoja mūsų santykį su visomis kitomis gyvenimo problemomis. Žmogus yra labiau įtakojamas socialinių nei biologinių jėgų. Bet pats socialinis interesas yra įgimtas. Tačiau kiek jis realizuosis, priklauso nuo vaiko ankstyvojo socialinio patyrimo. Joks žmogus negali visiškai izoliuotis nuo kitų žmonių. Kiekvienas turi gyventi tam tikroje bendruomenėje - šeimoje, gentyje, valstybėje. Tokios bendruomenės yra būtinos žmogaus apsaugojimui ir jo tikslų pasiekimui. Todėl žmogui visada yra būtina bendradarbiauti su kitais ir toks bendradarbiavimas ir yra socialinis interesas. Jau nuo gimimo kūdikis patenka į situaciją, kurioje reikia prisitaikyti prie kitų - iš pradžių su motina, po to su kitais šeimos nariais, vėliau dar su kitais žmonėmis. Kūdikiai negali funkcionuoti izoliuoti, ir todėl turi išvystyti socialinį interesą. Toliau visą gyvenimą jis bendraus su kitais žmonėmis ir visi jo gyvenimo stiliaus aspektai bus įtakoti jo socialinio intereso išsivystymo lygio.
Socialinio intereso vystymuisi yra ypač svarbus motinos, kaip pirmojo žmogaus vaiko gyvenime, vaidmuo. Ji savo elgesiu gali skatinti ir vystyti socialinį interesą arba gali iškreipti ir stabdyti jo vystymąsi. Motina turi mokyti vaiką bendradarbiavimo, draugystės ir drąsos. Nes tik tada kai žmogus jaučiasi susijęs su kitais, jis turi drąsos bandyti įveikti gyvenimo problemas. Jei vaikas (ir vėliau suaugęs žmogus) žiūri į kitus su priešiškumu ir nepasitikėjimu, į gyvenimo problemas jis žvelgs taip pat.
Bendruomeniškumo jausmas susideda iš dviejų dalių: poreikio priklausyti grupei ir poreikio įnešti savo indėlį į grupės gyvenimą. Tos abi dalys yra susijusios. Jausdami priklausą grupei aktyviau dalyvaujame jos gyvenime, veikiame jos labui viduje ar išorėje. Pavyzdžiui, kai atvažiuojame pas draugus į kitą miestą, kur jų šeimoje turime pagyventi kelias dienas. Iš pradžių dažniausiai būna nelabai jauku, tačiau jei turime galimybę jiems padėti - pavyzdžiui, paruošti valgyti, kol jie darbe (jei atvažiavome atostogauti), paimti jų vaiką iš darželio ar mokyklos - galime pasijausti laisviau. Logika būtų tokia: aš naudingas, vadinasi, kažkiek savas. Šie abu bendruomeniškumo jausmo aspektai labai intensyviai panaudojami adleriškam konsultavimui. Kartu su klientais ieškoma būdų, kaip būti reikšmingam elgiantis konstruktyviai, kaip vaikams ir paaugliams padėti taip pat jaustis.
Žmogaus psichologinė gerovė, psichinė sveikata yra artimai susijusi su bendruomeniškumo jausmu - žmogus, kuris jaučiasi priklausantis realiai grupei (šeimai, klasei, draugų grupelei), jaučiasi galįs būti naudingas tai grupei, jaučiasi saugus, pasitikintis savimi, pakankamai reikšmingas. Šie du pagrindiniai - reikšmingumo ir bendruomeniškumo - jausmai yra susiję, vienas kitą palaiko. Bet, deja, ir atvirkščiai - šeimą praradęs žmogus sunkiai geba išlaikyti reikšmingumo jausmą. Taigi socialinio jausmo ugdymas, puoselėjimas yra svarbus kiekvienai visuomenei ir bendruomenei - tiek grupės, tiek šeimos, tiek individo lygmeniu.
Gimimo eiliškumo įtaka
Gimimo eiliškumas turi didelės reikšmės žmogaus gyvenimo stiliui. Nors broliai ir seserys turi tuos pačius tėvus ir gyvena tuose pačiuose namuose, jų socialinė aplinka nėra tapati. Su kiekvienu vaiku keičiasi tėvų požiūriai į vaiką, kas kiekvienam vaikui sukuria vis skirtingas socialines sąlygas.
Pirmasis vaikas
Pirmasis vaikas atsiranda ganėtinai palankioje situacijoje - paprastai tėvai yra labai laimingi dėl pirmo vaiko gimimo ir skiria daug dėmesio ir laiko pirmajam kūdikiui. Todėl jis gauna pilną ir nedalomą tėvų dėmesį, todėl naudojasi visomis jo pozicijos teikiamomis privilegijomis ir jėga. Tad pirmasis vaikas gyvena laimingą ir saugų gyvenimą tol, kol nepasirodo antrasis vaikas. Tai jam sukelia šoką. Daugiau nebėra joks pastovaus dėmesio centras, daugiau nebegauna jokios nedalomos meilės ir tėvų rūpesčio, taigi, jis „nukarūnuojamas“. Žinoma, jis nepasiduoda be kovos. Jis bando atgauti ankstesnę poziciją, tačiau jo kova pasmerkta nesėkmei iš pat pradžių - niekas nebegrįš į pradinę būseną, kaip jis besistengtų. Tačiau vaikas bando iš visų jėgų ir jo elgesys gali darytis problemiškas - daiktų ir taisyklių laužymas, užsispyrimas, atsisakymas valgyti ar miegoti, ir pan. Žinoma, tėvai tik baudžia už tokį elgesį ir jie yra galingesni. Žinoma, jo reakcija priklausys ir nuo tėvų auklėjimo - ypatingai didelį šoką jaus itin lepinti vaikai. Be to reakcija priklauso ir nuo pirmojo vaiko amžiaus - 8-metis reaguos į naująjį broliuką mažiau skausmingai nei 2-metis. Tačiau visi šie įvykiai palieka pėdsaką vėlesniame žmogaus gyvenime. Vyriausieji vaikai dažnai yra orientuoti į praeitį, nostalgiški ir pesimistai, žvelgdami į ateitį. Patyrę jėgos poveikį, jie visada yra suinteresuoti ja. Jie gali išnaudoti savo jėgą prieš jaunesniuosius brolius ir seseris, bet tuo pačiu jiems daugiau tenka patirti ir tėvų jėgą nei jaunesniems, nes iš jų daugiau tikimasi. Dėl to pirmagimiai visada pirmiausiai siekia valdžios, yra autoritariški. Be to jie jaučiasi nesaugiai ir yra priešiški kitiems, nes bijo dar kartą prarasti visas pozicijas.
Antrasis vaikas
Antrasis vaikas niekada nepatiria to dėmesio ir valdžios, kurią patyrė pirmasis, nes jis jau dalinasi tėvų meile su pirmuoju. Todėl net pasirodžius trečiajam, antrasis vaikas nepatiria tokio aštraus praradimo jausmo. Be to keičiasi ir tėvų elgesys - antrasis vaikas jau nebėra tokia nauja patirtis, tėvai auklėdami jį gali labiau atsipalaiduoti ir todėl daug ramiau žiūrėti į antrąjį vaiką. Tačiau antrasis vaikas nuo pat pradžių auga pirmojo šešėlyje. Jis nėra pats vienas vaikas, bet visada turi vyresnį brolį ar seserį kaip pavyzdį ar iššūkį varžytis su juo. Šios varžybos skatina antrojo vaiko vystymąsi ir dažnai jis vystosi daug greičiau nei pirmasis vaikas - jis turi pralenkti pirmąjį. Nepatyręs valdžios antrasis ja taip nesidomi ir yra gerokai optimistiškesnis žvelgdamas į ateitį. Tačiau jo vystymasis gali ir nukentėti. Jei pirmasis vaikas jį lenkia visa kuo, tai antrasis vaikas gali įgyti jausmą, kad jis niekada nepralenks vyresniojo ir tada gali bandyti nustoti augti.
Jauniausias vaikas
Jauniausias vaikas niekada nesusiduria su „nukarūnavimu“ ir dažnai tampa mylimu visos šeimos pagranduku, ypatingai jei vyresnieji vaikai yra vyresni daugiau nei keliais metais. Jį taip pat spaudžia poreikis pralenkti vyresniuosius brolius ir seseris, todėl jis gali vystytis ypač greitai. Tačiau gali įvykti visiškai priešingai, jei jauniausias vaikas yra gadinamas ir lepinamas visos šeimos taip, kad jis neišmoksta nieko sau padaryti. Kai jis išauga, dažnai gali pasirodyti bejėgiu ir priklausomu, koks jis buvo vaikystėje.
Vienturtis vaikas
Tai iš esmės pirmasis vaikas, kuris niekada nepatiria jėgos praradimo - bent jau ne vaikystėje. Jis visą laiką yra šeimos dėmesio centre. Praleisdamas daugiau laiko su suaugusiais toks vaikas dažnai subręsta gana anksti. Tačiau jis patiria šoką, kada supranta, kad išoriniame gyvenime, už šeimos ribų - pvz.: mokykloje - jis nėra dėmesio centras. Toks vaikas nėra pasiruošęs nei dalintis, nei kovoti dėl dėmesio.
Nagrinėdamas gimimo eiliškumą Adleris neteikia tvirtų vystymosi taisyklių. Vaikas automatiškai neįgyja kokių nors charakterio bruožų tik dėl gimimo eilės.
Gimimo eilė: ne tik numeris, bet ir patirtis
Individualiosios Psichologijos mokyklos įkūrėjas bei gimimo eiliškumo konstrukto autorius Alfredas Adleris dar XX a. pradžioje įspėjo: „Mano išskirtos gimimo eiliškumo šeimoje pozicijos buvo šiek tiek neteisingai suprastos. Ne vaiko gimimo eiliškumo numeris, žinoma, daro įtaką jo charakteriui, o situacija, į kurią jis gimsta, ir būdas, kuriuo ją interpretuoja“. Mokslininkai pastebi, jog vaiko raidoje egzistuoja eilė įvairių situacinių veiksnių, susijusių su vienokių ar kitokių asmenybės savybių formavimusi, pavyzdžiui: vaikų skaičius šeimoje, amžiaus skirtumai tarp vaikų, lytis, fiziniai ir protiniai vystymosi ypatumai, santykis su tėvais, konfliktai, identifikacija su vienu ar kitu tėvu, netektys šeimoje ir kt. Dėka šių atradimų galima teigti, jog chronologinis gimimo eiliškumas nėra individo charakteryje uždedamas štampas, sąlygojantis tam tikrą tipą.
Vienas žymiausių individualiosios psichologijos terapeutų, Shulman, praplėtė Adlerio prielaidas, teigdamas, jog psichologinė vaiko gimimo eiliškumo pozicija nusako paties vaiko suvokiamą vietą, kurią jis užima socialinėje struktūroje, t. y. šeimoje. Tam tikras vaidmuo (ar užimama vieta) vaiko raidoje sudaro prielaidas tam tikrų asmenybės savybių formavimuisi. Ar tos asmenybės savybės susiformuos, ar ne, priklauso nuo subjektyvios vaiko patirties, t. y. kaip jis įprasmina (Adlerio žodžiais - interpretuoja) savo patyrimą.
2015 metais Vilniaus Universitete buvo atliktas tyrimas, kuriuo siekta atskleisti sąsajas tarp psichologinio gimimo eiliškumo bei gyvenimo stiliaus, įtraukiant ir biologinę poziciją. Viduriniųjų psichologinė pozicija buvo susijusi su atsargumo poreikiu, pripažinimo poreikiu, savikritiškumu. Tačiau svarbu paminėti, jog šie abu tyrimai pasižymėjo tam tikrais metodologiniais ribotumais, tad rezultatai turėtų būti vertinami su atsargumu.
Negana to, tyrime buvo atskleisti įvairūs psichologinės ir biologinės gimimo eiliškumo pozicijų nesutapimai, pavyzdžiui: viduriniosios biologinėje pozicijoje esančios tiriamosios savo subjektyvią patirtį buvo linkusios sieti labiau su pirmagimio pozicija; dar įdomiau - vienturtės savo patirtį labiau įvertino kaip susijusią su jaunėlės psichologine pozicija labiau nei pačios (biologinės) jaunėlės. Psichologas Stewart pastebėjo šią pagundą ir savo tyrimu atkreipė dėmesį į tai, jog rėmimasis žiniomis apie gimimo eiliškumo pozicijoms būdingas asmenybės savybes neretai lemia šališką klinikinį įvertinimą, t. y. gimimo eiliškumas panaudojamas kaip mąstymo euristika, padedanti greičiau priimti sprendimą.
Tokiu atveju gimimo eiliškumo pozicijų supratimas ne padeda, o trukdo suprasti kliento subjektyvų pasaulėvaizdį. Individualiosios psichologijos konsultavime ir terapijoje yra pabrėžiamas kiekvieno žmogaus individualumas ir kūrybiškas pasaulio bei kitų žmonių vertinimas, todėl gimimo eiliškumo euristika yra panaudojama kaip spėjimas, leidžiantis toliau prieiti prie kliento privačios logikos bei gyvenimo stiliaus supratimo. Be to, Adleris apskritai nepripažino žmonių skirstymo į tipus ir teigė, jog tikrovėje neegzistuoja jokie grynieji tipai. Psichologinio (arba funkcinio) gimimo eiliškumo formavimesi, be subjektyvių veiksnių, veikia ir eilė išorinių (aukščiau išvardintų) faktorių, todėl svarbu individą matyti kaip visumą, neatsiejamą nuo jos konteksto.
Adleris teigė, kad asmuo yra vientisas, visuminis, neskaidomas į dalis. Žmogaus vientisumo samprata yra gana dažnai deklaruojama, tačiau ją suprasti ar priimti nėra paprasta. Pirmiausia, mums labai sudėtinga suprasti žmogaus kūno, psichikos ir dvasios vienybę. Šiuolaikiniai neuropsichologiniai ir raidos psichologijos tyrimai leidžia kalbėti apie kūno ir intrapsichinio gyvenimo vienovę. Žinome, kad patirties procese formuojasi anatominiai-fiziologiniai ryšiai, užtikrinantys psichologinio lygmens funkcionavimą. Šiuolaikiniai neurologai smegenis vadina bio-psichocialiniu organu. Tačiau įvairių sričių profesionalams dar sunku suvokti ir pripažinti, kad tai reiškia, jog visi lygmenys vienodai svarbūs ir kad daugybiniai priežastiniai ryšiai veikia visomis kryptimis.
Holizmo terminą 1927 m. sumanė J. Smutsas knygoje „Holizmas ir evoliucija”. Holizmas reiškia, kad visuma yra daugiau nei atskirų dalių suma. Geštaltinės psichologijos atstovai tą nurodė pirmieji. Pavyzdžiui, mozaika negali būti suprasta, jei išardysime ją į atskirus elementus. Visuma yra nedalomas vienetas ir suprantama pirmiausia todėl, kad atskirų elementų prasmė yra nustatoma. Ne mažiau sudėtinga suvokti psichologinio lygmens holizmą. A. Adleris šią problemą bandė spręsti įvesdamas gyvenimo stiliaus sąvoką. Gyvenimo stilius yra visuminis asmens reiškimasis. Jis atspindi būdus, kuriais individas siekia savo gyvenimo tikslo. Atsimename, kad mūsų tikslo siekio varomoji jėga gali būti iliuzorinis pranašumo siekis, kurio mes net neįsisąmoniname. Lygiai taip pat sąmoningai nesuvokiame gyvenimo stiliaus ypatybių ir jų kilmės. Matome, kad Adlerio individo suvokimas skiriasi nuo froidiškojo iš esmės: S. Freudas suvokė žmogų kaip pasyvią areną, kurioje potraukiai ieško patenkinimo variantų - pats asmuo yra pasyvus. Pagal Adlerio sampratą asmuo yra aktyvus siekdamas savo tikslo.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
