Abelis Vilis: Prūsų raštijos pradininkas ir Martyno Liuterio „Mažojo katekizmo“ vertėjas

Abelis Vilis - tai iškili asmenybė, prūsų raštijos kūrėjas, vertėjas ir protestantų dvasininkas, kurio indėlis į prūsų kalbos išsaugojimą ir Reformacijos idėjų sklaidą Mažojoje Lietuvoje yra nepaprastai svarbus. Jo vardas nepamirštas iki šiol: jį cituoja mokslininkai, viso pasaulio kalbininkai, nagrinėjantys senąsias pasaulio kalbas, ypač tie, kas domisi baltų kalbomis. Protestantų dvasininko vardas įtrauktas į pasaulio enciklopedinius leidinius bei žinynus.

Abelio Vilio biografijos fragmentai

Apie Abelio Vilio (vokiškai - Abel Will) gyvenimą duomenų liko nedaug. Rašytiniai šaltiniai ganėtinai skurdūs, fragmentiški. Žinoma, kad jis gimė 1515 metais Prūsijoje, netoli Karaliaučiaus, 26 kilometrai į šiaurės vakarus - Pabėtuose (vokiškas vietovės pavadinimas - Pobethen, dabar - Romanovo). Vilių giminė Pabėtuose jau tikrai gyveno nuo XVI a. pačios pradžios.

Nuo 1542 metų evangelikų liuteronų dvasininkas kunigavo gimtuosiuose Pabėtuose. 1544-1545 metais studijavo Karaliaučiaus universitete. Abelis Vilis mokėjo keletą kalbų, pamokslus sakė ir prūsų kalba, t. y. sembos tarmės Pabėtų apylinkės šnekta. Kurį laiką, kaip protestantų sektos narys, buvo pripažintas klaidatikiu ir 1554 metais trumpai kalintas.

Reikšminga detalė Abelio Vilio gyvenime - silpnas regėjimas, kuris gyvenimo pabaigoje visiškai apako. Abelis Vilis žinomas kaip pirmasis mūsų krašto, Mažosios Lietuvos neregys, dirbęs intelektualų darbą su reginčiu pagalbininku.

Reformacija ir prūsų raštijos raida

Po Žalgiryje patirtos katastrofos prasidėjęs valstybės smukimas paskatino reformaciją ir Ordino likučių išvarymą. Sekuliarizuota Prūsijos hercogystė tapo viena iš tolerantiškesnių Europos šalių. Pagal Liuterio mokslą Evangelija buvo skelbiama gimtąja kalba, todėl plito gausių Prūsijos hercogystę sudariusių etninių grupių švietimas. Tuo metu labai stengtasi, kad tikėjimo žodis kuo labiau paplistų tarp žmonių ir būtų suprantamas visiems jų gimtąja kalba. Evangelikai liuteronai rūpinosi, kad katekizmas būtų verčiamas į įvairias kalbas, kuriomis tuo metu buvo kalbama Prūsijoje ir už jos ribų.

Baudžiauninkų poreikiams tenkinti reikėjo prūsiško tikybos pradžiamokslio, kuris palengvintų paskesnį integravimąsi į vokietkalbę liuteronišką kultūrą tiems, kurie nemokėjo nei lietuviškai, nei lenkiškai. Pirmasis prūsų katekizmas (K I) pasirodė 1545 m. Tai rinkinys 5 svarbiausių krikščioniškų poterių, matyt, iš dalies vartotų ir iki reformacijos. Pažymėtina, kad tais pačiais metais buvo išleistas ir pataisytas variantas pavadinimu „Pataisytas katekizmas“ (Catechiſmus jn preüßniſcher ſprach\ gecorri=giret), atspindintis kitokią prūsų patarmę (K II).

Minėti leidinukai buvo per maži, kad atitiktų iškeltą galutinio prūsų sukrikščioninimo užduotį. Todėl po šešiolikos metų - 1561 m. - į prūsų kalbą buvo išverstas bei Karaliaučiuje Johanno Daubmano išspausdintas garsusis Enchiridionas - Martyno Liuterio Mažasis katekizmas.

Martyno Liuterio „Mažojo katekizmo“ („Enchiridiono“) vertimas

Abelio Vilio palikimas - iš vokiečių kalbos verstas Martyno Liuterio „Mažasis katekizmas“, vadinamasis „Enchiridionas“ - 1561 metais išleistas prūsų kalba. Vėliau, Prūsijos hercogo Albrechto Brandenburgiečio rūmų pamokslininko Johanno Funko rekomenduotas, Abelis Vilis į prūsų kalbą pradėjo versti M. Liuterio „Mažąjį katekizmą“ („Enchiridioną“).

Šiuo kartu yra žinomi ne tik šio veikalo vertėjas, bet ir vertėjo pagalbininkas. Tai 26 km į šiaurės vakarus nuo Karaliaučiaus buvusių Pabėčių (Pobethen, dab. Romanovo) bažnyčios klebonas Abelis Willis (Will) ir baudžiauninkas Paulius Mėgotas (Megott). Verčiant katekizmą jam padėjo raštingas prūsų baudžiauninkas Paulius Mėgotas, kuris mokėjo prūsų, lietuvių, kuršių ir vokiečių kalbas. Yra likęs įdomus dokumentas, liudijantis to meto situaciją: kai valstiečio savininkas P. Mėgotą prispaudė prie baudžiavos darbų, A. Vilis, norėdamas atgauti pagalbininką, rašo skundą savo bičiuliui J. Funkui, dirbusiam pas valdovą, kad šis tarpininkautų ir kad vertėjas atgautų tokį reikalingą prūsų valstietį. Taip, padedant Pauliui Mėgotui, iš vokiečių į prūsų kalbą buvo išverstas M. Liuterio „Mažasis katekizmas“.

1561 m. Karaliaučiaus spaustuvėje buvo atspausdintas leidinys, kurio visas pavadinimas - „Daktaro Martino Lutherio mažasis katekizmas vokiškai ir prūsiškai“. Leidinyje 54 prūsiško teksto puslapiai, be to, - o tai itin svarbu - virš balsinių raidžių yra vartojami ilgumo ženklai, kurie dvigarsiuose, matyt, perteikia net ir priegaidės. Profesorius V. Mažiulis pastebi, kad A. Vilio nepakankamas prūsų kalbos mokėjimas ir pats katekizmo vertimas nėra labai kokybiški, padaryta klaidų, tačiau mokslininkas teigia: „Katekizmas savo kalba visgi nėra prastesnis už kitus du katekizmus.“

Profesorius V. Mažiulis teigia, kad jam žinomi du šio katekizmo egzemplioriai, saugomi Vokietijoje: vienas Tiubingeno valstybinėje bibliotekoje, kitas - Drezdeno bibliotekoje. Apgailestauta, kad prapuolė iki Antrojo pasaulinio karo Karaliaučiaus valstybiniame archyve saugotas visas 134 puslapių katekizmo egzempliorius, kuriame buvo kunigaikščio Albrechto vokiška prakalba, vertėjo Abelio Vilio dedikacija Prūsijos kunigaikščiui, vokiečių ir prūsų kalbomis parašytas pamokymas, kaip reikia tinkamai skaityti prūsišką tekstą. Šis tekstas užima daugiau kaip 100 puslapių, leidinio pabaigoje pateikti jungtuvių ir krikšto formuliarai.

Prūsų kalbos istorija ir ypatybės

Prūsų vardu vadiname junginį baltų genčių, kurios istoriniais laikais gyveno prie Baltijos jūros, tarp Nemuno ir Vyslos. Vokiečių ordino kronikininkai nurodo keliolika prūsų sričių. Pradedant nuo pietvakarių, pirmoji sritis apėmė Kùlmo bei Liubãvo žemes, einant į šiaurę, link Baltijos jūros, patenkama į Pamedė̃s ir Pagudė̃s sritis. Pastaroji šiaurės rytuose ribojosi su Varmè, o ši - su Nótanga. Į šiaurę nuo Notangos minima pusiasaliu išsikišusi į Baltijos jūrą, vandenų apsupta Sémba, o į pietryčius - Bárta. Kaip toliausiai į rytus nutolusios sritys minimos Nadruvà ir Skalvà. Dėl Skalvos ar bent šiaurinės Nadruvos prūsiškumo yra abejonių.

Tautovardžio prū́sai autentiška forma nepaliudyta, tačiau įvairiakalbiuose istoriniuose šaltiniuose prūsų tautovardis įvairiomis formomis pasirodo nuo IX amžiaus. Tačiau neabejotina, kad pirmasis baltų paminėjimas Tacito veikale „Germania“ (I a.) susijęs su prūsais - tai „Aestiorum (gentes)“ (‘Aisčių (gentis, dgs. gal.)’). Aisčiais Tacitas ir kurie ne kurie po jo rašę autoriai vadino vakarų baltus, gyvenusius Vyslos žemupyje ir prie Aismarių, taigi dalį vėlesnių prūsų.

Prūsus (aisčius) vienas VI a. gotų istorikas apibūdina kaip taikingą gentį. Kito XI a. vokiečių kronikininko žodžiais, sembai arba prūsai esą ‘humaniškiausi žmonės’ (homines humanissimi). Jie skubą į pagalbą tiems, kuriuos ištinkanti nelaimė jūroje. Nepripažino jokių ponų. Kronikininkui įstrigusios mėlynos sembų akys, rausvi skruostai ir ilgi plaukai. Prūsai priklauso vakarų baltams, kurių kaimynystėje formavosi slavų prokalbė.

Lingvistinės ypatybės

Nors ir negausūs, išlikę rašytiniai prūsų kalbos paminklai leidžia susidaryti gana aiškų prūsų kalbos vaizdą. Ši kalba turi ir archajiškų, ir naujoviškų bruožų, tačiau apskritai yra laikoma archajiškesne už rytų baltų kalbas. Pavyzdžiui, prūsai, skirtingai nuo lietuvių ir latvių, visais atvejais išlaikė sveiką dvibalsį ei, dvigarsius an, en, in, un, bet vietoj lietuvių š ir ž kaip ir latviai turi s ir z.

Žemiau pateikiama palyginamoji lentelė iliustruojanti kai kuriuos prūsų, lietuvių ir latvių kalbų žodžių panašumus ir skirtumus:

Iš morfologijos daug akivaizdžių archaizmų prūsų kalba yra išlaikiusi įvardžių posistemyje. Tai ir negimininių įvardžių vns. naud. formos mennei, tebbei, sebbei, platesnio supletyvizmo apraiškos (mes ‘mes’ - dgs. kilm. noūson; ioūs ‘jūs’ - dgs. gal. wans) ir pan. Prūsų kalbos leksikoje apstu žodžių, kurių šaknys sutampa visose baltų kalbose. Prūsų kalboje pasitaiko savitų bendrybių su slavų kalbomis (plg. pr. assanis ‘ruduo’ ir rus. осень; pr. maldai ‘jauni’ ir s. sl. mladъ) bei senų skolinių (pvz., pr. piwis ‘alus’ iš sl. pivo). Prūsų kalbai nėra svetimos ir bendrybės su germanais, plg. pr. panno ‘ugnis’ ir got. fōn, vien tik jai būdingi skoliniai.

Prūsų kalbos išnykimas ir modernūs tyrinėjimai

Niekas negalėtų tiksliai pasakyti, kada užgeso prūsų kalba, vienintelė iš vakarų baltų kalbų palikusi rašto paminklų. Šiandien žinomi šaltiniai tuo klausimu yra arba gana prieštaringi, arba pateikia informaciją tarsi iš kažkelintų lūpų. Žymus Prūsijos istorikas K. Hartknochas veikale „Senoji ir naujoji Prūsija“ (1684) rašo, kad šen bei ten dar turėtų būti pavienių žmonių, kurie prūsų kalbą supranta. Po keleto metų pasirodžiusioje K. Hartknocho disertacijoje jau teigiama prūsų kalbos mokovų pasitaikant daugelyje kaimų. O štai Peterburge rasto antrojo prūsų katekizmo tituliniame lape apie 1700 metus kažkas užrašė: „Šita senoji prūsų kalba dabar yra visiškai išnykusi. 1677 m.“ Taigi XVIII a. pradžioje prūsų kalba, matyt, viešai jau nebeskambėjo, tačiau pavienių žmonių, kurie ją vartojo namie, savųjų tarpe, V.

Nepaisant kalbos išnykimo, susidomėjimas prūsų kultūriniu paveldu išlieka gyvas. Žymus rusų baltistas Vladimiras Toporovas yra pasakęs: „prūsų išnykimas yra nuostolis žmonijai ir žmoniškumui ir atkūrimas nors mažmojų prarastosios kultūros susijęs jau su moraliniais uždaviniais.“ Šis mokslininkas drauge su Letu Palmaičiu yra iškėlęs prūsų kalbos rekreacijos idėją.

Prūsų tema nesvetima baltų ir kaimyninių kraštų rašytojams, menininkams, o filologų prūsistų rasime ne viename pasaulio universitete: Lietuvoje (Vytautas Mažiulis, Letas Palmaitis), Lenkijoje (Wojciech Smoczyński), Rusijoje (Vladimir Toporov), JAV (William R. Schmalstieg, Jules F. Levin), Japonijoje (Toshikazu Inoue) ir kitur.

Vienas žinomiausių Lietuvos kalbininkų, žymiausias prūsų kalbos specialistas, buvęs Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Mažiulis (1926-2009) prieš penkiasdešimt metų išleido mokslinį darbą „Prūsų kalbos paminklai“. Tarp kitų prūsų raštijos paminklų daug vietos skyrė ir Abelio Vilio palikimui. Pirmą kartą lietuviškame leidinyje pateikė iki šių dienų išlikusių aptariamo katekizmo puslapių fotokopijas. Skelbiama pagal: Pirmoji prūsų knyga. Parengė Mikelis Klusis ir Bonifacas Stundžia, Vilnius, 1995, p. 4.

tags: #abelis #vilis #gime

• Geriausi žaidimai ir eilėraščiai vaiko kūrybiškumui
• Atraskite išsamų pagalbinio apvaisinimo vadovą
• Apie priešmokyklinio ugdymo programą ir priėmimą Vilniaus rajone
• kaip išsirinkti pirmąjį vaikišką dviratį
• Nėščia moteris krikšto mama – ar tai tinkama?