Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana (1877-1930) - rašytoja, pedagogė, labdarė, gimė bajorų šeimoje Medingėnų dvare. Jos kūryba neatsiejama nuo neoromantizmo srovės, kurioje gausu biografinių ir istorinių kontekstų. Žymiausioje apysakoje „Sename dvare“ autorė jautriai atskleidžia dvaro šeimininkės - mamatės - paveikslą.

Apysakoje „Sename dvare“ pagrindinė veikėja - mamatė - vaizduojama kaip žmona, trijų vaikų mama ir dvaro šeimininkė. Ji - jausminga, labai religinga, mylinti meną moteris. Mamatės paveikslas yra literatūrinis atspindys realybėje brangaus bei karštai mylėto asmens. Ji trokšta meilės ir dažnai jaučiasi nesuprasta, tačiau dvare, kuris tampa šviesos ir kultūros skleidėju, ji kuria ypatingą aplinką.
Kūrinio puslapiuose itin jautriai atskleidžiamas mamos ir dukros ryšys. Dukra Irusia bando prisiderinti prie grojančios mamos su savadarbiu smuikeliu. Jų abiejų meilė išryškėja, kai mamatė ant gluosnio išraižo pirmąją dukros Irusios vardo raidę ir ten sukuria jai fotelį, kuris visada primintų ją. Irusia irgi atsilygina mamai, slapta siuvinėdama staltiesėlę prie lovos, kad ši kasryt prabudusi prisimintų savo dukrelę.

Kūrinio kontekste kyla svarbūs klausimai: kodėl reikia aukotis ir kodėl materialinė gerovė kartais tampa svarbesnė už dvasinę? Šatrijos Ragana nagrinėja žmogaus paklusnumo pareigai temą. Nors mamatė gyvena dvare, jos mintys dažnai nukreiptos į aukštesnius tikslus - jai rūpi Lietuvos atgimimas, o švietėjiška veikla ir labdara tampa jos kasdienybe.
| Vertybė | Pasireiškimas kūrinyje |
|---|---|
| Meilė | Šiltas mamos ir vaikų bendravimas |
| Menas | Muzikavimas, dvaro kultūrinė atmosfera |
| Pasiaukojimas | Rūpestis vargstančiais ir visuomenės švietimas |
Šatrijos Raganos kūryba išlieka svarbi dėl gebėjimo per asmeninę patirtį ir atsiminimus atskleisti gilias dvasines tiesas, o mamatės paveikslas ir šiandien primena apie meilės, meno bei pareigos svarbą žmogaus gyvenime.