Vaikų sveikatos iššūkiai ir gamtos migracijos stebuklai

Kūdikystės periodas kupinas dinamiškų raidos pokyčių, tačiau kartais tėvai susiduria su tam tikrais reiškiniais, kurie gali sukelti nerimą. Vienas tokių - kūno asimetrija, reikalaujanti ankstyvo atpažinimo ir tinkamo gydymo. Be to, karščiavimas yra dažnas reiškinys vaikų amžiuje, kurį svarbu teisingai suprasti ir valdyti, o kartais pasitaiko ir kvėpavimo sulaikymo priepuoliai, keliantys tėvams didelį išgąstį. Greta šių žmogaus organizmo ypatumų, gamtoje egzistuoja ir įspūdingi reiškiniai, tokie kaip drugelių monarchų migracija, demonstruojanti nuostabias gyvūnų prisitaikymo ir išlikimo strategijas.

Kūno asimetrija kūdikiams: priežastys, pasekmės ir gydymas

Kūdikiui gali išsivystyti padėties asimetrija - tai būklė, kai, nepaisant to, kad vaikui yra 3-4 mėnesiai, jis vis dar turi struktūrinių ar motorinių kūno simetrijos trūkumo požymių. Pirmiausia kūno simetrija yra labai svarbi, nes leidžia vaikui išmokti kojomis, rankomis ir galva kirsti kūno vidurio liniją abiem kryptimis. Tai leidžia pasiekti kitus judesių raidos ir koordinacijos etapus.

Apie kūdikio padėties asimetriją kalbame tada, kai kūdikiui neišsivysto simetriška antigravitacinė veikla, akių susiliejimas, galvos padėtis ir gebėjimas sujungti rankas. Asimetriška padėtis turi rimtų pasekmių ir sukelia raidos sutrikimų, kurie gali būti laikysenos defektų išsivystymo priežastis arba rimtų neurologinių sutrikimų požymis.

Svarbu anksti ją atpažinti, nustatyti jos priežastis ir pradėti tinkamą gydymą. Kūdikių laikysenos asimetrijos nustatymas turi įtakos stabdant jos progresavimą ir užkerta kelią nenormaliam vaiko vystymuisi. Kiekvienas žmogus turi tam tikrų simetrijos sutrikimų, pavyzdžiui, pirmenybę teikia daiktų paėmimui dešine arba kaire ranka, o tai yra fiziologinis reiškinys. Labai svarbu atskirti tokią kūno asimetriją nuo nenormalios raidos ar ligos simptomo.

Kūno asimetriją gali lemti daugybė priežasčių. Nustatydami, kuri iš jų sukėlė sutrikimą, galime pasirinkti tinkamą gydymo strategiją ir įvertinti jo vystymosi prognozę. Jei pastebėjote vaiko kūno asimetrijos simptomų, kurie išlieka ilgiau nei 3-4 mėnesius, svarbu kreiptis į šeimos gydytoją. Jis nukreips jus pas neurologą, vaikų ortopedą ir kineziterapeutą.

Kineziterapeutas kartu su vaiku išmokys jį taisyklingai laikyti kūną ir prireikus užsakys ortopedinių priemonių (pvz., specialią pagalvėlę). Dažniausiai taikomi šie terapijos metodai:

• Vojtos metodas: moko vaiką taisyklingų judesių modelių, pastatant jį į tam tikras padėtis ir sužadinant atskirų kūno sričių raumenų judesius.
• NDT-Bobato metodas: reguliuoja raumenų tonusą ir įtvirtina taisyklingus judesius.

Taip pat svarbu namuose atlikti specialisto rekomenduotus pratimus.

Karščiavimas vaikams: nuo simptomų iki valdymo

Karščiavimas yra kūno sukeltas ir kontroliuojamas kūno temperatūros padidėjimas. Temperatūra pakyla, nes imuninė sistema reaguoja į organizme esančius ligas sukeliančius virusus ar bakterijas ir pradeda kovoti su sukėlėju. Normali vaiko kūno temperatūra yra 36-37 laipsniai. Tačiau reikia atminti, kad vaikų kūno temperatūra dažnai būna šiek tiek aukštesnė nei suaugusiųjų. Todėl neverta nerimauti, jeigu kūdikio kūno temperatūra yra 37 laipsniai. Pavojinga, jeigu jo temperatūra pakyla aukščiau nei 38 laipsniai.

Karščiavimo priežastys ir simptomai

Paprastai karščiavimas yra ligos požymis - vaikas gali būti užsikrėtęs bakterija arba virusu. Tačiau mažylis gali karščiuoti ir dėl kitų priežasčių. Vaikui gali pakilti temperatūra, jeigu jis buvo per storai aprengtas, per ilgai buvo karštoje patalpoje arba kaitroje lauke. Karščiavimas taip pat gali būti reakcija į skiepus.

Jeigu vaikas karščiuoja, pirmieji požymiai yra matomi jį apžiūrėjus. Karščiuojančio vaiko odelė yra karšta ir gali parausti. Mažylis gali prasčiau miegoti, mažiau valgyti ir prarasti susidomėjimą žaidimu. Kūdikis taip pat gali jausti skausmą - jam skaudėti arba svaigti galva. Karščiuojantis vaikas taip pat atrodo pavargęs ir vangus, daugiau prakaituoja. Pakilus kūno temperatūrai vaiką pradeda krėsti šaltis, todėl vaiko pėdos ir rankos atvėsta, gali atsirasti šaltkrėtis.

Kūno temperatūros matavimo rezultatams gali turėti įtakos įvairūs veiksniai. Pavyzdžiui, kūno temperatūrai įtakos turi tai, kur matuojama temperatūra, nes įvairių kūno dalių temperatūra yra skirtinga; kada yra matuojama - kūno temperatūra paprastai yra aukštesnė pietų metu ir vakare; kūno temperatūrai įtakos gali turėti ir metų laikas, nes vasarą žmonės daugiau prakaituoja, todėl ir natūrali kūno temperatūra būna aukštesnė.

Temperatūros matavimas ir karščiavimo fobija

Labai patogu vaiko temperatūrą pamatuoti bekontakčiu termometru. Infraraudonųjų spindulių termometras yra labai parankus, nes temperatūra pamatuojama greitai, tiksliai ir higieniškai. Bekontakčiu termometru temperatūra yra matuojama tarp smilkinio ir antakio, maždaug 1-2 cm atstumu nuo odos. Matuojant temperatūrą reikia įsitikinti, kad tarp termometro ir odos nėra plaukų, o smilkinys neprakaituotas. Taip pat reikia stebėti, kad smilkinys negulėtų ant pagalvės, nes tai gali iškraipyti matavimo rezultatus. Bekontakčiu termometru nereikėtų matuoti temperatūros iš karto atėjus iš lauko, nes temperatūra gali būti arba aukštesnė ar žemesnė. Temperatūrą reikėtų matuoti bent pusvalandį prieš vartojant karščiavimą mažinančius vaistus.

Temperatūra tiesiojoje žarnoje atsilieka nuo šerdinės kūno temperatūros pokyčių. Temperatūros matavimas tiesiosios žarnos metodu paprastai atliekamas kūdikiams ir mažiems vaikams. Dauguma tyrimų, nustačiusių sunkių infekcijų riziką karščiuojantiems kūdikiams ir mažiems vaikams, buvo atlikti matuojant temperatūrą tiesiosios žarnos metodu.

Toliau pateikiama lentelė, kurioje nurodyti temperatūros matavimo skirtumai priklausomai nuo kūno vietos:

Karščiavimas, fiziologinis atsakas, kuriam būdingas kūno temperatūros pakilimas virš normalaus paros svyravimų, yra viena dažniausių vaikų medicininių konsultacijų priežasčių. Nors karščiavimas gali kelti nerimą tėvams ir globėjams, sunkių infekcijų paplitimas tarp vaikų yra mažas. Tėvai dažnai mano, kad karščiavimas gali sukelti žalą smegenims, traukulius, netgi mirtį, nors tam įrodymų nėra. Nurodant nerimą dėl karščiavimo ir įvardijant klaidingas karščiavimo baigtis, vartojamas terminas - karščiavimo fobija.

Karščiavimo nauda ir valdymas

Karščiavimas yra neatsiejama uždegiminio atsako dalis, todėl gali turėti įtakos, kovojant su infekcija. Karščiavimas nėra liga, o iš tikrųjų yra fiziologinis mechanizmas, turintis teigiamą poveikį, kovojant su infekcija. Karščiavimas stabdo bakterijų ir virusų augimą bei dauginimąsi, padidina neutrofilų gamybą ir T-limfocitų proliferaciją, padeda organizmo ūminės fazės reakcijai. Kūno temperatūros pakilimas ne visada koreliuoja su ligos sunkumu. Dauguma karščiavimų epizodų yra trumpalaikiai bei gerybiniai ir iš tikrųjų gali apsaugoti. Riboti duomenys parodė, jog karščiavimas iš tikrųjų padeda organizmui greičiau atsigauti nuo virusinių infekcijų, nors ir sukelia diskomfortą vaikams.

Vienas iš kūno temperatūros mažinimo privalumų yra paciento diskomforto ir skysčių netekimo sumažinimas. Sumažinus kūno temperatūrą, sumažėja dehidratacijos atsiradimo galimybė. Karščiavimas gali sukelti pacientui diskomfortą. Tai susiję su pagreitėjusia medžiagų apykaita, deguonies suvartojimu, anglies dioksido gamyba ir padidėjusiais širdies ir kraujagyslių bei plaučių sistemų poreikiais.

Namų sąlygomis, jei vaikas elgiasi įprastai, leiskite jam žaisti, tačiau stebėkite, kad fizinis krūvis nebūtų per didelis. Jeigu vaikui šalta, apsivilkite jį šiltesniais drabužiais arba įvyniokite į antklodę. Tačiau jeigu mažyliui karšta, nevyniokite jo į storą antklodę, nes tai neleidžia nukristi temperatūrai. Vaikas turėtų gerti daug ir dažnai įvairių skysčių - vandens, sulčių, arbatos ir pan. Ant mažylio kaktos galite uždėti vėsiu vandeniu sudrėkintą rankšluostį. Verta išbandyti visus šiuos gydymo būdus, tačiau esant vidutinei temperatūrai, vaikui reikėtų duoti karščiavimą mažinančių ir skausmą malšinančių vaistų, pavyzdžiui, paracetamolio. Paracetamolis turi būti dozuojamas taip, kaip yra nurodyta vaisto informaciniame lapelyje; įprasta norma yra 10-15 mg vienam kūno svoriui. Paracetamolio poveikis trunka 4-6 valandas, vaistą galima gerti 3-4 kartus per dieną. Vaistai nuo karščiavimo netinka bendrajai savijautai gerinti ar skysčių vartojimui skatinti. Jeigu vaikas labai karščiuoja ir jį stipriai krečia šaltis, netrinkite jo vandeniu ir degtine, nes poveikis gali būti priešingas. Šiltai apklokite mažylį antklode, kad pagerėtų kraujotaka, galūnes galima švelniai patrinti.

Karščiavimo traukuliai ir medicininė pagalba

Kartais karščiuojančius vaikus gali ištikti traukulių priepuoliai, kurie pasireiškia 2-5 procentams vaikų nuo šešių mėnesių iki penkerių metų. Karščiavimo traukuliai dažniausiai atsiranda ankstyvoje ligos stadijoje, greitai pakilus temperatūrai. Karščiavimo traukuliams gali būti įgimtas polinkis. Maždaug pusę karščiavimo traukuliai ištinka tik kartą gyvenime, tačiau yra vaikų, kuriems karščiavimo traukuliai gali pasireikšti pakartotinai. Karščiavimo traukuliams yra būdingi nevalingi trūkčiojimai, kurių negalima tramdyti. Jų metu svarbu pasirūpinti, kad vaikas nesusižalotų.

Karščiavimas yra ženklas, kad organizmas kovoja su ligos sukėlėju. Sukarščiavus mažam vaikui gali išsigąsti tėvai. Svarbu atsiminti, kad vaikas gautų pakankamai skysčių ir pailsėtų. Jeigu temperatūra nekrinta, atsižvelgdami į vaiko svorį, duokite jam paracetamolio. Prieš pradedant karščiuojančio vaiko klinikinį tyrimą, reikėtų nepamiršti, kad normali kūno temperatūra gali svyruoti, priklausomai nuo vaiko amžiaus, paros laiko, kada temperatūra buvo matuojama, ir nuo paties vaiko fiziologijos. Dėl šios priežasties, pradedant vaiko tyrimą, svarbu susirinki išsamią anamnezę iš tėvų, globėjų arba suaugusių, lydinčių vaiką.

Siekiant diferencijuoti, ar karščiavimas patologinis, svarbu išsiaiškinti keletą aspektų. Tyrimai pradedami nuo vaiko aktyvumo: ar jis nėra labiau mieguistas nei įprastai, ar noriai užsiima kasdiene veikla, ar domina mėgstami žaidimai, knygos ir kitos mėgstamos veiklos, ar vaikas nėra irzlesnis, dirglesnis, galbūt daugiau verkia. Toliau renkama anamnezė apie mitybą: ar vaikas noriai valgo, vartoja skysčius, ar šlapinasi įprastai. Apžiūrintis gydytojas klinikinio vertinimo metu tiria odos turgorą, gleivines, gali stebėti suskirdusias lūpas, sausą gleivinę, prailgėjusį kapiliarų prisipildymo laiką, vėsias galūnes, nustačius dehidrataciją.

Apžiūros metu vertinama vaiko odos spalva, kvėpavimas, atliekamas neurologinis tyrimas, apžiūrima viso kūno oda, ieškant išbėrimų, petechijų, edemų. Jei nėra aiškios karščiavimo priežasties, derėtų nepamiršti paklausti apie neseniai buvusias keliones į užsienį, svarstant apie įvežtinės infekcijos galimybę. Ūminis karščiavimas laikomas tuomet, kai kūno temperatūra siekia 38 °C ir išlieka nuo 2 iki 14 d. Dažnu atveju karščiavimas yra pagrindinis ligos simptomas, galintis pasireikšti kartu su sąnarių skausmu, pykinimu, vėmimu, išbėrimais, petechijomis, gelta. Tėvai dažnai kaltina dantų dygimą ir klaidingai galvoja, kad tai febrilios temperatūros priežastis, vis tik dantų dygimas karščiavimo nesukelia.

Pasireiškus ūminiam karščiavimui, pagrindiniai laboratoriniai ir instrumentiniai tyrimai vaikams apima bendrąjį kraujo tyrimą, uždegiminių rodiklių (dažniausiai C reaktyviojo baltymo) vertinimą, šlapimo tyrimą, o prireikus - krūtinės ląstos rentgenogramą. Jei vaikas yra vyresnis nei penkerių metų amžiaus ir buvo vakcinuojamas pagal skiepų kalendorių, vertinimas ir galima diagnozė nustatomi surinkus pirminę anamnezę ir atlikus fizinę apžiūrą.

Lėtiniu karščiavimu laikomas toks, kuris tęsiasi ilgiau kaip dvi savaites. Tokiu atveju tikslingi laboratoriniai ir instrumentiniai tyrimai - bendrasis kraujo tyrimas, biocheminiai rodikliai, bendrasis šlapimo tyrimas, C reaktyvusis baltymas, eritrocitų nusėdimo greitis, tuberkulino mėginys, kraujo pasėlis, įtariant bakterinę infekciją, ŽIV serologija. Jautriausiai vertinama karščiuojančių pediatrinių pacientų grupė yra naujagimiai iki 28 parų amžiaus. Tyrimai skiriami ir atliekami atsižvelgiant į vaiko amžių, karščiavimo pobūdį, bendrą paciento būklę, fizinę apžiūrą. Svarbu prisiminti, kad negalima vertinti ligos sunkumo vien pagal karščiavimo trukmę ir temperatūrą. „Šviesoforo sistema“ yra praktikoje dažnai naudojamos gairės, kurias parengė Nacionalinio sveikatos ir klinikinės pažangos instituto (NICE, Jungtinė Karalystė) ekspertai. Jos leidžia per pirmas 5 sek. įvertinti sergančio vaiko bendros būklės sunkumą. Ši sistema labiausiai tinka vertinti vaikus iki penkerių metų amžiaus.

Kvėpavimo sulaikymo priepuoliai kūdikiams

Kvėpavimo sulaikymas (angl. breath-holding spell) - tai reiškinys, kai kūdikiai trumpam (iki 60 sek.) nustoja kvėpuoti. Natūralu, kad tėvams tai gali kelti nerimą, tačiau trumpas kvėpavimo sulaikymas kūdikiui nekenkia. Pagrindinės kvėpavimo nutrūkimo priežastys yra pyktis, nusivylimas, išgąstis ar skausmas. Kvėpavimą gali sulaikyti sveiki kūdikiai nuo 6 mėn.

Yra du pagrindiniai kvėpavimo sulaikymo priepuolių tipai:

1. Cianotiškas kvėpavimo sulaikymo priepuolis: Jeigu kūdikio veidas nustojus kvėpuoti pamėlynuoja. Įprastai kūdikis labai stipriai verkia, o tada jį ištinka priepuolis.
2. Blyškusis kvėpavimo sulaikymo priepuolis: Prieš priepuolį kūdikis gali tik šiek tiek verkti arba neverkti apskritai, o kvėpavimui nutrūkus staiga išbąla.

Tiek vieno, tiek ir kito tipo kvėpavimo sulaikymas gali lemti iki 60 sek. trunkantį apalpimą. Itin sunkiais atvejais kūdikiui ar vaikui gali prasidėti traukuliai. Kūdikiai ir vaikai kvėpavimą sulaiko nesąmoningai. Tačiau manoma, kad juos gali lemti geležies stokos anemija (mažakraujystė arba kitaip - geležies trūkumas).

Tėvams svarbu mokyti vaiką atpažinti ir suvaldyti savo emocijas. Pavyzdžiui, paaiškinkite, kad suprantate pykčio priežastį, pasiūlykite alternatyvą ir pan.: „Suprantu, kad pyksti, nes neleidžiu imti puodelio, bet jame karšta arbata, tai pavojinga.“ Jei labai nerimaujate arba jeigu kvėpavimo sulaikymo priepuoliai labai dažni, užsitęsia ilgiau nei 60 sekundžių, juos išprovokuoja, atrodytų, smulkmenos, jų dažnis nemažėja vaikui augant, taip pat būtinai pasitarkite su vaiką prižiūrinčiu gydytoju.

Drugelių monarchų migracijos reiškinys: neįtikėtina kelionė

Dauguma gyvūnų migruoja iš vienos vietos į kitą tam, kad galėtų išgyventi, rastų daugiau maisto, o kartais migruoja tam, kad galėtų susilaukti palikuonių. Drugeliai monarchai - vieni iš geriausiai pasaulyje žinomų drugelių, kurie migruoja. Šie drugeliai gali nukeliauti nuo dviejų iki penkių tūkstančių kilometrų. Kadangi drugeliai yra kur kas mažesni už žmogų - jiems kilometras atrodo kur kas ilgesnis. Pavyzdžiui, drugelio 4500 kilometrų kelionė prilygsta žmogaus kelionei ištisus 442570 kilometrų. Sunku net įsivaizduoti - šis atstumas prilygsta 11 kartų ratu apkeliauti visą Žemę!

Drugeliai monarchai keliauja iš įvairių Jungtinės Amerikos valstijų vietų bei pietinės Kanados dalies į šiltąją Meksiką arba labiausiai pietuose nutolusias Jungtinių Amerikos Valstijų vietas. Meksikos gyventojai lapkričio mėnesį netgi mini ypatingą Monarchų atvykimo šventę, kuomet žmonės buriuojasi pasigrožėti atskrendančių būriais drugelių monarchų. Drugeliai monarchai, atvykę į Meksiką, žiemoja jiems skirtame saugomame Oyamel miške. Čia drugelių yra tiek daug, jog jų nusėti medžiai atrodo ryškiai oranžinės spalvos. Žiemojančių drugelių yra tiek, jog užtektų uždengti net 11 futbolo stadionų. Monarchai sutūpę ant medžių ilsisi po ilgos kelionės ir laukia pavasario. Atšilus, pabudę drugeliai pradeda skraidyti pievose ir miškuose bei ruoštis tolimajai kelionei namo.

Kartos keičiasi, kelionė tęsiasi

Įdomu ir tai, kad monarchų drugeliai gyvena pakankamai trumpai, tad visą kelionę iš šiaurės į Meksiką ir atgal įveikia net kelios drugelių kartos. Dažniausiai drugeliai monarchai visą atstumą įveikia per keturias drugelių kartas. Pirmieji, žiemojantys drugeliai Meksikoje atsibudę pavasarį pasisotina ir pradeda kelionę namų link. Jie skrenda tol, kol tik pajėgia. Kai drugiai nebeturi jėgų skristi - jie nutupia, padeda kiaušinėlius, ir kelionę tęsia naujoji po kelių savaičių išsiritusi karta. Šios drugelių kartos gyvena nuo dviejų iki šešių savaičių. Taip jie nukeliauja iki savo namų ir vasarą džiugina savo ryškiais sparnais Amerikos ir pietinės Kanados dalies gyventojus. Vasaros pabaigoje išsiritę drugeliai monarchai - ilgaamžiai, panašiai kaip ir mūsų Lietuvoje mėgstamos spungės ir gali išgyventi nuo šešių iki devynių mėnesių. Būtent šie drugeliai žiemą praleidžia užmigę žiemos miegu. Visa drugelių monarchų migracija užtrunka apie du mėnesius ir yra jiems labai pavojinga, tačiau būtina norint išgyventi.

Kaip gi jie žino kur skristi? Drugeliai, kaip ir dauguma gyvūnų, skrenda instinktyviai. Dažniausiai drugeliai pasikliauja saulės skleidžiama šviesa - taip jie žino kur ir kada skristi.

Pavojai ir įdomūs faktai

Drugeliams migruojant, dedant naujus kiaušinėlius ar būnant lėliukės stadijoje - aplinkui juos tyko daug pavojų: skruzdės, maldininkai, vorai ir kai kurios rūšys paukščių, kurie mielai pietums pasisotintų monarchais. Tačiau šie - turi slaptą ginklą. Drugelių monarchų vikšrai savo gyvenimą leidžia ant specialaus augalo, kuris yra nuodingas daugumai gyvūnų rūšių, tačiau ne jiems patiems. Taip drugelio kūnas tampa nuodingu - ir ne visi priešai išdrįsta jį užpulti.

Įdomu ir tai, kad drugeliai monarchai, tikriausiai, dėl jų ypatingo migracinio gyvenimo - yra vieni greičiausių pasaulio drugelių. Jie gali skristi net iki 45 kilometrų per valandą greičiu. Nors dažniausiai migruojantys monarchai per dieną nuskrenda nuo 80 iki 150 kilometrų, yra ir užfiksuotų rekordininkų, kurie per dieną nuskrenda net virš 400 kilometrų. Kaip gi yra stebimi šie rekordai? Mokslininkai jau ilgus metus tyrinėja drugelius monarchus ir visai panašiai kaip žieduojami paukščiai, taip ir ant drugelių sparnų užklijuoja lengvas ar nedideles etiketes su data, laiku ir vieta, kurioje jie rasti. Taip po kiek laiko rastas „žieduotasis“ drugelis gali būti pažymėtas statistikoje.

Drugelių monarchų gyvenimo ciklas labai greitas - kiaušinėlio stadijoje jis užtrunka vos iki keturių dienų, vikšras maitinasi nuodingaisiais lapais apie dvi savaites ir susisukęs į lėliukę dar dešimt dienų ramiai kabo, kol iš jo išsirita gražusis drugelis monarchas. Dažniausiai drugeliai monarchai maitinasi gėlių nektaru.

Keletas įdomių faktų apie drugelius monarchus ir jų migraciją:

• Drugeliai monarchai buvo užfiksuoti net trijų su pusė kilometrų aukštyje.
• Monarchų lėliukės atrodo, jog jos turėtų auksinės spalvos karūną.
• Drugelio ryškiai oranžiniai sparnai praneša priešams, jog šie yra nuodingi.
• Monarchų pateles nuo patinų galima atskirti pagal jų sparnų raštus. Patelių juodosios juostos yra kur kas ryškesnės ir storesnės nei patinėlių.

tags: #a #batuchina #vaiku #migravimo

• Auklės ir namų tvarkytojos atlyginimai Jonavoje
• Kaip vadovui kurti sveiką mikroklimatą darželyje?
• inovatyvūs būdai skatinti vaikų fizinį aktyvumą
• Austėjos Landsbergienės patarimai tėvams
• Kaip parinkti dėliones 4 metų vaikui