Dainos, Dievo namai ir Lietuvos kovos: Tėvynės gynėjų ir tikėjimo kelias
Daina lietuvį lydėjo visą gyvenimą: nuo kūdikystės iki paskutinių gyvenimo dienų. Kūdikystėje skambėjo lopšinės, paūgėję vaikai dainuodavo piemenėlių dainas, vėliau kiekvienas darbas buvo dirbamas skambant dainoms: šienapjūtės, rugiapjūtės, linų apdorojimo, audimo ir kitoms. Nesuskaičiuojamos dainos skambėjo jaunimo pasilinksminimo vakaruose, kur daina buvo viena iš pasilinksminimo priemonių.
Dainos ir Tėvynės gynimas: nuo Nepriklausomybės kovų iki partizaninio karo
Ypatingą dalį sudarė tėvynės gynimo ir karo dainos. Lietuva visą laiką buvo apsupta priešų, su kuriomis nuolat reikėjo kariauti dėl Nepriklausomybės ir Laisvės. Labai populiarios tapo dainos apie bėrą žirgelį, aštrų kardą, į karą išeinantį ginti tėvynės bernužėlį. Labai daug dainų buvo sukurta Nepriklausomybės kovų metu -1918-1920 m. Tos dainos tarpukario Lietuvoje 1918-1940 m. skambėdavo švenčių, įvairių susibūrimų metu. Tam įtakos turėjo tuometinė švietimo sistema - jaunimas buvo auklėjamas patriotine ir meilės Tėvynei dvasia.
Užėjus antrajai sovietinei okupacijai, jaunimas, vedinas patriotinių jausmų, pasitraukė į miškus ir su ginklu rankose stojo į beviltišką kovą su okupantais. Tuo metu pradėjo skambėti dainos nauja partizanine tematika. Daug dainų buvo pritaikyta ne tik iš Nepriklausomybės kovų laikotarpio, bet ir iš ankstesnių kovų. Partizanai pradėjo kurti naujas dainas, kuriose skambėjo ryžtas ginti Tėvynę, jos Nepriklausomybę, sunki partizano dalia, viltis ir tikėjimas pergale.
Daugelyje dainų skamba rauda motinų, kurios laimina į mišką išeinančius sūnelius, bet tiki, kad jie iškovos pergalę ir vėl Lietuva bus laisva. Dažnai partizanai apdainuoja savo mergeles, kurių prašo puošti partizanų kapus. Beveik visose partizanų dainose pradžioje skamba skausmas, nepakeliamos gyvenimo sąlygos, o gale viltis, kad jų vargas ne veltui, ir Lietuva vėl bus nepriklausoma ir laisva. Daug dainų sukurta žuvusių bendražygių ir kovos draugų atminimui. Sukurtos dainos buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, todėl tų pačių dainų yra daug variantų.
Pokario metais retas kuris dainininkas užsirašydavo, nes bijojo, kad užrašai nepatektų valdžios represinėms struktūroms. Yra ir humoristinių dainų, kuriose išjuokiami išdavikai ir kolaborantai, nuėję tarnauti okupantams, liaudis juos vadino niekinamai - stribais (skrebais). Jiems skiriamose dainose skamba vien tik prakeiksmai.
Vladas Bagdonas - Partizanų būrys
Daug dainų Atgimimo metais 1988-1992 m. Ukmergės apylinkėse surinko Vaclovas Janušis. Reiškiu nuoširdžią padėką Vadokliuose gyvenančiai Kazimierai Kisielienei už padainuotas ir užrašytas partizanų dainas. Ji jaunystėje buvo garsi dainininkė ir saviveiklininkė, daug dainų dainavusi su partizanais. Kazimiera Imbrasaitė-Kisielienė gimė 1926 m. Giedraitynės kaimas buvo tarp miškų, o tėvai - Salomėja ir Tomas - rėmė partizanus. Imbrasų namuose visad vykdavo gegužinės ir birželinės pamaldos. Vakarais rinkdavosi kaimynai, ateidavo ir partizanai. Kazimiera, būdama garbaus amžiaus, padainavo ir užrašė 98 dainas, kurios saugomos Kėdainių krašto muziejuje.
Partizanų dainas taip pat rinko Kostas Lunys, Vytautas Ilekis, Albinas Bilinkevičius-Balčys, yra užfiksuotų tremtinių dainų ir Ungurio poema.
Partizaninio judėjimo dalyviai ir jų atminimas
Lietuvos laisvės kovose dalyvavo daugybė drąsių žmonių, kurių atminimas gyvas iki šiol. Štai keletas iš jų:
| Slapyvardis/Vardas | Gimimo metai | Pareigos/Apibūdinimas | Papildoma informacija |
|---|---|---|---|
| Šarūnas (Juozas Survila) | 1920 m. | Būrio vadas, apygardos štabo narys | Gimęs Gružų kaime. |
| Rycelis (Vytautas Verikas) | 1923 m. | Partizanas | Žuvo Juodgirio miške 1949 m. |
| Vilius | Nežinoma | Vyčio apygardos partizanų štabo narys | Klapėdos krašto vokietis, dezertyravęs iš Vermachto. Sumanus kovotojas, meistriškai valdė kulkosvaidį, geras dainininkas. Tikroji pavardė nežinoma. |
| Lelijavas (spėjama, Bronius Bytautas) | Nežinoma | Partizanas | Atbėgo pas partizanus ištrūkęs iš apsupties, grojo armonika, turėjo gerą balsą. |
| Liūtas (Antanas Juzukėnas) | 1913 m. | Būrio vadas | Gimęs Kavarsko valsčiaus Sudeikių kaime. |
| Vaitelis (Danielius Vaitelis - Briedis) | 1913 m. | Vyčio apygardos vadas | Gimęs Geležių kaime. |
| Plienas (Alfonsas Morkūnas) | 1908 m. | Kapitonas, Didžiosios kovos apygardos B rinktinės vadas, vėliau apygardos vadas | Gimęs Juodiškių kaime. |
| Ąžuoliukas (Ąžuolas) (Antanas Juogėla) | 1913 m. | Algimanto apygardos Šarūno rinktinės, Butageidžio kuopos, Tigro būrio vadas | Gimęs Kavarsko valsčiaus Vaidevučių kaime. Žuvo 1948 m. lapkričio 13 d. |
| Tankistas (Antanas Stimburys) | 1920 m. | Būrio vadas |
Marijos garbinimas Lietuvoje: nuo krikšto iki šių dienų
Marijos vardas nuskambėjo Lietuvos žemėje drauge su pirmųjų Kristaus mokslo skelbėjų žygiais. Lietuvos krikštytojai karalius Jogaila ir Didysis Kunigaikštis Vytautas 1387 m. formaliai pakrikštijo aukštaičius, pradėdami nuo sostinės Vilniaus. Istorikai mini, kad Jogaila pats mokęs žmones Tėve mūsų ir Tikiu į Dievą Tėvą. Apie bet kokią Marijos maldą neužsimenama. Tiesa, „Sveika Marija“ tokios, kurią mes šiandien kalbame, tada dar nebuvo. Ji gavo dabartinę formą ir imta visuotinai Bažnyčioje vartoti, kaip kasdieninė malda, tik nuo XV amžiaus. Tačiau ir Lietuvos krikšto metu, jau bent pusė tos maldos, susidedanti iš Angelo pasveikinimo ir Elzbietos žodžių, buvo žinoma ir kalbama visoje Katalikų Bažnyčioje.
Vytautas iš Vilniaus tęsė Lietuvos krikščioninimo ir Bažnyčios reikalų tvarkymo darbą toliau. Didžiausias jo nuopelnas - tai Žemaičių apkrikštijimas. Marijos garbinimas, drauge su naujai įvesta krikščionybe, atėjo į Lietuvą iš Vakarų Europos jau nusistovėjęs tiek dogmatiniu, tiek liturginiu atžvilgiu. Pirmosios bažnyčios, pastatytos Lietuvos žemėje, gavo daugiausia Marijos titulą. Tuo būdu buvo pasekta kaimynine Livonija (dabartinės Latvijos-Estijos plotai), kuri dar 1215 m. Laterano Susirinkimo metu, popiežiaus Inocento III laikais, buvo gavusi „Terra Mariana“ vardą, ir Prūsija, kurią valdė ordinas, nešiojąs Marijos vardą ir jos garbinimą išugdęs savo žemėse.
O ir kiekviena kita, ne tik Marijos vardo, naujai pastatyta bažnyčia buvo drauge ir Marijos sostas, jos garbinimo vieta, kur buvo aiškinamas Marijos gyvenimas, jos dorybės statomos lietuviams pavyzdžiu, švenčiamos jos šventės. Taip Marija atėjo į Lietuvos žemę, susipažino su jos vaikais ir ėmėsi savo misijos šiame Baltijos jūros pakraštyje - būti ir lietuvių Motina. Juk Marija yra neatskiriama nuo Kristaus. Ji lydėjo pasaulio Išganytoją - Dievą Marijoje tapusį žmogumi - nuo Betliejaus prakartėlės ligi Golgotos kryžiaus. Marija globojo begimstančią Bažnyčią, Sekminių rytą drauge su Apaštalais gaudama Šv. Dvasią. Ji visa savo būtimi ir paskirtimi įsijungė į Sūnaus atperkamąjį darbą. Todėl, nuosekliai imant, ten, kur Kristaus atpirkimas yra skelbiamas ir pritaikomas žmonėms, turi būti ir Marija. Ji atlydėjo savo Sūnų ir į Lietuvą. Ji pamilo šį jauniausią Europos krikščioniškos šeimos narį, kuris susilaukė dangaus bei žemės Karalienės ir Motinos ypatingos meilės ir globos.
Marija ėmė gausiai dalinti savo malones ten, kur ji bažnyčiose ir paveiksluose buvo garbinama. Gal niekur kitur, tokiame nedideliame žemės plote, nėra tiek garsių Marijos šventovėmis ir stebuklingais jos paveikslais vietų, kiek Lietuvoje. Teisingai Lietuva (prie kurios buvo prijungta Livonija) nusipelnė ir paveldėjo „Marijos Žemės“ vardą, ypačiai po to, kai kaimyninėje Livonijoje reformacija sunaikino Marijos garbinimą. Laikui bėgant, Marijos garbei skambėjo giesmės ir himnai ne tik bažnyčiose, bet ir kiekvienoje lietuvio pirkioje ir lūšnelėje. Jos vardą nešiojo tūkstančiai lietuvių moterų ir mergaičių. Jos šventės buvo tikro dvasios triumfo apraiškos. Ir tai įvyko, palyginti, trumpu laiku.
Lietuvio dvasios bruožai ir Marijos garbinimo savitumai
Nors tikėjimo tiesos ir pagrindai visuomet ir visur Bažnyčioje yra tie patys, tačiau Šventųjų garbinimas, šventų vietų pergyvenimas, religinių įvykių pajautimas kiekvienoje tautoje yra kitoks. O tai dėl to, kad žmogus su antgamčiu, su Dievu santykiauja nevienodai. Tai priklauso nuo to, kaip jis antgamtį, Dievą suvokia ir kaip jis pats Dievui atsiskleidžia. Mūsų psichologai, tyrinėję lietuvio dvasią, yra pastebėję, kad lietuvis nemėgsta tarpininkų tarp Dievo, Marijos ir savęs. Jis kreipiasi tiesiog į Dievą arba į Jo Motiną Mariją, kuri jam yra visų malonių tarpininkė ir galinga užtarytoja. Dėl to ir Šventųjų garbinimas pas lietuvius nėra ryškus.
Lietuvio santykiai su Dievu ar Marija yra daugiau tiesioginiai, asmeniški, intymūs, lyg ir paslėpti nuo viešumos. Apie juos jis mažai ir santūriai kalba, lyg nenorėdamas viešumon iškelti tai, kas jam yra brangu. Lygiai lietuvis nemėgsta už gautas malones viešai dėkoti. Jo padėka Dievui ar Marijai irgi yra intymi, šeimyniška (be spaudoje skelbimo, reklamavimo). Gautosios malonės jam atrodo tokios natūralios (juk Dievas yra geras, tad kitaip ir negali būti, o Marija juk yra Jo Motina), kad apie tai neverta viešai kalbėti. Todėl lietuvis yra priešingas visokioms religiniuose dalykuose statistikoms.
Štai kodėl lietuviai, turėdami tiek daug stebuklingų vietų, Marijos malonėmis garsių šventovių, beveik nežino registruotų stebuklų. O jų yra labai daug, tik jais niekas nesidomėjo ir nesistebėjo. Lietuviui atrodo, kad tai visiškai natūralus dalykas. Dievo ar Marijos žygis žmogui padėti lietuvio nestebina, stebuklai jo nejaudina. Lietuviui atrodo visai natūralu, kad stebuklingoje vietoje stebuklai įvyksta. Kartais net ir vietos klebonai, kurie dažnai mato ir žino įvykusius stebuklus, nė nebando jų bent užrašyti, užregistruoti. Niekas nepadėjo nė vyskupų raginimai ir įsakymai specialioje knygoje užrašinėti įvykstančius stebuklus prie Marijos paveikslų. Taigi vien lietuvio kuklumas (kartais nueinąs iki apsileidimo) padarė tai, kad Marijos garbinimas, išsivystęs per trumpą, palyginti, laiką ir išaugęs įvairiomis formomis, tiek mums patiems, tiek platesniam pasauliui liko lyg ir nežinomas. Net ir Marijos apsireiškimas Šiluvoje, turėjęs Lietuvos katalikybės atgimimui didelės reikšmės, ne tik nebuvo išgarsintas, kaip pvz. prancūzų Liurde, ar portugalų Fatimoje, bet netgi pačių lietuvių ne visų buvo tinkamai suprastas ir įvertintas. Marijos šventovės Lietuvoje neįgijo tokio garso, kaip italų Loretas, vokiečių Altoetingas, lenkų Čenstakava, meksikiečių Guadalupė, nes jų niekas nereklamavo ir jas lankė vien tik Lietuvos artojas, čia rasdamas pagalbos ir dvasinės paguodos.
Kalbėdami apie Marijos garbinimo Lietuvoje šimtmečius, kurie apima bendrąjį Lietuvos krikščionybės vystymąsi, turime juos dalinti į tris periodus arba laikotarpius, kurie akivaizdžiai skiria visą Bažnyčios istoriją, taigi ir Marijos garbinimą: 1) nuo krikščionybės įvedimo ligi protestantizmo atėjimo į Lietuvą; 2) protestantizmo antplūdžio laikotarpis; 3) poreformaciniai laikai, iki mūsų dienų. Skirtingi jie yra ir šaltinių kiekiu. Priešreformacinių laikų krikščionybės istorija ir Marijos garbinimas turi daug spragų ir neišaiškintų klausimų. Istorikai apie šį laikotarpį duoda labai mažai žinių. Tik paskutinis laikotarpis, nuo XVII a., savo istoriniais šaltiniais yra gausiausias. Marijos garbinimo versmės vis gausėja ne vien dėl to, kad labiau artėjame į mūsų laikus, bet ir dėl to, kad tas garbinimas vis daugiau plečiasi, atsiranda naujos Marijos garbinimo vietos ir išryškėja naujos garbinimo formos. Statomos naujos Marijos šventovės, jų titulai gausėja.
Poezija ir tremties išgyvenimai
Svarbu paminėti ir lietuvišką poeziją, kuri atspindi sudėtingą tautos istoriją ir individualius išgyvenimus. Poezija, atsiųsta susipažinti, pasirodė esanti nežinomo autoriaus kūryba. Ne forma joje stebina. Forma ji nemėgins prilygti Aisčio, Brazdžionio, Jasmanto - dainuojančios, trimituojančios, skambančios formos, kurią garsiai skaitydamas lyg klasinę muziką girdėtum. Tada buvo poezijos formos aukso amžius. Čia rašo poetas, kuris neturi nei kada nei jaučia vidaus būtinumo forma grožėtis ir ją dailinti. Šių dienų poeto įpilietintu žodžiu sakant, tai neornamentuota kalba. Lyg poetui būtų tiek ko pasakyti ir taip jam svarbu pasakyti, kad nesisieloja, kaip tai pasakyta bus.
Pati jo poezija rodo pergyvenimą žmogaus, kuris gyvena (ar gyveno) ne mūsų sąlygose. Gyveno sąlygose, kuriose žmogus atsiduria prie pat ribos - nebegyventi. Nuo tos ribos stebint, daug kas rodosi kitaip. Tai sąlygos partizano, sąlygos ištremtojo Sibiro šachtose. Jo pergyvenimai anose sąlygose, jo santykiai su pasauliu yra šios poezijos turinys. Partizano ir ištremtojo dalioje praeitis, dabartis ir ateitis kitaip išgyvenama. Dabarties lyg visai jo poezijoje nematyti. Tai lyg ana ledų kalno didžioji dalis, nuskendusi vandenyse. Bet ją jauste juti. Jeigu ne ši tik užuominom paliečiama dabartis, kitaip rodytųsi ir praeitis, kurios vaizdai poezijoje dominuoja. Tos praeities elementai, kaip prisiminimai, plaukia visu skaidrumu. Netektas dienas atsiminimuose iškelia nuskaidrintas nuo kasdienybės dulkių.
Koki mieli ir gražūs tie buvę ryšiai su gimtom panemunėm, su egle ir ąžuolu, su draugais, kurie tave erzindavo, su vaikais, anot poeto, dar negimusiais ... Ištrėmimas atplėšė fiziškai, bet negalėjo atplėšti širdies nuo to, kas gimtojoje vietoje palikta. Partizano kelias neatvedė į laimėjimą - tik į mirtį ar geresniu atveju - Sibirą. Bet čia nėra desperacijos dėl tos nesėkmės. Pasipriešinimas sunaikintas, bet nesunaikintas tikėjimas pačiu siekimu. Nekalbama apie priešą ar kankintoją; nematyt jam neapykantos, pagiežos. Nekalbama apie savo žygius; nematyt herojizmo. Nekalbama ir apie kentėjimus kitaip kaip tik santūriu atodūsiu. Savo esme tie pergyvenimai yra martirologijos vaisiai. Tos martirologijos, kuri žmogaus dvasią nuskaidrina; kuri nesunaikina anų idealų, dėl kurių kovota ir kentėta; kuri juos padaro dar brangesnius širdžiai ir vienintele žmogiškąja vertybe.
Kitu būdu autoriaus pergyvenimas reiškiamas skyrelyje „Neparašyti laiškai“. Jais kreipiasi autorius į gyvuosius - į gimines, kovos draugus, ūkininkus, poetus, muzikus, teatralus, dailininkus, kad jie visi savais būdais primintų anuos kovojusius ir kentėjusius. Tai naujas indėlis į mūsų poeziją.
Kultūros paveldo išsaugojimas ir atmintis Kauno rajone
Siekdama išsaugoti ir pristatyti Lietuvos istorijos bei kultūros paveldą, Kauno rajono savivaldybė kuria interaktyvias priemones. Tai - interaktyvi, naujoviška, šiuolaikinių technologijų sprendimais pagrįsta mokymosi ir kultūros pažinimo priemonė, skirta Lietuvos ir užsienio vartotojui susipažinti su Kauno rajone esančiais reikšmingais ir unikaliais kultūros, architektūros, archeologijos ir gamtos paveldo objektais bei žymiais Kauno rajono žmonėmis. Gidas pasiekiamas įvairiais įrenginiais.
Virtualiame žemėlapyje siūloma 10 maršrutų: dvarai (8 objektai), sakraliniai pastatai (24 objektai), archeologijos paminklai (3 objektai), Kauno rajono muziejus (5 objektai), 12 lankytinų vietų knygnešių takais, 13 lankytinų vietų literatų takais, 11 suolelių, skirtų savanoriams įamžinti, gamtos paveldas (6 objektai), paminklai (84 objektai: t. paminklai skirti Lietuvos nepriklausomybei, Lietuvos laisvės gynėjams, tremties aukoms, 1863 m. sukilėliams, kariams, S.Dariaus ir S.Girėno skrydžiui bei vietovėms atminti), kitos reikšmingos lankytinos vietos (6 objektai) ir interaktyvus žemėlapis su pažymėtais objektais. Kiekvienas maršrutas turi jam priskirtus objektus. Pasirinktus objektus galima lankyti vadovaujantis siūlomu arba paties susikurtu maršrutu. Keliaujant nuo vieno objekto iki kito, žemėlapyje nurodoma kelionės trukmė ir atstumas tarp jų kilometrais. Ant dešimties žymiausių Kauno rajono kultūros paveldo objektų pritvirtinti QR kodai, leidžiantys išmaniai susipažinti su objekto istorija.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
