2 metų vaiko kojų raumenų vystymasis
Pirmieji gyvenimo metai yra itin svarbūs kūdikio raidai. Šiuo laikotarpiu intensyviai auga ir vystosi smegenys bei nervų sistema, formuojasi nauji nerviniai ryšiai tarp ląstelių. Vaikui augant, keičiasi jo kūno proporcijos - jis ilgėja, liesėja, kinta galvos, liemens ir kojų dydžių santykiai. Dėl šių pokyčių vaiko žingsnis tampa platesnis, rankomis jis gali toliau pasiekti, didėja jo lankstumas, greitumas ir ištvermingumas.
Stambioji motorika apima valingus judesius, kurių metu naudojamos didelės raumenų grupės - rankų, kojų, galvos ir liemens judesiai. Šie įgūdžiai vystosi nuo pat gimimo. Pavyzdžiui, gulint ant pilvo vaikas kelia galvą, apsiverčia, šliaužia, sėdi, ropoja. Kai kurie vaikai, stebėdami objektą, gali bandyti judėti į priekį šliauždami arba judėti atgal, nes rankose turi daugiau jėgos nei kojose.
Vaiko raumenų tonusas - tai nuolatinė, nevalinga raumenų įtampa, kuri būtina, kad kūnas išlaikytų tam tikrą padėtį (pvz., sėdėti tiesia nugara, stovėti). Taip pat raumenų įtempimas ir gebėjimas jį koordinuotai keisti yra būtinas judesiams atlikti. Jei raumenų tonusas geras, kūdikis laiku išmoksta ir įvaldo įvairius judesius. Pirmąjį gyvenimo pusmetį didesnis raumenų tonusas yra būdingas kiekvienam mažyliui - tai vadinama fiziologiniu raumenų hipertonusu ir yra normalu. Praėjus maždaug 4-8 savaitėms po gimimo, šis fiziologinis įtempimas „atsileidžia“, ir naujagimių judesiai tampa mažiau riboti.
Tėvai turėtų stebėti vaiko motorinės raidos nuoseklumą ir tai, ar ji atitinka jo amžių: ar jis laiku išmoksta pats nulaikyti galvytę, apsiversti ant pilvo, atsisėsti, šliaužti, ropoti, atsistoti, savarankiškai vaikščioti. Jei visi šie įgūdžiai atsiranda laiku, dėl šiek tiek mažesnio ar didesnio raumenų tonuso jaudintis nereikėtų. Kiekvienas žmogus nuo gimimo turi savitą raumenų tonusą.
Pastebėjus asimetriją, pavyzdžiui, jei kūdikis žaislą griebia tik viena rankyte, o kita laiko sugniaužęs, galvytę dažniau suka į vieną pusę, ar atstatytas remiasi tik viena koja, tai gali reikšti, kad viena kūdikio pusė veikia ne taip, kaip turėtų. Iki 3-4 metų amžiaus vaikai nėra nei dešiniarankiai, nei kairiarankiai - jie turi pažinti pasaulį abiem rankomis vienodai.
Jei pastebimas sumažėjęs raumenų tonusas, kūdikis gali būti glebus, atrodyti tarsi „guminis“, gulėti išskėstomis kojytėmis, ištiestais pirštukais, būti pernelyg atpalaiduotas. Kai raumenų tonusas per didelis, kūdikis būna įsitempęs, lyg sustingęs, galvytė atlošta, kumštukai nuolat sugniaužti, rankytės sulenktos, kojytės įtemptos ir sunkiai lenkiamos. Tokį mažylį sunkiau rengti.
Už gerą raumenų tonusą atsakingos galvos smegenys, nervų laidai ir raumenys. Jei smegenyse atsiranda sutrikimų, sutrinka impulsų siuntimas ir judesiai, o tai tiesiogiai veikia motorinę raidą. Pakitusio raumenų tonuso ir sutrikusios judesių raidos priežastį nustatyti ne visada lengva. Įtarus sutrikimus, kūdikis yra stebimas įvairiomis padėtimis, čiuopiami jo raumenys, lankstomos galūnės, vertinamas pasipriešinimas ir įtempimas.
Pasaulio praktika rodo, kad pakitusį raumenų tonusą ir sutrikusią judesių raidą gydo ne vaistai, o abilitacinis gydymas: masažai, mankštos, specialios judesių aktyvinimo metodikos. Tačiau svarbu įvertinti, ar įtariami raumenų tonuso pokyčiai iš tiesų trukdo gerai motorikos raidai. Jei vaikas visko išmoksta laiku ir pats, jokių specialių gydomųjų mankštų ir masažų gali ir nereikėti. Kas kita, jei esamas raumenų tonusas neužtikrina geros motorikos raidos - tuomet specialistų pagalba būtina.
Vaiko kojų vystymasis ir pėdų priežiūra
Vaikams kojos reikalingos visą gyvenimą, todėl labai svarbu, kad kojų kaulai ir raumenys vystytųsi laisvai ir nekliudomi. Vaiko koja - ne tik mažesnė suaugusiojo kopija; ji auga etapais. Per pirmuosius dvejus metus koja auga apie 2 cm per metus. Pėda yra labai minkšta ir lanksti, kaulai dar nesusijungę, o pėdos skliautas dar nesusiformavęs dėl riebalinių audinių ir neišsivysčiusių raumenų, todėl pėda atrodo plokščia. Vėliau skliautas pradeda vystytis kartu su raumenimis, lankstumas šiek tiek sumažėja, bet koja tebėra jautri spaudimui. Maždaug nuo 3-ejų metų pradeda formuotis skliautas, o pėdos forma tampa panaši į suaugusiojo.
Apie 90% naujagimių yra plokščiapėdžiai, ir tokie būna iki maždaug 3-ejų metų - tai vadinama fiziologine plokščiapėdyste. Tai normalu, nes mažos pėdutės dar nėra pilnai išsivystę. Vaiko pėdos skliauto formavimuisi įtakos turi paveldimumas, svoris, fizinis aktyvumas ir avalynė.
Kuomet vaikas pradeda vaikščioti, jo pėdoms reikia laisvės. Per daug apribota avalynė gali sutrikdyti pėdų vystymąsi, nes pėdos raumenys negauna pakankamai stimuliacijos. Vaikščiojimas basomis - natūraliausias būdas skatinti pėdų vystymąsi. Kai vaikas pradeda stotis ir vaikščioti, namuose avalynė jam nereikalinga, nebent vėsesniu metų laiku praverstų neslidūs tapukai ar kojinaitės. Mokslininkai seniai įrodė, kad plokščiapėdystės prevencija - basa koja. Todėl avalynė būtina einant į lauką vėsiuoju metų laiku. Vasarą rekomenduojama neriboti vaiko avalyne ir leisti basomis vaikščioti per žolę, smėlį, gruntą.
Pirmieji batukai vaikams iki 3-4 metukų turėtų būti iš orui laidžių medžiagų, su šiek tiek tvirtesniu uždaru užkulniu, stabilizuojančiu čiurną. Padas turėtų būti lengvas, minkštas ir lankstus. Noselė - kiek aukštesnė ir platesnė, kad nespaustų pirštukų. Batukai turi būti patikimai užfiksuoti ant kojyčių. Vaikų pėdos auga greitai, todėl avalynę reikėtų reguliariai matuoti ir laiku pakeisti į didesnę. Batuko vidus turėtų būti maždaug 1-1.5 cm ilgesnis už pėdutę. Kulnas gerai fiksuotas, bet priekinė bato dalis turėtų būti platesnė ir nevaržyti pirštukų judesių. Jokiu būdu negali būti per ankštas.
Guminiai botai ir lakiniai batai nėra geriausi pėdučių draugai, nes skatina kojas prakaituoti, todėl juos avėti reikėtų kuo trumpiau. Vaikams, ypač mažiems, reikėtų vengti nestabiliai ant pėdos besilaikančios avalynės.
Ortopediniai batai ar vidpadžiai gali būti reikalingi tik esant specifinėms medicininėms būklėms, tokioms kaip įgimtos pėdos deformacijos ar stipri pronacija. Sveikiems vaikams nereikia jokios specialios avalynės. Jei pastebimas 4-5 metų vaiko pėdų krypimas į vidų (pronacija), tai dažniausiai yra natūralus augimo ir vystymosi etapas, kuris paprastai išnyksta savaime. Siekiant užtikrinti, kad vaiko pėdutės būtų sveikos, svarbu kuo dažniau leisti jam vaikščioti basomis, ypač ant nelygių paviršių.
Pratimai, pavyzdžiui, vaikščiojimas ant pirštų galų, ant kulnų ar smulkių daiktų rinkimas pėdomis, taip pat padeda stiprinti raumenis ir gerina pėdos funkciją. Jei vaikas skundžiasi pėdų nuovargiu ar skausmu, rekomenduojama kreiptis į kineziterapeutą.
Tėvai turėtų atkreipti dėmesį, jei vaikas skundžiasi pėdos skausmais ir nuovargiu; nuolat stebimi nutrynimai ar nuospaudos vidiniame pėdos krašte; pėda sustingusi, riboti judesiai per čiurnos sąnarį; pakitusi eisena, kai pėdos krypsta į vidų; vaikas pradeda vengti judrių žaidimų; dažnai griūna; skundžiasi nemaloniais pojūčiais pėdose ir kojose. Tokiu atveju derėtų nedelsti ir kreiptis į specialistą.
Svarbu nepamiršti ir smulkiosios motorikos lavinimo. Čia į pagalbą galima pasitelkti plastilino lipdymą, sagučių segiojimą, makaronų vėrimą, piešimą, mažų akmenukų rinkimą. Kiekviena aktyvi veikla prisideda prie vaiko fizinės raidos tobulėjimo.
Mankšta nugaros raumenų stiprinimui „Tvirta nugara“ | Eglės sanatorija
Regėjimas yra vienas svarbiausių informacijos gavimo iš aplinkinio pasaulio būdų. Pirmaisiais gyvenimo metais vaiko regėjimas vystosi labai intensyviai. Nuo beveik visiško naujagimio aklumo per kelis mėnesius pereinama prie gebėjimo analizuoti objektus, jų judėjimą, spalvas. Ankstyvas regėjimo patikrinimas (pirmieji 3 gyvenimo mėnesiai) yra labai svarbus, nes leidžia laiku diagnozuoti įgimtas ligas ir pradėti sėkmingą gydymą.
Jei pastebimi tokie požymiai kaip daikto judesio sekimo nebuvimas ar uždelstas sekimas, žvairumo atsiradimas, akies baltymo paraudimas, išskyros, būtina skubiai kreiptis į specialistą. Sutrikusi regėjimo organo funkcija daugeliu atvejų gali būti atkurta tinkamai gydant.
Ankstyvojoje vaikystėje (2-4 metai) ypač sparčiai tobulėja vaiko motoriniai gebėjimai, keičiasi jo kūnas. Fizinė raida apima pamažu įgyjamus judėjimo įgūdžius, gebėjimą tikslingai panaudoti savo kūną įvairiomis aplinkybėmis. Fizinės raidos lavinimui padeda įvairios mankštos, estafetės, kamuolio gaudymas ir mėtymas.
Kalba ir mąstymas taip pat vystosi sparčiai. Vaikams mąstymo tobulinimui labai padeda piešimas, konstravimas, žaidimai. Vaikų kalbą teigiamai veikia aplinka: svarbu su vaiku kalbėti raiškiai, lėtai tarti žodžius, siūlyti naujus žodžius pakartoti, skaityti pasakas, dainuoti daineles.
Asmenybės vystymasis apima naujų psichologinių bruožų įgijimą, naujų elgesio formų išmokimą. Vaiko veikla tampa sudėtingesnė, o tai kelia reikalavimus ne tik suvokimui, mąstymui, atminčiai, bet ir gebėjimui organizuoti savo elgesį. Tėvai didžiausią įtaką vaiko asmenybės vystymuisi daro per veiklą, duodami patarimų, aiškindami santykius ir veiksmus.
Ankstyvojoje vaikystėje vaikas yra labai jautrus ir pastabus. Svarbu skatinti teigiamas emocijas, ramiai reaguoti į vaiko pykčio ir neigiamų emocijų protrūkius, bandyti suprasti jų priežastis ir nukreipti vaiko energiją į naudingą veiklą.
Kiekvienas vaiko vystymosi etapas yra unikalus. Svarbiausia - stebėti ir suprasti savo vaiką, nesilyginti jo su kitais. Jei kyla abejonių dėl vaiko motorinių įgūdžių ar kitų raidos aspektų, svarbu pasikonsultuoti su specialistais.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
