XIX a. vidurys Lietuvoje pasižymėjo sudėtingais švietimo sistemos pokyčiais. Po 1830-1831 m. sukilimo sekusi carizmo reakcija stipriai paveikė mokyklų tinklą bei ugdymo turinį. 1832 m. buvo pertvarkytos gimnazijos bei pradinės mokyklos, įvestos valdinės mokyklos, kurios turėjo atskirą prižiūrėtoją. Šiuo laikotarpiu, ypač 1842 m., kai Zarasai tapo apskrities centru, švietimo priežiūra tapo dar griežtesnė, tačiau sistemos spragos lėmė tai, kad dalis vaikų liko už oficialios apskaitos ribų.

XIX a. vidurio švietimo politikoje buvo aiškiai apibrėžtos programos: 1835 m. mokoma katekizmo ir šventos istorijos, skaityti rusiškai, lietuviškai, lenkiškai, aritmetikos bei dailyraščio. Nepaisant to, oficialioje statistikoje dažnai neatsispindėdavo tikroji vaikų padėtis. Neregistruoti vaikai 1842 m. švietimo sistemoje buvo dažnas reiškinys dėl kelių esminių priežasčių:
XIX a. viduryje specialaus mokyklinio inventoriaus buvo naudojama labai nedaug. Pakakdavo stalo ir suolų, o rašymui naudota grifelinė lenta. Tik pramokę vaikai pradėdavo vartoti popierių ir rašalą, tačiau plieno plunksnų dar nežinota. Štai keletas duomenų, iliustruojančių to meto situaciją:
| Rodiklis | Duomenys |
|---|---|
| 1821 m. Zarasų parapinėje mokykloje besimokančių mokinių skaičius | 58 mokiniai |
| 1840 m. bendras gyventojų skaičius Zarasuose | 817 gyventojų |
| 1857 m. mokytojų atlyginimas | iki 150 rublių |
Reakcija kiek atslūgo apie 1840 m., kai 1841 m. katalikų dvasininkijai leista mokyti vaikus tikybos ir žemaitiškai, t.y. lietuviškai. Buvo leista steigti parapines mokyklas su dėstomąja lietuvių kalba, tačiau tai dažnai nepadėdavo įtraukti visų vaikų į sistemą, nes po 1863 m. sukilimo švietimo situacija vėl tapo skaudžiausiai paliesta, ypač lietuviška spauda ir mokykla.