Žmogaus asmenybė yra sudėtinga ir daugiasluoksnė, o jos formavimasis - tai nuolatinis procesas, trunkantis visą gyvenimą. Šiame straipsnyje nagrinėjami psichologinės vaiko raidos etapai, remiantis įvairiomis teorijomis ir perspektyvomis. Žmogaus branda - tai nuolatinis ir kintantis procesas, kurio metu vyksta tiek fiziniai, tiek psichologiniai pokyčiai. Nėra aiškios ribos, kada žmogus tampa subrendęs, nes asmenybė vystosi nuolat. Ši raida pereina iš kiekybinės į kokybinę dimensiją, kur asmuo tobulėja be apribojimų.
Vaiko psichologijos specifiką lemia tai, kad vaiko psichika keičiasi labai sparčiai, kiekvienas vaikystės tarpsnis sudaro prielaidą tolesnei psichikos raidai. Vaiko psichikos raida - tai nuoseklus, nenutrūkstamas jo psichinių pažinimo funkcijų (suvokimo, vaizdinių, atminties, mąstymo ir kalbos, vaizduotės, pojūčių) struktūros kitimas ir tobulėjimas išlaikymo, kitimo ir psichinio laiko grįžtamumo rėmuose. Kūdikio ir vaiko raida vyksta etapais. Vaiko smegenys intensyviausiai vystosi pirmaisiais 3 gyvenimo metais.
Erik Erikson (1950) asmenybės raidą apibrėžia kaip visuomenei svarbių uždavinių sprendimą tam tikrais amžiaus tarpsniais. Jo teorijoje teigiama, kad žmogaus ego turi priimti konkrečius uždavinius ir juos spręsti, o sėkmingas krizės išsprendimas sustiprina ego ir paruošia tolimesniems iššūkiams. E. Eriksonas pabrėžė, kad kiekviename raidos tarpsnyje žmogui iškyla specifinių sunkumų ir konfliktų, vadinamų krizėmis, nuo kurių baigties priklauso tolesnis asmenybės formavimasis. Teigiamai įveikus krizę padidėja žmogaus jėgos.
| Amžiaus Tarpsnis | Psichosocialinė Krizė | Sėkmingo Įveikimo Rezultatas | Nesėkmingo Įveikimo Pasekmės |
|---|---|---|---|
| 0-1 metai | Pasitikėjimas vs. Nepasitikėjimas | Viltis, pasitikėjimas | Baimė, nepasitikėjimas, įtarumas |
| 1-3 metai | Autonomiškumas vs. Gėda ir Abejonės | Valia, savarankiškumas | Gėda, abejonės, priklausomybė |
| 3-6 metai | Iniciatyvumas vs. Kaltė | Tikslingumas, iniciatyva | Kaltės jausmas, pasyvumas |
| 6-12 metai | Meistriškumas vs. Menkavertiškumas | Kompetencija, pasitikėjimas | Menkavertiškumas, nepasitikėjimas |
| 12-20 metai | Tapatumas vs. Vaidmenų Sumaištis | Tapatybė, ištikimybė | Vaidmenų sumaištis, neaiškumas |
| 20-25 metai | Intymumas vs. Izoliacija | Meilė, artimi santykiai | Izoliacija, vienišumas |
| 26-64 metai | Produktyvumas vs. Stagnacija | Rūpestingumas, produktyvumas | Stagnacija, beprasmybė |
| 65+ metai | Integralumas vs. Neviltis | Išmintis, ramybė | Neviltis, depresija |

Mokyklinis amžius nuo 6 m. iki 12 m. - tai meistriškumo ugdymo laikas. Šiame amžiaus tarpsnyje formuojasi žmogaus kompetencija ir suvokimas "man - sekasi". Vaikas palieka namų aplinką ir tampa kitos aplinkos - kolektyvo dalimi. Atsiranda kiti ugdytojai - mokytojai, pedagogai ir kiti vertintojai - draugai. Vaikas mokosi, kad norint įgyti teigiamą įvertinimą, reikia atlikti tam tikrus uždavinius - pvz., išspręsti tinkamai matematikos uždavinį. Pavykus, stiprėja meistriškumo jausmas ir savo vertės pajutimas. Priešingu atveju vyksta menkavertiškumo krizė. Neišsprendus šios krizės gali tapti sunku pasirinkti profesiją. Jei vaikas sėkmingai įveikia mokyklinius uždavinius, jis jaučiasi kompetentingas ir pasitikintis savimi. Tačiau, jei jam nuolat nesiseka, jis gali jausti menkavertiškumą ir abejoti savo gebėjimais.
Jaunystė nuo 12 m. iki 20 m. Šiuo periodu formuojasi žmogaus identitetas. Jaunuolis šiame etape prisiima lyties vaidmenį, mokosi šio vaidmens atributų. Neišsprendus, žmogus susiduria su vaidmenų sumaišties krize. Šios krizės neįveikus, vėliau gali būti sunku priimti visuomenės moralę, etiką, neįprasmintas vertybės, kyla sunkumai su ištikimybe partnerystėje ir šeimoje. Paauglystėje jaunuoliai siekia suprasti, kas jie yra ir kokie jų vaidmenys visuomenėje. Jie eksperimentuoja su skirtingais vaidmenimis ir vertybėmis, kad susiformuotų savo identitetą. Jei paaugliui nepavyksta susiformuoti aiškaus identiteto, jis gali susidurti su vaidmenų sumaištimi ir nežinoti, kas jis yra. Plačiai žinomoje psichodinaminėje Eriko Eriksono (1963) raidos teorijoje paauglystės (12-18 m.) amžiaus tarpsnis apibūdinamas kaip savojo tapatumo atradimo siekis ir vaidmenų sumaištis.
Šiuo laikotarpiu vaikai tampa vis labiau nepriklausomi ir sprendžia savasties, individualumo klausimus. Jiems svarbu pažinti save ir intensyviai tyrinėti savąjį identitetą, priimti asmenines vertybes, įsitikinimus, tikslus. Dėl šių paieškų keičiasi santykiai šeimoje, mokykloje, draugų grupėse. Gebėjimas konfrontuoti savo autoritetams, tapimas savarankiškesniu, savo ribų įtvirtinimas ir atsiskyrimas nuo tėvų yra vienas pagrindinių paauglystės siekinių. Skirtingi savasties vaidmenys išbandomi eksperimentuojant, tad kartais paauglių elgesys gali būti itin kontrastingas. Aprašyti raidos procesai yra natūralūs, jie padeda išmoktos vaikiškos moralės tiesoms peraugti į gyvą suaugusio asmens etiką, formuoja vidinius įsitikinimus ir vertybes. Jei raidos procesas sklandus, vaidmenys tarpusavyje integruojami į vientisą tapatumą, nebelieka sumaišties, išryškėja gyvenimo kryptis, vyrauja pusiausvyros, saugumo ir laimės jausmas. Iš kitos pusės, jei ši raidos stadija klostosi nesėkmingai, gyvenime įsivyrauja vaidmenų sumaištis.
Pažintinė žmogaus veikla prasideda nuo pojūčių, suvokimų, vaizdinių ir pereina į mąstymą. J. Piaget atliko vaiko protinės raidos stebėjimus, ypatingą dėmesį skyrė pažintiniams procesams - mąstymui, kalbai, suvokimui, atminčiai, dėmesiui. J. Piaget teigė, jog vaiko protas tobulėja pereidamas keletą stadijų - nuo paprastų naujagimio refleksų iki suaugusio žmogaus abstraktaus mąstymo. Mąstydamas vaikas tiria aplinką, analizuoja, konstatuoja, apibendrina, daro išvadas, sprendžia.
Vaikai pradeda logiškai mąstyti apie konkrečius įvykius, mokosi suprasti konkrečias sąvokas, atlikti aritmetines operacijas. Vaikas supranta ir taiko logines operacijas ir principus savo patirčiai ar suvokimams paaiškinti. Konkrečių operacijų stadijos metu plėtojami protiniai gebėjimai. Pirma vaikas mąsto visumos suvokimo būdu, vadinasi jis mąsto sinkretiškai. Antra kaip vaikas mąsto ir mato pasaulį taip, jis jį ir piešia, vadinasi jo mąstymas realistinis. Šioje stadijoje vaikui reikia konkrečių pavyzdžių, kad padėtų sudaryti mąstymo sąsajas.
Šiuo laikotarpiu nuo konkretaus mąstymo pereinama prie abstraktaus. Paauglys dažnai pervertina savo naują sugebėjimą ir yra linkęs manyti, kad niekas taip gerai ir giliai nesupranta vykstančių pasaulyje procesų kaip jis. Supranta, kad yra daug atsakymų į vieną klausimą ir daug klausimų kiekvienam atsakymui. J. Piaget nuomone galutinis mąstymo raidos tikslas yra jo visiška loginė pusiausvyra, kuri yra pasiekiama tik formalaus operacinio mąstymo stadijoje. Susiformavus formaliam operaciniam mąstymui, pasiekiamas aukščiausias mąstymo lygis. Didėja sugebėjimas abstrakčiai mąstyti. Pereinama prie formalių operacijų, t.y. sąvokomis ir idėjomis. Jau 14 m. mokiniai pradeda pagrįsti savo mintis logiškai.

Vienas iš svarbiausių vaiko vystymosi procesų yra kalbos raida. Kalbos įgūdžiai formuojasi ankstyvoje vaikystėje ir ikimokykliniame amžiuje. Vaiko kalbai įtakos turi sveikatos būklė, aplinka, auklėjimo šeimoje ar ugdymo įstaigoje ypatumai. Kalba yra praktinis sugebėjimas reikšti žodžiais savo mintis. Vaiko mąstymo raida ir kalba yra viena su kita susijusi, kalba vaikui yra minčių perteikimo būdas. Kuo aplinka palankesnė, tuo geresnės sąlygos vaiko kalbos raidai.
Išmokti kalbėti vaikui padeda supantys žmonės, tai vyksta bendros vaiko ir suaugusiojo veiklos dėka. Nuo egocentrinės kalbos prie socializuotos pereinama pamažu, ne staiga. Sulaukus 7 - 8 metų amžiaus vaikas geba nuosekliai išdėstyti pasakojimus ir aiškinimus. Jaunesniajame mokykliniame amžiuje kalba vis tobulėja. Mokymasis skaityti ir rašyti pertvarko vaiko suvokimą ir mąstymą.

Paauglystės laikotarpis (12-18 m.) apibūdinamas kaip savojo tapatumo atradimo siekis ir vaidmenų sumaištis. Šiuo laikotarpiu vaikai tampa vis labiau nepriklausomi ir sprendžia savasties, individualumo klausimus. Gali ištikti autoritetų krizės, nusivylimas jais, nes paauglystėje pradedama abejoti, kritiškai vertinti vyresniųjų elgesį, komunikaciją ir perduodamas tiesas, jautriai reaguojama į neteisybę bei prieštaravimus. Santykiai su tėvais, kuriais mažesni vaikai pasitiki savaime ir kurių klauso nekeldami klausimų, paauglystėje patiria daugiausiai trinties ir perversmų.
Gebėjimas konfrontuoti savo autoritetams, tapimas savarankiškesniu, savo ribų įtvirtinimas ir atsiskyrimas nuo tėvų yra vienas pagrindinių paauglystės siekinių. Skirtingi savasties vaidmenys išbandomi eksperimentuojant, tad kartais paauglių elgesys gali būti itin kontrastingas.
Pastaraisiais dešimtmečiais pastebimas fizinės akceleracijos procesas - vaikų bei paauglių fizinio brendimo greitėjimas, lyginant su ankstesnėmis kartomis. Kita vertus, mąstymo raida lyginant su praeities kartomis lėtėja. Tai paaiškinti galima tuo, kad vaikai ilgiau išlieka priklausomi nuo tėvų, yra ilgiau finansiškai išlaikomi, patiria mažiau gyvenimo nepatogumų, dėl kurių reiktų kovoti, neugdo savarankiškumo. Išmaniųjų technologijų populiarėjimas leidžia greičiau pasiekti reikalingą informaciją, įdedant mažiau pastangų. Vyksta mažiau socialinių sąveikų - nuo pat mažens vaikai su bendraamžiais rečiau žaidžia vaidmenų ar sportinius žaidimus, nes šuos keičia kompiuteriniai žaidimai. Taip įgyjama mažiau gyvenimiškos patirties.
Kalbant apie kūniškus pokyčius ir jų keliamus emocinius iššūkius, daliai vaikų jie prasideda gana staigiai ir greitai, greičiau nei įmanoma juos įsisąmoninti ir priimti. Kūnui keičiantis vaikai patiria nepatogumo, gėdos, pasimetimo jausmus, gali nuvertinti savo išvaizdą ar skirti labai daug laiko grožio ritualams. Pastarieji padeda lengviau išbūti būsenoje, kurios nekontroliuoji, padeda pažinti savo kūną ir su juo susidraugauti. Tėvų požiūris į šiuos klausimus gali padėti arba dar labiau apsunkinti paauglio kūno pokyčių priėmimo procesą.
Svarbu suprasti išvaizdos klausimų jautrumą ir gerbti asmeninę paauglio erdvę, negalima pašaipiai komentuoti lūžinėjančio dėl mutacijos balso, atsirandančio plaukuotumo, apvalėjančių klubų ar kitų lytinės brandos požymių. Šiuo laikotarpiu itin svarbu stiprinti tarpusavio vaikų ir tėvų ryšį, kad, esant poreikiui, suaugęs būtų prieinamas pokalbiui bet kokiomis temomis. Bet kokia kritika vaiko išvaizdai ar aprangai turėtų būti išsakoma nesumenkinant jo orumo - švelniai ir išmintingai. Kiekvienas bręstantis asmuo rizikingas situacijas gali numatyti, jei įsiklauso į savo širdį. Apskritai, kuklumas ar drovumas neturėtų būti siejami su nepasitikėjimu savimi, suvaržymais ar saviraiškos apribojimais.
Šiuolaikiniai paaugliai susiduria su specifinėmis problemomis, nes lytiškai bręsti pradeda anksti, o emociškai, protiškai, dvasiškai subręsta bent dešimtmečiu vėliau. Be to, viešoje erdvėje jie mato daug seksualizuotos informacijos, erotinio turinio, kas taip pat veikia jautrų jauno žmogaus mąstymą. Visa tai susiję su įvairiomis rizikomis: per anksti pradėti romantinius santykius, dar negebant išsaugoti ir puoselėti ilgalaikio ryšio, nenumatyti galimų pasekmių, būti emociškai sužeistam, pradėti lytinį gyvenimą, neplanuotai pastoti, užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis ir kt.

Tėvai atlieka svarbų vaidmenį visuose vaiko raidos etapuose. Jie turi užtikrinti vaiko saugumą, patenkinti jo poreikius, skatinti autonomiją, iniciatyvumą, meistriškumą, tapatumo paieškas, intymumo ugdymą, produktyvumą ir integralumą. Svarbu atliepti į vaiko poreikius, suprasti jo jausmus ir padėti jam įveikti sunkumus. Vaikystėje susiformuoja beveik visi pagrindiniai žmogaus asmenybės bruožai ir charakterio savybės, išskyrus tuos, kurie atsiranda tik tam tikrame amžiuje palaipsniui įgyjant gyvenimo patirtį. Tėvai yra pirmieji mažylio auklėtojai ir mokytojai, todėl jų vaidmuo neabejotinai yra svarbiausias. Jeigu šeimoje dominuoja meilė, gerumas, savitarpio supratimas, rūpestis, mažylis bus imlesnis auklėjimo poveikiui, ramesnis, emociškai stabilesnis, jausis saugus. Trūkstant bendravimo su motina vaiko psichinė raida gali sutrikti.
Mama perteikia kūdikiui pasitikėjimą supančiu pasauliu, o tėtis - sąryšį su juo. Mamos meilė yra besąlyginė, ji padeda suformuoti vaiko pasitikėjimą savimi. Tėvo meilė remiasi šiek tiek kitais principais: motyvuoja vaiką veikti, siekti, nugalėti. Tėvas yra mylimas ne dėl jo tėvystės, o dėl jo santykių su vaiku. Mama sukuria jaukų saugų pasaulį, kur atspėjami ir įvykdomi mažylio norai, padedama ir nieko nereikalaujama. Tėvas pateikia savąjį pasaulį, kur kiekvienas atsakingas už save, kur yra nežinia, rizika ir sėkmė, o meilė skiriasi nuo mamos meilės. Tėvas duoda vaikui kur kas daugiau erdvės judėjime ir neskuba, kaip mama vaikui susidūrus su netikėtumu, būti šalia kad apgintų. Tėvas vaikui asocijuojasi su tvirtumu, stabilumu, disciplina, tvarka, kaip mama - su švelnumu, rūpestingumu, šiluma, besąlygiška meile. Abu gimdytojai drauge suformuoja vaikui pasaulio pilnatvės, užbaigtumo įvaizdį. Tėvas ne tik gimdytojas, bet ir vyro pavyzdys. Mažyliui labai svarbus tėvo artumas, nes tarp jo ir tėvo yra savotiška distancija, kuri atėjus laikui leis atžalai atsiskirti nuo tėvų ir pradėti gyventi savarankiškai. Berniukas mato tėvo pavyzdį, koks turi būti vyras ir tuo pačiu įgauna vyriškas savybes. Per tėvo santykį su mama jis formuoja suvokimą, kaip reikia elgtis su moterimi. Mergaitė žino savo vertę, pasitiki savimi ir kitais, geba priimti stipriosios lyties rūpestingumą.

Šiuolaikinių tyrimų išvados parodo, kad tėčio (arba tiesiog vyro) nebuvimas šeimoje gali rimtai sutrikdyti psichologinę bei socialinę vaiko raidą. Galimi intelekto sričių vystymosi sutrikimai, apsunkintas lyčių suvokimas (identifikavimas) bei bendravimas su priešingos lyties asmenimis. Berniukui, augusiam be tėvo, nesusiformuoja pilnavertis vyriško elgesio modelis. Jo elgesys tampa artimesnis moteriškam, arba, priešingai, susiformuoja perdėtai vyriškas modelis: šiurkštus, agresyvus, žiaurus. Ateityje tai apsunkina šeimos sukurimą bei santykius su savo vaikais. Tokie berniukai turi mažiau pasitikėjimo savimi, sunkiau susitvardyti, mažiau linkę siekti tikslų.
Edipo kompleksas pasireiškia vaikams nuo 3 iki 5 metų. Berniukas jaučia nesąmoningą seksualinę trauką mamai, o tėvui pavydi mamos ir jaučia priešiškumą. Tėvai turi suprasti, kad tai viena svarbiausių vaiko asmenybės formavimosi krizių. Tiek mama, tiek tėtis turi kantriai paaiškinti vaikui, kad mama yra tėčio žmona, o kai sūnus užaugs, jis irgi susiras žmoną. Tikslinga sukurti tam tikrą distanciją tarp savęs ir vaiko, kuri reikštų ne jo jausmų atstūmimą, bet švelnią įtaigą, jog suaugusiųjų santykiai - tai jų „laukas“, kuris bus jam prieinamas kuomet užaugs. Abiems tėvams svarbu rodyti meilę ir supratimą mažajam.
Geštalto krypties psichoterapeutės, kūno terapeutės Inga Barakūnienė ir Laura Ragulskytė - Pavliuk yra EMBO terapijos Lietuvoje įkūrėjos. Savo užsiėmimuose specialistės naudoja meditacijos, jogos, psichoterapijos pratimus, taip pat remiasi „Bodynamic“ idėjomis. Su EMBO terapijos įkūrėjomis Inga Barakūniene ir Laura Ragulskyte - Pavliuk galima susisiekti pakalbėti apie sąmoningą ir pozityvų vaiko auginimą, remiantis jo 7 raidos etapais nuo gimimo iki 12 metų. Šie septyni raidos tarpsniai atėjo iš „Bodynamic“ metodo („Bodynamic“- tai kūno terapijos kryptis, kurios autorė - danė Lisbeth Marcher).
Net pastebėjus, kad vaikas vystosi šiek tiek lėčiau nei jo bendraamžiai, nereikia pulti į paniką. Raidos vertinimą atlieka psichologai, kurių išvados gali būti antrinio ir tretinio lygio. Vertinant vaiko raidą, apimami įvairūs jos etapai, neišskiriant kažkurio individualiai - motorikos, kalbos ir komunikacijos, pažintinės, emocinės ir socialinės sritys, buitinių ir higieninių įgūdžių formavimasis ir kt. Vaikų vystymosi seka yra vienoda, skiriasi tik tam tikrų įgūdžių įgijimo laikas. Raidos vertinimo metodikos yra sukurtos atlikus sudėtingas ir ilgas studijas, parenkamos pagal vaiko amžių, raidos sutrikimą, fizines galimybes, raidos tyrimo tikslus. Vertinimą atlieka psichologai, bet jie neapsiriboja tik intelekto ar kai kurių psichinių pažinimo procesų įvertinimu, vaiko raida vertinama kompleksiškai. Labai svarbu, kad kartu tyrime dalyvautų ir tėvai.

Įvertinus vaiko motorinę raidą, nustatomas vadinamasis motorinis amžius. Jo santykis su biologiniu amžiumi, padaugintu iš 100, vadinamas motoriniu koeficientu (MQ). Jei vaiko MQ daugiau kaip 70, laikoma, kad motorinė raida yra normali, jei MQ yra tarp 50 ir 70, laikoma, kad motorinė raida sutrikusi ir tokį vaiką reikia atidžiai stebėti. Tikėtina, jog daugelio šių vaikų motorinė raida normalizuosis savaime ar suteikus nedidelę pagalbą.
Raidos sutrikimas nėra liga. Tai tik būklė, kurią stabilizavus, galima gyventi įprastą gyvenimą. Iki septynių metų vaikams nėra tokios diagnozės, kaip protinis atsilikimas. Protinio atsilikimo diagnozė atsiranda apie 7 metus. Dėl švietimo pagalbos kreipkitės į darželį, mokyklą ar kitą įstaigą, kurią lanko (lankys) jūsų vaikas.
Žmogaus raidos procesą lemia daugelio veiksnių visuma, o svarbiausias iš jų - ugdymas. Tinkamos ugdymo sąlygos ir palanki gyvenimo aplinka sudaro prielaidas vaiko įvairiems gabumams tobulėti. Išlavinta kalba skatina ir plėtoja mąstymo procesus, skatina kūrybingumą, vaizduotę, formuoja ir padeda išsiskleisti vaiko individualybei, ugdo estetinį skonį, aktyvina vaikus, padeda išreikšti mintis, jausmus, bendrauti ir bendradarbiauti.
