Žygimantas Augustas: paskutinis Gediminaitis ir Liublino unijos kūrėjas

Žygimantas II Augustas, arba Zigmantas II Augustas (lenk. Zygmunt II August, 1520 m. rugpjūčio 1 d. - 1572 m. liepos 7 d.), buvo Lenkijos karalius (1548-1572) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1544-1572). Jo valdymo metu Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susijungė, sudarydamos konfederaciją - Abiejų Tautų Respubliką. Žygimanto Senojo ir jo antrosios žmonos Bonos Sforcos sūnus, jis buvo paskutinis valdovas iš Gediminaičių dinastijos.

Ankstyvasis gyvenimas ir tapimas valdovu

Žygimanto Senasis rūpinosi, kad po jo mirties jo palikuonis paveldėtų sostą. Motinos rūpesčiu, būdamas 2 metų, 1522 m. Žygimantas Augustas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo buvo paskelbtas sosto įpėdiniu. 1529 m. motinai intrigomis palenkus į savo pusę diduomenę, ir Žygimantui Senajam sutikus patvirtinti Pirmajį Lietuvos statutą, dar labiau praplėtusį bajorijos teises, vos 8 metų Žygimantas Augustas buvo paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. 1529 m. spalio 18 d. Vilniaus arkikatedroje jis buvo paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o 1529 m. Piotrkove vykusiame seime jis buvo išrinktas ir Lenkijos karaliumi, kad nenutrūktų dinastinis ryšys tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės. 1530 m. vasario 20 d. Krokuvoje jis buvo vainikuotas Lenkijos karaliumi, užsitikrino sosto paveldėjimą. Lenkijos karaliumi jis buvo išrinktas su sąlyga, kad sieksiąs Lietuvos ir Prūsijos prisijungimo prie Lenkijos karūnos.

Apie tai, kad Lietuvos didysis kunigaikštis per mažai gyvenąs Lietuvoje, buvo pareikšta Žygimantui Senajam per specialią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo nusiųstą delegaciją (1538 m.). Dėl to Žygimantui Senajam 1543 m. kilo mintis jau 23 metus turinčiam jo įpėdiniui pavesti valdyti Lietuvą. Lietuvos didikams tokia idėja tiko. Jie norėjo Vilniuje turėti valdovo dvarą ir apsisaugoti nuo lenkų šlėktų kišimosi į Lietuvos reikalus. Savarankiškai valdyti Lietuvą Žygimantas Augustas pradėjo nuo 1544 m., apsigyvendamas Vilniuje kaip Lietuvos didysis kunigaikštis. Jam atiteko visa valdžia Lietuvoje, o Žygimantas Senasis pasiliko tik iždo ir užsienio reikalus. Faktiškai LDK valdė nuo 1544 m. (4 metus rezidavo Vilniuje), o nuo 1548 m. jis tapo visateisiu abiejų valstybių vadovu. Tuo metu Lietuvoje susikūrė Alberto Goštauto vadovaujama partija, reikalavusi didesnio atsiribojimo nuo Lenkijos karalystės. Tai stiprino LDK savarankiškumą nuo Lenkijos, ketinta Žygimantą Augustą vainikuoti Lietuvos karaliumi.

Tapęs faktiniu Lietuvos valdovu, Žygimantas Augustas įkūrė Vilniuje didelį dvarą. Prie pilies kalno buvo baigti tėvo pradėti statyti renesanso stiliaus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai. Juo sekdami ponai prisistatė Vilniuje daugybę rūmų. Tuo metu Vilniuje buvo gausu italų statybininkų ir mokslininkų humanistų. Žygimantas Augustas čia buvo surinkęs daug meno turtų ir didelę biblioteką, kurią vėliau padovanojo jėzuitų kolegijai.

Asmeninis gyvenimas ir santuokos

Žygimantas Augustas buvo vedęs tris kartus ir nė vienoje santuokoje neturėjo vaikų. Karaliaus įpėdinio klausimas buvo labai svarbus tiek šalies protestantams, tiek katalikams, ypač dėl bevaikiškumo, kuris kėlė paveldėjimo krizės grėsmę.

Pirmąja jo žmona tapo imperatoriaus Ferdinando I duktė Elžbieta Habsburgaitė (1526-1545). 1538 m. birželio 16 d. buvo pasirašyta politinio pobūdžio vedybinė sutartis su ja, o susituokė jie 1543 m. gegužės 6 d. Deja, Elžbieta netrukus mirė, 1545 m. birželio 15 d.

Tuo metu, greta didžiojo kunigaikščio rūmų, buvusiuose Radvilų rūmuose, gyveno jauna graži našlė Barbora Radvilaitė Goštautienė. Žygimantas Augustas karštai ją įsimylėjo. Barboros brolis Mikalojus Rudasis ir jos pusbrolis Mikalojus Juodasis atvyko vieno pasimatymo metu. Jie pareikalavo, kad Žygimantas Augustas vestų Barborą, nes esą plintančios kalbos žeminančios jų šeimos garbę. Žygimantas Augustas su tuo sutiko, ir netrukus, pakvietus kunigą, slapta įvyko jungtuvės (1547 m.). Jose dalyvavo tik patys Radvilos ir jų giminaitis Kęsgaila.

Nors Radvilos tada jau buvo galingiausia Lietuvos ponų šeima, vestuvėms priešinosi tiek Žygimanto Augusto tėvas, tiek Lenkijos ir Lietuvos ponai, nes niekam negalėjo patikti valdovo susigiminiavimas su ponų šeima. Dėl to apie jungtuves nieko nebuvo skelbiama. Žygimantas Augustas, nuvykęs į Krokuvą, pareiškė tėvui norįs vesti Barborą, tačiau nesulaukė palaikymo. Jo motina Bona stengėsi paveikti savo šalininkus Lenkijoje ir Lietuvoje, kad jie irgi laikytųsi neigiamo nusistatymo. Žygimantui Augustui grįžus į Lietuvą, savo protestą pareiškė Lietuvos didikai. Barbora tuo tarpu gyveno Radvilų dvare Dubingiuose. Gavęs žinią apie tėvo mirtį (1548 m. balandžio 1 d.), Žygimantas balandžio 17 d. įsakė atlydėti žmoną į Vilnių. Čia ji buvo iškilmingai sutikta ir pripažinta didžiąja kunigaikštiene. Reikėjo dar gauti Lenkijos sutikimą.

Tuoj po Barboros paskelbimo savo žmona, Žygimantas Augustas pasiuntė pusbrolį Joną apie tai pranešti motinai Bonai ir kartu pareikšti užuojautą dėl tėvo mirties. Bona buvo griežčiausiai nusistačiusi prieš Barborą. Sūnui su Barbora atvykstant į Lenkiją, ji pasišalino su dukterimis į Mozūrus. Jos kurstomi lenkai griežčiausiai reikalavo, kad Žygimantas Augustas skirtusi su Barbora, nes vedybos esančios nelygios. Tačiau užsienio valdovai dėl to neparodė jokio nepasitenkinimo. 1548 m. lapkričio mėn. susirinkusiame seime taip pat reikšti reikalavimai Žygimantui Augustui atsisakyti santuokos su Barbora, nors prieš seimą Augustas stengėsi palenkti savo pusėn kuo daugiau įtakingų Lenkijos didikų. Žygimantas Augustas griežtai atsisakė. Po dvejų metų lenkai pagaliau nusileido ir 1550 m. Barbora Radvilaitė buvo karūnuota Lenkijos karaliene ir Lietuvos didžiąja kunigaikštiene. 1551 m., būdama 31 metų amžiaus, pakirsta sunkios, manoma, kad onkologinės (gimdos arba gimdos kaklelio vėžio) ligos, Barbora mirė. Ji buvo palaidota katedros rūsyje, greta pirmosios Žygimanto Augusto žmonos - Elžbietos. Žygimantui Augustui Barboros mirtis padarė didelę įtaką.

Po antrosios žmonos mirties Žygimantas Augustas tikėjosi susilaukti įpėdinio ir ieškojo žmonos. Norint užkirsti kelią galimai Habsburgų Šventosios Romos imperijos ir Rusijos sąjungai, buvo pasirinkta pirmosios žmonos sesuo, našlaujanti Mantujos kunigaikštienė Kotryna Habsburgaitė. Trečioji Žygimanto Augusto žmona, imperatoriaus Ferdinando I duktė Kotryna Habsburgaitė, ištekėjo už jo 1553 m. liepos 31 d. Su ja Žygimantas Augustas vaikų neturėjo ir nuo 1562 m. jų santykiai atšalo. Kotryna Habsburgaitė mirė 1572 m. Nors protestantai tikėjosi, kad karalius išsiskirs ir ves dar kartą, sukeldamas santykių su Roma krizę, tokio žingsnio Žygimantas Augustas nežengė. Su savo favoritėmis Barbara Gižanka ir Ana Zajončkovska karalius vaikų taip pat neturėjo.

Valdymo reformos ir vidaus politika

Valdant Žygimantui Augustui buvo stiprinama Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžia. Jis XVI a. viduryje vykdė Valakų reformą, reglamenavo valstybinių dvarų tvarką, o 1559 m. atliko valstybinių girių reviziją. 1564-1566 m. buvo vykdoma LDK teisminė-administracinė reforma, o 1566 m. patvirtintas II Lietuvos Statutas.

Valakų reforma sustiprino žemvaldžių padėtį, padidindama pajamas, bet susilpnino miestiečius, o valstiečius apskritai įbaudžiavino ir nustūmė nuo švietimo. Anot tarpukario istoriko Adolfo Šapokos, Žygimanto Augusto darbai LDK buvo labai reikšmingi. Jo laikais įvyko ne tik persivertimas iš užplūdusio protestantizmo atgal į katalikybę, ne tik pradėjo kilti švietimas (jėzuitai ėmė kurti mokyklas), bet įvyko daug pakitimų tiek valstybės santvarkoje, tiek visuomenėje, tiek ūkyje. Buvo įvykdyta Valakų reforma, bajorija gavo lenkiškus savivaldybės organus ir teismus, buvo sudaryta unija su Lenkija. Kiek kitaip mano dabartiniai istorikai, kurie atkreipia dėmesį, kad lietuviško švietimo poreikis ir knygų leidyba lemtingai atsiliko nuo lenkiško, o tai suintensyvino raštingų Lietuvos gyventojų kultūrinę polonizaciją.

Žygimanto Augusto valdymo laikotarpiu Lenkijoje ir Lietuvoje buvo toleruojamas protestantizmas, plito Reformacija. Reziduodamas Vilniuje, savo dvare jis globojo humanizmo, renesanso ir reformacijos šalininkus, literatus, mokslininkus, menininkus.

Užsienio politika ir Livonijos karas

XVI a. viduryje Livonijos ordino įtaka ėmė silpnėti, plintant protestantizmui. Žygimantas Augustas nusprendė užkariauti ordiną, kad jis nepatektų į Maskvos didžiosios kunigaikštystės rankas. Magistras Johanas Fiurstenbergas buvo pasiryžęs ginti Livonijos ordino nepriklausomybę, tačiau neturėjo pajėgų. 1557 m. Pasvalyje tarp Livonijos ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės buvo sudaryta karinės sąjungos bei gynybinė sutartis. 1559 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seime Vilniuje buvo pasirašyta nauja sutartis, pagal kurią Žygimantas Augustas apsiėmė ginti Livoniją. Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės kariai skersai ir išilgai žygiavo po visą Livoniją, juos sulaikė tik atvykusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė.

Vykdyti sutarties į Livoniją buvo išsiųstas galingiausias iš to meto LDK didikų ir sumaniausias politikas, kancleris Mikalojus Radvila Juodasis. Jis įgijo livoniečių pasitikėjimą ir įkalbėjo juos sudaryti sąjungą su LDK. Nepaisant to, atvykę į Vilnių, Livonijos delegatai pareiškė Žygimantui Augustui ketinantys sudaryti sąjungą ne tik su LDK, bet ir su Lenkijos karalyste. Jie tikėjosi, kad tik abi valstybės galės apginti nuo Maskvos. Po ilgų derybų 1561 metais buvo sudaryta sutartis, pagal kurią Livonijos konfederacija pasidavė Žygimantui Augustui. 1561 m. Žygimanto Augusto ir LDK globai pasidavė Livonijos ordino magistras ir Rygos arkivyskupas. Panaikinus Kryžiuočių ordino valstybę, 1561-1562 m. dalis jo žemių prijungta prie LDK (nuo 1569 m. Abiejų Tautų Respublika, ATR).

Naujasis Maskvos kunigaikštis Jonas IV Rūstusis pasirodė esąs gabus valdovas. Kaip ir jo pirmatakai, siekdamas sujungti savo valdžioje visas rusiškąsias žemes, jis pirmasis pasivadino Maskvos caru. Lietuva šito titulo nepripažino ir tebetitulavo jį Maskvos kunigaikščiu. Karo su Maskva nebuvo tol, kol Lietuva nestojo ginti Livonijos ordino, mat vis buvo pratęsiamos dar Žygimanto Senojo laikais (1537 m.) pasirašytos paliaubos. Kai Livonija Pasvalyje sudarė su Lietuva sutartį (1557 m.), caras Jonas IV tuojau paskelbė Livonijai karą, o 1559 m. Livonijai pasidavus Žygimantui Augustui, Lietuva stojo jos ginti. 1560 m. prasidėjęs karas dėl Livonijos Lietuvai nesisekė. 1562 m. milžiniška Maskvos kariuomenė įsiveržė į pačią Lietuvą ir užėmė Polocką (1563 m.), bei prisiartino prie etnografinių Lietuvos žemių. Tačiau toliau žygiuoti jai jau nebesisekė. Etmonas Mikalojus Radvila Rudasis 1564 m. pradžioje sumušė caro kariuomenę ties Ula (prie Polocko). 4 000 lietuvių sumušė apie 30 000 maskvėnų, kita Maskvos armija, sužinojusi apie pirmosios pralaimėjimą, pabėgo be kovos, palikdama didelį grobį.

Žygimanto Augusto politikos planuose Karališkajai Prūsijai ir Prūsijos kunigaikštystei teko svarbi vieta. Plečiantis nesutarimams su Maskva ir numatant jos siekį plėsti įtaką Baltijos jūros regione, Prūsiją Žygimantas Augustas laikė pradine baze Baltijos jūros politikai realizuoti, kaip priešpriešą karui Livonijoje. Stiprinant Lenkijos įtaką prie Baltijos buvo ieškoma galimybės sudaryti sąjungą su Švedija ir susigiminiuoti su Vazų dinastija. Žygimantas Augustas stengėsi į savo pusę palenkti Vakarų Pamario kunigaikščius, su jais 1552 m. Gdanske sudarė sutartį. Jis mėgino Pamario kunigaikštį Joną Friedrichą, vėliau jo brolį Barnimą apvesdinti su savo seserimi Ona, palaikyti gerus santykius su svainiu, Braunschweigo kunigaikščiu Henriku Jaunesniuoju. Taip Žygimantas Augustas mėgino tarp imperijos kunigaikščių įgyti sau palankių žmonių. Iš pradžių Žygimantui Augustui buvo ištikima Lenkijos autonominė provincija Karališkoji Prūsija: ji pabrėžė priklausomybę karaliui, bet ne ATR. Turtingi Prūsijos miestai (Gdanskas, Torunė, Elbingas) noriai teikdavo karaliui paskolas. Gdansko kariuomenė ir karo laivynas Žygimanto Augusto vardu faktiškai valdė Baltiją. Žygimantas Augustas siekė Karališkosios Prūsijos ir Varmės unijos su Lenkija. Tam pritarė Karališkosios Prūsijos bajorija, bet prieštaravo didieji miestai (Gdanskas, Torunė, Elbingas) ir Prūsijos didikai (susikūrė Gdansko ir Prūsijos didikų sąjunga). Prūsijos kunigaikštystė siekė išlaikyti gerus santykius su Lenkija, stiprindama savo įtaką Lenkijos užsienio politikai. Nuo 1552 m. Prūsijos kunigaikštis Albrechtas bendradarbiavo su Žygimantu Augustu kuriant Livonijos prijungimo prie Lenkijos planą. 1563 m. susirgus kunigaikščiui Albrechtui politikos valdymą šalyje perėmė žmonės, siekę apriboti Prūsijos luomų įtaką ir susilpninti kunigaikštystės leninę priklausomybę nuo Lenkijos, visgi Žygimantas Augustas padėtį stabilizavo. 1562 m. į Lenkiją inkorporuotos turėjusios autonomijos statusą Osvencimo ir Zatoro kunigaikštystės. 1563 m. Žygimantas Augustas pripažino Hohenzollernams paveldėjimo teisę į Prūsijos kunigaikštystės, kuri buvo Lenkijos vasalas, sostą. Žygimantas Augustas stiprino ATR įtaką Baltijos jūros regione, bet tai kirtosi su Gdansko interesais. Žygimanto Augusto laikais LDK palaikė gerus santykius su Krymo chanatu, nuo 1566 m. - su Turkija, nuo 1568 m. - su Švedija.

Liublino unija

Iš pradžių Žygimantas Augustas priešinosi LDK unijai su Lenkija, tikėdamasis savo įpėdiniams palikti sostą. Jam darė įtaką didikai Radvilos, siekę išlaikyti LDK savarankiškumą. Dar 1530 m. Lenkijos didikai sutiko su Žygimanto Augusto karūnavimu su sąlyga, kad į Lenkiją bus inkorporuotos Lietuva ir Prūsija. Glaudesnei unijai nuolat prieštaravo Lietuvos didikai. Tačiau didėjant ponų galiai ir plečiantis Livonijos karui (1553-1583), Žygimantas Augustas jau siekė Lenkijos ir LDK unijos. Kai 1562 m. caras Jonas IV pradėjo pulti Lietuvos žemes, unijos klausimas pasidarė ypač opus. Bajorija nebenorėjo kariauti ir, tikėdama, kad jai padės Lenkija, reikalavo su ja unijos.

1563 m. lapkričio 1 d. į Lenkijos seimą Varšuvoje Žygimantas Augustas pakvietė ir Lietuvos delegaciją derėtis dėl unijos. Po ilgų derybų tebuvo susitarta tik kai kuriais klausimais ir buvo surašytas specialus to susitarimo aktas (neišspręsti klausimai buvo atidėti vėlesniam laikui). Varšuvos seime derybos užtruko iki 1564 m. vasario 22 d. (lietuviams išvažiavus, lenkų seimas dar posėdžiavo iki kovo 23 d.). Ginčai buvo itin karšti. Ypač griežtai lietuviai ėmė ginti savo teises, gavę žinią apie laimėjimą ties Ula. Jie reikalavo sau visiško savarankiškumo, sutikdami tik su bendru valdovu. Jie sutiko atvažiuoti ir į bendrus seimus, bet tik tada, kai bus reikalinga pačiai Lietuvai, ir jokiu būdu nenorėjo išsižadėti savo atskiro seimo. O karas su Maskva tebevyko.

Pagrindinės derybos dėl unijos prasidėjo 1569 m. sausį Liubline, kur atvyko visas LDK Seimas, Lenkijos karalystės Seimas ir Senatas, o pasibaigė liepos 1 d. Derybų dėl Liublino unijos metu, Žygimantas Augustas buvo visiškai pasidavęs lenkų spaudimui. 1568 m. lietuvių delegacijai Žygimantas Augustas buvo išdavęs privilegiją su pažadu apsaugoti Lietuvos valstybę, o nutarimus laikyti galiojančius tik su Lietuvos antspaudais. Bet 1569 m. vasario 28 d., lenkams atkakliai primetant Lietuvos inkorporaciją reiškiančias sąlygas, Žygimantas Augustas paskelbė išspręsiąs unijos reikalą pagal lenkų projektą. Laužydamas priesaiką Lietuvai nemažinti jos teritorijos, Žygimantas Augustas ir lenkai per kelis mėnesius atplėšė nuo Lietuvos iš pradžių Palenkę, po to Voluinę ir Kijevo bei Braslavo (Podolės) vaivadijas. Taip lietuviai buvo priversti atnaujinti derybas ir 1569 m. liepos 1 d. buvo sudaryta Liublino unija, Lenkiją praplečiant, o LDK lemtingai susilpninant.

Unija buvo patvirtinta trimis unijos aktais - dviem abiejų valstybių luomų ir vienu karaliaus aktu. Pagal uniją, lietuviai nuo šiol nebegalėjo blokuoti karaliaus rinkimų į juos neatvykdami. Sutarta, kad karalius būtų renkamas bendrai, buvo palikti tik bendrieji seimai ir bendras abiejų valstybių Senatas, bendri pinigai. Tačiau visa kita pasiliko, kaip buvo: liko atskiri visi Lietuvos ministrai, atskiras valdžios aparatas, atskiras iždas, atskira kariuomenė ir t. t. Unijos aktą priėmus, seimo darbai tęsėsi dar iki rugpjūčio 12 d. Dabar Lietuvos ir Lenkų atstovai jau sėdėjo kartu. Nemaža ginčų dar sukėlė ir Livonijos klausimas. Lietuviai ją laikė prijungta prie Lietuvos, o lenkai tvirtino, kad ji prisiekusi karaliui, todėl ir jiems priklauso.

Liubline, sudarant uniją, karas su Maskva buvo dar nebaigtas. Lietuviai tikėjosi po unijos gauti lenkų paramą, tačiau jos negavo. Jie vieni jau nebegalėjo kariauti. O kadangi Maskva liovėsi puolus Lietuvą, karas savaime aprimo. Pagaliau 1571 m. buvo padarytos paliaubos, kuriomis Polockas ir Livonijos dalis buvo palikta Maskvai. Karas laikinai pasibaigė. Visi laukė pasenusio Žygimanto Augusto mirties.

Žygimanto Augusto valdymo chronologija

Mirtis ir palikimas

Kaimyninių valstybių valdovai ruošėsi po jo mirties įžengti į Lietuvos ir Lenkijos sostus, o ypač tuo rūpinosi austrų Habsburgai ir caras Jonas IV. 1572 m. liepos 7 d. Žygimantas Augustas mirė savo mėgtuose Knišino karalių rūmuose, Palenkėje. Po jo mirties neliko jokių vyriškų įpėdinių (liko tik seserys, kurių viena - Ona, buvo netekėjusi), tad turėjo prasidėti laisvai renkamųjų valdovų periodas. Sostą valdžiusi Gedimino šeimos šaka pasibaigė.

tags: #zygimanto #augusto #gimimo #metai

• Vaikiškos kelnės žiemos pramogoms
• Atsistatymas po Cezario pjūvio
• Sužinokite daugiau apie Eigulių gimdymo kursus
• Kiaušinių mitybos klasifikacija
• Patarimai renkantis lovytę kūdikiui