Juozo Požėros "Žuvys nepažįsta savo vaikų": Sibiro platybės ir žmogaus ekologija
Juozas Požėra: "Žuvys nepažįsta savo vaikų" yra romanas, žymintis svarbų posūkį lietuvių literatūroje. Iki Antrojo pasaulinio karo lietuvių literatūra, su negausiomis išimtimis, išsiteko gimtosios žemės lopelyje. Tai nereiškia siaurumo ar lėkštumo - Tolminkiemyje ar Anykščių šilelyje tebėra sukaupti ypatingi likimai, ištisos visatos. Bet nuo 1940-ųjų metų lietuvių rašytojai ir jų kūriniai išklydo po visą pasaulį. Juozo Požėros romanas "Žuvys nepažįsta savo vaikų" yra dar vienas indėlis į tą pasaulinę mūsų raštijos kategoriją.
Romano siužetas ir pagrindinės temos
Autorius nuveda mus į Sibiro taigas, atveria nepaprastai erdvius akiračius. Toje panoramoje pasirodo masinių trėmimų iš Lietuvos aukos, suvirpa jų tragedija. Ir visa tai sovietiniame romane. Ar tai naujas posūkis krašto literatūroje?
Juliaus Šerkšno paveikslas: tarp tremties ir "tarybinės" filosofijos
Pradėkime nuo romano herojaus Juliaus Šerkšno. Šis vietine legenda virstantis lietuvis medžiotojas Sibire, šventuolis ir "manijakas", gamtos mistikas ir "donkichotas", turi ypatingą užduotį - įprasminti romano ir Sibiro erdvę. Juk jis ne tiktai išgyveno ypatingą ištremtųjų tragediją, bet ir filosofiją studijavo, nuo knygų lūžta jo lentynos.
Julius dar vaikas atsidūrė Sibire su savo tėvais didžiųjų trėmimų iš Lietuvos metu. Laikas nuo laiko jis prisimena tą tolimą praeitį ir drauge su juo mes sugrįžtame į jo vaikystę Sibire, į varganą žeminę, kur jis kentėjo šaltį ir baisų alkį. Išdžiūvęs, pamėlęs, jis tuose epizoduose kovoja už pačią savo gležną gyvybę. Kokį žmogų, kokį ypatingą romano charakterį suformavo tie nepaprasti išgyvenimai?
Sekame jo veiksmus, klausomės jo svarstymų, skaitome jo užrašus - ir ką girdime? Gyventi reikia, kaip moko močiutė gamta, kalba Julius skerdžiaus Lapino lūpomis. Be to, pasauly per daug diktatorių - sako jis. O ne, apie juos tyla. Kaip pasaulio problemas išspręsti? Labai paprastai - visame pasaulyje, anot Juliaus, reikia vienos, visiems žmonėms priimtinos santvarkos. Jis nepalieka jokių abejonių, kokią santvarką jis turi omenyje.
Pasak to "originalaus" mąstytojo, visos didžiosios nelaimės pasaulyje kyla iš to, kad "žmogus išnaudoja žmogų". Užsimena jis ir apie Lietuvą: "Mes komunistai, internacionalistai turim ugdyti meilę tėviškei". Jei Lietuva - tėviškė, kur Juliaus tėvynė? Štai kuo pavirto Julius Šerkšnas. Jo nevargina lietuvių ir kitų genocido aukų Sibire prisiminimai, jo nepiktina sovietiniai diktatoriai, jis nesisieloja dėl Lietuvos nelaisvės. Tas vienišas filosofas, Lietuvos tragiškųjų metų kūdikis, kalba kaip Irkutsko rajoninio laikraščio vedamasis.
Autoriaus matyt norėta sukurti ir socrealistiškai teigiamą, ir drauge sudėtingą herojų, kažką panašaus į kirgizų rašytojo Čingizo Aitmatovo romano "Ilga kaip šimtmečiai diena" Edigejų - atiduoti duoklę ir Vilniaus Dievui ir Maskvos ciesoriui.
Lietuvių tremtinių sūnus, gamtos mistikas, Julius Šerkšnas nėra vyriausias romano veikėjas. Jis Lietuvą kartais prisimena, tačiau jos ypatingai nebesiilgi ir į ją grįžti nesiruošia. Jo žmona vietinė Jangita, Sibiras jo tikrieji namai. Ir kaip jis išsitektų mažytėje Lietuvėlėje po Sibiro platybių, kur už tolių atsiveria kiti toliai? Juk čia jis neaprėpiamų taigos plotų šeimininkas. "Pasaulyje ne viena valstybėlė galėtų jam pavydėti tokių valdų", primena autorius.
Penkeri metai Sibire
Romano pasakotojas ir tremtinių likimai
O kaip su romano pasakotoju, kurį Sibiro gamtos didybė ima slėgti ir kuris pagaliau sugrįžta į Lietuvą? Iš jo lūpų pasigirsta romano pavadinime ataidintis priekaištas Juliui: "Nors žuvys nepažįsta savo vaikų, bet kiekviename ikrelyje esantys genai gerai perduoda ainiams gimtųjų vietų šauksmą ir ilgesį, būtinybę sugrįžti tėviškėn, jeigu taip galima pasakyti apie žuvis". Bet ir pasakotojo "lietuviškumas" blankus, kaip ir jo charakteris. Lietuvoje jam darosi nuobodu, Sibiras nebevilioja.
Tiesa, Juliaus tėvai išsiskiria iš tos sovietinių žmonių masės. Jų grįžimas iš Sibiro į Lietuvą - nepaprastas susijaudinimas, nekantrumas, atsitiktinis susitikimas su besilankančiais Amerikos lietuviais - aprašomi su tikru įsijautimu, be nukrypimų į melodramą. Skaitytojui aišku, kad autorius supranta jų padėtį ir juos užjaučia.
Seka kraupus nusivylimas, kai jie neberanda savo namo ir sužino, kas juos apskundė sovietinei valdžiai. Ir tada pasigirsta du šiurpiausi ir tragiškiausi romano žodžiai: "Važiuojam namo", pareiškia tėvas. "Namo" - ne į Lietuvą; "Namo" - į Sibirą; Jie dar sykį sugrįš į Lietuvą; bet jau į kapus. Tai senoji karta.
Sibiras romane: gamtos didybė ir „tarybinimo“ katilas
Sibiras romane svarbus ir kaip sovietinės buities simbolis, imperijos piliečių "tarybinimo", vienodinimo katilas. Jau pačioje romano pradžioje į dabartinį Sibirą ką tik atvykęs pasakotojas įveda mus į margą ir triukšmingą naujųjų sibiriečių minią. Visi tie darbininkai, mokyti ir nemokyti, valgo, geria (daug geria!), žiaukčioja, medžioja, merginėja ir dirba - pluša, kaip jaučiai, iki apalpimo.
Pirmas įspūdis: ar ne gražu, ne pozityvu - "tarybiniai" žmonės, kaip Turksibo ar Magnitkos pionieriai, aukojasi "tarybinei" tėvynei, stato naują pasaulį? Nė velnio! Tie antriniai veikėjai ir jų aplinka daugiau primena Jack London'o Klondaiką ar Aliaską. Juos, darbo jaučius, į Sibirą atviliojo ne komunistiniai idealai, o rublis - dievaitis. Čia uždarbiai kelis sykius didesni kaip europinėje imperijos dalyje. Tie "kapitalistinės" aistros apimti gobšai įvairių tautybių, bet jų tautybės nieko nebereiškia.
Šios tikrovės akivaizdoje - kokie blankūs Požėros veikėjai ir jų "tarybiniai" postringavimai. Sibiras labai didelis, o jie labai maži - jie ištirpsta gamtovaizdžio begalybėje. Į Sibirą ištremtųjų lietuvių kančios gilesnės už Sibiro ežerus, jų patirtas skausmas klaikesnis už taigas. Koks nepaprastas būtų romanas, kuriame gamtos didybę atsvertų kančios gilumas! Juozo Požėros romane nėra pusiausvyros tarp gamtos ir žmogaus.
Kaltės klausimas ir autoriaus ideologinės nuostatos
Romane paliečiama į Sibirą ištremtųjų lietuvių tragedija. Neišvengiamai iškyla kaltės klausimas: Kas juos prievarta išvežė į Sibirą? Už ką? Autorius į šiuos klausimus atsako pirštu besdamas į "nacionalistus" ar, jo žodžiais, "Lietuvos fašistus", kuriems romane atstovauja Stasys.
"Per jį Sibire atsidūrėme", pareiškia herojaus Juliaus Šerkšno tėvas, nes Stasys tikino, kad "partizanus reikia remti". Stasys - šovinistas, rasistas, nekenčia rusų. Su jo asmeniu ir "fašizmu" autorius suplaka tautinius ir valstybinius Lietuvos simbolius - Vytį, Vytautą Didįjį, knygnešius, himno žodžius. Stasys susiejamas ir su Sibiro lietuvių "vargo mokykla".
Kontrastu niekšingam "antitarybiniam" Stasiui, autorius pastato Juliaus Šerkšno tėvą - doro "tarybinio žmogaus" pavyzdį. Net ir "tarybinės" valdžios įgrūstas į Sibiro pragarą, jis galvoja "tarybiškai" ir, kaip visi dori piliečiai, intuityviai nuspėja partijos liniją. Stasys už tai jo nekenčia ir net po mirties jam keršija.
Iki "tarybinės" moters aukštumų dar nepakilo Juliaus Šerkšno motina, kuri ir Sibiro dykynėje nenuleidžia rankų, daro, kas tiktai įmanoma savo šeimai išlaikyti, pardavinėja pieną ir kiaušinius, viską kruopščiai surašinėja. Rusų "tarybiniai" žmonės pastebi tuos "nusikaltimus" ir "kaimo taryba" nusprendžia visą Šerkšnų šeimą nubausti už "godumą" - "išbuožinti": jie perkeliami į kitą kaimą, dalis jų turto konfiskuojama.
Visą tą genocidinį žargoną autorius vartoja ne kritiškai ar ironiškai, bet kaip savą - tai paties Požėros kalba ir galvosena. Ir veikėjai surikiuoti, ir romano išvados išdėliotos pagal vis dar nekintančią stalininę-ždanovinę schemą: dėl lietuvių kančių Sibire kalta ne okupacinė valdžia, bet "nacionalistai". Kalti užpultieji, nes jie išdrįso gintis. Kaltas šeimą išmaitinti besistengiančios Juliaus motinos "godumas". Ne budeliai kalti, bet jų aukos.
Gvildendamas priežastis, kodėl lietuviai atsirado Sibire, Požėra pamini ir prieš okupantus kovojusius lietuvius partizanus. Ar jis mėgina suprasti tų "ideologinių priešų" motyvus, vaizduoti juos kaip žmones? Ne, tai būtų "ideologinis silpnumas", "buržuazinis objektyvumas", ir todėl Požėros romane lietuviai partizanai tiktai sušmėžuoja kaip kraupios pamėklės - apsijuosę diržais su užrašu "gott mit uns", jie graibsto maistą ir degtinę, stumia nekaltus žmones į pražūtį.
Ir kur Stalinas ir jo nusikaltimas? Juk tais didžiųjų išvežimų metais Stalino vardas buvo visų mintyse. Stalino akys sekė kiekvieną lietuvį iš plakatų, iš nuotraukų laikraščiuose. Požėros vaizduojamame stalininiame laikotarpyje Stalino visai nėra. Neva "tikroviniame" romane ištrinta esminė politinės tikrovės dalis.
Gamtos ir žmogaus ekologija Juozo Požėros kūryboje
Juozas Požėra kone kasmet ir - ne vienam mėnesiui, o ilgesniam laikui traukdavo į Šiaurę. Rūsti Šiaurės gamta ir jos žmonės buvo nuolatinė J. Požėros kūrinių tema. Jis parašė apie 20 knygų. Pagrindinis herojus Julius Šerkšnas - medžiotojas profesionalas - didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia taigoje, suartėja su evenkų tautelės žmonėmis.
Kas jį ten užbūrė, rodo kad ir šios ištraukos iš jo kūrinių: "Į gamtą evenkai žiūri visai kitomis akimis negu mes. Šie žmonės yra neatskiriamai susiję su gamta, todėl nesugeba į ją pažvelgti tarsi iš šalies. Jie kalba su medžiu, kurį ruošiasi kirsti, jie šnekina meškos paliktas pėdas arba patį žvėrį, siūlydami gyventi taikoje ir ramybėje". ("Evenkijos vasara").
Štai pavyzdys iš kūrybos: "Vakar, išgirdęs netoliese burbuliuojančius tetervinus, aš užsidegiau medžioklės aistra, griebiau dvivamzdį, bet senasis Kambageris sulaikė:-- Kur?-- Tetervinų medžioti.-- Kam? Juk mėsos yra, -- pasakė jis tokiu nustebusiu veidu, jog aš sutrikau ir nebedrįsau aiškinti, kad dar yra ir medžioklės aistra ir kad ne mėsa tada svarbiausia. Man tiesiog buvo gėda kalbėti apie tai, nes mudviejų požiūriai į medžioklę skyrėsi it žemė ir dangus ir, suprantama, mano nenaudai. Matydamas, kad aš sutrikau, senasis evenkas paėmė mane už rankos, nuvedė už palapinės, kur ant aukštų kuolų buvo sukaltas sandėlis maistui laikyti ir, atvertęs briedžio kailį, tarė:-- Imk, kiek reikia.Ten gulėjo pusė briedžio ir kirvis sušalusiai mėsai atkirsti. Jis įspraudė man į delną kirvakotį ir pakartojo:-- Imk, kiek reikia.Visa tai buvo sakoma ir daroma nuoširdžiai, nė trupučio nenorint pasipuikuoti ar pamokyti. Ir turbūt šitas neperdėtas nuoširdumas mane pamokė skaudžiausiai". ("Trys kelionės į Evenkiją").
Vladas Dautartas apie J. Požėrą prisiminė: "Kartu su Juozu apėjome meškeriodami daugybę Lietuvos upokšnių. Stebėjausi jo mokėjimu bendrauti su gamta. Jis ją labai mylėjo ir dėl jos sielojosi. Kodėl pamėgo Šiaurę? Jis sakydavo: "Aš dar noriu pamatyti natūralią gamtą". Po tų kelionių gimusiose jo knygose daug pagarbos ir susižavėjimo nencams, evenkams, čiukčiams, tofalarams ir kitoms mažutėms Šiaurės tautelėms. Jis pirmasis išdrįso kalbėti apie jų tragišką gyvenimą, praturtino lietuvių literatūrą visai nauja tema: gamtos susidūrimas su civilizacija, kuri tai gamtai ir joje gyvenantiems žmonėms atnešė pragaištį".
Romas Sadauskas pastebi: "Pirmosios Juozo Požėros kelionių po Šiaurę apybraižos buvo kaip ir kitų rašytojų -- apie SSSR tautų draugystę ir taip toliau. Tačiau paskui jis prabilo visai kitaip: pradėjo rašyti tarsi perspėjimą savo tautai. Būtent taip suprantu jo romaną simbolišku, perspėjančiu pavadinimu "Žuvys nepažįsta savo vaikų". Jis norėjo pasakyti: netapkime ir mes tokie."
Žvėris, atsivedęs savo jauniklį, jį bent aplaižo, kurį laiką saugo nuo pavojų, kol mažylis sustiprėja. Paukštis irgi globoja savo vaikus, kol šie pradeda skraidyti. O žuvys -- tik išleidžia savo ikrus ir nuplaukia... Juozas matė tų mažų Šiaurės tautelių genocidą ir įspėjo: nepraraskime atminties. Jis giliau užgriebė, negu kiti rašytojai. Beje, jis pirmasis ėmėsi vaizduoti ir ištremtųjų į Sibirą dalią.
Ekologija jo kūryboje -- giluminė: tai netgi ne gamtos, o žmogaus ekologija. Jo herojai nė negali kitur gyventi, kaip tik natūralioje gamtoje. Šią temą literatūriškai J. Požėra pradėjo nagrinėti anksčiau už kitus. Ir giliau už daugelį gamtininkų, nes buvo menininkas.
Visa savo kūryba Juozas sakė: jeigu žmogus atitrūksta nuo gamtos, jis pražūva, nes yra jos dalis. Rusai pristatė fabrikų Šiaurėje, pakeitė jos tautų papročius, atplėšė čiabuvius nuo gamtos -- ir jie pradėjo masiškai prasigerti, degraduoti.
Perspėjanti metafora: "Žuvys nepažįsta savo vaikų"
„Lietuvoje apie gamtą rašantys rašytojai laikomi menkesniais“, - sakė Romas Sadauskas interviu prieš 11 metų, kalbėdamas apie Juozo Požėros kūrybą. Jis teigė, jog J. Požėra nėra deramai įvertintas, nors jis anksčiau ir giliau už daugelį menininkų pradėjo nagrinėti ekologijos temą: jeigu žmogus atitrūksta nuo gamtos, jis pražūva, ir pridūrė, jog Požėros „Žuvys nepažįsta savo vaikų“ - perspėjimas Lietuvai.
R. Sadauskas manė ir tebesąs tos nuomonės, kad Juozas Požėra, šiandien, galima tarti, mirtinai užmirštas rašytojas, buvo ne tik puikus žodžio meistras, bet ir giliausias žmogaus ekologijos tyrinėtojas iš visų mūsų rašto vyrų. Jis rašė apie SSSR šiaurės tauteles, bolševizmo taip nužmogintas, kad jos tapo “žuvimis, kurios nepažįsta savo vaikų”. Tik vėliau Č. Aitmatovas šią metaforą išplėtojo iki mankurtizmo. Apie Lietuvą rašyti J. Požėra negalėjo, nes būtų tuojau pat “sudrausmintas” - tų pačių plunksnos brolių ir seserų.
O grėsmės, apie kurias šis rašytojas kalbėjo, ilgainiui tik auga, nes “socializmas pavergia žmogų, o kapitalizmas - gamtą”. Globalizacija itin skatina, kad nepažintume savo vaikų, pasklindančių po pasaulį ikrelių pavidalu. Juozui Požėrai būtų sukakę septyniasdešimt metų (1997 m. balandžio 2 d.). Tačiau jį jau priglaudė Vilniaus Antakalnio kapinių smėlis. "Tėtis prieš mirtį prašė: palaidokite mane veidu į Šiaurę", -- sakė J. Požėros duktė Jurga.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
