Vaiko žodžių atsiradimo kelias: nuo gugavimo iki rišlios kalbos

Pirmieji vaiko žodžiai džiugina kaip ir pirmi savarankiški žingsniai. Kada jie pasipils lyg iš gausybės rago? Kada garsai „sulips“ į žodį? Kokia yra kalbos raida? Straipsnio konsultantė - logopedė Rita Sviderskienė.

Iki 6 mėnesių: guguoja visi

Visi kūdikiai guguoja, net ir kurčnebyliai. Vos gimęs kūdikis jau puikiai girdi. Girdėjo jis ir mamos įsčiose, bet jį pasiekdavo prislopinti garsai. Vos gimęs išgirdęs žmogaus balsą iš arti paprastai į jį reaguoja krūptelėdamas. Tačiau labai greitai žmogaus balsą pradeda išskirti iš kitų garsų. Išgirdęs kalbančią mamą kūdikis sulaiko žvilgsnį, pagyvėja.

2-3 mėn. mažylis jau pradeda guguoti. Tai nevalingi, pavieniai garsai, kurie paprastai išgaunami ryjant, čiulpiant, kvėpuojant.

Sulaukęs 4 mėn. kūdikis jau sugeba „pagauti“ garsą ir su pasimėgavimu nepertraukiamai guguoti.

Iki 6 mėn. iš kūdikio lūpų jau galima išgirsti įvairių garsų. Vėliau, vystantis vaiko gebėjimui skirti ir mėgdžioti girdimus garsus, pradeda tarti tik gimtajai kalbai būdingus garsus.

7 mėnesiai - 1,5 metų: garsai sukasi ratu

Pusės metukų kūdikis mamos pakalbintas atsako gestais, mimika, veiksmu. Šiuo laikotarpiu jis supranta tik tam tikrą intonaciją, tačiau ištartų žodžių nesusieja su daiktais.

Nuo 7 mėn. jau pradeda mėgdžioti savo ir kitų šeimos narių tariamus garsus. Tai labai svarbi kalbos raidos akimirka, nes gebėjimas pamėgdžioti yra ypač svarbus vaiko kalbai. Pradeda vystytis kalbos supratimas. Jei vaikutis pačiauškėjo „ge-ge-ge“, o mama šiuos garsus atkartoja, tarp jų užsimezga kontaktas ir kūdikis čiauška iš paskos tuos pačius garsus. Kūdikiui čiauškant garsų junginių vis daugėja - taip atsiranda pirmieji skiemenys. Pirmieji žodeliai „ma-ma“ ar „te-te“ ir atsiranda kartojant skiemenis. Tik, deja, neaišku, ar kūdikis iš tiesų sako „mama“, ar tai tik skiemenų sutapimas.

Nuo 1 iki 1,5 m. vaikas jau gali pasakyti nuo 2 iki 30 žodžių. Jeigu kaimynų mažylis iš skiemenų sudėlioja daug žodžių, dar nereiškia, kad jis išaugs gabesnis už jūsiškį, puikiai išsiverčiantį su keliais žodeliais. Vaikas gali sakyti tik pirmą žodžio skiemenį, pavyzdžiui, ge (gerti). Tokio amžiaus vaikams būdingi įvairūs garsų praleidimai, jis netaria pirmo arba paskutinio garso.

Kodėl „pritilo“?

Kartais tėvai išsigąsta, jei jų kūdikis iki šiol daug čiauškėjęs, skiemenavęs staiga liaujasi tai daręs. Kalbos raidai būdinga, kad 10-12 mėn. mažylis „prityla“. Kaip tik tuo metu vaikas nustoja čiauškėti ir mokosi tarti pirmus prasmingus žodžius. Šis periodas sutampa su bandymu atsistoti, eiti apie lovytės kraštą ir vaiko dėmesys nuo kalbos nukrypsta į kitus dalykus. Tačiau jei mama dažnai kūdikį skatina kartoti žodelius, netrukus jis pats sugebės daiktus įvardyti tikrais vardais.

1,5-2 metai: Kas rodo piršteliu, o kas jau skaito

Šiame amžiuje gausėja žodynas, todėl 2 m. vaikutis jau sugeba daug pasakyti. Antrųjų metų pabaigoje galima išgirsti trijų keturių suderintų žodžių sakinius, tačiau dauguma vaikų kalba dviejų trijų žodžių sakiniais. Būna, kad vaikas paberia ir daugiau tarpusavyje nederančių žodžių. Tačiau nebūtinai. Kartais kalbos „šuolis“ neįvyksta ir mažylis vartoja tik kelis pirmus žodžius arba ką nors pasakoja „savo“ kalba. Nereikia dėl to išgyventi, nes kiekvienas vaikas savitas. Nieko keista, jei toks kalbos „šuolis“ įvyksta jau perkopus antruosius metus.

3 metai: kūryba

2 m. vaikučio kalbos raidai skatinti labai reikia pasakų, eilėraštukų. Jis jau supranta ne tik paliepimus, bet ir, pavyzdžiui, pasakojimą apie daiktus, kurių nėra šalia. Mažylis netaria tam tikrų garsų, juos painioja ir sukeičia vietomis. Besibaigiant tretiesiems metams, vaiko kalbą sudaro jau 1200-1700 žodžių. Nors jo suregzti sakinukai nebūtinai būna suderinti, tačiau vaikutis jau sugeba praktiškai viską pasakyti.

Trečiais gyvenimo metais daugelis vaikų nesugeba ištarti garsų h, f, r, š, ž, č, dž. Juos pradeda ištarti vėliausiai ir dažniausiai tenka taisyti. Šiame amžiuje prasideda labai įdomus reiškinys - žodžių kūryba, kuri suklesti tik ketvirtaisiais metais.

4 metai: naujadarai

Iki ketverių metų pabaigos vaikas jau turėtų ištarti visus garsus. Smarkiai tobulėja „naujadarų“ kūryba. Būna, kad minkština kai kuriuos priebalsius, sako liova, liabas, liabai…

Pasitaiko, kad vis dar painioja garsus ar neištaria sudėtingesnės struktūros žodžių. Šiame amžiuje greitai vystosi rišlioji kalba, ilgėja, tobulėja sakiniai, nors kartais be konteksto jie sunkiai suprantami. Tėvams svarbu stebėti, ar vaikas sugeba rišliai kalbėti, dėlioti žodelius į sakinius, atskleisti savo mintis. Maždaug iki 5 m. daugiausia vystosi vaiko kalba.

5 metai: greitakalbė

Rišlioji kalba vystosi itin sparčiai. Mažylis su tėvais jau bendrauja dialogu, o kartais mėgsta ir pats vienas su savimi pasikalbėti. Jau sugeba ką nors nuosekliai papasakoti, tačiau pasakojimas dar susijęs su kokia nors esama padėtimi. Kol kas nekuria ir nepasakoja fantazijų (bet gali visiems papasakoti visą tiesą apie tai, kas vyksta namuose).

Nuo 2 iki 5 m. pabaigos vaikams, ypač greitakalbiams, būdinga kelis kartus pakartoti atskirus skiemenis (fiziologinė iteracija). Tokia kalba panaši į mikčiojimą, tačiau tai įprasta, ypač jei vaikas kupinas įspūdžių ir nori kuo greičiau jais pasidalyti.

6-7 metai: aiškios mintys

Šio amžiaus vaikas žaidžia ir daug bendrauja su bendraamžiais. Bet kalba jis du tris kartus mažiau nei penktaisiais gyvenimo metais. Jau nebesikalba pats su savimi, o rišlioji kalba lieka tokia, kokia buvo ir prieš metus. Susidaro įspūdis, kad vaiko kalba nesivysto, netobulėja, bet yra ne visai taip.

Daiktavardžių daryba: nuo priesagų iki sudurtinių žodžių

Daiktavardžiams būdinga dviejų tipų daryba - sufiksacija (priesaginė) ir paradigmacija (galūninė). Tai nereiškia, kad nėra priešdėlinių daiktavardžių. Bet reikia nepamiršti, kad morfologinės darybos būdai klasifikuojami pagal darybos formantą. Todėl tiek dvišakniai dūriniai, tiek sudurtos prielinksinės konstrukcijos yra ne kas kita, o galūnių vediniai. Prielinksnis žodžio sudėtyje virsta priešdėliu (o etimologinis ryšys tarp prielinksnio ir priešdėlio akivaizdus), bet visada reikia įvertinti, ar priešdėlis yra savarankiškas darybos formantas, ar į žodį patekęs iš darybos pamato.

Sudurtų prielinksninių konstrukcijų, kaip ir įprastų dūrinių, darybos formantas yra galūnė. Jeigu daiktavardžiui būtų būdinga grynoji priešdėlinė daryba, tai su priešdėliais galima būtų padaryti vedinius iš visų daiktavardžių, jų priešdėlinė daryba nesiskirtų nuo veiksmažodžių ir jiems nereikėtų kartu su priešdėliu dar pridėti ir galūnę. Tačiau priešdėlinių daiktavardžių daryba yra ta pati procedūra, kaip ir dūrinių: du žodžiai suspaudžiami į vieną ir įforminami tomis pačiomis galūnėmis.

Jeigu prielinksnis su daiktavardžiu negali sudaryti bendresnės reikšmės prielinksinės konstrukcijos, tai jis ir neįeina į morfeminę daiktavardžio sudėtį. Pavyzdžiui, nieku būdu nesudarysime priešdėlinių daiktavardžių iš arklys, karvė, višta, gėlė, ramunė, knyga, pieštukas, raidė ir daugelio kitų. Vadinasi, priešdėlinių daiktavardžių, kaip ir kitų dūrinių, darybos pamatas ‒ sintaksinė konstrukcija, o darybos priemonė ‒ galūnė. Skirtumas tik tas, kad prielinksnis, patekęs į daiktavardžio sudėtį, savaip santykiauja su antruoju komponentu.

Galūnių vedinių darybos reikšmė artima priesagų darybos reikšmei, tačiau galūnių yra gerokai mažiau nei priesagų. Asmenų pavadinimai paprastai sudaro poras su galūnėmis -as/-ė, -is/-ė, -ys/-ė, -ius/-ė (kartais moteriška galūnė gali būti ir -a). Reikšmių ir funkcijų, kurias turi galūnių vediniai, irgi yra gerokai daugiau nei galūnių (be to, ne visos galūnės yra darios), todėl klasifikacija pagal galūnes iš principo netenka prasmės - klasifikuojama pagal darinių semantines grupes. Šios galūnių vedinių semantinės grupės rūšiuojamos pagal darinių pamatinių žodžių klases - daiktavardžiai galūnių vediniai daromi iš veiksmažodžių, būdvardžių ir daiktavardžių.

Dūrinio darybos pamatas yra žodžių junginys. Darybos formantas - galūnė. Tradiciškai dūriniai nagrinėjami atsižvelgiant į tai, kuri kalbos dalis eina antruoju dėmeniu, nes pirmuoju dėmeniu gali eiti įvairios kalbos dalys, o antruoju dėmeniu tik daiktavardis ir veiksmažodis. Be to, paprastai pirmasis pamato žodis apibrėžia antrąjį (būna atributo pozicijoje) - kartais pamatiniai žodžiai darinyje sukeičiami vietomis. Dažnai pamatinio žodžių junginio ir dūrinio reikšmės visiškai sutampa - tai nereiškia, kad jie ne dariniai. Tokių dūrinių funkcija - kalbos ekonomija, kitaip tariant, tai tiesiog trumpiniai.

Dūriniai gali būti su jungiamaisiais balsiais (grėbliakotis, vėjavaikis, galulaukė, darbymetis) ir be jų (garlaivis, juodvarnis). Jungiamuoju balsiu eina visi lietuvių kalbos balsiai. Dūrinių galūnės: vyriškoji giminė - -is, -ys, moteriškoji giminė - -ė, -a. Kai dūriniai reiškia asmenų pavadinimus, jie gali sudaryti poras pagal giminę: skystaprotis - skystaprotė, išverstakis - išverstakė, auksakalys - auksakalė.

Žaidimai vaiko kalbos raidai

Šie žodiniai žaidimai neužima daug papildomo laiko, juos galima žaisti pakeliui į darželį, stovint eilėje, pasivaikščiojimo metu.

1. Vedlys.
2. Objekto apibūdinimas. Kai Jūs kartu su vaiku apžiūrite kokį nors daiktą, užduokite jam kuo įvairesnius klausimus: „Kokio jis dydžio? Kokios spalvos? Iš ko padarytas?
3. Kieno žodis paskutinis.
4. Ieškome detalių. Galima į vaiko žodyną įtraukti ne tik daiktų pavadinimus, bet ir jų detalių ar dalių pavadinimus.
5. Apibūdiname daiktų savybes. Daiktų savybių įvardijimas. Paklauskite vaiko: „Kas yra aukštas?” - „Namas, medis, žmogus…” - „O kas aukštesnis - medis ar žmogus? Ar gali būti žmogus aukštesnis nei medis? Kada?” Arba: „Kas yra plati?” - „Upė, gatvė, stalas…” - „O kas platesnis - upeliukas ar upė?” Taip vaikai mokosi lyginti, apibendrinti ir pritaikyti, pradeda suprasti savokas tokių nukreipiamųjų žodžių kaip „aukštis”, „plotis” ir t.t. Žaidimui galima naudoti ir kitus klausimus, kurie padėtų įsisavinti daiktų savybes: kas yra baltas? Pūkuotas? Šaltas? Tvirtas? Slidus?
6. Galvojame istoriją.
7. Kas gali būti? Suaugęs įvardija būdvardį, o mažylis parenka jam - daiktavardį. Pavyzdžiui, „Juodas”. Kas yra juodas? Vaikas vardija: žemė, medis, kuprinė, dažai… Po to žaidžiame atvirkščiai. pasakomas daiktas, ir jam parenkami būdvardžiai.
8. Tapk rašytoju. Vaikui pasakomi 5-7 žodžiai ir iš jų reikia sudaryti pasakojimą. Jei vaikui sunku „iš klausos” atsiminti visus žodžius, galima pasiūlyti paveiksliukus. Pradžioje tai gali būti toks rinkinys: slidės, berniukas, besmegenis, šuo, eglutė.
9. Rasti pasikartojimą. Mama pasako stilistiškai neteisingą frazę, o mažylis bando surasti klaidą ir ją ištaisyti. Pavyzdžiui, „Tėtis padruskino sriubą.“
10. Žaidžiame antonimus, sakome žodžius, priešingus pasakytiems. Suaugęs sako žodį, vaikas parenka antonimą.
11. Žaidžiame sinonimus.
12. Žaidimas „Pridėk žodį”. Tikslas: parinkti veiksmažodį, kuris reikštų veiksmo pabaigą.
13. Ką pamatei? Atkreipkite vaiko dėmesį į dangumi plaukiančius debesis. Ką primena šios dangaus avytės? Į ką panašus šis medis (kamienas)? O į ką panaši ši upė?
14. Kelionių biuras. Kiekvieną dieną Jūs su vaiku einate įprastu maršrutu - pasivaikščioti, į parduotuvę ar darželį/ mokyklą. O kas, jei pabandytume savo kasdienybę paįvairinti? Įsivaizduokite, kad Jūs vykstate į įsimintiną kelionę.
15. Visuomet po ranka. Visiems tėvams pažįstamos situacijos, kai vaikus sunku kuo nors užimti, -pavyzdžiui, ilgas laukimas eilėje arba varginanti kelionė transportu. Viskas, ko reikia tokiomis situacijomis, - kad kelioninėje rankinėje būtų pora flomasterių ar bent jau tušinukas. Ant mažylio pirštų nupieškite veidelius: vienas - šypsenėlė, kitas - liūdnas, trečias - nustebęs. Tegu ant vienos rankos būna du personažai, o ant kitos, pavyzdžiui, trys.
16. Loginė grandinė. Iš atsitiktinai sumestų kortelių, reikia sudaryti pasakojimą. Po to užduotis sunkinama. Kortelės užverčiamos, ir vaikas turi prisiminti pasakojimo seką ir papasakoti, kas vyko, ta tvarka, kokia kortelės gulėjo. Kortelių, naudojimų žaidime, kiekis priklauso nuo vaiko amžiaus, kuo vyresnis - tuo kortelių daugiau. Nežiūrint, kad žaidimas atrodo sunkus, vaikams šis žaidimas dažnai patinka.
17. Gyvenimiška istorija. Vaikai su malonumu klauso pasakojimų apie tai, kas vyko, kai jie buvo visiškai maži arba kai jų apskritai dar nebuvo. Šias istorijas galima pasakoti vakare prieš miegą, o galima virtuvėje, kai Jūsų rankos užimtos, o mintys laisvos. Apie ką pasakoti? Pavyzdžiui, kaip vaikas spardėsi pas Jus pilve, kai jis dar nebuvo gimęs. Arba kaip Jūs mokėtės važinėtis dviračiu. Arba kaip tėtis pirmą kartą skrido lėktuvu… Kai kurias istorijas, patikėkite, Jums tikrai teks pasakoti ne kartą ir net ne du.
18. Mano reportažas. Jūs su mažyliu buvote kokioje nors kelionėje tik dviese, be kitų šeimos narių. Pasiūlykite jam padaryti reportažą apie šią kelionę. Kaip iliustracijas galima naudoti fotografijas arba video. Suteikite vaikui galimybę pačiam pasirinkti, apie ką pasakoti, be nukreipiančių klausimų. O Jūs stebėkite tai, ką jis būtent iš kelionės atsiminė, kas jam buvo įdomu, svarbu. Jei ims fantazuoti, nestabdykite.
19. Kuo pasibaigė? Vienas būdų lavinti rišlią kalbą - žiūrėti filmukus. Imkite su mažyliu žiūrėti smagius filmukus, o pačioje įdomiausioje vietoje „atsiminkite” apie neatidėliotiną reikalą, kurį Jūs turite padaryti kaip tik dabar, tačiau paprašykite vaiko Jums vėliau papasakoti, kad filmuke vyks toliau ir kuo jis baigsis.

tags: #zodziai #is #ko #padarytas #vaikutis

• Reikšmė Kinų Zodiako Metuose
• MMR vakcinos skiepijimo grafikas ir rekomendacijos
• Apie menstruacinės taurelės pasirinkimą ir naudojimą
• Kaip tinkamai prižiūrėti ir džiovinti daugkartines sauskelnes?
• Svarbiausi nėštumo priežiūros žingsniai