ŽIV ir kitų infekcijų tyrimai nėštumo metu: išsami informacija ir rekomendacijos

Nėštumo laikotarpis yra ypatingas moters gyvenime, reikalaujantis atidžios sveikatos priežiūros ir reguliarių tyrimų, siekiant užtikrinti tiek būsimos mamos, tiek vaisiaus gerovę. Įvairios infekcijos nėštumo metu kelia pavojų ir gali sukelti rimtų komplikacijų. Šiame straipsnyje aptarsime Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) tyrimų svarbą ir kitus privalomus bei rekomenduojamus infekcijų tyrimus nėščiosioms.

Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) ir AIDS

Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) priklauso retrovirusų grupei, vadinamai lentivirusais (lot. lenti - „lėtas“), nes vystosi lėtai. ŽIV yra virusas, kuris pažeidžia T limfocitus ir slopina imuninę sistemą. Patekęs į organizmą, virusas naikina T limfocitus, kurių apvalkalėlyje yra receptorių CD4, todėl jie vadinami CD4 ląstelėmis arba T helperiais. CD4-T ląstelės yra baltųjų kraujo kūnelių grupė, kovojanti su infekcija. ŽIV užkrečia žmogaus CD4 ląsteles ir naudojasi jomis kurdamas savo kopijas (dauginasi jose). ŽIV infekuoto žmogaus organizme CD4 ląstelės naikinamos, o imuninė sistema silpsta.

Svarbu atskirti ŽIV ir AIDS. ŽIV vadinamas virusas, o AIDS (angl. Acquired Immune Deficiency Syndrome), įgytas imuninės sistemos nusilpimo sindromas, yra vėlyvoji ŽIV infekcijos stadija. ŽIV infekuotas žmogus gali nesijausti ligotas kelerius metus. AIDS diagnozuojama tada, kai ŽIV pažeidžia imuninę sistemą ir kai asmuo suserga sunkiomis ligomis, tokiomis kaip plaučių uždegimas, meningitas, tuberkuliozė, vėžys ir pan.

ŽIV tipai ir paplitimas

Žinomi du virusų tipai: ŽIV 1 ir ŽIV 2. Pasaulyje dauguma žmonių yra užsikrėtę ŽIV 1 tipo virusu. ŽIV 2 paplitęs Vakarų Afrikoje, plinta ne taip lengvai kaip ŽIV 1 ir lėčiau nei ŽIV 1 progresuoja į AIDS. Lietuvoje vyrauja ŽIV 1 tipas.

Lietuvoje ŽIV serga 10,9 iš 100 tūkstančių gyventojų. Iki 2018 m. sausio 1 d. Lietuvoje diagnozuota 3012 ŽIV infekcijos atvejų, iš kurių 7 vaikai. 2017 metais Lietuvoje ŽIV infekcija nustatyta keturioms nėščiosioms. Trims - nėščiųjų sveikatos patikros metu, viena moteris nėščiųjų patikroje nesilankė ir jai infekcija išaiškinta pavėluotai, t. y. atvykus gimdyti. Visos šios moterys anksčiau dėl ŽIV nesitikrino ir nežinojo, kad yra infekuotos žmogaus imunodeficito virusu, t. y. ŽIV nustatyta pirmą kartą. Užpernai per nėščiųjų sveikatos patikrą buvo nustatytos 9 ŽIV užsikrėtusios nėščiosios - dvigubai daugiau nei pernai.

ŽIV perdavimo keliai

Virusas perduodamas keliais būdais:

• Lytiniu būdu (per lytinius santykius).
• Per užkrėstą kraują.
• Iš motinos vaisiui (perinatalinis perdavimas).

Svarbu paminėti, kad ŽIV neplinta per orą, vandenį, maistą. Jo neplatina vabzdžiai. Neužsikrečiama kosint, čiaudint, bučiuojantis, per prakaitą, ašaras, naudojantis tuo pačiu tualetu, baseinu, indais ar per vabzdžių (pvz., uodų, erkių) įkandimus.

ŽIV perinatalinio perdavimo rizika ir veiksniai

ŽIV perinatalinio perdavimo rizika iš motinos vaisiui yra 12-48 proc. Vaisius dažniausiai infekuojamas antrojoje nėštumo pusėje (20-25 proc.), gimdymo metu (60-70 proc.), maitinamas krūtimi (10-15 proc.). Didesnė ŽIV perdavimo rizika vaisiui yra, kai moteris užsikrėtė ŽIV nėštumo metu. Perinatalinės ŽIV infekcijos rizikos veiksniai apima sunkų motinos imuninės būklės pažeidimą, AIDS, didelį viruso kopijų skaičių, neskirtą antiretrovirusinį gydymą; taip pat nepalankią akušerinę situaciją: priešlaikinį gimdymą, prieš laiką nutekėjusius vaisiaus vandenis, invazines akušerines procedūras, chorioamnionitą, kitas lytiškai plintančias ligas.

ŽIV simptomai nėščiosioms

Nėščioji, užsikrėtusi ŽIV, gali skųstis silpnumu, anoreksija, karščiavimu, trunkančiu ilgiau kaip 1 mėn., mažėjančiu kūno svoriu, viduriavimu ilgiau kaip 1 mėn., padidėjusiais limfmazgiais.

ŽIV diagnostika nėštumo metu

Vienintelis būdas sužinoti, ar asmuo užsikrėtęs ŽIV, yra atlikti tyrimus. Lietuvos sveikatos apsaugos ministro įsakymu, rekomenduojama ištirti visas nėščias moteris, ar neužsikrėtusios ŽIV, 2 kartus: pirmo apsilankymo metu bei 32 nėštumo savaitę (arba tarp 29-40 nėštumo savaitės). ŽIV tyrimą rekomenduojama atlikti visoms nėščiosioms. Būtina ištirti rizikos grupės nėščiąsias, kurios piktnaudžiauja alkoholiu, vartoja narkotikus, neturi nuolatinio lytinio partnerio ar joms diagnozuota kita lytiškai plintanti liga.

Tyrimo eiga ir interpretacija

Tyrimai dažniausiai atliekami paėmus kraujo iš venos mėginį. ŽIV antikūnai nustatomi imunofermentiniu tyrimu (ELISA). Teigiami rezultatai turi būti patvirtinti Vesternbloto (Westernblot) tyrimu. Antikūnai organizme randami ne iš karto po užsikrėtimo, bet praėjus 3-4 savaitėms ar net 6 mėnesiams. Laikotarpis nuo užsikrėtimo iki antikūnų atsiradimo vadinamas inkubaciniu arba „lango“ laikotarpiu.

Kai ŽIV tyrimo rezultatai teigiami, vadinasi, kraujyje rasta ŽIV antikūnų. Tyrimas kartojamas, atliekami kiti diagnozę patvirtinantys ar atmetantys tyrimai. Kai rezultatai teigiami, paaiškinama perinatalinė rizika, galimos akušerinės komplikacijos. Pacientė tiriama dėl kitų lytiškai plintančių ligų, taip pat tuberkuliozės, B, C hepatito, citomegalo viruso, toksoplazmozės, žmogaus papilomos viruso ir kt. Naujagimiams atliekama polimerazės grandininė reakcija (PGR) ar viruso kultūros tyrimas.

CD4 ląstelių skaičius yra žmogaus imuninės sistemos stiprumo matas. Kai ŽIV naikina CD4 ląsteles, imuninė sistema silpsta. Nustačius CD4 ląstelių skaičių, galima nustatyti ŽIV ligos stadiją ir prognozuoti galimas komplikacijas. Kuo mažiau CD4 ląstelių, tuo liga labiau progresavusi. CD4 ląstelių skaičius nustatomas laboratorijoje iš kraujo mėginio.

Viruso koncentracija - tai ŽIV kopijų kiekis kraujyje (tiriama viruso RNR). Žmonės, kurių organizme viruso koncentracija didelė, greičiau suserga AIDS.

ŽIV gydymas nėštumo metu ir perinatalinės prevencijos priemonės

Kai diagnozė patvirtinama AIDS centre, gydymą skiria infektologas. Vartojami antiretrovirusiniai preparatai ir jų deriniai. Antiretrovirusinė terapija sumažina perinatalinės infekcijos riziką iki 50 proc., nes stabdo virusų dauginimąsi, mažina virusų kopijų skaičių. Gydyti pradedama antruoju nėštumo trimestru ir gydoma iki gimdymo.

Nėščiųjų patikros dėl ŽIV esmė yra kuo anksčiau išaiškinti ŽIV infekciją nėščiajai ir taikyti jai perinatalinės ŽIV profilaktikos priemones, kurios leidžia užkirsti kelią ŽIV perdavimui iš motinos vaikui ir pagimdyti ŽIV neužkrėstą naujagimį. Nėštumo metu moteris, užsikrėtusi ŽIV, gali saugiai vartoti vaistų, nes jų tikslas - apsaugoti vaisių nuo užkrėtimo ŽIV. Medikamentus, kurių galima saugiai vartoti, skiria specialistas.

Antiretrovirusiniai vaistai gali sukelti virškinimo sutrikimus, išbėrimą, nuovargį, karščiavimą, dusulį, nėščiųjų diabetą. Jie veikia kepenų fermentų funkciją, ypač jei skiriamas kombinuotasis gydymas. Reikalingi reguliarūs kepenų fermentų tyrimai. Kai kurie vaistai mažina geležies kiekį kraujyje (pasireiškia mažakraujystė), todėl gali tekti papildomai vartoti geležies preparatų.

Gimdymo taktika ir naujagimio priežiūra

Planinis gimdymas rekomenduojamas per cezario pjūvio operaciją 38-ąją nėštumo savaitę. Gimdymo metu tęsiamas gydymas antiretrovirusiniais vaistais. Gimdymo pradžioje makštis plaunama chlorheksidino tirpalu, į veną lašinama 2mg/kg zidovudino. Būtina paties medicinos personalo, prižiūrinčio tokią moterį, apsauga - kaukės, pirštinės, akiniai. Vengiama invazinių procedūrų gimdymo metu. Naujagimiui antiretrovirusinių vaistų pradedama leisti per 4 valandas nuo gimimo, ir jis 6 savaites gydomas antiretrovirusiniais vaistais. Naujagimis maitinamas dirbtiniais mišiniais, nes ŽIV perdavimo tikimybę žindant padidina krūtų patologija, spenelių įtrūkimai, naujagimio burnos pažeidimai.

Ligoninės personalas privalo būti įspėtas, jog nėščioji užsikrėtusi ŽIV, kad galėtų teikti geriausią priežiūrą. Sveikatos priežiūros personalas be nėščiosios pritarimo niekam neturi teisės pasakyti apie tokią būklę.

Perinatalinio (iš motinos vaikui) ŽIV perdavimo profilaktikos priemonės apima: antiretrovirusinių vaistų vartojimą nėštumo ir gimdymo metu; tinkamai parinktą gimdymo taktiką (atsižvelgiant į tyrimus gali būti taikoma Cezario pjūvio operacija); naujagimiui kuo grečiau taikomas prevencinis gydymas bei rekomendacijos nežindyti kūdikio. Šių priemonių taikymas ŽIV perdavimo iš motinos vaikui tikimybę sumažina iki vieno procento. Nieko nedarant - maždaug kas antros ŽIV užsikrėtusios nėščiosios naujagimis gali būti infekuotas ŽIV. Taikant ŽIV perinatalinio perdavimo grėsmę mažinančias priemones tarptautinėse rekomendacijose siūloma laikytis nuostatos, kad vaiko gerovė yra svarbesnė nei motinos gerovė.

Kiti svarbūs tyrimai nėštumo metu

Nėštumo metu itin svarbu atlikti ir kitus infekcijų tyrimus, nes įvairios infekcijos kelia pavojų tiek mamai, tiek jos vaisiui.

Toksoplazmozės diagnostika (Toxoplasma gondii IgG ir IgM)

Pagrindiniai toksoplazmozės infekcijos šaltiniai yra užteršta toksoplazmų oocistomis aplinka ir infekuota toksoplazmų cistomis žalia ar nepakankamai termiškai apdorota mėsa. Dažniausiai infekcija pasireiškia švelnia forma, nejaučiant jokių ryškesnių simptomų.

Toksoplazmozė itin pavojinga nėščiosioms - serganti motina parazitą gali perduoti per placentą vaisiui, neturinčiam imuniteto. Didžiausias infekcijos pavojus vaisiui yra nėštumo pradžioje - galimas savaiminis persileidimas. Esant užsikrėtusiai motinai, vaisius infekuojamas apie 50 proc. atvejų. Įgimtai toksoplazmozei būdinga smegenų pakenkimas, hidrocefalija, chorioretinitas, sutrikęs psichomotorinis vystymasis, o gimusiam kūdikiui - smegenų vandenė, aklumas bei kurtumas.

Norint nustatyti, ar naujagimis užsikrėtė toksoplazmoze, svarbu atlikti IgM antikūnų tyrimą, nes ūmi toksoplazmozė rodo, kad vaisius taip pat buvo infekuotas. Siekiant nustatyti, kaip seniai įvyko užsikrėtimas T. gondii, rekomenduojama atlikti IgG avidiškumo tyrimą, kurio metu nustatomas jungties tarp T. gondii antigeno ir IgG antikūno stiprumas.

Nerekomenduojama visas nėščiąsias tirti dėl toksoplazmozės. Veiksmingiausia laikytis profilaktinių priemonių: plauti rankas po kontakto su gyvūnais, prieš ruošiant ar pateikiant maistą, tinkamai termiškai paruošti mėsos ir žuvies produktus, plauti vaisius ir daržoves.

Raudonukės diagnostika (Raudonukės viruso IgG)

Raudonukė - infekcinė virusinė liga, pasireiškianti odos bėrimu, padidėjusiais pakaušio bei kaklo limfmazgiais. Raudonukės viruso IgG tyrimas atliekamas imuniteto prieš raudonukę įvertinimui arba aktyvios ligos diagnozavimui.

Susirgus raudonuke nėštumo metu, virusas infekuoja vaisių. Raudonukės RNR virusas pasižymi stipriu teratogeniniu poveikiu, todėl susirgus raudonuke nėščiai moteriai kyla didelis apsigimimų pavojus. Vaisius užsikrečia hematogeniu (kraujo) keliu ir yra jautrus raudonukės virusui pirmus 3 nėštumo mėnesius. Tai lemia didelę apsigimimų tikimybę: smegenų pažeidimus, širdies defektus, aklumą bei kurtumą. Raudonukės infekcija pirmosiomis 20 nėštumo savaičių gali padidinti persileidimo riziką. Užsikrėtus nėštumo metu vaisiui išsivysto sisteminė infekcija, vystymosi / formavimosi pažeidimai: katarakta, kurtumas, širdies ydos, sklaidos sutrikimai, mokymosi sutrikimai, kepenų ir blužnies padidėjimas, hepatitas, ausų defektai, mažas svoris.

Citomegaloviruso diagnostika (CMV IgG ir IgM)

Citomegaloviruso infekcija nėščioms moterims yra itin pavojinga, nes gali sukelti įvairių komplikacijų vaisiui, ypač jei užsikrėtimas įvyksta pirmosiomis nėštumo savaitėmis. Vaisius ir naujagimis užsikrečia virusui patekus per placentą arba ascendentiniu būdu (pro šlaplę). Užkrėstam naujagimiui būdingas sulėtėjęs vystymasis, galvos smegenų, akių, vaisiaus organų pažeidimai, širdies ydos. Naujagimių CMV infekcija pasireiškia per kelias dienas nuo gimimo. Jai būdingas kūno pageltimas, kepenų ir blužnies padidėjimas, bėrimas bei centrinės nervų sistemos pažeidimai.

Nerekomenduojama visas nėščiąsias tirti dėl citomegalo viruso. Eiga nėščiajai dažniausiai besimptomė. Šia infekcija užsikrečiama per kvėpavimo takus, taip pat lytinių santykių metu, atliekant kraujo perpylimą, turint kitų kontaktų su infekuoto individo organizmo skysčiais.

CMV tyrimo rezultatų interpretacija:

• Jei CMV tyrimo rezultatas yra IgG+/IgM-, reiškia, kad citomegalovirusas yra latentinėje, neaktyvioje būsenoje, motina turi imunitetą, kurį perduos vaisiui.
• Jei CMV antikūnų testo rezultatas yra IgG-/IgM+, galima įtarti pirminę infekciją, arba yra nespecifinė IgM reakcija.
• Jei po dviejų savaičių pakartojus tyrimą rezultatas yra IgG+/IgM+, didelė tikimybė, kad tai yra pirminė CMV infekcija, kuri gali būti perduota vaisiui.
• Jei CMV testo rezultatas yra IgG-/IgM-, galima teigti, kad nėščioji nebuvo užsikrėtusi citomegalovirusu arba infekcija yra latentinėje fazėje ir CMV IgG lygis yra toks žemas, kad neviršija aukščiausios normos ribos.

Chlamydia trachomatis

Chlamydia trachomatis infekcija - lytiniu keliu plintanti liga, dažnai diagnozuojama nėštumo metu. Chlamydia trachomatis infekcija daugeliu atvejų yra besimptomė, tačiau gali sukelti įvairių komplikacijų, tokių kaip priešlaikinis gimdymas ar vaisiaus dangalų ankstyvasis plyšimas. Literatūros duomenimis 30-50 % naujagimių, kurių motinos turi aktyvią, negydytą C. trachomatis infekciją, išsivysto konjungtyvitas (akies junginės uždegimas), o 5-10 % atvejų gali išsivystyti aspiracinė pneumonija. Plaučių uždegimas dažniausiai pasireiškia kūdikiams nuo 6 savaičių iki 6 mėnesių amžiaus.

B grupės beta hemolizinis streptokokas (BGS)

B grupės streptokokas (BGS) - pagrindinis ankstyvo naujagimių sepsio ir meningito sukėlėjas. Makštyje randamas apie 20 % nėščiųjų. Nėščiosioms šie streptokokai gali sukelti jokiais simptomais nepasireiškiančią bakteriuriją arba cistitus, kurie vėliau gali sukelti inkstų uždegimus.

Pasėlis imamas 35-37 nėštumo savaitę. Imamas makšties pasėlis iš makšties apatinio trečdalio ir išangės. Tyrimo atlikimo technika: su specialiu tamponėliu iš makšties ir išangės imama medžiaga tyrimui. Makšties skėtikliai nenaudojami. Išaugus pasėliui, nustatomi antibiotikai, kuriems jautrus BGS. Esant alergijai penicilinui, nustatomi kiti antibiotikai, kuriems jautrus BGS. BGS nešiotojoms ir rizikos grupės moterims, prasidėjus gimdymui arba nutekėjus vaisiaus vandenims, skiriami antibiotikai.

Vėjaraupių diagnostika (Vėjaraupių viruso IgG)

Vėjaraupiai (Varicella) - ūminė virusinė infekcija, pasireiškianti karščiavimu bei gleivinių bėrimu. Vėjaraupių sukėlėjas yra Varicella zoster virusas (VZV), dar vadinamas Human herpes virus 3. Vėjaraupių viruso IgG tyrimas atliekamas imuniteto prieš vėjaraupius įvertinimui arba aktyvios ligos diagnozavimui. Antikūnų padidėjimas kraujyje rodo anksčiau buvusią infekciją arba įgytą imunitetą po skiepo.

Vienas dažniausių motinos klinikinių komplikuotos vėjaraupių ligos požymių nėštumo metu yra vėjaraupių pneumonija, kuri gali greitai progresuoti iki hipoksijos ar kvėpavimo nepakankamumo. Jei motina užsikrečia vėjaraupių infekcija ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu (nuo 8 iki 20 sav.), vaisiui gresia įgimto vėjaraupių sindromo išsivystymo rizika. Šiam sindromui būdingi odos, akių struktūriniai pažeidimai bei galūnių hipoplazija. Nėštumo metu motinos sergamumas vėjaraupiais taip pat yra susijęs su vėlesniu pūslelinės išsivystymu kūdikystėje.

Ureaplasma urealyticum/Ureaplasma parvum

Ureaplasma urealyticum ir Ureaplasma parvum - tai bakterijos, kurios gali būti aptinkamos sveiko žmogaus urogenitalinėje sistemoje, ir nors dažnai jos yra besimptomės, nėštumo metu gali sukelti įvairių komplikacijų tiek motinai, tiek vaisiui. Nustatyta, kad U. urealyticum ir U. parvum infekcijų perdavimo dažnis nėštumo metu vaisiui svyruoja nuo 18% iki 88%. Nėštumo metu infekcija gali sukelti priešlaikinį gimdymą: užsikrėtimo atveju skatinama citokinų ir prostaglandinų gamyba sukelia priešlaikinį vaisiaus vandenų plyšimą.

Hepatito B diagnostika (HBsAg)

Virusinis hepatitas B - hepatito B viruso sukeltas ūminis arba lėtinis kepenų uždegimas. HBV perdavimo iš motinos vaikui rizika iš HBsAg (+) motinų jų kūdikiams, nenaudojant aktyviosios ir pasyviosios imunizacijos, siekia 90%. Perdavimas gali įvykti gimdoje, gimdymo metu arba po gimimo. Hepatito B infekcija nėščiajai gali būti perduodama per kraują ir skysčius: spermą, šlapimą, makšties išskyras. Jei nėščioji užsikrečia I nėštumo trimestre, naujagimiui virusas perduodamas iki 10 proc. atvejų, jei III trimestre arba nėščioji yra viruso nešiotoja - iki 70 proc.

Jei ūminis HBV yra simptominis, dėl geltos ir intoksikacijos gali prasidėti priešlaikinis gimdymas. Antroje nėštumo pusėje HBV gali komplikuotis: pasireiškia ūminis kepenų nepakankamumas, didelė kepenų nekrozė.

Sifilio diagnostika (RPR ir TPHA)

Sifilis - lytiniu keliu plintanti bakterinė infekcija, kurią sukelia bakterija Treponema pallidum. Sifilis - gana lengvai lytiškai plintanti liga, kuri negydoma gali sukelti rimtų sveikatos problemų tiek motinai, tiek jos kūdikiui. Sifilis yra bakterinė infekcija, dažniausiai perduodama lytinių santykių ar labai artimo, intymaus kontakto su sergančiu šia liga žmogumi metu. Sifilis labai pavojingas dar negimusiam kūdikiui.

Nėščiosios, sergančios ankstyvuoju sifiliu ir negydomos, 70-100 % pagimdo sifiliu užkrėstą naujagimį. Sifiliu serganti nėščioji vaisių užkrečia per placentą nuo 12 nėštumo savaitės. Į vaisiaus organizmą ši infekcija patenka per kraują nėštumo ar gimdymo (tiek natūralaus, tiek cezario pjūvio) metu. Jei taip nutinka, kūdikis gimsta sirgdamas įgimtu sifiliu. Užkrėstas sifiliu naujagimis būna hipotrofiškas, gali turėti kvėpavimo sutrikimų, smegenų edemą, ascitą, padidėjusią blužnį. Naujagimiui įgimto sifilio požymiai atsiranda per pirmuosius 4-5 mėnesius - tai karščiavimas, makopapulinis bėrimas (dažnai ant delnų ir padų), limfadenopatija, gydymui atsparus enteritas, laringitas, hemolizinė anemija ir kt.

Dėl to labai svarbu, kad visos nėščios moterys kuo anksčiau nėštumo metu atliktų tyrimus, skirtus sifiliui diagnozuoti.

• RPR - pirminis tyrimas, kurį reikėtų atlikti įtarus sifilį ar tikrinantis profilaktiškai. RPR (angl. Rapid plasma reagin) tyrimo metu kraujyje ieškoma specifinių antigenų, kurie pradeda gamintis žmogui užsikrėtus sifiliu.
• TPHA - tyrimas, naudojamas patikslinti diagnozę po to, kai RPR tyrimo metu gaunamas teigiamas rezultatas.

Herpes Simplex Virus (HSV1 ir HSV2)

Skiriami HSV1 ir HSV2 tipai, kurių išoriškai atskirti neįmanoma. HSV1 pažeidžia organus, esančius virš juosmens, HSV2 - sritį žemiau juosmens. Plinta kontaktiniu būdu. Patekęs į organizmą, herpes virusas visam gyvenimui išlieka nugarinio ir trišakio nervų mazguose. Nusilpus imuninei sistemai, susidarius palankioms sąlygoms, HSV reaktyvuojasi ir vėl keliauja per sensorinius nervus.

HSV ypač pavojingas nėščiosioms. Nors HSV labai retai pereina placentą ir pažeidžia vaisių, virusas ypač pavojingas nėščiosioms gimdymo metu. Infekuotam naujagimiui gali būti pažeista oda, gleivinės, akys, vidaus organai. Rekomenduojama tirtis simptomų turinčioms nėščiosioms ir toms, kurių partneris serga.

Bendrieji nėščiųjų tyrimai ir priežiūra

Be infekcijų tyrimų, yra ir kiti svarbūs tyrimai bei rekomendacijos, kurių privalu laikytis nėštumo metu:

• Odontologo apžiūra: Rekomenduojama pasirodyti odontologui pirmojo nėštumo trimestro metu, kad galėtų įvertinti burnos ertmės būklę. Jums bus išduota reikalinga sveikatos pažyma, suplanuoti apsilankymai.
• Gliukozės tolerancijos mėginys (GTM): Atliekamas pirmo apsilankymo metu. Vertinant glikemiją nevalgius ir praėjus 2 valandoms. Tyrimo atlikimo protokolas: pirmiausia paimamas kraujas nevalgius, po to duodama išgerti 75 g vandenyje (rekomenduojama 200 ml) ištirpintos gliukozės (išgerti per 5 min), tada po 1 val. imamas kraujas ir dar po 1 val.
• Rh faktoriaus nustatymas: Atliekamas tada, jeigu moters Rh D neigiamas (Rh (-), o vyro Rh D teigiamas (Rh (+). Tyrimas atliekamas pirmo apsilankymo metu ar iki 12 sav. Tyrimas kartojamas 27-28 sav.
• Šlapimo tyrimas: Vertinamas šlapimo lyginamasis svoris, ar yra baltymo, leukocitų, eritrocitų, gliukozės, ketonų, nitritų. Padeda nustatyti inkstų ligas, kai atliekamas nėštumo pradžioje. Tyrimą pristatyti per 2 val. Besimptomė bakteriurija nustatoma iki 10 proc. nėščiųjų, neturi jokių klinikinių simptomų ir požymių.
• Svorio stebėjimas: Dažno svėrimo nauda yra abejotina, todėl nėščioji gali rinktis, ar nori svertis kiekvieno vizito metu.
• Chromosomų anomalijų patikra:
  • Atliekama 11-13 sav. ir 14-22 sav. Atliekant pirmąjį tyrimą įvertinama rizika kūdikiui gimti su Dauno ir Edvardso sindromais, antrąjį įvertina riziką kūdikiui gimti su Dauno ir Edvardso sindromais, nervinio vamzdelio pažeidimu.
  • Amniocentezė: Jei chromosomų patologijos rizika padidėjusi, skiriama amniocentezė. Tai diagnostinė procedūra, kurios metu, stebint ultragarsu, duriama plona adata per moters gimdos sienelę ir paimama vaisiaus vandenų.
  • Choriono gaurelių biopsija (CGB): Ši procedūra skirta nustatyti arba atmesti vaisiaus chromosomų anomalijas ar kitas genų ligas. Tyrimas atliekamas nuo 10-11-osios iki 13 (+ 6 d.) nėštumo savaitės per priekinę pilvo sieną. Plona adata duriama per priekinę pilvo sieną į besiformuojančią placentą ir paimama 20-40 mg medžiagos (choriono gaurelių). Procedūra kontroliuojama ultragarsu. Trukmė apie 10 minučių. Retais atvejais dėl tam tikros gimdos ar placentos padėties CGB su specialiu kateteriu gali būti atliekama pro gimdos kaklelį. Tyrimo efektyvumas toks pat kaip ir CGB atliekant per priekinę pilvo sieną.
• Vaisiaus judesiai: Šis tyrimas atliekamas kiekvieno vizito metu ultragarso aparato doplerio arba kardiotokografo pagalba. Rekomenduojama judesius pradėti vertinti nuo 26 nėštumo savaitės.

Rekomenduojami tyrimai pagal nėštumo savaitę

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos yra parengusios dokumentą, kuriame pateikiama informacija apie nėščiųjų tyrimus.

Štai apibendrinta informacija apie tyrimus ir jų atlikimo laiką:

tags: #ziv #tyrimas #nestumo #metu

• Daugiau apie laikrodžius vaikams
• Vaiko pinigai: nuo gimimo iki pilnametystės
• Palengvinimas kūdikiui tuštinantis
• Kaip pasiruošti žindymui
• Kaip pasiruošti žindymui