Prof. dr. Žilvinas Židonis yra iškilus akademikas, prisidėjęs prie viešojo valdymo ir susijusių sričių tyrimų bei plėtros. Jis yra Mykolo Romerio universiteto docentas ir žurnalo "Viešoji politika ir administravimas" redakcinės kolegijos narys.

Dr. Žilvinas Židonis įgijo daktaro laipsnį Vilniaus technikos universitete.
Nuo 1999 metų jis dėstė įvairiuose Lietuvos universitetuose ir SSE Rygoje, Latvijoje, bei dirbo kviestiniu tyrėju Aalborgo, Odensės (Pietų Danijos universitetas), Upsalos ir Berno universitetuose. Šiuo metu dr. Židonis dirba RCL finansuojamame mokslinių tyrimų projekte su ISM tyrėjų komanda. Jis taip pat užima docento pareigas Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakultete ir yra Verslo katedros vedėjas. Žilvinas Židonis yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo valdymo fakulteto Viešojo administravimo instituto docentas.
Dr. Židonio tyrimų sritys apima viešąjį valdymą, miestų verslumą, įmonių internacionalizaciją ir tarptautines tiekimo grandines.
Ž. Židonis aktyviai dalyvauja projektuose, kurie yra paremti universiteto biudžeto. Vienas iš tokių projektų yra "Internationalization strategies under the circumstances of radical market vulnerability" (2021-2024 m.).

Ž. Židonis aktyviai dalyvauja mokslinėje veikloje, publikuodamas straipsnius ir dalyvaudamas konferencijose. Tarp jo publikacijų yra:
Žilvinas Židonis taip pat aktyviai dalyvauja viešojoje diskusijoje, teikdamas savo ekspertinius komentarus. Vienas toks komentaras buvo publikuotas portale 15min.lt, kuriame jis analizavo viešųjų erdvių tvarkymo problemas Lietuvoje, ypač Vilniuje, ir privačios nuosavybės santykį su socialine funkcija.
Komentare pažymima: „Kalbėsime ne apie Indiją, o apie Lietuvą, dar tiksliau, apie Vilnių. Paklausite, kuo gi čia dėtas Vilnius, kokios karvės ir dar šventos? Šventoji karvė, kuri, kaip kokiame Bangalore, yra neliečiama, ganosi ir, atsiprašant, tuštinasi kur nori, yra mūsų požiūris į privačią nuosavybę. Jo negalima keisti, ginčyti, netgi diskutuoti apie tai privengiama.“
Jis pabrėžia, kad apgriuvę namai ir aptrupėję balkonai yra ne kur nors laukuose, jie yra miesto aikščių ir gatvių dalis. Miesto viešosios erdvės, aikštės, skverai, gatvės yra bendrieji ištekliai (angl. common pool resources), kurie yra kuriami ir naudojami visų miesto gyventojų. Taigi, ta netvarkoma nuosavybė tampa ne tik savininko, bet ir miestiečių problema.
Pasaulyje vyksta intensyvios diskusijos bei kuriami projektai apie tai, ką daryti su apleistais ir netvarkomais statiniais. Vienas iš tokių projektų yra „Interreg“ projektas ABCitiEs, kurio dalyviai iš Mančesterio, Vilniaus, Atėnų ieško atsakymų į klausimus, kaip suderinti verslo, gyventojų, savivaldos ir kitų suinteresuotų grupių interesus bei kaip padaryti, kad miesto rajonai taptų patogesni, gyvybingesni tiek, visų pirma, vietiniams gyventojams, tiek turistams.
Nors privati nuosavybė yra neliečiama pagal Lietuvos Konstituciją, Vakarų demokratijų konstitucinė praktika yra įvairi. Žilvinas Židonis teigia: „Mums visiems tvirtai įkalta į galvą, kad nuosavybė yra arba privati, arba visuomeninė, kaip mėgstama sakyti, „valstybinė“. Tai atrodo paprasta ir natūralu, kaip diena ir naktis, ar yra juoda ir balta spalvos. Ar gali būti kaip nors kitaip? Pasirodo gali.“
Pavyzdžiui, Italijos Konstitucijos 42 straipsnyje rašoma: „privati nuosavybė gali būti ribojama, siekiant užtikrinti jos socialinę funkciją ir siekiant, kad ji būtų prieinama visiems“. Vokietijos Konstitucija, priimta 1949 metais, savo 14.2 straipsnyje sako: „nuosavybė implikuoja įsipareigojimus.“
Šis požiūris turi gilias ir senas tradicijas ir nieko bendro nei su komunizmu, nei su valstybine gamybos priemonių nuosavybe. Vienas iš socialinės nuosavybės funkcijos idėjos autorių buvo prancūzų teisininkas Leon Duguit. Anot Duguit, savininkas negali daryti su savo nuosavybe bet ko, kas jam šauna į galvą. Jis privalo nuosavybę naudoti produktyviai, todėl valstybė turi ginti nuosavybės teises tiek, kiek ta nuosavybė atlieka socialinę funkciją. Akivaizdu, kad mūsų miestuose reikia rimtų viešųjų erdvių tvarkymo pokyčių.
