Vytaras Radzevičius: keliautojas, žurnalistas ir šeimos žmogus
Žurnalistas, keliautojas ir skanių patiekalų gamintojas Vytaras Radzevičius - plačiai žinoma asmenybė Lietuvoje. Meilę nuotykiams jis mena dar iš vaikystės, tačiau didžiausiu gyvenimo nuotykiu laiko tėvystės kelią. Vytaras Radzevičius ne tik sėkmingai vystė savo karjerą žiniasklaidoje ir kelionėse, bet ir suformavo stiprų ryšį su savo vaikais - dukra Auguste Radzevičiūte ir sūnumi Vincentu Radzevičiumi, žinomu kaip Vinnie.
Vytaro Radzevičiaus profesinis kelias ir pasiekimai
Vytaras Radzevičius gimė 1968 m. balandžio 10 d. Mokėsi Vilniaus 30-ojoje ir 7-ojoje vidurinėse mokyklose. 1986-1988 m. tarnavo tarybinėje kariuomenėje, o vėliau baigė žurnalistikos institutą. Nors pats teigia studijavęs net 12 metų, jis sėkmingai įsitvirtino žiniasklaidos pasaulyje.
Jo profesinė karjera itin plati ir įvairi, apimanti darbą įvairiose Lietuvos žiniasklaidos priemonėse:
- 1988 m. dirbo Sąjūdžio informacijos agentūros reporteriu.
- 1990 m. buvo laikraščio „Galvė“ redaktoriumi, UAB „AKC“ TV prodiuseriu.
- 1991-1993 m. „Rytų Lietuvos TV“ užėmė Reklamos skyriaus režisieriaus pareigas.
- 1993-1998 m. dirbo Baltijos TV sporto prodiuseriu.
- 1998-2000 m. buvo UAB „Ekonometras“ TV prodiuseris.
- 2000-2001 m. ėjo Lietuvos futbolo federacijos atstovo spaudai pareigas.
- 2000-2002 m. buvo UAB „Sport Television and Entertainment“ direktoriumi.
- 1999-2007 m. dirbo TV3 žinių tarnybos sporto naujienų redaktoriumi ir transliacijų režisieriumi, komentatoriumi.
- Iki 2008 m. ėjo žurnalo „Istorijos“ vyriausiojo redaktoriaus pareigas.
- 2008-2011 m. buvo Lietuvos radijo ir televizijos atstovas ryšiams su visuomene.
Vytaras Radzevičius spėjo padirbėti beveik visose Lietuvos televizijose, buvęs LTV laidų „Labas rytas“ ir „Panorama“ korespondentu, BTV - sporto laidų režisieriumi, komentatoriumi ir vedėju, TV3 - rengė laidas „Baudos aikštelė“ ir „Euromisija“. Nuo 2015 m. žinomas ir kaip laidos „Afrika“ dalyvis ar autorius.
Vytaro Radzevičiaus pomėgiai ir laisvalaikis
Vytaras Radzevičius ne tik aktyvus žiniasklaidos veikėjas, bet ir buvęs rankininkas, baigęs Vilniaus rankinio sporto mokyklą, su mokyklos komanda daug kartų tapęs Lietuvos čempionu. Dabartiniu metu ypač pamėgęs futbolą, yra futbolo klubo „Prelegentai“ vienas iš įkūrėjų. Klubo nariai yra gan garsūs šoumenai, tokie kaip Algis Ramanauskas, Rolandas Kazlas. O minėto klubo emblema yra būtent juoda giltinė juodame fone. Kaip sako patys klubo įkūrėjai, tokia emblema turėtų kelti šiurpą varžovams, o be to klubo įkūrimo data - 1996.06.06 - turi net tris šėtono skaičius - šešetai. Šio klubo dėka Vytaras Radzevičius spaudos vadinamas „Juodosios giltinės riteriu“.
Dienas savo sodyboje ramiai leidžiantis žurnalistas, laidų autorius ir vedėjas Vytaras Radzevičius vertina skanų ir lengvai pagaminamą maistą. Vytaras Radzevičius sako, kad apžiūrinėdamas dešreles parduotuvėje, pirmiausia panagrinėja etiketę. Jis stengiasi įsigyti tokių, kuriose kuo daugiau mėsos ir kuo mažiau druskos bei įvairių priedų. Anot pašnekovo, šiandieninis pasaulis - skubantis, tad dažnas renkasi ne tik skanų, bet ir greitai paruošiamą kokybišką maistą, o dešrelės - vienos universaliausių produktų. Jos tinka ir angliškiems pusryčiams su kiaušiniu, šonine bei pupelėmis, ir pietums ar vakarienei: jų galima įpjaustyti į troškinius ir sriubas. V. Radzevičius sako, kad šaldytuve visada turi kelių rūšių produktų, įtinkančių net išrankiausiems šeimos nariams.
Vytaro Radzevičiaus tėvystė ir šeimos tradicijos
Vytaras Radzevičius meilę nuotykiams mena dar iš vaikystės, tačiau didžiausiu gyvenimo nuotykiu jis laikytų tikriausiai ne keliones ir kulinarinius atradimus, bet tėvystės kelią. Jo vaikystė buvo labai gera, jis visada ją prisimena šviesiausiomis spalvomis ir visada norisi į ją grįžti. Buvome glaudi šeima. Gyveno vieno kambario bute. Visą laiką kaip ir buvome kartu, bet tėvai skiepijo ir savarankiškumo jausmą, atsakomybę, niekada netikrino namų darbų ar panašiai, nes tiesiog patikėdavo ir viskas buvo jo paties rankose. Nors jis buvo labai išdykęs vaikas. Mamai dėl to tikrai daug žilų plaukų atsirado, nes ten Žirmūnuose ir Neris netoli, ir miškai. V. Radzevičius įsitikinęs, kad su kiekviena karta mes vaikams suteikiame vis daugiau laisvės. Kiekviena karta yra vis laisvesnė. Kiekvienas vaikas yra žmogus ir, pasak jo, labai svarbu suprasti, kad vaiką augini ne sau, o tai žmogus, kuris gyvena savo gyvenimą ir reikia jam jausti pagarbą, kartais bendrauti su juo kaip su suaugusiu.
Vytaras Radzevičius labai gerai atsimena dieną, kai tapo tėčiu, nes dalyvavo gimdyme, nors buvo gripo karantinas ar panašiai, bet pavyko įsibrauti. Antakalnio ligoninėje tuo metu skyriaus vadovas buvo Ričardas Daunoravičius, kuris priiminėjo gimdymą. Vytaras prieš tai buvo Amerikoje ir iš Amerikos knygelę atsivežęs, kaip reikia dalyvauti gimdyme, kaip elgtis. Jis greit įsisavino, kaip sąrėmius skaičiuoti. Augustė gimė per blokadą. Kai grįžome namo, nutarėme, kad šalta ir vaiką privyniojome į visas įmanomas antklodes. Viskas sužinoma, išmokstama. Gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, nes reikėdavo ir į darbą anksti važiuoti troleibusais, ir dalinomės, kas vystyklus keičia, nes sauskelnės buvo tik tada, kai eidavo į svečius.
Man labai įdomiai buvo pranešta apie tai, kad netrukus tapsiu seneliu, - pasakojo V. Radzevičius. Buvau tokioje ekspedicijoje Japonijoje. Ten švenčiau gimtadienį. Bet kai grįžau namo, man sakė, kad nori mane pasveikinti su gimtadieniu. Gavau supakuotą dovaną, tokią dėžutę, o kai ją išpakavau, pamačiau echoskopijos nuotrauką mažo žmogiuko. Kai jau gimė pirmasis anūkas Skajus, buvo didžiulis džiaugsmas, didžiulė šventė. Kai stengiesi sukurti šeimos gerovę, daug dirbi, daug stengiesi, jausdavau kaltę, kad per mažai dėmesio vaikams skiriu, tai dabar turbūt anūkams grąžinamas tas laikas, tokia gamtos pusiausvyra. Anūkai - labai miela. Šeimos ryšys labai artimas. Augustė su vyru iš pradžių gyveno Londone, anūką matydavo tik per nuotolį, tačiau stengėsi palaikyti ryšį per kamerą. Jeigu yra galimybė, tai visada susitinkame savaitgalį šeimos pietums. Ir anūkams kepu čirvinius blynus. Pietums ką nors griliname. Šeimos pietūs geras dalykas.
Kaip tik neseniai diskutavome šia tema, kad čia civilizacinės raidos apraiška, kad žmonės siekia karjeros ar dar kažko, ar nori pagyventi laisviau ir galvoja, kad vaikai atsiras vėliau, bet kartais būna per vėlu. Nežinau, aš manau, kad šeima svarbu, jeigu gali, turi turėti palikuonių ir tęsti giminę. Vytaras Radzevičius teigia, kad svarbiausia, jog tėvai užtikrintų vaikui saugumą visomis prasmėmis ir galimybes tobulėti, patirti, mokytis, bet saugumas turi būti pirmiausia.
Augustė Radzevičiūtė: komunikacijos specialistė ir nuotykių ieškotoja
Žurnalisto ir keliautojo Vytaro Radzevičiaus dukra, komunikacijos specialistė Augustė Radzevičiūtė, ne vieną dieną praleido žygiuose su tėčiu. Nuo vaikystės su tėčiu ir visa didele draugų kompanija keliaudavo į baidarių žygius, nakvodavo miške. Smagiausia - upių trasos su nuvirtusiais medžiais ir seklumomis, kurias reikėdavo įveikti. O skaniausia - užkandžiai, tėvų paduodami iš kitos baidarės ant irklo galo. Išlipus krante - laužas, dešrelės, rytinė grikių košė ir nuo gryno oro įraudę veidai, - pasakoja Augustė. Išsilaipinus visi laukdavo, kol tėtis pirmas pastatys palapinę, kad kiti galėtų statyti savąsias kuo toliau ir negirdėtų legendinio Vytaro knarkimo... Šios patirtys iš vaikystės man pasitarnavo statant palapines muzikos festivaliuose, ar prireikus užkurti laužą, prikapoti malkų. Ir dabar žygis į mišką, laužas, knyga ir kilimėlis ant samanų yra vienas geriausių įmanomų poilsių mano galvai.
A. Radzevičiūtė pripažįsta, kad žygyje į gamtą svarbiausia - palapinė, turistinis kilimėlis, geras miegmaišis, šiltos kojinės ir purškiklis nuo uodų. Žmonės su pripučiamais čiužiniais palapinėse man visada atrodė egzotiškai, kol nesusilaukiau savo vaikų, - patirtimi dalijasi veikli dviejų sūnų mama. Jiems jau ir čiužinio norisi, ir pagalvėlės mažos - o man puikiai tikdavo ir megztinis po galva. Šiuo metu Augustė yra dviejų sūnų mama - Skajui Juozapui devyneri, Jokūbui Tomui - tik ketveri. Kol Augustės vaikai dar maži, žygiai nėra tolimi ir sudėtingi, nors senelis Vytaras Radzevičius anūkus jau vedžioja po miškus ir sodina į baidares. Augustė turi mažus čiužinukus vaikams nakvynei palapinėje.
Neseniai Augustė prisijungė prie pirmosios Lietuvoje vaikinų akademijos „Vyrų kalvės akademija“ veiklos, kuri taip pat organizuoja stovyklas paaugliams berniukams ir mergaitėms, savaitgalius tėčiams ir sūnums. Laukiu, kol sūnūs bus pakankamai dideli, kad išeitų į VKA stovyklų metu vykstančius žygius - klampotų per pelkes arba pusnis, apeitų visą Asvejos ežerą, išgyventų nepatogumą ir patirtų didelį nuotykį, - svajoja „Vyrų kalvės akademijos“ entuziastė.
Vincentas Radzevičius (Vinnie): repo atlikėjas ir kūrybinė siela
Vincentas Radzevičius, geriau žinomas sceniniu vardu Vinnie, yra Vytaro ir Laisvės Radzevičių sūnus. Nors jo tėvai yra žinomi žurnalistai, Vincentas pasirinko muzikos kelią, siekdamas eiti kitu keliu. Per visus laikus giminėje nebuvo nė vieno, kuris ėjo muzikos keliu.
Muzikinės kelionės pradžia ir įkvėpimas
Muzika Vincento gyvenime atsirado gana anksti - pirmąją dainą įrašė ir išleido būdamas vos 12-os. Muzikos mokyklos jis niekada nelankė, įgūdžius tobulino pats. Repas Vincento gyvenime atsirado labai anksti - kai jam buvo šešeri, tėtis parodė grupę „Beastie Boys“, netrukus ir Eminemą. Nuo tada ir pradėjo klausytis repo. Vėliau, sulaukęs 17-os, Vincentas išvyko mokytis garso režisūros į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją. Specialybę pasirinko labiausiai dėl tuometinių mokytojų - Lino Adomaičio ir Aurimo Mitkaus. Konservatorijoje praleidau pusantrų metų, ne viskas ten klostėsi, kaip tikėjausi - dvyliktos klasės viduryje nusprendžiau mesti mokslus ir tęsti savamokslio kelią. Tėtis Vytaras supažindino sūnų su repo ikonų - Eminemo, Run DMC ir Beastie Boys - kūryba. Vincentas įsimylėjo lyrics'izmą, tuos trankius beatus, kai dreba visa mašina jos klausant. Jis pasirinko tą stilių dėl energetikos, dėl idėjos, kurią gali perteikti, ir tiki, kad hip hopas yra naujasis punk rokas.
Ūgtelėjusį Vincentą žavėjo gilūs tekstai, dvigubos ar net trigubos prasmės, kurias atrasdavo viename sakinyje. Patiko ritmas, tiesiog įsimylėjo analizę - skaičiuoti, kiek rimuotų eilučių galima sudėti į vieną tekstą. Per devynerius metus išbandė įvairiausius muzikos stilius, tačiau galiausiai grįždavo prie repo. Muzikiniai dievukai keitėsi kartu su gyvenimo etapais - visada klausydavau to, kas atspindėdavo tuometinę būseną. Sunkiais periodais klausė emo-rap atlikėjų - „XXXTentacion“, „Juice WRLD“, Lil Peep. Vienintelis subžanras, lydėjęs mane visada, buvo senoji mokykla - „Wu-Tang Clan“, Eminemas ir ypač jo „Slim Shady“ era, Nas. Klausydavo ir roko - ilgesnėse kelionėse tėvų automobilyje dažnai skambėdavo Marijono Mikutavičiaus albumas „Lengvas būdas mesti klausytis“. Visada domėjosi ir lietuviška scena - nuo „Erkės“ iki Domo ar „Micro One“. Šiandien Vincentas yra stipriai pasinėręs į Kendricko Lamaro kūrybą. Jis tiki, kad muzika jam nėra nei darbas, nei laisvalaikis - ji yra jo deguonis ir variklis. Kol širdis muš ritmą, tol ant rimto turėsiu, ką pasakyti.
Kūrybos procesas ir iššūkiai
Ilgą laiką Vincentas kūrė gana piktą muziką. Įkvėpimas dažniausiai kyla iš kasdienių įvykių, kuriuos stengiasi užrašyti tą pačią dieną. Žinoma, ne visos patirtys malonios, todėl ir ne visos dainos linksmos. Man svarbu sukurti kūrinį, į kurį būtų galima įsiklausyti, suvirškinti, suprasti. Skirtinga emocija - kitoks dainos skambesys. Stengiasi emociją, kurią nori perteikti, rodyti ne tik žodžiais, bet ir muzikos stiliumi. Priklausomai nuo nuotaikos, semiasi įkvėpimo iš skirtingų žanrų ar atlikėjų. Rašau kasdien, bet ne kasdien gimsta daina - dažnai rašau vien tam, kad lavinčiau techniką. Ir kai pagaliau užgimsta daina, skirtumas juntamas iškart. Ilgą laiką slėpė jausmingiausius kūrinius, nes bijojo, kad pasirodys silpnas. Prireikė kelių metų terapijos, kol suprato, kad mano jautrumas iš tikrųjų yra didžiausia stiprybė. Kuriu todėl, kad negaliu nekurti - toks yra mano būdas apsivalyti, iššveisti savo vidų. Kol kuriu iš širdies, aplinkinių teismas manęs nesužeis.
Didžiausias kūrėjo priešas dažnai esame mes patys. Mano atveju - savikritika ir perfekcionizmas. Kol kūriau vienas, sunkiausia dalis būdavo paleisti dainą - visada jausdavau, kad kažko trūksta, nors niekada nesugebėdavau pasakyti, ko. Todėl daug kūrinių taip ir liko stalčiuje. Esu labai dėkingas savo draugui ir prodiuseriui Mantui Vaitkui - jis sugeba nutildyti mano kritiką, pasakyti, kad viskas gerai ir priminti, kad galiu atsipalaiduoti. Sunkumai visada bus, bet juos įveikti padeda tikras ryšys ir žmogus šalia.
Viena žinomiausių Vincento dainų - „Matau Pro Tavo Melą“. Kai parodžiau draugams - nustebo ir jie. Sunku tiksliai įvardinti, kuo ši daina kitokia, bet, manau, ji turi stiprybės, nes priverčia jausti. Kai paleidau kūrinį į muzikos platformas, sulaukiau daugybės žinučių, kad jis palietė ne tik ausis, bet ir širdis - man tai yra didžiausias komplimentas, kokį tik galėjau gauti. Be to, ši daina atvedė mane į labai gerą komandą, su kuria jau planuojame kitus projektus. Dainą parašiau stipriai susiginčijęs su drauge. Neturėjau jėgų atsisveikinti akis į akį, padariau taip, kaip moku geriausiai - daina. „Matau Pro Tavo Melą“ buvo įkvėpta P.U.S.H.O. dainos „Jazz'as Gydo“. Naujausia daina „Matau pro tavo melą“, platformoje pasirodžiusi vos prieš kelis mėnesius, jau buvo perklausyta daugiau nei šimtą tūkstančių kartų.
Asmeniniai iššūkiai ir santykiai su šeima
Vincento asmeninis gyvenimas nuo pat paauglystės nebuvo rožėmis klotas - dar būdamas moksleiviu, jis ėmė jausti liūdesį, mokykloje patyrė patyčias, susirgo depresija. Galiausiai V. Radzevičiui pavyko išlipti iš juodos duobės, tačiau, kaip sakė jis, net ir dabar apie šį laikotarpį kalbėti yra labai sunku. Pasidomėjus, kas labiausiai pasikeitė santykyje su savimi po šios sudėtingos patirties, Vincentas pasakojo, kad didžiausias pokytis įvyko požiūryje į save, klaidas ir aplinkinius. Šiandien vaikinas įsitikinęs - norint tvarkytis su sunkumais, privaloma išmokti atleisti sau ir kitiems. Pradėjau daug mažiau pykti, nes pradėjau matyti situacijas iš kitų perspektyvos. Sunkumai paauglystėje prisidėjo prie to, kad Vincentas taip ir nebaigė 12-os klasių. Tiesa, tai nebuvo pagrindinė priežastis - jaunuolis nesijautė galintis savęs realizuoti sistemoje, kur visi verčiami eiti tuo pačiu keliu. Mokyklą mėgo iki penktos klasės, o tada pradėjo jos nekęsti. Pasak Vincento, tai buvo ne žinių vieta, o rutina ir taisyklės, kurios jam nepatiko.
Nors Vincento tėvai Vytaras ir Laisvė - Lietuvoje puikiai žinomi žurnalistai, pats Vincentas tikino niekada neturėjęs nė menkiausios minties eiti tėvų pėdomis. Per visus laikus giminėje nebuvo nė vieno, kuris ėjo muzikos keliu. Stengėsi pernelyg nesinaudoti tėvų vardu ar galimybėmis - jam svarbu statyti savo rankomis. Viską, kas susiję su muzika, kūryba ir vizualais, daro su komanda. Tėvų pažintimis pasinaudoja nebent rinkodaroje - turbūt tai vienintelė sritis, kurios daugelis menininkų nelabai mėgsta. Tėvai mane palaiko, bet kartu jie visada mane skatino būti atsakingu ir realiai įvertinti savo galimybes. Manau, jie tiesiog matė, kad manęs neperkalbės, todėl beliko tik palaikyti ir leisti man eiti savo keliu. Žinomų tėvų pavardė tikrai padeda - ypač rinkodaroje ir žiniasklaidoje. Tačiau yra ir kita pusė: tėvai yra daug pasiekę, išlipti iš jų šešėlio nėra lengva. Gerai bent, kad ne muzikoje, čia save galiu parodyti aš. Savo pavarde ir tėvais didžiuojasi, todėl iššūkius priima, kad ir kokie jie būtų.
Pasidomėjus, kaip į jo sprendimą rinktis muzikinį kelią reagavo tėvai, Vincentas buvo atviras - dar ir dabar tenka jiems įrodinėti, kad šis sprendimas yra rimtas ir ilgalaikis. Tačiau, kaip akcentavo pašnekovas, viskas suprantama - juk tėvai vaikui nori gero ir stabilaus gyvenimo, o jo pasirinkimas yra to priešingybė. Tėtis - klausytojas, mato tik galutinį produktą. Jis nežino, kaip paaiškinti, ką pakeisti, todėl nekomentuoja. Dažniausiai kritiką išsako mama. Ji pataria, ką padaryti, kad tekstai skambėtų geriau. Savo muziką rodo tėvams - jie rašto žmonės, tad visada turi gerų ir vertingų patarimų.
Kai nekuriu muzikos, daug laiko skiriu sportui - ypač vandenlentėms. Tačiau net sportuodamas pastebiu, kad galvoju apie naujus tekstus, idėjas ar tiesiog rimuoju įstrigusią frazę. Vincentas mėgsta keliauti ir siekia aplenkti tėtį pagal aplankytų šalių skaičių. Esame turėję kelias šeimos keliones, bet tėtis dažnai į savo projektus manęs neimdavo. Praeitą žiemą išskridau gyventi į Filipinus, ten praleidau keturis mėnesius. Ši patirtis pažadino mano užmigusią kelionių aistrą. Dabar stengiuosi ieškoti kuo daugiau progų išvažiuoti.
tags: #vytaras #radzevicius #vaikai
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
