Vydūno filosofija: žmogaus gimimas ir gyvenimo prasmė

Vydūnas (tikr. Vilhelmas Storosta, 1868-1953) - lietuvių filosofas, rašytojas, publicistas, kultūros veikėjas. Jis anksti pradėjo aiškintis rūpimą klausimą - kas yra tauta ir kokie svarbiausi veiksniai lemia tautos autentiškumą, atsparumą - ir nuėjo ilgą bei sudėtingą ieškojimų - atradimų kelią. Jam rūpėjo išsiaiškinti ir pagrįsti žmoniškumo esmę, išryškinti tautos paskirtį žmoniškumo raidoje ir būties kontekste.

Vydūno gyvenimo kelias ir filosofinės pažiūros

Vilhelmas Storosta, geriau žinomas slapyvardžiu Vydūnas, gimė 1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose, Šilutės apskrityje, Prūsijos karalystėje. Jo gyvenimas baigėsi 1953 m. vasario 20 d. Detmolde, Vokietijoje, o 1991 m. spalio 19 d. jo palaikai buvo perlaidoti Bitėnų kapinėse. Mokytojaudamas Kintuose, Vydūnas išlaikė aukštesnės kvalifikacijos mokytojo egzaminus ir 1892-1912 m. dėstė Tilžės gimnazijoje prancūzų ir anglų kalbas.

Pirmiausia Vydūnas gilinosi į klasikines Europos tautų filosofijas. Vėliau įsijungė į naują tada judėjimą - teosofiją. Ji jam imponavo bandymu sujungti filosofiją, religiją ir mokslą. Čia jis pajuto radęs atsakymus į jį dominančius klausimus, ypač pirminiuose jų šaltiniuose - Indijos šventuosiuose raštuose - Vedose. Savo filosofinėse pažiūrose Vydūnas jungė senovės indų filosofiją su neoplatonizmo bei krikščionybės elementais. Indų filosofija tapo kertiniu Vydūno pažiūrų akmeniu.

Vydūną žavėjo indų mokėjimas kovoti dėl savo teisių nenaudojant prievartos. Jis manė, kad neišnykti gali padėti tik tautos ištvermė, orumas, jos narių atsakomybė. Vydūnas suprato, kad dėl tragiško lietuvių tautos likimo kalti ne tik „svetimieji“. Todėl jis reikalavo ugdyti atsakomybės už tautos likimą jausmą, vidinę atsparą, moralinį tvirtumą. Svarbiausia Vydūnui - tautos moralinio atgimimo ugdymas. Jis kvietė tėvynainius šviestis, ieškoti atsparos savo tautos sukurtose vertybėse, „didėti iš vidaus“.

Vydūno filosofijos kryptingumą bei problematiką nulėmė siekis išsiaiškinti ir pagrįsti žmoniškumo esmę. Tautiškumo idealas Vydūnui nebuvo galutinis tikslas, todėl jam buvo svetimas nacionalizmas ir šovinizmas. Žmonija negali egzistuoti be tautų, kaip ir be individų.

Žemiau pateikiama Vydūno karjeros ir studijų apžvalga:

Žmogaus esmė ir gyvenimo prasmė

Ką žmogus daro ir taria, tai visuomet apsireiškia, kas jo viduje yra. Ką darai iš širdies sukelia gerą nuotaiką ir gerai pavyksta. Kas daro kitaip, tas svyruoja kelyje ir vargiai pasiekia tikslą. Nešvarius žodžius tegali tas vartoti, kuris viduje nešvarus. Paprastai žmonės tiki, jie esą tai kas vykdo kokį nors darbą, o todėl vienas vadinasi mokytoju, kits rašytoju, trečias gydytoju, ketvirtas kurpiu ir t.t. O taip vadindamiesi, niekas neatsimena savo asmenybės.

Žmogaus esmė visose jo asmenybės gyvenimo srityse turi būti lemiamas dalykas. Ji turi vis labiau skleistis. Tai būtų esmingiausias žmogaus gyvenimo prasmės įsikūnijimas. Sąžinė, išmintis, teisingumas, savęs žinojimas - visi šie žmogaus reiškiniai yra aukščiau už visus kitus. Vydūnas suprato, kad žmogus turi suvokti save. Teigė, kad kelias į amžinybę, jo žmogiškosios esmės brendimas vyksta trimis dvasinio augimo etapais: sau, tautai, žmonijai. Kitas dvasinio augimo lygmuo yra tautiškumas. Žmogus privalo jausti ryšį su jį supančia aplinka, kalba, istorija, papročiais.

Gyvenimas yra nuostabumų kupinas. Jau kuone galėtai sakyti, kad jis patsai yra stebuklas. Kad gyvi esame, kad regime ir jaučiame tiek įvairių dalykų ir atsitikimų, yra gyva mąslė. Ką tik reiškia, kad esame? Kam visa, ką patiriame, ką sužinome? Taip nuolat turime klausti. O tūli neranda tam jokio atsakymo. Dargi daug žmonių gal nė nejaučia, kad gyvenimas yra nuostabus. Gyvenimo nuoboduliu serga tik nuobodūs žmonės. Pagrindinė žmogaus pareiga gyvenime yra sukurti save.

Mąstytojai sako, kad gyvenimo tikslas esąs pats gyvenimas ir iš esmės klaidinga klausti, kokia jo prasmė. Ir tai yra tiesa. Gyvenimas turi prasmę, kai žmogus gali patirti ką nors nauja, kai jis ko nors laukia, viliasi, gali kurti. Jei gyvenimas žada jausmo pilnatvę, lūkesčių išsipildymą, aistrų ir pomėgių patenkinimą, jis atrodo prasmingas, vertas gyventi. Visa, kas sustiprina gyvenimo pilnatvės pojūtį, padeda įsisąmoninti, kad gyveni. Augimas žadina džiaugsmą. Kam duota galimybė ugdyti savo gyvenimą, tas suranda čia prasmę ir tikslą. Žmogus yra laisvas kūrėjas. Kūryba ir laisvė yra surištos savo esme. Kur nėra laisvės, ten negali būti nė kūrybos.

Dažniausiai žmonės rūpinasi vienu: kaip pratęsti gyvenimą [išgyventi]. Iškyla šie pagrindiniai klausimai: Kam žmogui duodama gyvybė? Kas sudaro gyvenimo turinį ir vertę? Ko žmogus siekia visą savo gyvenimą? Žmonės visuomet juos kelia, kai jų gyvybei iškyla grėsmė, arba tuomet, kai atrodo, kad gyvenimas nebeduos nieko naujo. Kai kas pasakys, kad tai saviapgaulė. Žmogus tik laikinai pamiršta gyvenimo beprasmybę. Tai tiesa. Bet juk negalima paneigti, kad iš tiesų labai įdomu stebėti, kaip kyla ir tarpsta gyvybė. Stabtelkime prie šios minties, ir mums atsivers visiškai neįtikėtini dalykai.

Kūniškasis gyvenimas visiškai skiriasi nuo jausmų ar proto gyvenimo. Proto ir jausmų gyvenimas nepriklauso nuo kūno gyvenimo. Šie gyvenimai įprasminami skirtingai. Vieni žmonės trokšta gyventi vienokį, kiti - kitokį gyvenimą. Bet visi ilgisi gyvenimo pilnatvės, geriausių jo akimirkų. Ir leidžiasi plukdomi to ilgesio kaip plaukikai, nešami srovės. Visuomet būta dar ir kitokių žmonių, kurie patys įprasmina savo gyvenimą per vargą ir triūsą kildami į sąmoningą apsisprendimą. Tokiems žmonėms gyvenimo prasmė - laisvas apsisprendimas. Yra vienintelė tikra didelė paguoda - menas.

Kalba, menas ir tautos dvasia

Visuomet yra tikėta, kad menu reiškiasi grožis. Iš tikrųjų ją tenka vadinti jo žadu, jo gyvybės kvapu. Tikrasis menininkas kiekviename žmoguje yra jo esmė, jo žmoniškumo pradas. Jam leidžiant pasireikšti visokiu vaizdavimu, gimsta pats tikriausias menas. Kalba tarnauja mokslui, menui ir dorai. Savo kalba žmogus savinasi pasaulį, jo įspūdžius pagaudamas žodžiais. Kalbėdamas kiekvienas žmogus padaro ryškią savo asmenybę, ir todėl jis yra nors mažas menininkas. Kūryba yra nuolatinis atsinaujinimas, nuolatinė kova, nuolatinis ieškojimas ko nors geresnio ir gražesnio.

Kiekviena kalba yra ypatinga priemonė žmonijos dvasiai apsireikšti. Jokiu būdu ji negali tai padaryti kita kalba. Todėl lietuvių kalbą išlaikyti - jos turtą išlaikyti. O kalbą auginti yra tą turtą vertesnį padaryti. Kalba išlieka gyva prieš visokią priespaudą ir visus naikinimo bandymus, jeigu jos žmonės su kiekeviena savo karta apreiškia vis daugiau aukščiausiosios ir prakilniausiosios savo sielos gyvybės. Tai yra visų tautų uždavinys. Kuri to nesiekia, tosios kalba tikrai žūva, nes tad su ja nėra žmonijos lobis didinamas.

Nors kiekviena kalba apreiškia ypatingą žmonijos sielos ypatybę ir jokia kita jos užvaduoti neįstengia, tačiau gali būti, kad labai menka yra tai, ką ji pasako, palyginti su tuo, ką kita apreiškia. Todėl turtingesnioji kalba marina vargingesniąją. Ir kur tai daroma užvaldant, čia atliekamas ne žmogžudžio, bet žmonijos žudymo darbas. Tai, kad moterys nepaprastai dažnai pamėgdžioja, susiję visai ne su menkesniu esmės atsiskleidimu, o su moteriškosios lyties uždaviniais, priverčiančiais sąmonę laikytis vidujiškumo.

Mūsų proseniai suprato gyvenimą ne tiek iš daiktingumo, kiek iš gyvybingumo. Taip mąstąs žmogus gyvėja ir sąmoningėja. Jis gyvina kalbą, ir ji gyvėja. Pasiekęs prosenių sąmoningumą, jis prasmingiau ir kalbės jų kalba. Aiškaus giminiškumo kalbas terandame tarp tųjų, kuriomis buvo šnekama prieš 2000 ir daugiau metų. Mūsų kalba yra panašaus ūgio ir dvasinio lygio kaip tos senos kalbos. Tarp mūsų ir kitų šiuolaikinių Europos kalbų veriasi sunkiai peržengiamas atstumas. Vis dėlto mūsų kalba neturėtų būti laikoma atsilikusi.

Kaip tauta yra skirtinga žmoniškumo apraiška, taip kalba yra tautiškumo reiškėja. Kalba auga iš to paties prado, kurs žmogui teikia tautiškumo požymius. Todėl kalba ir skelbia tautos žmonių nuotaikos, protavimo ir sąmoningumo savumus. Tautai atgaunant savingumą, jos kalbos gyvėjimas pirma apsireiškia atmesdamas svetimas priemaišas ir kuo aiškiau pasiskelbdamas savo žodžiais.

Žmogus tarp karo ir religijos genijaus

Žmonės skirtingi, ir taip yra jau nuo senų laikų. Dabar atėjo toks laikas, kai žmonės daug dažniau susimąsto apie gyvenimo prasmę. Ir pasirodo bestovįs tarp dviejų jėgų, galinčių patenkinti gyvenimo pilnatvės ilgesį. Tai karo ir religijos genijai. Jie veikia visą žmogaus gyvenimą. Ko galima iš jų tikėtis?

Visi žmonės religijoje ieško vieno - užuovėjos ir prieglobsčio. Religijos genijus - tai meilė ir gailestingumas, gėris ir romumas. Žmonėms neaišku, iš kur ir kur link teka jų gyvenimas, ir tai mažina ryžtą gyventi. Religijos genijus palaiko žmonių tikėjimą, kad gyvenimas tęsis po mirties ir niekada nesibaigs. Mažai kas numano, koks yra šis nemirtingumas ir amžinybė. Tačiau yra žmonių, kurių santykis su religijos genijumi labai ypatingas. Jiems visai nesvarbu, kiek truks jų gyvenimas. Jie žvelgia į gelmę. Tai tylūs stebėtojai. Jie nesvajoja apie amžinybę, nes mato prasmę dabartyje.

Kiti pripažįsta karo genijų savo viešpačiu ir reikalauja iš jo aukščiausių apdovanojimų. Nesuvaldomas jų išdidumas šaukiasi karo genijaus. Drąsiai ir ryžtingai jie siekia savo teisių. Kovoje, mirtino pavojaus akivaizdoje tokie žmonės patiria geriausias gyvenimo akimirkas. Garbingoje kovoje ieško gyvenimo pilnatvės. Jei virš žmogaus gyvenimo nors akimirkai sušvinta šlovės šviesa, tai jis - nemarus. Dėl kelių šlovės akimirkų žmonės aukoja viską, čia jie suranda amžinybę ir dangų. Visos jėgos, mintys ir sugebėjimai sukaupiami vienam žygiui. Kas gali būti didingesnio?

Jei didvyrio kova pergalinga, karo genijus apdovanoja jį ne tik šlove, bet ir valdžia. Pati gamta pagarbiai nusilenkia nugalėtojui, įrėmusiam koją į savo priešo sprandą. Didėja naujų pergalių ir valdžios troškulys. Kas gi yra gyvenimas, jei ne valdžios siekimas? Visi gyvenimo džiaugsmai - tuštybė palyginti su šia pergale. Tokie žmonės orūs, nes nujaučia savo uždavinį šioje visatoje. Tik jaučiantys didžią pagarbą gali priartėti prie išganymo, kurį teikia religijos genijus.

Žmogaus atsakomybė ir poveikis aplinkai

Bet gyvenimo prasmė turi išsipildyti ne tik žmogaus asmenybėje, bet ir jo santykiuose su aplinkuma. Jis yra organas kūrimo vyksme, juo ima veikti Kūrėjo išmintis. Žmogus visa savo esme, visa savo veikla turi būtį aukštinti žmoniškumu. Tačiau tai turės skirtingą reikšmę priklausomai nuo to, kiek žmogus yra žmogus.

Jau dirbdamas darže ir lauke, jis veikia savo aplinką. Augalai ir gyviai turi daug tikėtis iš žmogaus. Netgi negyvasis daiktų pasaulis patiria jo reikšmę. Iš to įtikinamai ir būtinai išplaukia, jog žmogus turėtų pateikti būčiai aukščiausias savo gyvenimo vertybes. Jis turėtų jai atsidėti ne tik savo kūniškumo galiomis, taip pat ir ne tik savo sielos, mąstymo ir norėjimo galiomis, bet visa savo esme.

Atrodo, kad pasiekta kažkas didelio, kad iš negyvo daiktų pasaulio gali būti sukeltos didžiulės galios. Taip pat ir žmogaus santykyje su aplinkuma, nuo negyvojo iki žmonių pasaulio, reikia siekti to, kas gyvenimą aukština. Žmogaus paskirtis žemėje iš esmės yra kūrybinė paskirtis, o kūrybos neigimas reiškia savo pašaukimo neigimą.

Pasaulis yra pilnas taisytojų ir gerintojų, kurie žmonijos medį nori pagerinti, jį iš paviršiaus apkarpydami. Bet žmonija tik iš vidaus pagerinama, savo aukštąją esybę išpažindama ir joje gyvendama. Žmogus žiūri į pasaulį pro minčių šydą, kurį jam praėję amžiai ir buvusios kartos yra suteikusios. Jis žiūri pro tai, ką kiti jam deda ant akių kaip aukščiausiąjį išmanymą. Ir jis žiūri pro savo troškimus palinkimus ir papročius. Visi tie dalykai stovi tarp jo ir gyvenimo. Jie kalba apie gyvybę ir ką ji jam teikianti. O jis pats klausosi tyli ir kenčia. Ir pats vis dar didina savo vargų kalnus.

tags: #vydun #citata #zmogus #gimsta #siam #pasauliui

• Sužinokite daugiau apie kiaušidžių cistų gydymą laukiantis
• Kaip sukurti jaukią erdvę vaikams
• Sunkus vaikščiojimas trečiąjį trimestrą: priežastys ir patarimai
• „Šaltinėlio“ darželio ugdymo programa
• Vaikštynės vaikams