Visų Šventųjų šeimos paramos centras: pagalba ir parama šeimoms
Visų Šventųjų šeimos paramos centras, VšĮ, veikiantis nuo 2004 m. kovo 8 d., yra ne pelno siekianti įstaiga, kurios pagrindinė veikla yra socialinės paslaugos. Įmonė siekia tapti ne laikina stotele sunkumus patiriančiam žmogui, bet ilgalaike ir stipria erdve bendruomenei. Centras teikia vaikų popamokinio užimtumo, dienos centro paslaugas ir pagalbą sunkumus išgyvenančioms šeimoms.
Veiklos kryptys ir paslaugos
Visų Šventųjų šeimos paramos centras nuo 2004 m. aktyviai vykdo dienos centro veiklą, orientuotą į paauglius ir vaikus. Centre dirba kvalifikuoti socialiniai darbuotojai, esant poreikiui - ir psichologas. Dienos centras prisitaiko prie vaikų poreikių ir norų, siekdamas užtikrinti funkcionalumą ir naudą.
Grupių užimtumo laikai ir vietos:
- Mažųjų grupė I, II, III, IV: 13-17 val., Visų Šventųjų g.
- Jaunesniųjų paauglių grupė I, III, IV: 14-18 val., Pylimo g.
- Vyresnioji paauglių grupė II, V: 15-19 val., Pylimo g.
Istorija ir įvaikinimo patirtis
Šeima - tai ne tik kraujo ryšys, bet ir meilė, rūpestis bei atsakomybė. Lidijos ir Raimundo istorija yra puikus pavyzdys, kaip įvaikinimas gali praturtinti gyvenimą ir suteikti džiaugsmo tiek tėvams, tiek vaikams. Po vestuvių Lidija su vyru Raimundu norėjo susilaukti vaikų. Kai kurį laiką nepavyko, lankėsi pas medikus, bet vis tiek atžalų turėti porai nebuvo lemta.
„Ilgą laiką svarstėme, ar verta įsivaikinti, kol pagaliau ryžomės. Ir dabar galiu drąsiai pasakyti, kad mums šie vaikai - kaip savi“, - sakė moteris. Nusprendę įsivaikinti ir pateikę reikiamus dokumentus, Lidija su vyru lankė įtėviams skirtus mokymus. Greitai po to sulaukė pasiūlymo auginti visiškai sveiką trejų metų berniuką iš vaikų namų.
„Aš iš pradžių to nenorėjau, nes galvojome apie mažesnį vaikutį - atrodė, trimečio charakteris jau susiformavęs ir bus nelengva jį auklėti. Visgi vyras pasiūlė, kad prieš vaiko atsisakydami galėtume nuvažiuoti ir su juo susipažinti, ir aš sutikau. Kai tik tą mielą šviesiaplaukį berniuką pamačiau, supratau - tai mano vaikas, ir viskas. Ir Nojus tuojau pas mane atėjo, prisiglaudė. Toks jausmas, kad mes buvome vienas kitam skirti“, - atsiminė Lidija penkerių metų senumo įvykius. Jau per antrąjį susitikimą berniukas ją pavadino mama.
Iš karto Nojaus į namus parsivežti negalėjo - jis liko vaikų namuose, kol bus sutvarkyti dokumentai. Procedūros užtruko. Kai vaikas po kelių mėnesių pagaliau atkeliavo į jų namus, pirmosiomis dienomis visi buvo labai laimingi. Vėliau prasidėjo nelengvas etapas, kai reikėjo vieniems prie kitų priprasti, o berniukas kartais ir ožiukus parodydavo.
Keletą metų Nojus augo šeimoje vienas, o šią vasarą prie jo prisijungė sesutė Luknė. Ji yra tikrų tikriausia jo sesė. Kai Nojus augo vaikų namuose, ji buvo likusi su mama. Iš jos vėliau buvo paimta ir perduota globėjai, po to vėl grąžinta mamai. Lidija žinojo, kad Nojus turi sesutę, su kuria kartu nė negyveno, ir vis pasidomėdavo jos likimu. Ir netikėtai sužinojo, kad motina žuvo. Tuomet sužinojo, kad tėtis mergaitės auginti nenori ir ji vėl atiduota globėjai, o toji buvo vyresnio amžiaus ir nemanė, kad galės ilgai rūpintis aktyviu vaiku. Taigi Lidija su Raimundu ryžosi įsivaikinti ir mergaitę. Tiesa, kol kas dokumentai dar tik tvarkomi ir jie laikomi laikinaisiais mergaitės globėjais.
Iššūkiai ir sprendimai mokykloje
Būta ir gerokai didesnių rūpesčių nei paprasti kasdieniai iššūkiai. Jie kilo, kai Nojus, kuris dabar yra antrokas, pradėjo lankyti mokyklą. Lidija pasakojo: „Jis yra aktyvus berniukas, bet tokių vaikų daug. Bėdų mokykloje kilo dėl to, kad miestelyje ir mokytoja, ir bendraklasiai žinojo, kad Nojus yra iš vaikų namų, ir pradėjo jį dėl visko kaltinti. Štai kažkas sulaužė spintelę - ir iš karto kaltina jį, nors niekas nieko nematė. Jis man ašarodamas prisiekinėjo, kad nieko tai spintelei nedarė (jis man visada sako tiesą, kokia ji bebūtų), bet vis tiek liko kaltas.“
Mamos įsitikinimu, nuolat girdėdamas, koks jis yra blogas - juk paimtas iš vaikų namų - Nojus išties pradėjo blogai elgtis, muštis su bendraklasiais. Lidija nuolat buvo kviečiama į mokyklą aiškintis. Be to, berniukas labai norėjo, kad mama mokykloje nuolat būtų šalia jo - tada elgdavosi gražiai. Būdavo, paskambina mamai ir sako: „Jei tu neateisi į mokyklą, aš mušiuos.“ O kartą net užsirakino mokyklos tualete ir sakė, kad vaikai jį puolė, nors jis nieko nebuvo padaręs.
Namie Nojus mamos vis klausinėjo: „Ar tu mane myli? Bet kodėl, juk aš - iš vaikų namų.“ Lidija nuolat kartojo, kad jį myli, bet jis vis tiek dėl to nerimavo. Būtent tada, pamačiusi, kiek jos dėmesio reikia vaikui ir viską aptarusi su vyru, Lidija ryžosi mesti darbą ir atsidėjo vien šeimai.
Be to, kad vaikas jaustųsi geriau, ryžosi pakeisti mokyklą. Bet istorija kartojosi: ir kitoje nedidelio miestelio mokykloje visi žinojo apie vaiko kilmę, ir ten visi jį, nė nesusipažinę, laikė blogiuku. Tėvai ryžosi permainoms dar kartą ir nuo šio rugsėjo leido berniuką į kito miestelio mokyklą, kur kasdien jį vežioja. Situacija pastebimai pagerėjo. Tiesa, mokytoja buvo pasikvietusi mamą į mokyklą pasišnekėti apie Nojaus elgesį. Kai Lidija prisipažino, kad berniukas įvaikintas, mokytoja pasakė jai kažką panašaus ir įtarusi, nes jis jai sakė, jog yra blogas. Ji panašų auklėtinį jau buvo turėjusi ir žino, kaip panašiais atvejais elgtis. Mama sakė: „Tai mokytojai esu labai dėkinga, nes matau, kad ji vaiku rūpinasi.“ Be to, berniukas lankosi pas psichologą, ir tie apsilankymai tikrai atneša naudos.
Taigi Nojus dabar į mokyklą keliauja noriai ir didesnių problemų jam nekyla. Visgi jis dar jaučia nuoskaudą dėl to, jog kitus vaikus tėvai augino, o jo - ne. Lidija pataria: „Manau, kad labai daug priklauso nuo mokytojo. Esu girdėjusi, kad ir kitiems įvaikintiems vaikams kartais mokyklose kyla problemų. Patarčiau jų įtėviams nebijoti klasę ar mokyklą keisti - situacija tikrai gali pagerėti.“
Šeimos dinamika ir tarpusavio santykiai
Į mokyklos, kurią lanko Nojus, priešmokyklinę grupę keliauja ir jo sesutė Luknė. Mergaitė kartais bando išsireikalauti to, ko nori, garsiai rėkdama, bet jos mokytoja moka su ja sutarti.
Vakare, kai iš priešmokyklinės grupės tėtis parveža Luknę, visi kartu pavakarieniauja, pasišneka, ir mama su Nojumi sėda ruošti pamokų. Tėtis tuo metu užsiima su Lukne, jis ją ir užmigdo. „Mūsų šeimoje natūraliai susiklostė taip, kad sūnus labiau nori būti su manimi, o dukra - su tėčiu. Luknė su juo nori ir valgyti, ir žaisti, ir paslaptis patiki jam, o ne man“, - pasakojo moteris.
Mama pasidžiaugia tuo, kad broliukas ir sesutė gražiai susidraugavo. Berniukas ir seniau vis prašydavo: „Noriu sesutės, noriu sesutės“, bet kai ji atsirado namie, pradžioje buvo nepatenkintas - juk pajuto, kad jai tenka daug suaugusiųjų dėmesio, kad reikia dalytis žaislais. Netgi prašė: „Išvežkit ją iš čia.“ Visgi laikui bėgant vaikai susidraugavo ir vienas be kito nebegali, nors kartais ir susipyksta. Beje, kai jie neklauso, mama tiesiog pasako, kad pyksta, ir išeina į kitą kambarį, o jie netrukus ateina atsiprašyti.
Sesė labai daug iš vyresniojo brolio išmoksta. Pavyzdžiui, atvykusi į naujus namus ji nevartojo žodžių „labas“, „ačiū“ ar „atsiprašau“, bet iš broliuko juos labai greitai perėmė.
„Nors auginti vaikus nėra paprasta, nė karto nepasigailėjau, kad ryžomės įsivaikinti“, - teigė Lidija.
Parama globėjams ir įtėviams
Nuo 2004 m. organizacija SOTAS Vilniuje teikia nuolatinę nemokamą pagalbą esamiems ir būsimiems globėjams ir įtėviams. Patirtis parodė, kad tokia pagalba jiems yra būtina. Kad naujai susiformavusi šeima jaustųsi gerai ir visų jos narių poreikiai būtų patenkinti, vien darbo su globėjų ir įtėvių šeima kartais neužtenka - svarbu bendradarbiauti su visa juos supančia aplinka.
Itin svarbu, kad šiandieninė Lietuvos mokykla būtų pasirengusi priimti ir tuos moksleivius, kurių gyvenimas nelepino ir dėl to jiems galbūt sunkiau pritapti prie kolektyvo bei gerai mokytis. Atsižvelgiant į tai, SOTAS planuoja organizuoti mokyklose paskaitas, konsultacijas tėvams ir mokytojams, kaip sutarti su vaikais, kažkada netekusiais savo tikrųjų tėvų, ir padėti jiems įsilieti į bendruomenę.
SOTAS organizacija priklauso Krikščioniškų socialinių iniciatyvų forumui. Forumas vienija organizacijas, teikiančias pagalbą pažeidžiamiems visuomenės nariams: neįgaliesiems, nuolatinį skurdą ar netikėtas krizes išgyvenantiems asmenims, šeimoms auginančioms vaikus arba/ir siekiančioms tapti globėjais ar įtėviais, be tėvų globos likusiems vaikams ir jaunuoliams, asmenims, siekiantiems įgyti darbinių įgūdžių ir sugrįžti į darbo rinką, visiems sunkumus patiriantiems asmenims, reikalingiems ilgalaikės ar trumpalaikės profesionalios pagalbos ir palydėjimo.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
