Daugelis iš mūsų galvoja, kad myli savo vaikus, tačiau iš tiesų meilė dažnai būna iškreipta. Mūsų meilė, tų kurie užaugo toksiškose šeimose, yra iškreipta - tarsi kažkas būtų uždėjęs didelį purviną skudurą ant trapaus gėlės žiedo. Mes vadovaujamės viskuo, tik ne savo širdimi; mylime vedami baimės, praradimo jausmo, trūkumo, skausmo ar vienatvės.

Mes tik galvojame, kad mylime, bet iš tiesų mylime tiek, kiek mylime save. Kai mylėsi save, tada galėsi mylėti ir kitus. Kodėl moterys/mamos jaučiasi blogai? Nes dalina save iš trūkumo. Esate visiškame minuse, o vietoje to, kad ieškotumėte būdų, kaip kompensuoti tą minusą ir užpildyti save, dar daugiau kuriate savidestrukcijos aplink save. Kai myli save, žinai, kad viskas, ką darai, yra geriausia, ką gali daryti, nes viskas, ką duodi, yra iš pertekliaus ir negali būti per mažai.
Pradėti rūpintis vaiko vidiniu pasauliu reikia vos tik jam gimus. Kiekvieno vaiko gyvenimo pradžioje jų visatos centras yra mama ir tėtis, tad natūralu, kad būtent šių žmonių rankose yra ne tik mažylio fizinė, bet ir emocinė raida. Vaikui svarbu patirti, kad jo tėvai yra nusiteikę bandyti matyti ir suprasti jo vidinį pasaulį, atliepti jo poreikius, rodo meilę, rūpestį, džiaugsmą vaiku, priima įvairias jo emocijas.
Jei tėvai yra prieinami tada, kai vaikui reikia pagalbos ar palaikymo, jis jaučia, kad gali kreiptis į juos, kai kyla stiprios emocijos. Tai kuria jausmą, kad esu priimamas su tokiais išgyvenimais, kokius patiriu, toks, koks esu. Tėvų atidumas savo elgesiui, stebėjimas, kiek jų žodžiai ir veiksmai dera tarpusavyje, yra svarbūs.

Pasitikėjimo savimi pamatas - ryšys su tėvais. Vaikui augant, jam yra svarbus jausmas, kad tėvai bando pamatyti ir suprasti jį patį. Tačiau meilė nereiškia, kad leidžiu savo vaikui viską. Mes negalime apsieiti be ribų nustatymo, kurios būtinos vaiko gerovei. Būtent taip ir turėtų būti brėžiamos ribos ir auklėjama - pagarbiai, bet tvirtai. Kalbame aiškiai, tvirtai ir pagarbiai, negerdindami ir nekaltindami.
| Situacija | Netinkamas elgesys | Tinkamas elgesys |
|---|---|---|
| Vaikas šokinėja nuo sūpynių | Rėkimas: „Supyksiu, jei vėl šokinėsi!“ | Paaiškinimas pasekmių: „Jei dar kartą nušoksi, turėsi susirasti ką kita veikti.“ |
| Vaikas netvarkingas | Kaltinimai: „Tu niekada neišmoksi!“ | Informacija nuo savęs: „Esu pikta, nes tu nesusitvarkei savo žaislų.“ |
Laikymasis tam tikrų ritualų gali užimti labai nedaug laiko, vos kelias minutes, tačiau jie labai svarbūs vaikui. Bendri pusryčiai arba vakarienė, pasaka prieš miegą, kiekvieną savaitgalį pasivaikščiojimas po parką - tai gali būti bet kokia jums patinkanti bendra veikla, kurią norėsis kartoti dar ir dar. Tai yra buvimas su savo vaiku „čia ir dabar“ dviese, be pašalinių trukdžių. Skaitydami vaikams ar kartu su jais mes ugdome kritinį mąstymą, nes nuolat galime kalbėti apie aktualiausias vaiko pasaulio problemas, galime bandyti jas išspręsti.

Nors pasitikėjimas savimi vaidina svarbų vaidmenį įveikiant gyvenimiškus sunkumus, tai yra tik vienas iš veiksnių, padedančių sklandžiai vaiko raidai. Psichologiškai atspariu vaiku galime laikyti tą, kuris net ir susidūręs su sunkiomis situacijomis gali pakankamai sklandžiai jas įveikti ir geba po jų atsitiesti. Šiame procese dalyvauja keletas veiksnių: artimas, saugus santykis su suaugusiu artimu žmogumi, šeimos sutelktumas ir platesnės bendruomenės parama.
Tėvai, turintys emocinių resursų, gali jautriau atliepti vaiko poreikius, susidoroti su vaiko auginimo iššūkiais ir skatinti jo savivertės jausmą. Tai čia jau svarbus ne tik pačių tėvų gebėjimas rasti, kaip pasirūpinti savimi, bet ir pačių tėvų artimųjų, aplinkos, bendruomenės galėjimas padėti, paremti tėvus.