Vidutinis amžius pirmam gimdymui Lietuvoje: tendencijos, priežastys ir medicininiai aspektai

Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, stebima tendencija, kad moterys vis vėliau susilaukia pirmojo vaiko. Valstybės duomenų agentūros naujausiais duomenimis, 2022 m. vidutinis pirmąjį vaiką gimdančių moterų amžius Lietuvoje buvo 28,2 metų. Lyginant su ankstesniais dešimtmečiais, kai moterys gimdydavo būdamos 22-ejų, šis amžius reikšmingai išaugo.

Optimalus gimdymo amžius yra 20-29 moters metai. Iki 18 metų pirmą kartą gimdančios moterys yra jaunos pirmakartės. Vyresnės nei 35 metai pirmą kartą gimdančios moterys yra vėlyvo amžiaus pirmakartės, ir pastaruoju metu tokių moterų daugėja. Europos Sąjungos statistikos tarnybos duomenimis 2013 metais pirmą kartą gimdžiusių moterų amžiaus vidurkis Europoje buvo 28,7 metai. Lietuva sparčiai vejasi Šiaurės bei Vakarų Europos šalis, kur vidutinis pirmą kartą gimdančios moters amžius siekia 30 metų, o tėčiais tapusių vyrų - 32 metus.

Biologiškai palankiausias amžius gimdyti ir vaisingumo mažėjimas

Anot medikų, biologiškai palankiausias laikas moteriai pastoti ir gimdyti yra apie 18-uosius metus, ir šis optimaliausias vaisingumui laikotarpis trunka iki 20-ojo dešimtmečio pirmosios pusės. Trečia dešimtis - tinkamiausias laikas gimdyti norinčioms nesijaudinti dėl kūdikio ir savo sveikatos, medikai vaikelį gimdyti pataria 20 - 30 metų. Šiame amžiuje moterims gimdyti biologiškai yra palankiausia, nors ir iki 35 metų įvairios rizikos didėja nedaug. 18 - 19 metų organizmas būna dar truputį per jaunas, o iki 18 metų nėštumas priskiriamas prie didelės rizikos grupės.

Nuo maždaug 25 metų moters vaisingumas pradeda palaipsniui mažėti, o pasiekus 35 metus, moters galimybės pastoti ir pagimdyti sumažėja dvigubai, lyginant su 25 metų amžiumi. Tikimybė pastoti per vieną mėnesį sveikai 30-ies metų moteriai siekia apie 20 procentų. Tai reiškia, kad iš 100 vaisingų trisdešimtmečių moterų, planuojančių nėštumą, per 1 mėnesinių ciklo laikotarpį pastoti pavyks 20 moterų, o likusios 80 bandys toliau. Sulaukus 40 metų amžiaus, moterų šansai pastoti per vieną mėnesį sumažėja iki mažiau nei 5 procentų, o tai reiškia, kad tik mažiau nei 5-ioms moterims iš 100 pavyksta pastoti per vieną mėnesinių ciklą.

Vaisingumo mažėjimas yra susijęs ne tik su amžiumi, bet ir su ilgesnį laiką kartu gyvenančios poros retesniais lytiniais santykiais bei kontracepcijos naudojimu. Individualiais atvejais dėl buvusių kiaušidžių operacijų, chemoterapijos ar radioterapijos dėl onkologinių susirgimų, endometriozės, rūkymo, dubens organų infekcinių ligų ar genetinių priežasčių, vaisingumas gali labai sumažėti ir nesulaukus nė 30 metų. Pernelyg aktyvus ir sekinantis gyvenimo būdas - įtemptas darbas, nemiga, poilsio trūkumas, alkoholio ir įvairių toksinių medžiagų vartojimas bei rūkymas, endokrininę sistemą pažeidžiančių cheminių medžiagų (parabenų, bisfenolio A, ftalatų ir kt.) įtaka lemia aktyvesnius ląstelių senėjimo procesus, o kartu - ir vaisingumą.

Amžiaus įtaka nėštumo rizikoms ir komplikacijoms

Amžius yra pagrindinis veiksnys, lemiantis nevaisingumą. Senstant mažėja funkcinis kiaušidžių rezervas, dėl kiaušidžių senėjimo blogėja kiaušialąsčių kokybė ir dažniau pasitaiko chromosomų anomalijų atvejų, o tai susiję su dažnesniais nesivystančio nėštumo ar savaiminio persileidimo atvejais. Be to, senstant moters organizmui, didėja tokios patologijos, kaip gimdos miomų, adenomiozės, endometriozės, kiaušintakių sutrikimų, kurie mažina vaisingumą, išsivystymo rizika.

Genetinių ligų rizika

Moterims, norinčioms susilaukti sveikų vaikų, rekomenduojama planuoti pastoti kuo jaunesnėms, idealiausia iki 30 metų amžiaus, vengti visko, kas sutrikdo kūno ir sielos harmoniją, ypač „kovok ir bėk“ gyvenimo stiliaus, nevengti kreiptis patarimų į specialistus. Su amžiumi didėja vaisiaus chromosominės ligos rizika. Pavyzdžiui, jei moteris yra sulaukusi 35 m., tikimybė, kad kūdikis gims turėdamas patologiją, yra 1 iš 300. Jei moteriai 45 m., tokia tikimybė sieks jau 5 proc., t. y. 1 iš 20.

Tokių chromosomų anomalijų, kaip Dauno sindromo dažnis nėštumo metu, priklauso nuo moters amžiaus:

Prenatalinė diagnostika ir tyrimai

Tam tikrais atvejais nėštumo metu moterims rekomenduojama taip vadinama prenatalinė diagnostika - įvairių patikros ir diagnostikos priemonių visuma, skirta išaiškinti vaisiaus ligoms ir patologinėms būklėms iki gimimo. Pagal LR Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymą Lietuvoje prenatalinė vaisiaus chromosomų anomalijų patikra atliekama tik esant padidintos rizikos veiksniams ir ji apmokama iš privalomojo sveikatos draudimo (PSD) fondo lėšų.

Parodymai (indikacijos) prenatalinei vaisiaus chromosomų anomalijų (Dauno, Edvardso, Patau ir kt. sindromų) patikrai atlikti yra šie:

• moteriai yra 35 ir daugiau metų gimdymo metu;
• biologiniam vaisiaus tėvui yra 42 ir daugiau metų apvaisinimo metu;
• ankstesnių nėštumų metu nustatyta vaisiaus chromosomų skaičiaus ar struktūros pokyčių;
• moteris yra pagimdžiusi vaiką, sergantį chromosomine ar genų liga arba turi formavimosi ydų;
• bent vienas nėštumas moteriai buvo nutrauktas dėl vaisiaus formavimosi ydų;
• buvo du ir daugiau savaiminių persileidimų ar nesivystančio nėštumo atvejų;
• moteris arba biologinis vaisiaus tėvas serga paveldima liga ar turi įgimtą vystymosi patologiją, ar yra paveldimos ligos nešiotojai;
• moters arba biologinio vaisiaus tėvo pirmosios eilės giminaičiai (tėvai, broliai, seserys, vaikai) serga paveldima liga arba turi įgimtą vystymosi patologiją;
• moteriai ar biologiniam vaisiaus tėvui nustatyti subalansuoti chromosomų persitvarkymai arba mozaikinis kariotipas;
• moteris, kuriai ultragarsinio tyrimo metu nustatyta vaisiaus ir (ar) nėštumo patologija arba chromosomų patologijos ultragarsinių žymenų;
• moters kraujo serume nustatyta biocheminių chromosomų ligų ar nervinio vamzdelio patologijos žymenų;
• moteris nėštumo metu persirgo arba serga infekcine liga (raudonuke, toksoplazmoze, citomegalo virusine infekcine ar kita liga) ar buvo paveikta žalingų cheminių ar fizinių veiksnių (radiacijos, chemoterapijos, aukštos temperatūros);
• moteris, kuri pastojo po pagalbinio apvaisinimo in vitro procedūros;
• biologiniai vaisiaus tėvai yra iki 3-ios eilės giminaičiai: pusbroliai, pusseserės, proseneliai, senelių broliai ir seserys.

Šiuo metu dažniausiai rekomenduojamas ir atliekamas taip vadinamas kombinuotasis testas pirmąjį nėštumo trečdalį (dvigubas kraujo testas ir 11-14 nėštumo savaitėmis ultragarsinio tyrimo metu nustatomi tam tikri žymenys). Kombinuotas testas riziką įvertina su maždaug 90-93 proc. patikimumu. Laisvos vaisiaus DNR nustatymas motinos kraujyje yra tiksliausias ir specifiškiausiais patikros metodas, tačiau kol kas plačiai neatliekamas dėl didelės tyrimo kainos (nuo 600 eurų).

Specifiniai kraujo tyrimai ir tyrimas ultragarsu dėl galimų chromosomų anomalijų nėra privalomi, tėvai turi pasirinkimą nėštumo priežiūros eigoje šių tyrimų ir neatlikti. Jeigu planuojamas tyrimas ultragarsu, tėvai turi teisę paprašyti šį tyrimą atliksiančio mediko netikrinti genetinių apsigimimų žymenų arba bent jau apie juos nieko nesakyti. Vis dėlto specialistų nuomone, chromosomų anomalijų tyrimus verta būtų atlikti ir būsimiesiems tėvams, kurių moraliniai ar religiniai įsitikinimai neleistų nutraukti nėštumo. Diagnozavus tikėtiną vaisiaus patologiją, pora galėtų iš anksto pasiruošti naujagimio gimimui: kuo daugiau sužinoti apie tikėtiną genetinį sutrikimą, apgalvoti medicininę pagalbą, taip pat paruošti kitus šeimos narius. Iš anksto gauta informacija galbūt padėtų išvengti netikėto streso, gimus sveikatos sutrikimų turinčiam naujagimiui.

Persileidimų ir nesivystančio nėštumo rizika

Dėl vyresnio moters amžiaus didėja ir savaiminių persileidimų bei nesivystančių nėštumų rizika. Tyrimais nustatyta, kad 20-24 metų amžiaus moterims persileidimų dažnis siekia 8,9 proc., tuo tarpu moterims virš 45 metų amžiaus - net 74,7 proc. Tai susiję su blogėjančia moterų kiaušialąsčių kokybe. Manoma, kad pastojus 45 m. vidutiniškai vienas iš dviejų nėštumų baigiasi persileidimu. Senstant pakinta hormonų pusiausvyra, galimi gimdos veiklos sutrikimai ir kt.

Nėštumo ir gimdymo komplikacijos

Vyresnio amžiaus moterims yra didesnė nėštumo ir gimdymo, ir pogimdyminių komplikacijų rizika. Nėštumo eigą ir gimdymą labiausiai apsunkina lėtinės gimdyvės ligos (pirminė arterinė hipertenzija, cukrinis diabetas), nėštumas dažniau baigiasi atliekant skubią Cezario pjūvio operaciją. Pasak klinikos „Grožio chirurgija“ gydytojo akušerio ginekologo Artūro Šalaševičiaus, cezario pjūvių dažnesniais atvejais prireikia vyresnėms gimdyvėms, persileidimai ir priešlaikiniai gimdymai taip pat joms pasitaiko kur kas dažniau nei trečiąją dešimtį gyvenančioms moterims.

Tyrimų duomenimis, 40 m. ir vyresnės moterys dažniau gimdo prieš laiką. Tai gali būti susiję su hipertenzija, pagalbiniu apvaisinimu, diabetu, kuriuo moteris sirgo dar prieš pastodama, invazinėmis procedūromis nėštumo metu ir placentos pirmeiga. Visi šie veiksniai susiję su amžiumi. Vyresnės moterys dažniau serga gestaciniu (nėščiųjų) diabetu: jo rizika po 40 metų išauga net 70 proc. Vyresnio amžiaus nėščiosios patiria didesnę riziką susirgti nėščiųjų hipertenzija. Taip pat kuo moteris vyresnė, tuo didesni hormonų pokyčiai, tad gimdymą dažniau tenka skatinti.

Nėštumas paauglystėje taip pat siejamas su didesne naujagimio ir mamos komplikacijų rizika. Jaunoms pacientėms dažniau nustatoma anemija, gestacinis diabetas, nėščiųjų hipertenzija, dažniau atliekama cezario pjūvio operacija lyginant su optimalaus amžiaus gimdyvėmis.

Moterų, kurios būdamos vyresnės nei 35 metų, gimdo ne pirmagimį, organizmas kartą jau buvo prisitaikęs prie nėštumo, todėl antrasis vaikas tokiame amžiuje kelia mažiau rizikų, gimdymas būna lengvesnis. Bėgant metams mažėja prisitaikomosios moters savybės kraujotakos, kaulų - raumenų sistemose. Ypatingai didėja rizika sergančioms įvairiomis lėtinėmis ligomis: cukriniu diabetu, inkstų ligomis, epilepsija, širdies - kraujagyslių, imuninės sistemos ligomis, nes nėštumas visada sukelia jų paūmėjimą.

Pagalbinis apvaisinimas ir specialistų rekomendacijos

JAV atliktais tyrimais nustatyta, kad atlikus pagalbinio apvaisinimo (IVF) procedūrą, vidutiniškai pagimdo 41,5 proc. moterų, jaunesnių kaip 35 metai, 31,9 proc. moterų 35-37 metų amžiaus, 22,1 proc. moterų 38-40 metų amžiaus, 12,4 proc. moterų 41-42 amžiaus, 5 proc. moterų 43-44 metų amžiaus, ir tik 1 proc. moterų, vyresnių nei 44 metų amžiaus. Šis rezultatas susijęs su blogėjančia kiaušialąsčių kokybe ir dėl amžiaus dažnėjančia chromosominių anomalijų tikimybe, kurių padėti išvengti negali net šiuolaikinės medicinos mokslo technologijos. Tačiau tyrimai parodė, kad vyresnių nei 40 metų amžiaus moterų, kurių nevaisingumas buvo gydomas atliekant pagalbinio apvaisinimo procedūras su 21-30 metų moterų donorinėmis kiaušialąstėmis, nėštumų dažnis buvo analogiškas kaip ir jaunesnio amžiaus moterų.

Kadangi dėl amžiaus mažėja vaisingumas ir didėja sutrikimų, trukdančių pastoti ir išnešioti nėštumą tikimybė, vyresnėms nei 35 moterims rekomenduojama kreiptis į vaisingumo specialistus kryptingam ištyrimui ir gydymui, nepavykus pastoti per 6 mėnesius. Moterims, vyresnėms nei 40 metų ir planuojančioms pastoti, siūloma kreiptis ištyrimui į vaisingumo specialistus iškart.

Planuojant vaikelį ir pradėjus lauktis visais atvejais yra patartina išsitirti organizmą. Ypač tai rekomenduojama moterims, kurios nori susilaukti vaikelio būdamos vyresnės nei 30 metų. Visoms moterims rekomenduojama profilaktiškai vartoti vitaminą - folio rūgštį, nes su amžiumi mažėja ovuliacinių ciklų, todėl natūralaus pastojimo tikimybė mažėja, daugėja endometriozės, mažojo dubens uždegiminės ligos atvejų. Taip pat svarbūs vitaminai B12, D ir kt.

Socialinės ir demografinės priežastys, lemiančios vėlesnį gimdymą

Nemažai moterų kūdikių susilaukia ir perkopusios 35-40 m., o gimdyvių amžius kasmet didėja. Pagrindinės priežastys - noras iki susilaukiant vaikų baigti mokslus, padaryti karjerą, įsigyti nuosavą būstą, pakeliauti ir tiesiog „pagyventi dėl savęs“. Demografė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorė Aušra Maslauskaitė pastebi, kad gimdymas vėlesniame amžiuje yra susijęs su pasikeitusiu šeimos modeliu. 1990 m. ir anksčiau žmonės įprastai tuokdavosi jaunesniame amžiuje, tuo metu po 1990 m. tas amžius pradėjo vėluoti ir natūralu, kad besivėlinantis santuokos amžius vėlina ir pirmojo vaiko susilaukimo amžių.

Vėlesnės santuokos susijusios su tuo, kad nepriklausomybės laikotarpiu paplito nauja šeiminio gyvenimo forma - gyvenimas ne santuokoje, dar vadinamas kohabitacija. Plintant kohabitacijai, nesantuokinėms partnerystėms tampant kultūrine norma žmonės vėliau kuria santuoką ir tada vėliau susilaukia vaikų.

Mažėjantį gimstamumą lemia ir globalūs iššūkiai, ir asmeniniai lūkesčiai. Globalios problemos - krizės, kariniai konfliktai, pandemijos ir kt. - gimstamumą reguliuoja visame pasaulyje. Tuo metu mūsų regione ryškiausią pėdsaką paliko COVID-19 pandemija ir įtempta geopolitinė situacija. Akivaizdu, kad šitie du veiksniai, jų bendras „kokteilis“ daliai gyventojų kartos, kuri gali susilaukti vaikų ir dar turi laiko juos atidėti, duoda efektą, kad jie nusprendžia atidėti vaikus, nesusilaukti jų, nes kaip rodo dauguma tyrimų, neapibrėžtumas skatina žmones įšaldyti savo sprendimą susilaukti vaikų, net jeigu jie nori.

Kitos priežastys yra susijusios su materialiniais ištekliais, būtent būsto prieinamumu. Kuo sunkiau jauniems žmonėms įsigyti ar net išsinuomoti būstą, tuo mažesnė tikimybė, kad jie planuos vaikus. Nuo 2016-2017 m. būsto prieinamumas Lietuvoje mažėja, apie tai ne kartą savo ataskaitose rašė Lietuvos bankas. Būstas, kaip rodo tarptautiniai tyrimai, yra vienas iš labai svarbių veiksnių, skatinančių persvarstyti savo reprodukcinius ketinimus ir jų realizaciją. Planus susilaukti vaikų stipriai koreguoja ir ekonominės krizės, kai sumažėja atlyginimai, šokteli kainos. Tai natūralu, įneša nemažai nesaugumo svarstant apie tai, ar dabar laikas susilaukti vaikų, ar ne.

Persvarstyti skatina auganti „vaiko kaina“. Tai gal ne tiek kaštai, susiję su rūbais ar kitais daiktais, kurie yra reikalingi vaikams, bet su tuo, kad žmonės galvoja apie tai, ar jiems pavyks užtikrinti vaikams išsilavinimą, lavinimą, užklasines popamokines veiklas ir t. t. Gyvename tokiu laikotarpiu, kai mūsų kultūra kelia labai aukštus standartus tėvams, ką jie turėtų daryti būdami tėvais. Labai dažnai tie standartai labiau yra taikomi mamoms. Vaikų auginimas suprantamas kaip didelių investicijų - tiek finansinių, tiek nematerialinių - reikalaujantis darbas. Vis dėlto ši užduotis mūsų visuomenėje dažniausiai priskiriama motinoms.

Lietuvos visuomenėje yra įsivaizdavimas apie tai, ką turi daryti mama ir tėtis, yra pakankamai tradicinis. Vaiko auginimą žymiai labiau siejame su motinyste. Nepaisant to, kad tėvo vaidmuo keičiasi, vis tiek visas krūvis yra siejamas su motinomis. Pačios moterys labai dažnai taip mano ir aplinka joms diktuoja, kad tik jos gali suprasti, kokie yra vaiko poreikiai, jos gali tai atliepti, todėl joms tai turi būti pagrindinė užduotis. Dirbančios moterys supranta, kad, tapusios mamomis, bent kuriam laikui „iškris“ iš darbo rinkos. Kyla klausimas, ar aukoti savo išsilavinimą, o tada ir karjerą dėl vaiko. Dėl to moterys susilaukia mažiau vaikų nei norėtų, visai negimdo arba šeimą sukuria vėliau.

Demografinė situacija Lietuvoje ir bevaikystės tendencijos

Ekspertai įspėja apie demografinę krizę dėl gimstamumo. 1990-aisiais Lietuvoje gimė 56,9 tūkst. vaikų. Praėjus dvylikai metų, 2002-aisiais, šis skaičius buvo kone perpus mažesnis ir siekė 29,5 tūkst. Dar mažesnis skaičius fiksuotas 2021-aisiais - tais metais Lietuvoje gimė 23,3 tūkst. kūdikių. Lietuvoje sparčiai mažėja reproduktyvaus amžiaus moterų, o dėl to mažėja ir gimstančių kūdikių skaičius.

Per pastaruosius 30 m. Lietuvoje stipriai pasikeitė gyventojų amžiaus ir lyties struktūros - turime mažiau jaunų žmonių, kurie gali susilaukti vaikų, ir daugiau vyresnio amžiaus žmonių, kurių reproduktyvus amžius baigėsi. Šie demografiniai pasikeitimai susiję su emigracija, kuri per pastaruosius 30-35 m. reikšmingai sumažino reproduktyvaus amžiaus moterų skaičių, taip pat su tuo, kad nuo 1990-ųjų Lietuvoje sparčiai mažėjo gimstamumas, o šiuo laikotarpiu gimusios moterys dabar pačios gali susilaukti vaikų. Visgi absoliutus per metus gimusių kūdikių skaičius neparodo tikrosios situacijos. Itin svarbus suminis gimstamumo rodiklis, tai yra vidutinis skaičius kūdikių, kuriuos moterys pagimdo per visą savo gyvenimo laikotarpį, kai yra vaisingos. Pagal šį rodiklį Lietuvoje viena moteris susilaukia vidutiniškai vieno vaiko. Šis skaičius per paskutinius dešimtmečius kito nežymiai: 2000 m. suminis gimstamumo rodiklis buvo 1,39, 2023 m. - 1,18. Kadangi suminio gimstamumo rodiklis yra žemesnis nei 2 vaikai ir neužtikrina kartų kaitos, ilgainiui gyventojų populiacija pradeda senti ir trauktis.

Bevaikių moterų skaičius Lietuvoje nėra toks didelis kaip kai kuriose Vakarų šalyse, tačiau jis auga. Tarkime, jeigu pasižiūrėsime į moteris, kurios šiais metais sulauks 45-50 metų, apie 11 proc. nesusilaukia vaikų. Tuo metu 20 m. vyresnėje moterų kartoje, t. y. toje, kuri gimė 1955-1959 m., jų buvo 8,5 proc. Taigi galime sakyti, kad bevaikystė truputį auga. Įdomu tai, kad bevaikystė yra nevienoda. Dažniausiai bevaikės likdavo tos moterys, kurios turi aukštąjį išsilavinimą, bet jauniausiose kohortose (1970-1974 m., 1975-1979 m. gimimo kartos) bevaikių moterų dalis auga tarp žemesnio išsilavinimo moterų. Kitaip tariant, jeigu anksčiau bevaikės moterys likdavo tos, kurios buvo su universitetiniu išsilavinimu, pastaruoju metu bevaikių moterų dalis auga, kurios anksčiau pagimdydavo - su žemesniu, su viduriniu išsilavinimu.

Kiekvienas atvejis - individualus

Nėra amžiaus, kada gimdyti yra per vėlu. Jei moteris pastoja ir to nori, ji turi teisę gimdyti nepriklausomai nuo amžiaus. Vis dėlto nėštumo laikotarpis vyresniame nei 35 metų amžiuje yra kur kas sudėtingesnis nei jaunesnėms moterims, nepaisant to, kad tokio amžiaus gimdyvės būna brandesnės, daugiau dėmesio skiria sveikai gyvensenai, yra linkusios labiau save prižiūrėti ir dažniau profilaktiškai lankytis pas medikus. Sudėtinga įvertinti ir absoliutinti rizikas gimdant vyresniame amžiuje. Kiekvienos moters atvejis yra individualus.

Lietuvoje sėkmingai gimdo ir vyresnio amžiaus moterys, pavyzdžiui, vyriausia Kauno klinikų gimdyvė pernai buvo 52-iejų. Penkiasdešimtmečiams ar vyresniems vyrams amžius patirti tėvystės džiaugsmą taip pat nėra kliūtis. Faktiškai bet kuri pora gali susilaukti vaikų, atsižvelgiant į šiuolaikines technologijas ir galimybes.

tags: #vidutinis #amzius #pirmam #gimdymui

• Sužinokite daugiau apie gimdos kaklelio pakitimų prevenciją
• Apie lopšelį-darželį „Gandrelis“
• Akumuliatorių technologijos vaikų elektromobiliams
• indikacijos šlapimo pasėliui nėščioms
• Išsamus gidas: ar studentams priklauso vaiko pinigai