Varliagyvių išorinis apvaisinimas: gyvybės pradžia vandens pasaulyje

Varliagyviai, arba amfibijos, yra unikali stuburinių potipio gyvūnų klasė, gyvenanti tiek sausumoje, tiek vandenyje. Šie gyvūnai, kurių dauginimasis lytiškai vyksta itin įvairiais būdais, apvaisinimo procese sujungia vyrišką ir moterišką lytines ląsteles, duodant pradžią naujam organizmui.

Apvaisinimas yra esminis gyvybės pradžios aktas, kurio metu susilieja vyriška (spermatozoidas) ir moteriška (kiaušinėlis) lytinės ląstelės, susijungia jų branduoliai ir atsiranda nauja ląstelė (zigota). Joje vyksta segmentacija, prasideda vystytis naujas organizmas. Varlių pasaulyje ir apskritai tarp varliagyvių apvaisinimas gali vykti dviem pagrindiniais būdais: išoriniu ir vidiniu.

Išorinis apvaisinimas: esminis dauginimosi būdas

Daugumai beuodegių ir uodegotųjų varliagyvių, įskaitant varles, būdingas išorinis apvaisinimas. Šis procesas vyksta vandenyje, ne patelės kūne. Patelė išleidžia kiaušinėlius, o patinas - spermatozoidus. Apvaisinimas įvyksta išoriškai, kai lytinės ląstelės susitinka vandenyje.

Žiuželių pagalba, labai judrūs spermatozoidai priplaukia prie kiaušialąsčių, ir abiejų ląstelių branduoliai susilieja. Varliagyvių patelių kiaušintakiais slinkdamos kiaušialąstės apsidengia drebutine danga, kuri vandenyje išbrinksta. Išnerštos kiaušinėlių krūvos vadinamos kurklais.

Nors šis būdas būdingas daugeliui vandens gyvūnų, pvz., žuvims ir varlėms, apvaisinami ne visi kiaušinėliai, nes apvaisinimo tikimybė nedidelė ir priklauso nuo aplinkos sąlygų.

Poravimosi ritualai ir nerštavietės

Varliagyvių patinėlių lipimas ant patelių nėra pats poravimasis, taip jie keliauja iki vandens ir užsitikrina, kad bus pirmieji, kurie apvaisins patelės išleistus ikriukus. Varliagyvių apvaisinimas yra išorinis. Tai reiškia, kad patelė keliauja iki vandens telkinio, dažniausiai nesraunaus (balos, kūdros, pelkės, užlietų pievų ir pan.), ir į vandenį išleidžia ikriukus, juos skuba apvaisinti patinas.

Tupintis ant patelės patinas stipriai ją apkabina priekinėmis galūnėmis, užšokdamas ant patelės nugaros ir laikydamas ją glėbyje, vadinamame ampleksu. Tokios stiprios sąveikos metu patinas išspaudžia porcijomis ikrus, o tuoj pat juos apvaisina. Patelė deda ikrus į vandenį didelėmis masėmis, kuriose gali būti nuo 1000 iki 4000 ikrų. Ikrai atrodo kaip skaidrūs rutulėliai su juodu taškeliu centre, sujungti į storus „raištelius“ ar burbuliukus. Kiekvieną patelę, kuri yra gerokai didesnė, radęs patinas bando ant jos užsiropšti ir nustumti konkurentą. Dėl to kartais ir susidaro tokie „rupūžių kamuoliai“, kai keli patinai kovoja dėl vienos patelės. Patinėliai bando nuspirti vieni kitus, skleidžia įvairius garsus ir taikosi būti pirmieji, kuriuos patelė nuneš iki vandens.

Varliagyviai veisiasi tik vandenyje, nes sausumoje jų kiaušinėliai išdžiūtų. Kiekvieną pavasarį, kovo-balandžio mėnesiais, tūkstančiai varlių migruoja į neršto vietas. Varlės yra šaltakraujai gyvūnai, todėl jų aktyvumas labai priklauso nuo aplinkos temperatūros. Orams atšilus iki 10 laipsnių Celsijaus, jos greitai reaguoja į temperatūros pokyčius.

Subrendusios, paprastai ne jaunesnės kaip 4-5 metų varlės naktimis, kai daugiau drėgmės ir mažiau plėšrūnų, energingai šokuoja ir skuba. Jos pilnos ikrų, sunkios, joms būtina suspėti, kol vandens temperatūra yra tinkamiausia. Anksčiausiai neršti pradeda pievinės varlės, kurios susiporuoja jau keliaudamos į nerštavietes ir, esant apie 10 laipsnių temperatūrai, išneršia apie 1000 ikrelių.

Vienos patelės padėtų ikrelių skaičius priklauso nuo jos amžiaus ir dydžio. Paprastai patelė tą pačią vasarą išneršia 2 - 3 kartus. Nustatyta, kad per visą vasarą viena patelė gali padėti 35 - 1236 kiaušinių. Tokiu būdu padidinama tikimybė populiacijai išlikti, nes skirtingu metu išsivystę buožgalviai pergyvena kintančias vandens telkinių sąlygas. Štai kaip vyksta kūmučių apvaisinimas: patinui priviliojus patelę, pora kurį laiką plaukioja apsikabinusi. Vėliau sekliose, žolėmis apaugusiose vietose porcijomis išneršiami ikreliai, kurie pritvirtinami prie povandeninių augalų.

Vystymosi stadijos po išorinio apvaisinimo

Po išorinio apvaisinimo, varlės gyvenimo ciklas susideda iš kelių pagrindinių etapų:

1. Kiaušinėliai (Kurkulai): Patelė deda kiaušinėlius į vandenį, kurie yra apsupti drebučių masės. Apvaisinti ikriukai vadinami kurkulais. Rupūžių kurkulai primena siūlus, o varlių yra vandenyje sudėti krūvelėmis. Esant palankioms sąlygoms kiaušiniai išsivysto per 5-7 dienas.
2. Lerva (Buožgalvis): Iš kiaušinėlio išsirita lerva, vadinama buožgalviu, kuri turi žiaunas ir uodegą. Ikrai vystosi 2-4 savaites, priklausomai nuo vandens temperatūros; šiltesniame vandenyje buožgalviai išsirita greičiau. Iš varlės ikrelio (kiaušinėlio) išsirita lerva su neišsivysčiusiais judėjimo bei kvėpavimo organais ir nepraplyšusia burnos anga. Ji prikimba prie drebutinės kurkulų liekanos dviem galvos apačioje esančiais siurbtukais. Po kelių dienų varlės lerva susiformuoja (buožgalvis). Buožgalviai yra maži, juodi, su uodegomis ir gyvena tik vandenyje. Jie minta dumbliais, bakterijomis, augalų dalelėmis ir organinėmis nuosėdomis, filtruodami jas iš vandens. Buožgalvis - varliagyvių lervinė stadija ir yra vandens gyventojai. Prieš prasidedant metamorfozei jie užauga iki 3,8 - 4,8 cm.
3. Metamorfozė: Metamorfozė yra dramatiškas procesas, kurio metu buožgalvis virsta jauna varle. Buožgalvio metamorfozė trunka 40-100 dienų. Šio proceso metu:
   • Atsiranda galinės ir priekinės kojos.
   • Uodega palaipsniui nyksta, nes organizmas ją rezorbuoja kaip energijos šaltinį ir suvartojama kaip maisto „sandėlis“.
   • Plaučiai išsivysto, leidžiantys varlei kvėpuoti oru. Susidariusi odos raukšlė uždengia žiaunas ir kvėpavimą žiaunomis pakeičia kvėpavimas plaučiais, todėl atsiranda antrasis kraujotakos ratas ir pakinta kraujotakos organų sistema.
   • Pasikeičia mitybos įpročiai: buožgalvis, kuris buvo augalėdis, tampa mėsėdžiu.

   Metamorfozės metu persitvarko visos organų sistemos: išauga galūnės (pirma galinės paskui priekinės), chordą pakeičia slanksteliai, oda pasidaro ne be tokia pralaidi, akys modifikuojasi geriau matyti atmosferoje, sutrumpėja žarnynas, pakinta maisto ir virškinimo pobūdis, nes kinta maistas, kuriuo minta, žandų ir visos kaukolės sandara. Paskutinė sutrumpėja ir galiausiai visiškai išnyksta uodega. Taip atsiranda naujas gyvūnėlis - 0,5g svorio varlytė. Metamorfozė paprastai trunka kelias savaites ar mėnesius, priklausomai nuo rūšies ir aplinkos sąlygų. Su trumpa uodegėle varliukas jau maitinasi kaip suaugusi varlė.

   
4. Suaugusi Varlė: Galiausiai maža varlytė virsta suaugusia varle, kuri gali gyventi tiek vandenyje, tiek sausumoje. Suaugusios varlės maitinasi įvairiais vabzdžiais, tokiais kaip uodai, musės, vabalai, skruzdėlės ir drugių vikšrai.

Varliagyvių savybės ir apsauga

Varliagyviai pasižymi įvairiomis unikaliomis savybėmis, kurios padeda joms išgyventi ir prisitaikyti prie aplinkos:

• Kvėpavimas per odą: Varlės gali kvėpuoti ne tik plaučiais, bet ir oda. Oda yra plona, jautri ir pralaidi, leidžianti orui ir vandeniui laisvai prasiskverbti į kūną. Tai ypač svarbu, kai varlės panyra į vandenį arba pereina į hibernacijos būseną.
• Lipnus liežuvis: Varlės turi ilgą, lipnų liežuvį, kurį naudoja grobiui gaudyti. Jos medžioklės metodas yra unikalus: varlės sėdi nejudėdamos ir laukia, kol grobis prisiartins, tuomet žaibiškai iškiša lipnų liežuvį ir pagauna auką.
• Puikus regėjimas: Varlės turi puikų regėjimą ir gali pastebėti judantį grobį iš toli.
• Šuoliai: Varlės yra puikios šuolininkės ir gali šokti iki 20 kartų ilgiau nei jų kūno ilgis.
• Spalvos keitimas: Kai kurios varlės gali keisti savo spalvą, kad prisitaikytų prie aplinkos.
• Hibernacija: Varlės žiemą pereina į hibernacijos būseną, kad išgyventų šaltąjį metų laiką. Suaugusios varlės aktyvios šiltuoju metų laiku, o žiemą pereina į hibernacijos būseną, kuri trunka nuo spalio iki kovo mėnesio. Žiemojimo vieta priklauso nuo varlės amžiaus ir buveinės. Suaugusios varlės dažniausiai žiemoja vandens telkinių dugne, kur temperatūra išlieka stabili ir neužšąla iki dugno.

Varliagyvių oda plika, tačiau epidermyje esančios liaukos išskiria gleives ir drėkina odą, tuo apsaugodamos nuo išdžiūvimo, arba yra labai svarbios reguliuojant osmosinį slėgį. Kai kurie varliagyviai odoje išskiria nuodingas medžiagas, kurias gamina serozinės liaukos. Be to, odoje gali būti ir chromatoforų - pigmentų turinčių ląstelių. Nuo jų priklauso varliagyvių odos, įvairių joje esančių dėmelių spalva.

Varliagyvių apsaugos svarba Lietuvoje

Varliagyviai yra itin svarbi ekosistemų dalis, tačiau net trečdaliui jų rūšių pasaulio mastu gresia išnykimas. Pagrindinė varliagyvių nykimo priežastis - jiems tinkamų buveinių, ypač nerštaviečių, trūkumas. Svarbu nuosekliai saugoti šių gyvūnų esamas buveines ir įrengti naujus tvenkinius bei vandens telkinius, kad būtų galima padidinti varlių skaičių ir išvengti jų išnykimo.

Lietuvos varliagyvių rūšys ir jų apsauga

Lietuvoje gyvena 12 rūšių varliagyvių: dviejų rūšių tritonai ir 10 rūšių beuodegės varlės. Iš viso Lietuvoje išskiriamos 13 varliagyvių rūšių, iš kurių 5 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.

G. Paškevičius primena, kad šiuo metu varliagyvių migracija vyksta intensyviai, todėl jų galima aptikti ant takų, kelių, netoli įvairių vandens telkinių. Jis prašo tokiose vietose būti atsargesniems ir pasaugoti gyvūnus. Taip pat primena, kad paleidžiant varles, rupūžes ir tritonus svarbu juos nukreipti į tą pačią pusę, į kurią gyvūnai ėjo, antraip jie vėl grįš atgal.

tags: #varliagyviu #isorinis #apvaisinimas

• Gaivus ir greitas rūgštynių sriubos receptas
• Kūdikio kosulys ir viduriavimas: ką reikia žinoti
• sužinokite daugiau apie priešlaikinį gimdymą ir pagalbą tėvams
• viskas apie Kėdainių darželį „Aviliukas“
• Sužinokite, kaip aiškiai atskirti patarimus, draudimus ir ribas bendraujant su vaikais