Vandens kiekis nėštumo metu 18 savaitę ir jo svarba
Nėštumas - tai ypatingas metas moters gyvenime, kupinas pokyčių, džiaugsmo ir rūpesčių. Vienas iš svarbiausių aspektų, užtikrinančių tiek motinos, tiek vaisiaus sveikatą, yra tinkamas vandens kiekis organizme. Vanduo sudaro didžiąją dalį žmogaus kūno masės, o nėštumo metu jo svarba tampa dar akivaizdesnė.
Nėštumo pradžia skaičiuojama nuo paskutinio menstruacinio ciklo pirmosios dienos. Šiuo laikotarpiu moters organizmas patiria didelius pokyčius. Pradeda kauptis vaisiaus vandenys, o organizmas naudoja mamos vandens atsargas. Šie vaisiaus vandenys, arba amnioninis skystis, supantys vaisių gimdoje, 99 procentais sudaryti iš vandens.
Nuo 25 savaitės vaisiaus vandenų kiekis didėja po maždaug 50 mililitrų kas savaitę, ir 37 savaitę pasiekia maždaug 1 litrą, po to iš lėto mažėja iki gimdymo. Vaisiaus vandenys, kaip gyvybiškai svarbus elementas, apsaugo vaisių nuo traumų ir dalyvauja jo vystymosi procesuose. Pavyzdžiui, antrajame trimestre kūdikio plaučiams toliau vystantis, vaisiaus vandenys padeda treniruoti plaučius - vaisius skystį ryja ir iškvepia.
Vandens svarba nėštumo metu yra neabejotina. Jis padeda maisto medžiagoms patekti į ląsteles, pašalina toksinus, reguliuoja kūno temperatūrą, padeda virškinimui ir atlieka daugybę kitų funkcijų. Besilaukiančioms moterims, rekomenduojama kasdien išgerti ne mažiau kaip 2 litrus vandens.
Vandens kiekio stebėjimas ir jo reikšmė
Vandens kiekio stebėjimas nėštumo metu yra svarbus. Nėštumo metu organizme cirkuliuojančio kraujo tūris padidėja 50-60 procentų, o tai užtikrina tinkamą besivystančio vaisiaus aprūpinimą maisto medžiagomis. Tinkamas hidratacijos lygis palaiko šį procesą.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į vaisiaus vandenų kiekį. Oligohidramnionas - tai būklė, kai nėštumo metu vaisiaus vandenų yra per mažai. Polihidramnionas - tai būklė, kai nėštumo metu gimdoje susikaupia per daug vaisiaus vandenų. Kad vandenų per daug arba per mažai, dažniausiai pastebi ginekologas per įprastinę apžiūrą. Jei gimdos aukštis ir pilvo apimtis per dideli ar per maži, galima įtarti, kad vandenų yra ne tiek, kiek reikia. Tiksliau diagnozuojama atlikus ultragarso tyrimą.
Pertekliniai vaisiaus vandenys gali atsirasti dėl įvairių priežasčių, tokių kaip vaisiaus kraujo konflikto, diabeto, įgimtos mažakraujystės, virusinių ligų ar nervų sistemos trūkumų. Kai vaisiaus vandenų yra per mažai, tai gali rodyti inkstų problemas ar placentos sutrikimus.
Dehidratacija trečiajame nėštumo trimestre gali sukelti priešlaikinį gimdymą. Todėl svarbu užtikrinti pakankamą skysčių vartojimą. Jei moteris vengia gerti daug skysčių, bijodama, kad vanduo užsilaikys organizme ir lems tinimus, verta žinoti, kad kūnas, gaudamas per mažai skysčių, stengiasi apsisaugoti nuo dehidratacijos kaupdamas ir užlaikydamas organizme esančius skysčius.
Vaisiaus vandenys taip pat vaidina svarbų vaidmenį gimdymo procese. Vandens pūslė padeda atsidaryti gimdos kakleliui. Jei vandens pūslė plyšta ir nuteka vaisiaus vandenys, vėliausiai po 6-24 valandų turi prasidėti gimdymas. Tokiu atveju moteris turi nedelsti ir važiuoti į gimdymo namus.
Klinikiniai nėštumo stebėjimo metodai
Nėštumo metu, ypač 18-os savaitės aplink, atliekami įvairūs tyrimai, padedantys stebėti vaisiaus raidą ir motinos būklę.
Gimdos dugno aukščio matavimas
Nuo 12-os nėštumo savaitės gimdos dugnas iškyla iš mažojo dubens. Nuo 18-20 nėštumo savaitės gimdos dugno aukštis matuojamas per kiekvieną apsilankymą. Metodika apima atstumo matavimą nuo gaktinės sąvaržos viršutinio krašto vidurio iki gimdos dugno centimetrine juostele. Šis matavimas padeda spręsti apie vaisiaus augimą gimdoje.
- Greitai kylanti kreivė gali rodyti daugiavaisį nėštumą, polihidramnioną, didelį vaisių ar gimdos naviką.
- Lėtai kylanti gimdos dugnas gali reikšti sulėtėjusį vaisiaus augimą, oligohidramnioną ar žuvusį vaisių.
- Nustačius patologinę kreivę, atliekamas ultragarsinis tyrimas.
20-ąją nėštumo savaitę gimdos dugnas yra per du pirštus žemiau bambos, 24-ąją savaitę - siekia bambą, 28-ąją - per du pirštus virš jos.
Vaisiaus judesių stebėjimas
Nėščia moteris pajunta vaisiaus judesius 20-ąją pirmojo nėštumo savaitę, o kartotinio nėštumo - 18-ąją savaitę. Nuo 30-osios nėštumo savaitės galima stebėti vaisiaus miego ir aktyvumo ciklus. Aktyvūs judesiai rodo gerą vaisiaus būklę, o reti, silpni ar išnykę judesiai gali signalizuoti apie patologines būkles ar vaisiaus hipoksiją.
Vaisiaus širdies auskultacija
Vaisiaus širdies veikla vertinama nuo 18-20 nėštumo savaitės akušeriniu stetoskopu arba rankiniu doplerio aparatu. Normalus bazinis vaisiaus širdies ritmas yra 110-115 širdies susitraukimų per minutę (spm). Dažnesnis nei 150 spm vaisiaus širdies ritmas vadinamas tachikardija, o retesnis nei 110 spm - bradikardija. Nustačius patologinį ritmą, būtina atlikti papildomus tyrimus.
LINUTĖ POKVYTĖ - VALSAS TARP ROŽIŲ ŽIEDŲ
Ultragarsinė diagnostika
Ultragarsinė patikra nėštumo metu yra svarbi vaisiaus anomalijų, nėštumo trukmės nustatymo ir vaisiaus biometrijos atlikimo priemonė. Lietuvoje ultragarsinė nėščiųjų patikra atliekama 18-20 savaitę.
Pirmojoje nėštumo pusėje (16-20-ąją savaitę) nustatoma:
- Nėštumo lokalizacija
- Daugiavaisis nėštumas
- Nėštumo laikas
- Nėštumo raida
- Apsigimimai
- Gimdos ir kiaušidžių navikai
Antroje nėštumo pusėje (32-34-ąją savaitę) nustatoma:
- Vaisiaus padėtis, pirmeiga, gyvybingumas
- Vaisiaus biometrija, svoris
- Placentos lokalizacija, storis, sandara
- Vaisiaus vandenų tūris
- Apsigimimai
- Vaisiaus augimo sutrikimai
- Kraujavimas iš gimdos
Atliekant vaisiaus biometriją, matuojami tokie parametrai kaip BPD (tarpmomeninis matmuo), FO (pakaušio-kaktos matmuo), HC (galvos apimtis), ABD (pilvo matmuo), AC (pilvo apimtis), Fe (šlaunikaulio ilgis). Remiantis šiais duomenimis, nustatomas nėštumo laikas ir apskaičiuojamas vaisiaus svoris.
Vertinama vaisiaus anatomija, įskaitant galvos, stuburo, krūtinės ląstos, širdies, skrandžio, kepenų, blužnies, pilvo sienos, inkstų, šlapimo pūslės, lytinių organų, galūnių ir virkštelės kraujagyslių būklę.
Taip pat vertinama placentos lokalizacija, storis, sandara ir apskaičiuojamas vaisiaus vandenų indeksas (AFI) bei tūris (AFV).
Hormoninė diagnostika
Hormoninė diagnostika nėštumo metu apima įvairių hormonų, tokių kaip chorioninis gonadotropinas (hCG), PAPP-A, estrogenai, progesteronas ir alfa fetoproteinas (AFP), koncentracijos nustatymą.
Chorioninis gonadotropinas (hCG) skatina estrogenų sintezę placentoje. Ankstyvieji nėštumo testai pagrįsti šio hormono nustatymu moters šlapime.
PAPP-A (pregnancy associated plasma protein-A) yra specifinis nėštumo glikoproteinas. Maža jo koncentracija gali rodyti vaisiaus Dauno ligą ar kitas trisomijas.
Estrogenai gaminami placentoje ir vaisiaus antinksčiuose, svarbūs gimdos raumenų hipertrofijai ir gimdos kaklelio minkštėjimui.
Progesteronas gaminamas placentoje ir svarbus kiaušinėlio implantacijai, mažina gimdos tonusą.
Alfa fetoproteinas (AFP) gaminamas trynio maišelyje ir vaisiaus kepenyse. Jo koncentracijos padidėjimas motinos kraujyje gali rodyti vaisiaus nervinio vamzdelio ar virškinimo sistemos raidos ydas.
Nuo 11-os iki 13-os savaitės + 6 d. atliekamas dvigubas testas (hCG ir PAPP-A), o 14-21-ąją nėštumo savaitę - trigubas testas (hCG, estriolis ir AFP). Šie tyrimai padeda atrinkti nėščiąsias su padidinta rizika vaisiaus raidos ydoms.
Nėštumas yra nuostabus ir sudėtingas procesas, reikalaujantis ypatingo dėmesio motinos sveikatai ir vaisiaus raidai. Tinkamas vandens vartojimas, reguliarūs medicininiai patikrinimai ir informuotumas apie nėštumo eigą yra būtini, siekiant užtikrinti sėkmingą nėštumo eigą ir sveiką kūdikio atėjimą į pasaulį.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
