Juozo Tumo-Vaižganto gimimo vieta ir gyvenimo kelias
Juozas Tumas-Vaižgantas (1869-1933) - viena iš ryškiausių XX a. pirmos pusės asmenybių, tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėjas. Vaižgantas tautą suvokė kaip esmingą žmoniškumo formą, kuri auga iš gimtosios žemės, istorijos, atsiskleidžia kalba, kūryba, darniais tarpusavio santykiais. Įvairiašakės Vaižganto veiklos tikslas buvo jungti tautą, kad bendradarbiautų tėvynės labui. Lietuvių kultūros veikėjų gretoje Vaižgantas yra „šalia Antano Strazdo, Motiejaus Valančiaus: teisingas, tiesus, dosnus, altruistiškas, nesigviešiantis turtų, nesitaikstantis prie visuomenės konvencijų, tolerantiškas bet kokių pasaulėžiūrų ar politinių įsitikinimų žmonėms, atlaidus žmogiškoms silpnybėms ir reiklus sau, demokratiškas iš esmės - nuo buities iki viešojo gyvenimo“ (Vanda Zaborskaitė). Tumas-Vaižgantas tapo mylimiausiu savo meto žmogumi, pasižymėjo tolerancija ir palankumu, - „man visi geri ir visus myliu, bile tik dirbtų ir tarnautų Lietuvos pažangai“.
Svarbiausiu savo ir kitų gyvenimo tikslu laikė tarnystę tautai: „Ir tapau savosios, lietuviškos visuomenės tarnas; ne, dar daugiau - jos vergas, dėl jos metų metais nebematąs, kaip skaisti saulutė šviečia ir džiugina. Kur tik kas man liepė eiti, ėjau, neatsiklausdamas, kas jį įgaliojo man liepti: bet tik visuomenės labui. Ėjau dirbau be atodairos, laiku nesumetęs, ar aš tam kvalifikuotas. Liepė būti kunigu, kad galėčiau likti savo krašte, esu, nesiskundžiu ir nusikunigavęs nesijaučiu. Liepė būti žurnalistu, buvau. Liepė būti politikos veikėju, diplomatu, revoliucionierium, tik tik ne anarchistu (buvau pakviestas vieno tilto sprogdinti), buvau. Liepė ‚profesoriauti‘, profesoriavau pačioje aukštojoje mokslo įstaigoje. Jei būtų liepę važiuoti į Anglų Karalių, turbūt būč važiavęs“, - rašė 1932 m. Vaižgantas, atsakydamas į kultūros žurnalo Naujoji Romuva rašytojų anketą.
Juozas Tumas Vaižgantas gimė 1869 m. rugsėjo 8 d. Malaišių kaime (Svėdasų vlsč., Anykščių r.). Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai. Šeimoje gimė 10 vaikų, iš kurių išaugo tik 5, dar 5 broliai mirė vaikystėje. Juozas buvo jauniausias, 10-as vaikas šeimoje. Mokėsi Kunigiškių pradinėje, Dinabarko (Daugpilio) realinėje mokykloje, 1893 m. baigė Kauno kunigų seminariją, kurioje priklausė slaptai lietuvių draugijai, įsitraukė į draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą. 1894-1914 m. kunigavo įvairiose Latvijos ir Lietuvos vietose, - bažnytinė vyresnybė nemėgo impulsyvaus ir aktyvaus patrioto, nuolat kėlė iš vietos į vietą.
1902 ir 1906 m. pasirodė pirmosios Vaižganto knygelės Vaizdeliai, Šis tas bei Sceniškieji vaizdeliai - trumpi didaktiniai-alegoriniai pasakojimai, tęsiantys Valančiaus tradiciją. 1907-1911 m. Vaižgantas gyveno Vilniuje ir aktyviai dalyvavo inžinieriaus Petro Vileišio inicijuotame Vilniaus lietuvinimo sąjūdyje, 1907 m. bendradarbiavo pirmajame lietuviškame dienraštyje Vilniaus žinios bei drauge su Antanu Smetona redagavo Viltį (1907-1911). Ieškodamas gabaus jaunimo („deimančiukų“), skleisdamas tolerancijos dvasią, rašydamas įvairiais klausimais, iškilo kaip vienas įdomiausių ir skaitomiausių publicistų (vėliau pramintas lietuvių visuomenės „barometru“). 1911 m. tapo Laižuvos klebonu ir tais metais išvyko į JAV rinkti lėšų „Saulės“ rūmams (mokytojų seminarijai) Kaune, lankė lietuvių kolonijas, rašė ir grįžęs 1912 m. išleido apybraižų knygą Ten gera, kur mūsų nėra.
1914 m. prasidėjus karui pasitraukė į Rygą, redagavo tenykščių lietuvių leidžiamą Rygos garsą, 1915 m. rudenį persikėlė į Petrogradą, įsijungė į Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veiklą, atstovavo Rusijos lietuvių seime Tautos pažangos partijai, vis daugiau rašė, nedidelėmis knygelėmis leido dramas ir prozą: 1915 m. - Scenos vaizdai, Monologai ir dialogai, Karo vaizdai; 1916 m. - Alegorijų vaizdai, Lietuvos žodis, Kvailių ašaros, Apie asilus. Knygelėse ryškėjo Vaižganto interesai, formavosi stilius. 1917 m. išvyko į politinę lietuvių konferenciją Stokholme, čia priimtoje rezoliucijoje akcentuotas Lietuvos nepriklausomybės siekis. Stokholme Vaižgantas padėjo ne vienam plunksnos broliui pasitraukti iš revoliucijos krečiamos Rusijos, pradėjo rašyti epopėją Pragiedruliai (išleistą Vilniuje 1918-1920 m. trimis knygomis), plačiausiai išskleisdamas savo mišraus žanro meninių-etnografinių „vaizdų“ panoramą.
Grįžęs į Lietuvą aktyviai prisidėjo prie valstybės atkūrimo. Lenkijai okupavus sostinę, pasitraukė iš Vilniaus į Kauną, įsteigė laikraštį Nepriklausoma Lietuva, nuo 1920 m. buvo paskirtas Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios rektoriumi. Suremontavęs apleistą šventovę, čia dirbo iki gyvenimo pabaigos (iki 1932), tapo mėgstamiausiu ir mylimiausiu Kauno klebonu, nuskriaustųjų, atstumtųjų, nesuprastųjų užtarėju, aktyviu visuomenininku, griežtu suponėjusių valdininkų kritiku, ryškia nepriklausoma asmenybe. Literatūros ir kritikos žurnale Skaitymai 1921 m. paskelbė apysaką Dėdės ir dėdienės, bendradarbiavo kaip kritikas - aptarė kone visas pasirodančias knygas, nevengdamas polemikos, gindamas nuo piktų kritikų pradedančiuosius autorius. 1922 m. Vaižgantą pakvietė dirbti Lietuvos universitetas. Jame iki 1929 m. dėstė spaudos draudimo periodo (1864-1904) literatūros istoriją, gyvu ir spalvingu žodžiu sutraukdamas būrius studentų iš įvairių fakultetų. Publikavo keletą knygelių apie rašytojus (Maironį, Antaną Baranauską, Andrių Vištelį-Višteliauską, Antaną Vienažindį, Vincą Kudirką, Lauryną Ivinskį ir kt.), paskelbė daug vertingų atsiminimų. Redagavo leidinį Mūsų senovė (1921-1922), 1923 m. Humanitariniame fakultete įkūrė Rašliavos muziejų, padovanojo jam savo biblioteką (per 500 leidinių), leido savo kūrybos raštus. Baigęs dėstytojauti (1929 m. Lietuvos universitetas jam suteikė garbės daktaro vardą) atsidėjo grožinei kūrybai. 1929 m. išėjo apysaka Išgama ir romanas Šeimos vėžiai, 1930 ir 1932 m. - apysakos Nebylys ir Žemaičių Robinzonas.
Vaižgantas mirė 1933 m. balandžio 29 d., buvo iškilmingai palaidotas Vytauto Didžiojo bažnyčioje. Operatorius Stasys Vainalavičius sukūrė dokumentinį filmą Kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto laidotuvės (1933). Šalia bažnyčios esančiame Vaižganto bute dabar veikia rašytojo memorialinis muziejus.
Vaižganto slapyvardžio kilmė ir kūrybos bruožai
Juozas Tumas neatsitiktinai slapyvardžiu pasirinko Vaižganto vardą. Lietuvių mitologijoje Vaižgantas yra žemės dievybė, augalijos atsinaujinimo, gaivališkojo prado reiškėjas. Kartu tai dievybė, tarpininkaujanti tarp Gamtos ir Kultūros (Algirdas Julius Greimas). Toks yra ir Tumas-Vaižgantas, - „žemės ir prigimties jėgų poetas, o kartu dvasinio prado, žmogiškos kūrybos, tautos kultūros aukštintojas“ (Vanda Zaborskaitė). Užaugęs Aukštaitijos valstiečių šeimoje, kurioje buvo dešimtas vaikas, mylimas ir lepinamas, ir vėliau jis domėjosi savo šeimos narių likimais, gimtojo kaimo žmonių istorijomis ir pasiryžo jas įamžinti prozos raštuose. Jį traukė ne didinga praeitis, bet esama dabartis, į ją nukreipė savo kunkuliuojančią energiją, trokšdamas išjudinti žmones, kultūrinį gyvenimą, pateikti kuo platesnį socialinės tikrovės paveikslą, parodyti lietuviškų papročių, etnografinės aplinkos grožį, savo krašto žmonių rūpesčius bei viltis, kritikuoti apsileidimą ir kitas ydas. Gyvenimiškoji ir publicisto patirtis, įgimtas pasakotojo talentas subrandino labai savitą Vaižganto stilių - gyvą, temperamentingą, nepaprastai žodingą, iš kurio sklinda didžiulė meilė ir tikėjimas savo krašto ateitimi.
Vaižgantas gyvai reagavo į kultūros idėjas, kurias XX a. pradžioje skelbė Vydūnas ir Vincas Krėvė, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė ir Juozapas Albinas Herbačiauskas, Balys Sruoga ir Ignas Šeinius. Vaižgantas ieškojo tautos sielos išraiškos, istoriniuose faktuose slypinčių tautos idėjos ženklų, rašė skaitytojui inteligentui. Jis sukūrė poetizuotą ir šaržuotą lietuvio paveikslą, jo kūriniai išsiskiria originaliu pasakojimo būdu ir pasakotojo vaidmeniu. Vaižganto pasakotojas suinteresuotai byloja apie kaimo žmonių gyvenimą, vertina jų poelgius, reiškia savo nuomonę. Jis pastebi ir subtiliausias detales (Severijos klėtelės paveikslas), ir sudeda akcentus, teikiančius prasmę žemdirbio kasdienybei (simbolinis Dzidoriaus Orės paveikslas). Pragiedruliai („Vaizdai kovos dėl kultūros“), anot Alfonso Nykos-Niliūno, tai „didžiulė kovų dėl kultūros freska, lietuvišku, ypač ano meto, mastu imant, tikras roman-fleuve (romanas-epas), veikalas, sujungęs Valančiaus epochą su mūsų laikais ir užpildęs didžiulį tuščią tarpą mūsų literatūros istorijoje“. Vaižgantas aprėpia visą Lietuvą: pirmose dviejose dalyse vaizduojama Žemaitija („Gondingos kraštas“), trečiojoje - Aukštaitija („Vaduvų kraštas“). Veiksmo laikas - XIX a. pabaiga-XX a. pradžia (iki 1905 m. karo), intensyviausias atgimimo laikotarpis. Vaižgantas vaizduoja, kaip formuojasi moderni lietuvių tauta, 1918 m. atkursianti nepriklausomą valstybę. „Vaizduose kovos dėl kultūros“ dėmesys sutelkiamas ne į fabulą, o į siekį rasti atsakymą į klausimą, kur slypi tautos gyvybingumas. Skirtingus vaizdus vienija pasakotojas, susirūpinęs lietuvių sąmoningumo ugdymu, dvasiniu tobulėjimu. Kompozicinis laisvumas leidžia Vaižgantui įsiterpti į pasakojimą, publicistiškai pasamprotauti ar lyriškai susimąstyti, daryti didelius etnografinius ekskursus, pateikti plačius kaimo darbų, švenčių, aprangos, būdo savybių aprašymus, nutapyti įspūdingų peizažų, pasekti pasakų, legendų bei padavimų, perteikti kaimo žmonių kalbos, mąstymo manierą, jų psichologiją, parodyti visus suvienijusią kovą su carizmo biurokratija ir perteikti stiprėjančią tautos atgimimo ir augimo viltį. Taip šiame sodriame epe atsiveria krašto vaizdas, atsiskleidžia dvasinis šalies pulsas, gyva baudžiavos atmintis, žmonių šviesėjimas, ekonominis stiprėjimas, politinis brendimas, tautinis sąmonėjimas. Vaižgantas išryškina kaimo kultūros savitumą, svarbiausius nacionalinius lietuvio bruožus: artimumą gamtai, darbštumą, bendruomeniškumą, sumanumą, dorumą, santūrumą. Lietuva parodoma lyg bendru rūpesčiu gyvenanti šeima, o šeimoje savo ruožtu subręsta atskiro žmogaus pilietiškumas. Vaižgantas išaukština sodžiaus kultūrą, suteikia jai tautos kultūros vertę. Vaižgantas sukūrė du lietuvio tipus - veiklujį, atkakliai siekiantį tikslo, ir altruistiškąjį, galintį atsisakyti savo norų ir troškimų, jeigu jie kelia pavojų kitų laimei, saugumui. Vaižgantas poetizuoja sielos patirtis, mažiau vertina praktinę veiklą. Vaižganto gyvenimo filosofiją atskleidžia apysakoje Dėdės ir dėdienės pavaizduoti trijų žmonių likimai. Mykoliukas, Severija, Geišė savaip įkūnija lietuviškąjį charakterį, kuriam būdingas „būdo švelnumas ir širdies gerumas“, savitai išgyvenama gamta, grožio pajautimas. Nebylys - paskutinė reikšminga Vaižganto apysaka - tęsia lietuviškos sielos meninius tyrinėjimus. Nuo didaktiškai iliustratyvių personažų Pragiedruliuose Vaižgantas ėjo prie sudėtingesnės individualizacijos Dėdėse ir dėdienėse. Nebylyje pagrindinio veikėjo Jono paveikslu artėjama prie romantiškos, veržliai savo tikslo siekiančios, jokių ribų nepaisančios asmenybės modelio. Meilės tema yra svarbi visoje Vaižganto stambiojoje prozoje. Personažų paveiksluose rašytojas atskleidžia įvairius meilės pavidalus, - meilė atveria biologinį žmogaus pradą, žmogaus vitališkumą, dvasingumą. Nebylyje atskleidžiama aistros galia. Erosas Vaižganto vaizduojamas ir kaip gyvenimą nušviečianti laimė, ir kaip pavojinga, protui ir valiai nepaklūstanti demoniška galia, kuriai žmogus nepajėgia atsispirti. Apysakoje Dėdės ir dėdienės Mykoliukas „buvo ne tragedijoms ar skaudžioms dramoms pergyventi, tik melancholijai, liūdesiui reikšti kitiems, tvirtai tvirtai savo viduje užvožus draminę padėtį“. Liūdesio, melancholijos išgyvenimas Vaižganto suvokiamas kaip lietuviško charakterio bruožas, - „tokiam dalykui tinkamas vienų tik lietuvių vidus“. Nebylyje Vaižgantas „draminę padėtį“ išlaisvina ir vaizduoja dostojevskišką nusikaltimo ir atgailos temą, pražūtingos meilės tragediją, kuri kelia tragedinius baimės ir užuojautos išgyvenimus. Vaižganto sukurtame lietuvio charakteryje asmenybės turtingumą ir etinę vertę atskleidžia kasdienis darbas, meilė, tikėjimas. Apysakoje Dėdės ir dėdienės pavaizduota Dzidoriaus Orė - gražus ir prasmingas apysakos simbolinis epizodas, kurio reikšmių lauką Vaižgantas praplečia kultūrine paralele - žemdirbiškos kultūros įreikšminimu Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveiksluose (pvz., Zodiakas. Ciklas IV. „Saulė eina Jaučio ženklu“, XII. „Saulė eina Ožiaragio ženklu“, 1906-1907): „Saulė, nardžiusi maudžiusis galuūlyčių rūkuose, pagaliau išsprunka kaip didelis skaisčiai raudonai nudažytas sviedinys, per nevalią panarintas į vandenį. Nusiprunksčiusi, dar visa šlapia, jau šauna savo spindulių strėles palei pačią žemę. [...] Skardyje, gyvybe ir amžinąja jaunybe plastančioje saulėje, visas apdrėktas jos spinduliais, [...] lyg pats iš savęs trėkšdamas tuos spindulius, pasirodo jungas didžiulių juodų jaučių. Iš pradžių ilgokai tematyti beveik nekrutą keturi didžiuliai ragai, lyg Čiurlionies paveiksle ožragiai. [...] Galvos lyg pačios savaime oru plaukia, pamažu, užsimerkusios.“ Vaižgantas apysakoje sukūrė vieną savičiausių meilės studijų lietuvių literatūroje. Meilė Mykoliukui teikė ypatingo kilnumo, orumo ir šventumo: „akys blizgėjo išmintimi, protu, tokiu vidaus turiniu, kuris kiaurai peršviečia visą kūną - sielos žievę. Jis meldės ir mokėjo melstis taip, kaip meldžiasi tikrieji dvasininkai, [...] Akylasis būtų įspėjęs jame didžiulę inteligenciją.“ Malda sutaurina Mykoliuką, dėkojantį Dievui ne tik už pragyventą dieną, bet už „tą neapsakomą Jo malonę ir bekraštę gerybę, kurios yra iš Jo prityręs, jaunas būdamas, kada mylėjo ir buvo mylimas“. Greta Mykoliuko, kurio taurus dvasingumas slypi po šiurkščia „kūno žieve“, kuriamas gyvybingos Severiutės portretas. Tradiciniam lietuvės moters portretui būdingą lyrizmą Vaižgantas praturtina aistros potėpiais, pastūmėja savo personažą į nuopuolio išbandymą ir ieško kelių į moralinį atgimimą. Geišės paveiksle pabrėžiamas kūniškasis pradas, polinkis į praktinę, viešąją veiklą, bet ir būdo švelnumas bei gerumas, traukiantis prie jo vaikus, o jį - prie vaikų. Vaižgantas išplečia literatūroje vaizduojamo personažo charakterio amplitudę, atveria gero būdo žmoguje glūdinčius aukštuosius ir žemuosius prigimties pradus, kuriems atsiskleisti padeda aplinka, aprėpianti pasaulį nuo bažnyčios iki karčemos. Vaižganto kūryboje nuolatos svarstomas santykis tarp žmogaus ir gamtos, tarp gamtos ir tautos. Žmogaus gyvenimą Vaižgantas vaizduoja gamtoje, žmogus suvokiamas kaip gamtos dalis. Gamtos jausmo intensyvumu ir literatūrinės raiškos įspūdingumu Vaižgantas yra greta Antano Baranausko. Tačiau kultūra žmogų iškelia virš gamtos, - žmogus gamtovaizdyje įžvelgia poetiškumą, savo dvasios paveikslą. Kultūra reiškiasi ir praktine žmogaus veikla, - kai jis protingai ir atsakingai šeimininkauja gamtoje. Vaižgantas yra ir sukultūrintos gamtos aukštintojas, jo akis stebi, kaip atrodo visa tai, kur „kultūra papildinėja gamtą“. Jis ...
Kūrybos ir asmeninio gyvenimo atspindžiai
Vaižgantas kūrė ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams bei jaunimui. Jo tekstai (tiksliau - pavieniai kūrinai, didžiųjų kūrinių fragmentai, jų rinkiniai) yra įtraukiami į mokyklinius vadovėlius, nuolat pakartotinai leidžiami Vaižganto knygų tiražai. Pirmoji autoriaus knyga „Vaizdeliai“ (1902) pasižymi didaktizmu, kurio vėlesnėje kūryboje mažo. Kitos rašytojo knygos vaikams „Aleksiukas ir motutė“, „Valiulio pasaka“, „Napalys darbus dirba“ rekomenduotinos tiems, kurie nori nusikelti į garbingą Lietuvos senovę, pažinti ją, atrasti nežinomų dalykų. Vaižganto knygas verta skaityti lėtai ir besimėgaujant poetiškais aprašymais, atrandant kiekvieną detalę. Iš Vaižganto knygų skaitytojai sužinos, kaip praeityje gyveno, jautėsi jų bendraamžiai. Rašytojas su meile aprašo mažųjų ir suaugusiųjų gyvenimo buitį bei būtį. Šiuolaikinis smalsus vaikas atras daug nežinomų, galbūt tik kažkur girdėtų dalykų, pamirštų muziejinių daiktų, sužinos etnografinių papročių, realijų. Kaip pustomas dalgis, kaip juo pjaunamas šienas, kaip skinami obuoliai, kaip ant laužo kepamos bulvės (ne tik dabar madingi zefyriukai!), kaip elgtis su ugnimi, kad ji nieko blogo nepadarytų, ką reiškia piemenauti, malti, žvejoti, joti į naktigonę, ganyti kiaules, medžioti. Sužinos, kad malimas „kaip ir kiti senoviniai ūkio darbai, turi daug poezijos, pasakų, prilyginimų, patarlių ir dainų“ (kn. „Valiulio pasaka“, 1978, tekstas „Molė“, p. 183). „Alijaušo pasakojime apie baudžiavą“ (kn. „Valiulio pasaka“) skaitytojas perskaitys, kaip seniau arkliais keliauta į Rygą. Vaižgantas iš artimųjų buvo girdėjęs šiurpių pasakojimų apie baudžiavą, kuriuos greičiausiai panaudojo ir minėtame tekste. Skaitydamas pasaką „Tošynėje“ (kn. „Valiulio pasaka“) adresatas atras tošininko amatą. Knyga „Aleksiukas ir motutė“ (1976) išrinkta tarp geriausių „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“ (2017). Joje publikuojamos atskiros ištraukos („vaizdeliai“) iš ankstesnių Vaižganto leidinių, ypač daug iš romano „Pragiedruliai“ (1918-1920), trečiosios knygos „Vaduvos kraštas“. Vaižgantas savo kūrinėliuose perteikia meilės sklidinus šeimos ryšius tarp motutės, tėvelio Taučio ir vaiko Aleksiuko. Tekste „Aleksiukas uogauja“ berniukas, nepabūgdamas gyvatės, skuba į raistą uogų sergančiai motutei. Vaižganto veikėjai - vaikai - ne tik smalsūs, bet ir jautrios širdies, empatiški. Autorius subtiliai perteikia mažųjų psichologines jausenas ir išgyvenimus. Štai Laurukas Narvilas drąsus - įlipa į voverės lizdą ir sugauna voverytę, nors ji draskosi, parsineša ją namo ir augina („Voverytė“). Kūriniai parašyti su begaline meile artimui ir savo kraštui. Pasak rašytojo, gera pasižvalgyti po Šveicariją, Norvegiją, bet „tik vienoje Lietuvoje tėra - ramu <…>. Ramumą, graudžios poezijos sparnais pasitaisiusį, Lietuvoje terasi“ (kn. „Aleksiukas ir motutė“, 1976, tekstas „Ant Popšutės kalno“, p. Knygelėje „Valiulio pasaka“ kai kurių tekstų ištraukos pasikartoja, varijuoja jų pavadinimai. Pavyzdžiui, knygoje „Aleksiukas ir motutė“ randasi tekstas „Ant Popšutės kalno“, o knygoje „Valiulio pasaka“ jis pavadintas kitaip - „Saulius“. Į „Valiulio pasaką“ įtraukta ir „Napalys darbus dirba“, kuriame žavimasi darbštaus ir smalsaus vaiko darbu, jo pastabumu, vidine klausa, vaizduotės lakumu.
Vaižganto tyrinėtojai teigia, kad dalis rašytojų kūrinių buvo publikuota periodikoje, ir tik vėliau jie patekę į knygas. Rašytojas buvo parengęs vaikystės atsiminimus spaudai, bet dėl Pirmojo pasaulinio karo „Aukštaičių vaizdeliai“ neišvydo dienos šviesos. Dalis tiražo buvo atspausdinta, bet šis sudegęs spaustuvėje (A. Vaitiekūnienė, p. 62). Rašytojui buvo priimtiniausia vaizdelio forma, pagrįsta atsiminimais ar gyvenimo patirtimi. Knygelėje „Mikutis gamtininkas“ ir kituose atskiruose tekstuose Vaižgantas atsiveria kaip atidus gamtos fiksuotojas. Vaizdingai aprašo naminius, laukinius, egzotinius gyvūnėlius, pavyzdžiui, papūgą, beždžionę, kupranugarį. Autorius supažindina su lietuvio širdžiai brangiais augalais - beržu ar linu. Pats rašytojas augino dvi geltonas kanarėles, labai mėgo klausytis jų rytinio čiulbėjimo. Taip pat laikė taksų veislės šunį Kauką, kurio netekęs net nekrologą paskelbė spaudoje!
Kūrėjas labai mėgo ir vertino knygas, jas kolekcionavo ir turėjo sukaupęs didžiulę (apie 4 tūkst. leidinių) asmeninę biblioteką. Nuo 1899 m. turėjo savo asmeninės bibliotekos antspaudą „Kunigo Juozo Tumo kningynas“, vėliau - ekslibrisus. Vienas jų - 1919 m. sukurtas Pauliaus Galaunės. Knygos jam buvo „dalis gyvenimo, o ne pramoga“ (Nijolė Lietuvninkaitė). Jo asmeninėje bibliotekoje saugomos Brolių Grimų pasakos, kurias vardadienio proga jam padovanojo Juozas Balčikonis: „Kan. Juozui Tumui / Vardo dienojo / J. Balčikonis / Kaunas 1925 m. kovo 19 d.“ Taip pat - Antano Giedriaus „Šis tas vaikų teatrui“ (1922).
2019 metų rugsėjo 20-ąją buvo švenčiamos vieno žymiausių XIX a. pab.-XX a. I-osios pusės kūrėjo klasiko Juozo Tumo-Vaižganto 150-osios gimimo metinės (mirė 1933 m. balandžio 29 d. Kaune). 2019 metai yra paskelbti J. Tumo-Vaižganto metais.
Sunku aprašyti visą įvairiapusę Vaižganto veiklą ir darbus. Apie didžiulį kūrybinį Juozo Tumo-Vaižganto palikimą byloja faktas, kad Vaižganto „Raštai“ leidžiami nuo 1994-ųjų. Yra išėję net 24 „Raštų“ tomai. Paskutinis, skirtas pamokslams, publikuotas 2015 m.
Juozas Tumas-Vaižgantas gimė 1869 m. rugsėjo 20 d. Malaišiuose, Svėdasų valsčiuje, dabartiniame Anykščių rajone. Būsimasis rašytojas buvo dešimtas vaikas pasiturinčių ūkininkų Anupro ir Barboros Tumų šeimoje. Deja, išgyveno tik penkios atžalos… Tumo tėtis buvo ramus, tylus žmogus. Motina Barbora Tumienė labai mylėjo vaikus, buvo guvi šnekutė. Greičiausiai iš mamos rašytojas paveldėjo gebėjimą bendrauti, vaizdingai pasakoti.
Kai Vaižgantas dirbo kunigu Vytauto Didžiojo bažnyčioje, pritraukdavo minias inteligentų, norinčių pasiklausyti jo pamokslų. Jis buvo atviras, tiesus, paprastas žmogus. Kaune jį galėdavai sutikti basą ar besimaudantį Nemune pačiame miesto centre! Vaižgantas - ne tik viena žinomiausių, įtakingiausių Lietuvos asmenybių, bet ir viena spalvingiausių. Spaudos draudimo metu palaikė ryšius su knygnešiais. Slapta gabeno, slėpė, platino lietuvišką spaudą. Mokė vaikus skaityti ir rašyti lietuviškai. Vaižgantas buvo eruditas, daug kuo domėjosi, mokytojavo, kunigavo, bendradarbiavo, redagavo lietuviškuose leidiniuose, dėstytojavo Kauno universitete. 1924-1932 m. dalyvavo Švietimo ministerijos knygų leidimo bei Knygų ir mokslo priemonių tikrinimo komisijose. Per tą laikotarpį Vaižgantas recenzavo net 82 leidinius. Be knygų suaugusiesiems, įvertino ir keletą knygų vaikams, skirtų mokykloms, pavyzdžiui, 1928 m. Prano Mašioto knygelę „Būta ir pramanyta“, Knuto Hamsuno „Viktorija“, Čarlzo Dikenso „Oliverį Tvistą“ ir kt. Mažai žinomas faktas, kad Vaižgantas buvo ir vertėjas, išvertęs kūrinių vaikams iš rusų kalbos: „Vanduo ir oras“, „Mūsų gyvulėliai“, „Mikės nutikimai“, kurie vėliau sudarė rinkinį „Mikutis gamtininkas“ (1926). Tai buvo pradžios mokykloms skirta knygų serija „Vaikų knygynėlis“.
Juozas Tumas-Vaižgantas gimė 1869 m. rugsėjo 8 d. Malaišių kaime, Rokiškio apskrityje, ūkininko šeimoje. Kunigiškiuose per dvejus metus baigė pradžios mokyklą, 1881-1888 m. mokėsi Daugpilio realinėje gimnazijoje. Ją baigęs įstojo į Kauno kunigų seminariją. Seminarijoje J. Tumas ėmėsi tautinio darbo, dalyvavo lietuvių klierikų patriotų slaptoje Lietuvos mylėtojų draugijoje, šv. 1893 m. Juozas Tumas-Vaižgantas baigė seminariją ir buvo įšventintas kunigu. 1894 m. paskirtas vikaru į Mintaujos lietuvių parapiją, bet dėl nesutarimų su vietiniais kunigais 1895 m. iškeltas į Žemaitijos gilumą - Mosėdį. Čia jis pradėjo aktyvią patriotinę veiklą. J. 1898 m. J. Tumas paskiriamas vikaru į Kulius. 1900 m. jis pradėjo leisti žurnalą „Žinyčia“. 1901 m. iš Žemaitijos J. Tumas buvo perkeltas į Micaičius. Lenkai jo lietuvišką veiklą apskundė dvasinei vyresnybei, ji uždraudė J. Tumui rašyti į laikraščius be vyskupų leidimo. 1902 m. J. Tumas buvo iškeltas į Vadaktėlius. 1906-1911 m. J. 1911 m. J. Tumas buvo paskirtas Laižuvos klebonu. Tais pačiais metais išvyko į Ameriką „Saulės“ draugijos reikalais. Grįžęs Lietuvon parašė knygą apie emigrantų gyvenimą. 1914 m. J. Tumas buvo atleistas iš Laižuvos klebono pareigų ir išvyko į Rygą, kur dirbo ‚Rygos garso“ redakcijoje. 1915 m. J.Tumas buvo pakviestas į Petrapilį - į centrinį lietuvių komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti. 1918 m. J. Tumas grįžo į Lietuvą, Vilniuje dirbo lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti, redagavo „Lietuvos aidą“. 1919 m. 1920 m. J. Tumas persikėlė į Kauną. Čia buvo paskirtas Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriumi, kuriuo išbuvo iki 1932 m. Be to, 1922-1929 m. universitete skaitė lietuvių literatūros istorijos paskaitas. 1929 m. jam buvo suteiktas garbės daktaro laipsnis. J. Tumas buvo daugelio organizacijų nariu, aktyviai dalyvavo kultūrinėje, visuomeninėje, politinėje veikloje, redagavo žurnalus, rašė grožinės literatūros kūrinius, publicistinius straipsnius. Juozas Tumas- Vaižgantas mirė 1933 m. balandžio 29 d.
tags: #vaizgantas #gimimo #vieta
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
