Lietuva vaikų ir jaunimo akimis: meilė, tapatybė ir ateitis

Lietuva - tai žodis, kuris kiekvienam atliepia vis kitaip, tačiau visada sukelia šiltus ir gilius jausmus. Mūsų tėvynė, gimtinė, namai - tai, kas apibrėžia mus ir mūsų identitetą. Vaikai, jaunuoliai, mokytojai ir tėvai dalijasi savo mintimis apie Lietuvą, piešia, kuria eiles ir esė, bandydami perteikti, ką jiems reiškia ši šalis. Kaip teigė Belinskis V., „Lietuva yra mūsų tėvynė. Čia mes gimėme ir augame. Kiekvienas lietuvis turėtų mylėti, branginti ir didžiuotis savo tėvyne. Aš myliu Lietuvą, nes ji yra be galo gražus kraštas, turintis daugybę gražių švenčių tradicijų, kurių daugumos laikomasi dar iki šiol, ir už tai, kad mūsų kalba yra archajiškiausia iš visų gyvų indoeuropiečių kalbų.“

Mažųjų piliečių balsai: kas jiems yra Lietuva?

Vaikai išsakė savo mintis apie Lietuvą, kurią jie įsivaizduoja kaip brangią ir nuostabią šalį. Lietuva - tai mūsų Tėvynė, tai mano šeima, mano gimtoji kalba, taip apibūdino Matas. Antonas sakė, kad reikia mylėti ir puoselėti savo Tėvynę. Marijai patinka gimtojo krašto gamta, draugai, mokykla, ji tvirtino, kad gera gyventi Lietuvoje. Ema Ž. džiaugiasi Lietuvos upėmis, upeliukais, Baltijos jūra. Anot jos, čia skaniausi cepelinai, šauniausia mokykla ir draugai klasėje. Lietuva, tai gėlės, atėjęs pavasaris, taip sakė Kamilė.

Daugelis vaikų pabrėžia asmeninį ryšį su Lietuva:

• Rytis (7 m.): „Lietuvoje prasidėjo mano gyvybė ir aš tuo džiaugiuosi. Mano mieste yra šaunus baseinas, kuriame aš plaukioju.“
• Ignas (7 m.): „Lietuva - mano gimtinė, motinėlė. Ji man brangi, nes joje gimiau.“
• Gustas (8 m.): „Lietuva - man labai graži šalis. Ji man brangi, nes čia gyventi gera. Aš myliu Lietuvą.“
• Gabrielė (7 m.): „Lietuva - mano žemė, jos sostinė Vilnius. Lietuvoje labai smagu gyventi.“
• Nedas (9 m.): „Lietuva - man brangi šalis, brangi mano kalba. Ji man brangi, nes turime Gedimino kalną.“
• Aistis (9 m.): „Lietuva - tai šalis, kurioje smagu gyventi, nes visur gražu. Čia gimiau, todėl Lietuva man yra brangi.“
• Edvinas (7 m.): „Garbė gyventi Lietuvoje, tai gerų žmonių valstybė. Tai pati geriausia šalis.“
• Mantautas (8 m.): „Lietuva - mano mylimiausias kraštas. Gera gyventi Lietuvoje, nes tai pats gražiausias kraštas, labai graži gamta. Man brangi Lietuva. Nebūtų Lietuvos, nebūtų ir manęs.“

Vaikai Lietuvą mato ir kaip gamtos bei bendruomenės namus:

• Paulina (7 m.): „Nuostabi, švelni - Lietuva. Žmonės mūsų šalyje yra geri, todėl man Lietuva yra brangi.“
• Danielius (7 m.): „Lietuva - mano širdyje. Čia gimiau, einu į mokyklą, mokausi ir žaidžiu su draugais.“
• Ditė (8 m.): „Lietuva - gražių vietovių šalis. Lietuvoje smagu, turiu daug draugų.“
• Šarūnė (7 m.): „Lietuva - didelė ir graži šalis, kurioje yra daug nuostabių paukščių, žvėrelių, todėl ji man yra brangi.“
• Andželika (7 m.): „Lietuva - mūsų didvyrių žemė. Turim savo herbą, vėliavą ir himną. Lietuva - brangi man, nes čia daug grožio.“
• Miglė (8 m.): „Lietuva - tvarkinga šalis.“
• Atėnė (7 m.): „Lietuvoje yra daug gražių miestų. Gyvenu Kėdainiuose, galiu nuvažiuoti į kitus miestus, todėl man Lietuva yra brangi.“
• Titas (8 m.): „Lietuva - mano gražus pasaulis.“
• Rusnė (8 m.): „Lietuvos sostinė - Vilnius, ten turiu draugų, kartais aplankau juos.“
• Eglutė (7 m.): „Lietuva - nuostabi, čia gyvena mano šeima.“
• Lukas (7 m.): „Lietuva - ežerų ir upių kraštas. Ji man brangi, nes čia mano namai.“
• Kamilė (8 m.): „Lietuva - nuostabi. Daug gražių spalvų yra. Pačios gražiausios spalvos yra geltona, žalia ir raudona.“

Jaunimo požiūris į Tėvynę: gilūs apmąstymai ir prisirišimas

Vyresni moksleiviai ir mokytojai pateikia gilesnių įžvalgų apie meilę Tėvynei ir tapatybę. Gabijos mokytoja Izolda Pakalnienė teigia: „Nerūpi šiandieniniam jaunimui Tėvynė, - su tokiu požiūriu dvidešimt pirmame amžiuje jaunas žmogus susiduria gana dažnai. Tačiau ar sąžininga meilę Tėvynei praeityje lyginti su dabartimi? Jaunam žmogui rūpi tėvynė. Net labai.“ Ji pastebi, kad meilė Tėvynei tarp jaunų žmonių gyvuoja, matydama klasiokų graudžias akis žiūrint filmus apie šalies istoriją ir mažų vaikų šypsenas girdint himną. „Gal tik tas rūpestis kitoks…“ - apibendrina ji. Meilė Tėvynei jauno ir vyresnio žmogaus kiek kitokia. Vaikai ir paaugliai jaučia dėkingumą tiems, kurie kovojo už Tėvynę, todėl ir meilę išreiškia santūriau, paprasčiausiai būdami dėkingi.

Akvilė (10 klasė) savo ryšį su Lietuva apibūdina taip: „Lietuva - tai šalis, kurioje aš gimiau, kurioje aš pirmą kartą žengiau žingsnį, ištariau žodį, kurioje pirmą kartą nusišypsojau. O ir dabar nubundu ryte, matau tą pačią saulę, kuri mane pasitiko ir pirmąją gyvenimo dieną. Kaip gera gyventi ir kalbėti gimtąja kalba, kaip gera suprasti kiekvieną kito pasakytą žodį, gera grįžus namo išvysti besišypsančią mamą arba nueiti aplankyti visuomet laukiančią močiutę - visa tai turiu tik Lietuvoje.“ Ji pabrėžia, kad „kur kitur, jeigu ne Lietuvoje, žalia spalva turi tiek daug skirtingų atspalvių? Čia tu esi savas, visada laukiamas ir kažkam rūpintis... Visa tai dar labiau pajutau, tris mėnesius pabuvusi svetur…“

Moksleiviai įvairiai apibūdina, kodėl Lietuva jiems brangi:

• Markas (11 klasė): „Lietuvoje gyventi gera, nes čia yra viskas, ką tik pasaulis gali mums pasiūlyti. Lietuva - tai tarsi žemės planeta, tik sumažinta.“ Jis lygina Kuršių Neriją su dykumomis, tankius miškus su džiunglėmis ir taigomis, o sniego pusnis su arktinėmis dykumomis. „Todėl, kad ir kur pasaulyje būtų gerai, Lietuvoje bus geriau.“
• Aistė (12 klasė): „Einu gatve tuo pačiu įprastu, nesuskaičiuojamų mano žingsnių taku. Jau ir pėdos dydis žymiai pasikeitęs... Žengiu ir šypsausi, nes esu savam krašte: jokie užsieniai jo neatstos - tai jau žinau. Taigi, einu apšviesta savos saulės geltonio, tarsi suvokdama, kad esu iki širdies gilumų mielos trispalvės dalis.“ Ji išreiškia meilę Lietuvai „už visus jos trūkumus bei netobulumus, kurie, kaip netikėtai ant paveikslo užtiškęs dažų lašelis, tik pagražino bei suteikė naujų spalvų.“
• Evelina (12 klasė): „Justinas Marcinkevičius yra pasakęs: „Neliks nei duonos su druska, bet liks tėvynė.“ Juk čia yra mūsų namai, čia tėvynė - mūsų motina ir mokytoja. Didžiuojuosi galėdama žengti nuo saulės įkaitusiu Nidos kopų smėliu, Europos parko taku ar Trakų pilies akmeniniu grindiniu. Lietuvoje viskas sava, žmogus net kvėpuoti lengviau gali. Čia yra mano širdis.“
• Saulius (12 klasė): „Daug kas sako, kad Lietuvoje malonu gyventi dėl gražios gamtos, nuostabios kalbos ar istorijos. Man Lietuva būtų brangi, net jei ji egzistuotų vidury dykumos. Svarbu, kad tai būtų mano tėvynė, vieta, iš kurios turiu daugiausiai atsiminimų, kurioje susiformavau kaip žmogus, išmokau mylėti ir tikėti...“
• Lina (12 klasė): „Ši šalis mano atskaitos taškas, čia prasidėjo mano istorija. Jau 18 metų ji teikia man prieglobstį ir niekada neišduoda. Ši žemė išaugino mūsų protėvius, kurie narsiai kovojo ir vien dėl jų pastangų išliko. Tai šalis, kur kiekvienas lietuvis yra laukiamas. Šioje žemėje tapau savimi, ji kiekvienam suteikia tokią galimybę. Tik čia viskas artima ir pažįstama mano sielai: lietaus garsas bei kvapas, nupjauta žolė po basom kojom, girgždantis smėlis, sūri jūra, gaivus žalias miškas, net sniegas pavasarį. Visas gimtasis kraštas alsuoja gyvybe, kuri mums atiduodama. Be to, tai šalis, kurioje gyvena brangiausi man žmonės. Kiekvienas josios kampelis laiko gražiausius prisiminimus. Čia tariamas gimtasis žodis įgauna svaresnę prasmę, nes sutalpina begalę minčių, jausmų. Čia gera gyventi, nes tai mano namai.“
• Kristina (10 klasė): „Myliu šitą jausmą ir įsitikinimą, kad niekur nebūtų taip gerai. Mano akys čia randa viską, ką noriu matyti. Todėl man gera čia, Lietuvoje!“

Pavaduotoja Grita pabrėžia: „Lietuva man svarbi, ji mano gimtinė, todėl ji negali būti man negraži. O jeigu kas nors ją bjauroja - man skauda. Labiausiai žaviuosi tais, kuria ją kuria.“ Ji tiki, kad „Lietuva turi gražią ateitį - aš tuo tikiu!“ Mokytojas Algimantas Kruglinskas priduria: „Lietuva yra nedidelė tauta, todėl turime pagrindą didžiuotis tuo, kad esame valstybė.“

Gamta ir ramybė Lietuvos širdyje

Andrius (11 klasė) dalijasi jautriu pasakojimu apie rudenį Dzūkijos kaime: „Visiška ramybė - ežeras lyg stiklas padengtas rūku. Užlipu ant liepto, nueinu iki jo galo, šalia manęs atsisėda šuo. Kelias minutes klausomės tylos. ... Saulės spinduliai perkopia medžių viršūnes ir nudažo rūką blankia auksine spalva. Vėjas lėtai nukloja ežero patalą. Saulė paliečia kiekvieną žemės vietą. Tobula gamta nubudo, kad rytoj vėl galėtų nubusti ir pakartoti šią idilę... Todėl daugiau manęs neklauskite, kodėl gera gyventi Lietuvoje: niekur kitur nesugebėčiau prakalbinti tylos, pažadinti ryto, niekur kitur negalėčiau tikėtis dar vienos tobulos savo gyvenimo dienos...“ Domantas (6 klasė) tvirtina: „Kitiems Lietuva - tai tiesiog taškas pasaulio žemėlapyje, o man Lietuva - ramybės vieta.“

Gabija (9 klasė) atkreipia dėmesį į mažas, bet reikšmingas detales: „Eidama į mokyklą išgirsti tuksenimą. Nusišypsai... Genys. Giedrą naktį išeisi į lauką ir po savo gimtinės dangumi, laisvai suradus mažąjį, šiaip ne taip randi ir didįjį Grįžulo Ratą. Pamatai žydinčias obelis ir jau žinai - tuoj tuoj mėgausiesi mamos keptu obuolių pyragu. Pamatai pagaliau mažą paukštelį raudonu pilvuku. Sniegena. Iš karto prisimeni, kai vaikystėje iš sniego lipdydavai mažus namelius ir manydavai, kad jos ten apsigyvens. Čia tu viską žinai, nes esi savoje žemėje...“

Lietuviškumo puoselėjimas svetur ir literatūroje

Lietuvos idėja ir tapatybė yra svarbi ir tiems, kurie gyvena už jos ribų. Dalios Staponkutės esė knyga „Iš dviejų renkuosi trečią“ gilinasi į lietuviškumo suvokimą svetur gyvenantiems vaikams. Autorė svarsto, kokiai šaliai priklauso jos dukros ir kaip ji liepia joms laužyti liežuvį reiškiant mintis lietuviškai. Įdomiausia, kad kalbą ji įvardina ne kaip pamatinių vertybių perdavimą, bet kaip rezistenciją. Ji pripažįsta, kad lietuvių kalba nėra gimtoji jos dukroms, nes jos užaugo ir subrendo tėvo šalyje Kipre. Nors vokiškai gimtoji kalba reiškia Muttersprache - motinos kalba, tai lyg ir sako, kad gimtosios kalbos definicijai didesnę įtaką turi ne gyvenamoji vieta, o kalba, kuria su tavimi bendrauja mama.

Kūrinys paliečia tokias temas kaip globalizacija, orumas, pagarbą senoliams, draugystės sąvoką, atsiminimų reikšmę, prisitaikymą svetimoje aplinkoje, vienišumą, tėvynės lietaus gaivumą, vaikystės nuotrupas. D. Staponkutė paliečia šias temas „taip švelniai, lyg kabintų plunksnele, bet taip jautriai, lyg ja brauktų ne per alkūnes ar padus, kur oda kiečiausia, bet per kaklą, lūpas, akis ar kartais net per atvirą žaizdą.“ Knyga atskleidžia ir pažintinę pusę - daug sužinome apie Kiprą, jo papročius ir kasdienį gyvenimą, lyginant jį su Lietuva, atrandant daugybę panašumų.

Kūrybiniai konkursai: meilės Lietuvai išraiška

Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą 20-mečio proga, taip pat minint Vasario 16-ąją, rengiami eilėraščių ir esė konkursai, kurie skatina jaunimą apmąstyti ir išreikšti savo ryšį su Tėvyne. Žodis „esė“ kilęs iš prancūziškojo essai ir reiškia bandyti. Taigi esė žanras - tai tiesiog literatūrinis eksperimentas, todėl juo pavadinti galima viską, ką sunku įsprausti į kitus rėmus.

Konkursas „Švenčiu Lietuvą“ kasmet sulaukia didelio dalyvių skaičiaus - šiemet jame dalyvavo daugiau kaip 700 kūrinių iš visų Lietuvos regionų, taip pat ir lietuvaičių iš viso Pasaulio. Svarbiausias vertinimo kriterijus buvo atsakymas į klausimą: „Ko mane išmokė Lietuva?“

Tarp apdovanotųjų ir paminėtų dalyvių:

• Klaipėdoje gyvenančiai devintokei Viktorijai įteiktas apdovanojimas nominacijoje „Už žvilgsnį iš Ukrainos“. Ji savo esė dėstė: „Aš ir mano šeima, po Rusijos invazijos į Ukrainą, radome prieglobstį Klaipėdoje. Jaučiu didelį dėkingumą ir su malonumu mokausi senos ir gražios lietuvių kalbos.“
• Pirmąją vietą moksleivių kategorijoje pelnė Neringos gimnazijos aštuntokė Aistė Keršytė su esė „Apie juodkrantiškį Karolį, kuris skulptūras iškeitė į meškerę“.
• 11−14 metų amžiaus grupėje tarp geriausių išrinkta ir Ketvergių pagrindinės mokyklos mokinio Domo Skiručio esė „Pajūrio vaikas“.
• 8a klasės mokinė Gabija Kairytė už dalyvavimą eilėraščių ir esė konkurse „Švenčiu Lietuvą“, skirtame Vasario 16-ajai, apdovanota Europos Parlamento nario profesoriaus Liudo Mažylio padėka. Esė Gabija svarsto apie meilę gimtam kraštui ir drąsiai teigia: „O man svarbi Tėvynė!“
• Konkursas „Ką man reiškia Lietuva?“, sulaukęs 341 kūrinio, išskyrė 4a klasės mokinės Kamilės P. eilėraštį „Dėkojam už laisvę“. Jaunoji poetė eilėraščius rašo jau nuo pirmos klasės.

Šie kūrybiniai darbai parodo, kad mokykla ir šeima skatina jaunimą būti aktyviais, besidominčiais savo šalies istorija ir kultūra. Kaip rašo Domas Skirutis: „Nevalia pamiršti savo šaknų, šeimos papročių. Neįkainojama vertybė - mano prosenelių namai prie gražuolio Platelių ežero.“ Tai liudija apie gilų ryšį su praeitimi ir paveldu.

Akcija, vykusi Kauno „Varpo“ gimnazijoje, kurios tikslas buvo mokytis didžiuotis savo kraštu, mylėti žmogų šalia, mylėti save ir būti oriam, sulaukė viso gimnazijos kolektyvo palaikymo. Mokytojos teigimu: „...dabar Lietuvoje tikrai yra šešiais šimtais daugiau orių žmonių. Jie, visai klasei skaitę savo sukurtas miniatiūras ir refleksijas, mane įtikino - Lietuva turi ateitį, nes aš mačiau prieš akis orų jos kūrėją...“

tags: #vaiku #mintys #apie #lietuva

• Kaip drama padeda išvengti patyčių
• Daiktų sąrašas į gimdymo namus
• Konkursas ir statybos darbai Lietuvoje
• Nuo idėjos iki iliustracijų darželyje
• Apie Prienų globos namus