Lietuva - tai žodis, kuris kiekvienam atliepia vis kitaip, tačiau visada sukelia šiltus ir gilius jausmus. Mūsų tėvynė, gimtinė, namai - tai, kas apibrėžia mus ir mūsų identitetą. Vaikai, jaunuoliai, mokytojai ir tėvai dalijasi savo mintimis apie Lietuvą, piešia, kuria eiles ir esė, bandydami perteikti, ką jiems reiškia ši šalis. Kaip teigė Belinskis V., „Lietuva yra mūsų tėvynė. Čia mes gimėme ir augame. Kiekvienas lietuvis turėtų mylėti, branginti ir didžiuotis savo tėvyne. Aš myliu Lietuvą, nes ji yra be galo gražus kraštas, turintis daugybę gražių švenčių tradicijų, kurių daugumos laikomasi dar iki šiol, ir už tai, kad mūsų kalba yra archajiškiausia iš visų gyvų indoeuropiečių kalbų.“
Vaikai išsakė savo mintis apie Lietuvą, kurią jie įsivaizduoja kaip brangią ir nuostabią šalį. Lietuva - tai mūsų Tėvynė, tai mano šeima, mano gimtoji kalba, taip apibūdino Matas. Antonas sakė, kad reikia mylėti ir puoselėti savo Tėvynę. Marijai patinka gimtojo krašto gamta, draugai, mokykla, ji tvirtino, kad gera gyventi Lietuvoje. Ema Ž. džiaugiasi Lietuvos upėmis, upeliukais, Baltijos jūra. Anot jos, čia skaniausi cepelinai, šauniausia mokykla ir draugai klasėje. Lietuva, tai gėlės, atėjęs pavasaris, taip sakė Kamilė.

Daugelis vaikų pabrėžia asmeninį ryšį su Lietuva:
Vaikai Lietuvą mato ir kaip gamtos bei bendruomenės namus:
Vyresni moksleiviai ir mokytojai pateikia gilesnių įžvalgų apie meilę Tėvynei ir tapatybę. Gabijos mokytoja Izolda Pakalnienė teigia: „Nerūpi šiandieniniam jaunimui Tėvynė, - su tokiu požiūriu dvidešimt pirmame amžiuje jaunas žmogus susiduria gana dažnai. Tačiau ar sąžininga meilę Tėvynei praeityje lyginti su dabartimi? Jaunam žmogui rūpi tėvynė. Net labai.“ Ji pastebi, kad meilė Tėvynei tarp jaunų žmonių gyvuoja, matydama klasiokų graudžias akis žiūrint filmus apie šalies istoriją ir mažų vaikų šypsenas girdint himną. „Gal tik tas rūpestis kitoks…“ - apibendrina ji. Meilė Tėvynei jauno ir vyresnio žmogaus kiek kitokia. Vaikai ir paaugliai jaučia dėkingumą tiems, kurie kovojo už Tėvynę, todėl ir meilę išreiškia santūriau, paprasčiausiai būdami dėkingi.

Akvilė (10 klasė) savo ryšį su Lietuva apibūdina taip: „Lietuva - tai šalis, kurioje aš gimiau, kurioje aš pirmą kartą žengiau žingsnį, ištariau žodį, kurioje pirmą kartą nusišypsojau. O ir dabar nubundu ryte, matau tą pačią saulę, kuri mane pasitiko ir pirmąją gyvenimo dieną. Kaip gera gyventi ir kalbėti gimtąja kalba, kaip gera suprasti kiekvieną kito pasakytą žodį, gera grįžus namo išvysti besišypsančią mamą arba nueiti aplankyti visuomet laukiančią močiutę - visa tai turiu tik Lietuvoje.“ Ji pabrėžia, kad „kur kitur, jeigu ne Lietuvoje, žalia spalva turi tiek daug skirtingų atspalvių? Čia tu esi savas, visada laukiamas ir kažkam rūpintis... Visa tai dar labiau pajutau, tris mėnesius pabuvusi svetur…“
Moksleiviai įvairiai apibūdina, kodėl Lietuva jiems brangi:
Pavaduotoja Grita pabrėžia: „Lietuva man svarbi, ji mano gimtinė, todėl ji negali būti man negraži. O jeigu kas nors ją bjauroja - man skauda. Labiausiai žaviuosi tais, kuria ją kuria.“ Ji tiki, kad „Lietuva turi gražią ateitį - aš tuo tikiu!“ Mokytojas Algimantas Kruglinskas priduria: „Lietuva yra nedidelė tauta, todėl turime pagrindą didžiuotis tuo, kad esame valstybė.“
Andrius (11 klasė) dalijasi jautriu pasakojimu apie rudenį Dzūkijos kaime: „Visiška ramybė - ežeras lyg stiklas padengtas rūku. Užlipu ant liepto, nueinu iki jo galo, šalia manęs atsisėda šuo. Kelias minutes klausomės tylos. ... Saulės spinduliai perkopia medžių viršūnes ir nudažo rūką blankia auksine spalva. Vėjas lėtai nukloja ežero patalą. Saulė paliečia kiekvieną žemės vietą. Tobula gamta nubudo, kad rytoj vėl galėtų nubusti ir pakartoti šią idilę... Todėl daugiau manęs neklauskite, kodėl gera gyventi Lietuvoje: niekur kitur nesugebėčiau prakalbinti tylos, pažadinti ryto, niekur kitur negalėčiau tikėtis dar vienos tobulos savo gyvenimo dienos...“ Domantas (6 klasė) tvirtina: „Kitiems Lietuva - tai tiesiog taškas pasaulio žemėlapyje, o man Lietuva - ramybės vieta.“

Gabija (9 klasė) atkreipia dėmesį į mažas, bet reikšmingas detales: „Eidama į mokyklą išgirsti tuksenimą. Nusišypsai... Genys. Giedrą naktį išeisi į lauką ir po savo gimtinės dangumi, laisvai suradus mažąjį, šiaip ne taip randi ir didįjį Grįžulo Ratą. Pamatai žydinčias obelis ir jau žinai - tuoj tuoj mėgausiesi mamos keptu obuolių pyragu. Pamatai pagaliau mažą paukštelį raudonu pilvuku. Sniegena. Iš karto prisimeni, kai vaikystėje iš sniego lipdydavai mažus namelius ir manydavai, kad jos ten apsigyvens. Čia tu viską žinai, nes esi savoje žemėje...“
Lietuvos idėja ir tapatybė yra svarbi ir tiems, kurie gyvena už jos ribų. Dalios Staponkutės esė knyga „Iš dviejų renkuosi trečią“ gilinasi į lietuviškumo suvokimą svetur gyvenantiems vaikams. Autorė svarsto, kokiai šaliai priklauso jos dukros ir kaip ji liepia joms laužyti liežuvį reiškiant mintis lietuviškai. Įdomiausia, kad kalbą ji įvardina ne kaip pamatinių vertybių perdavimą, bet kaip rezistenciją. Ji pripažįsta, kad lietuvių kalba nėra gimtoji jos dukroms, nes jos užaugo ir subrendo tėvo šalyje Kipre. Nors vokiškai gimtoji kalba reiškia Muttersprache - motinos kalba, tai lyg ir sako, kad gimtosios kalbos definicijai didesnę įtaką turi ne gyvenamoji vieta, o kalba, kuria su tavimi bendrauja mama.

Kūrinys paliečia tokias temas kaip globalizacija, orumas, pagarbą senoliams, draugystės sąvoką, atsiminimų reikšmę, prisitaikymą svetimoje aplinkoje, vienišumą, tėvynės lietaus gaivumą, vaikystės nuotrupas. D. Staponkutė paliečia šias temas „taip švelniai, lyg kabintų plunksnele, bet taip jautriai, lyg ja brauktų ne per alkūnes ar padus, kur oda kiečiausia, bet per kaklą, lūpas, akis ar kartais net per atvirą žaizdą.“ Knyga atskleidžia ir pažintinę pusę - daug sužinome apie Kiprą, jo papročius ir kasdienį gyvenimą, lyginant jį su Lietuva, atrandant daugybę panašumų.
Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą 20-mečio proga, taip pat minint Vasario 16-ąją, rengiami eilėraščių ir esė konkursai, kurie skatina jaunimą apmąstyti ir išreikšti savo ryšį su Tėvyne. Žodis „esė“ kilęs iš prancūziškojo essai ir reiškia bandyti. Taigi esė žanras - tai tiesiog literatūrinis eksperimentas, todėl juo pavadinti galima viską, ką sunku įsprausti į kitus rėmus.

Konkursas „Švenčiu Lietuvą“ kasmet sulaukia didelio dalyvių skaičiaus - šiemet jame dalyvavo daugiau kaip 700 kūrinių iš visų Lietuvos regionų, taip pat ir lietuvaičių iš viso Pasaulio. Svarbiausias vertinimo kriterijus buvo atsakymas į klausimą: „Ko mane išmokė Lietuva?“
Tarp apdovanotųjų ir paminėtų dalyvių:
Šie kūrybiniai darbai parodo, kad mokykla ir šeima skatina jaunimą būti aktyviais, besidominčiais savo šalies istorija ir kultūra. Kaip rašo Domas Skirutis: „Nevalia pamiršti savo šaknų, šeimos papročių. Neįkainojama vertybė - mano prosenelių namai prie gražuolio Platelių ežero.“ Tai liudija apie gilų ryšį su praeitimi ir paveldu.
Akcija, vykusi Kauno „Varpo“ gimnazijoje, kurios tikslas buvo mokytis didžiuotis savo kraštu, mylėti žmogų šalia, mylėti save ir būti oriam, sulaukė viso gimnazijos kolektyvo palaikymo. Mokytojos teigimu: „...dabar Lietuvoje tikrai yra šešiais šimtais daugiau orių žmonių. Jie, visai klasei skaitę savo sukurtas miniatiūras ir refleksijas, mane įtikino - Lietuva turi ateitį, nes aš mačiau prieš akis orų jos kūrėją...“