Ikimokyklinio amžiaus vaikai dar neturi pakankamai įgūdžių valdyti savo jausmus, palaukti, suprasti kaip jaučiasi kitas, todėl tiek darželyje ar kieme, tiek tarp brolių sesių gali kilti įvairių konfliktų. Vaikai tik pradeda mokytis bendrauti ir draugauti tarpusavyje. Kartu jie mokosi spręsti ir gana dažnai kylančius konfliktus. Vaikai dar tik mokosi socialinių įgūdžių, todėl nesutarimai yra neišvengiami. Konfliktai tarp vaikų darželyje - natūrali vaikystės dalis, tačiau svarbu mokyti vaikus juos spręsti tinkamai.
Konfliktas - tai skirtingų nuomonių, pažiūrų, tikslų susidūrimas. Jie kyla dėl to, jog kiekvienas iš mūsų esame skirtingi, individualūs, su savo poreikiais ir norais, lūkesčiais bei tam tikrais elgesio įpročiais. Tai natūralus ir kasdieniškas reiškinys. Vaikai bendraudami, konfliktuodami ir spręsdami konfliktines situacijas kaupia patirtį ir mokosi bendrauti. Ši patirtis vaikams labai reikalinga, kad mokėtų bendrauti su bendraamžiais. Šios patirties dėka jie pažįsta pasaulį, supranta kas yra gerai, o kas ne. Dažnai tai gali sukelti nemažai skausmo, baimės, įvairių klausimų. Vaikų konfliktai yra natūralus reiškinys, juk vaikai negimsta mokėdami konfliktų sprendimo tinkamo elgesio.
Pagrindinės konfliktų priežastys gali būti:

Paramos vaikams centro socialinių emocinių įgūdžių programos „Antras žingsnis“ vadovė, psichologė Ieva Dulinskaitė sako, kad suaugusieji turėtų būti šalia, atidžiai stebėti vaikų elgesį ir parodyti kryptį, kaip elgtis kilus konfliktui. Tinkamai spręsti konfliktus vaikai mokosi iš suaugusiųjų, todėl labai svarbu, kaip tėvai ir mokytojai reaguoja, kai susipyksta broliai sesės, kiemo ar darželio draugai. Pasak I.Dulinskaitės, vos kilus konfliktui tarp vaikų, suaugusiems reikėtų neskubėti ir pirmiausia stebėti, ar jiems pavyksta išspręsti situaciją patiems. Kai problema nėra didelė, labai dažnai vaikai patys randa kūrybiškų sprendimo būdų.
Dažna tėvų ar auklėtojų klaida, pastebėjus konfliktinį vaikų elgesį, - jį slopinti: nukreipti dėmesį, nutraukti veiklą, išskirti vaikus. Toks sprendimas gali būti trumpalaikis ir veiksmingas tik konkrečioje situacijoje, tačiau jis nepadės vaikams išmokti spręsti konfliktus savarankiškai.
Norėdami mokyti vaikus spręsti konfliktus, jau darželyje galite tai daryti ne tik savo pavyzdžiu, bet ir skatindami juos tai daryti savarankiškai pagal minėtų žingsnių metodiką, tik vertėtų parinkti paprastesnius, vaikams suprantamus žingsnių pavadinimus, pavyzdžiui:

Kai reikia padėti spręsti konfliktą, suaugusiems labai svarbu elgtis ir kalbėti ramiai. Tėvų ar mokytojų susitvardymas, ramus nusiteikimas ir reagavimas, moko to paties ir vaikus. Taip pat labai svarbu nedaryti skubotų išvadų, nepradėti kaltinti ar moralizuoti.
Taip pat labai svarbu neakcentuoti vaikų tarpusavio nesutarimų, skatinkite pageidaujamą vaikų elgesį. Pastebėkite, kai vaikai ramiai ir gražiai žaidžia. Pabandykite prisiminti, kad palaikomas, skatinamas elgesys ateityje linkęs kartotis, o ignoruojamas - silpnėti ir išnykti.
Norint, kad vaikai mokytųsi tinkamo konfliktų sprendimo, atpažinti ir įvardinti jausmus, labai svarbu konfliktinėje situacijoje suaugusiems neprimesti savo sprendimo ir nestoti į vieno iš vaikų pusę. „Primesdami vaikams savo sprendimą, mes vaikų nieko nemokome, jie praranda galimybę bandyti išsakyti savo jausmus, poreikius, įsigilinti į kito poziciją. Ir priduria, kad nereikėtų vaikų versti iš karto po konflikto vienas kito atsiprašyti. Dažnai jiems reikia laiko, kad nurimtų jausmai ir jie galėtų apmąstyti situaciją.

Vieną popietę Emilija ir Aistė darželio kieme statė smėlio pilį. Gerda stebėjo jų žaidimą. Ji paprašė statyti kartu, bet mergaitės atsakė, kad ši pilis yra tik judviejų. Kai Emilija ir Aistė nuėjo ieškoti pagaliukų piliai papuošti, Gerda koja užmynė vieną iš pilies bokštų.
Šioje istorijoje auklėtoja į Gerdos elgesį iš karto sureaguoja: ji sustabdo mergaitę ir paaiškina, kad su kitais žmonėmis reikia elgtis pagarbiai - negalima timptelėti jų drabužių, nes jie gali įplyšti, be to tai gali būti nemalonu. Paskui auklėtoja gali padėti vaikams nusiraminti: kartu giliai pakvėpuoti, ramiai pastovėti, pasėdėti ir pradėti pokalbį. Pirmiausia auklėtoja paklausia: „Kas atsitiko?“ Ji prašo vaikų įvardinti problemą. Kiekvienas iš dalyvių turi teisę išsakyti savo nuomonę ir būti išklausytas. Taigi auklėtojai svarbu ne tik paklausti, bet ir atidžiai išklausyti visus konfliktuojančiuosius. Greta šiuo atveju turbūt atsakytų: „Emilija ir Aistė nepriima manęs žaisti kartu.“ Labai svarbu, kad auklėtoja parodytų vaikui, kad išgirdo, ką jis pasakė, ir supranta, kokius jausmus jam gali sukelti konkreti situacija. Tai galima padaryti atkartojant ir apibendrinant, ką sakė vaikas, ir įvardijant jausmus: „Tu norėjai kartu statyti pilį, o mergaitės tavęs nepriėmė.“ Tokiose situacijose vertinga parodyti vaikams ne tik tai, kad suprantame, kaip jie jaučiasi, bet ir kaip jaučiasi kitas. Šioje situacijoje auklėtoja galėtų paaiškinti Emilijai ir Aistei, kodėl Greta sumindė jų pilį, o Gretai - kaip Aistė ir Emilija jautėsi, kai ji tai padarė. Kai visi išsako savo nuomonę ir jausmus, galima žengti kitą žingsnį konfliktui spręsti - ieškoti visiems priimtino sprendimo būdo. Auklėtoja pirmiausia gali paklausti vaikų, kaip, jų nuomone, būtų galima išspręsti šį nesutarimą: „Ką dabar reikėtų daryti?“ arba „Kas galėtų jums padėti pasijusti geriau?“ Kiekvieną pasiūlymą auklėtoja pakartoja ir paklausia visų dalyvių, ar jis jiems atrodo tinkamas. Jei mato, kad nėra saugių, visiems priimtinų ir tinkamų alternatyvų, auklėtoja pasiūlo savo, pavyzdžiui: „Greta gali padėti mergaitėms pastatyti bokštą iš naujo.“ Jei visi pritaria šiam sprendimui, tiksliai susitariama, kaip jis bus įgyvendinamas: kada bus statomas bokštas ir kas jį statys.
| Konflikto Tipas | Galima Priežastis | Sprendimo Būdas |
|---|---|---|
| Ginčai dėl žaislų | Vaikai dar neišmoko dalintis | Mokyti dalijimosi ir kompromiso |
| Stumdymasis ar agresija | Emocijų valdymo trūkumas | Skatinti kalbėjimąsi, o ne smurtą |
| Užsispyrimas ir nesutarimai | Skirtingi norai ir poreikiai | Padėti rasti abiem pusėms tinkamą sprendimą |
| Pavydas ir konkurencija | Noras būti geriausiu | Skatinti bendradarbiavimą, ne varžymąsi |

Svarbu įsikišti nedelsiant ir apsaugoti vaikus nuo pavojingo elgesio, jei pastebima, kad taip gali atsitikti, pavyzdžiui - muštynių, psichologinio smurto. Neįsikišti per anksti, kai konfliktas tik prasideda. Stebėti vaikų tarpusavio bendravimą ir tai, kaip jie sprendžia nesutarimus, kokiais būdais tai daro.
Konfliktai yra neišvengiami bendraujant, tai natūralus, dažnai būtinas ir normalus bendravimo procesas. Pagal apibrėžimą, tai yra priešingų tikslų, interesų, pozicijų, nuomonių ar pažiūrų susidūrimas, sukeliantis stiprius išgyvenimus. Kadangi vaikai ir auklėtojai yra skirtingi: skirtingai mąsto, kalba ir siekia skirtingų tikslų, neišvengiamai reikės rasti būdų, kaip su tuo gyventi. Taigi, ar konflikto pasekmės bus teigiamos, ar neigiamos, priklauso nuo to, kaip pavyks konfliktą išspręsti.
Probleminių ir konfliktinių situacijų sprendimas - tai kasdienio auklėtojų darbo dalis. Ir, ko gero, nereikėtų tikėtis, kad gali būti kitaip. Tik pati nebijodama ir suprasdama konflikto prasmę, auklėtoja gali padėti vaikui kiekvieną dieną bendraujant išmokti ko nors naujo ir tapti vis savarankiškesniam kuriant santykius su bendraamžiais ir suaugusiaisiais.
tags: #vaiku #konfliktai #darzelyje