Meniu

Vaikų auklėjimo ypatumai Norvegijoje: vaiko teisės ir pareigos

Norvegija, viena turtingiausių ir socialiai pažangiausių šalių pasaulyje, vis dažniau tampa lietuvių emigrantų namais. Šalyje, kurioje gyvena apie 35 000 lietuvių, vaikų auklėjimo ir ugdymo sistema skiriasi nuo įprastos Lietuvoje, todėl svarbu suprasti pagrindinius skirtumus ir ypatumus.

Istorinės patirties, visuomenės pokyčių, požiūrio skirtumai yra akivaizdūs. Man labai patinka Jesper Juul, danų šeimos terapeuto, mintis, jog praėjo tie laikai, kai tėvai galėjo tiesiog liepti, todėl auklėti tenka savo autoritetu, o ne autoritarine galia. Net jei tėvai būtų labai senoviškų tradicinių pažiūrų, jau nebepavyktų išlaikyti senojo hierarchinio šeimos modelio, kai vaikų prie stalo turi nesigirdėti, tėvo žodis paskutinis, ranka sunki ir pan. Seni „auklėjimo“ būdai atsidūrė anapus įstatymo, o tuos, kurie pamėgintų juos toliau praktikuoti, greitai sustabdytų patys vaikai ir visuomenė (pavyzdžiui, darželis ar mokykla). Kritus tokiems auklėjimo stulpams, kaip vaiko (ir moters) paklusnumas bei autoritarinis valdymas, liko vakuumas. Tapo nebeaišku, kaip prisiimti tėvų atsakomybę, auklėti ir ugdyti vaikus, bet nenaudoti tradicinių būdų ir priemonių. Lengva pasakyti - auklėti savo autoritetu. Ar gali žmogus būti amžinai teisingas ir idealus?

Norvegijos tėvams šis klausimas buvo labai aštrus prieš kelis dešimtmečius. Buvo priimtas įstatymas, draudžiantis fizines bausmes ir bet kokią prievartą prieš vaikus. Nemažai įtakos tam turėjo ir moterų išlaisvėjimas. Laisvos, savarankiškos moterys, pačios priimančios sprendimus, negrįžtamai pakeitė ir vyrų gyvenimus.

Hans Holter Solhjell, terapeutas ir pedagogas, Jespero Juulio mokyklos Norvegijoje direktorius, mano, kad vienas iš svarbių dalykų, kuriuos reikia suprasti, yra tai, kad norvegai iš prigimties yra linkę vengti konfliktų. Kaip ir kiti jie nemėgsta kitokių, bet ne dėl smerkimo, o nesupratimo ir didelio atsargumo. Ten, kur nėra bendro supratimo, konfliktai kyla lengviau. Norvegai taip pat yra gana konservatyvūs ir sunkiai įsileidžia naujoves. Taigi, turime tokį įdomų derinį: ramus, vadinamasis šiaurietiškas charakteris, kai nėra įprasta atvirai demonstruoti savo emocijas. Pridėkime atsargumą, lėtumą ir norą bet kuriuo būdu išvengti susidūrimo, konfliktų. Štai ir gausime gana tipišką vaizdą - mažai impulsyvių sprendimų, aiškios normos ir gana nuoseklus jų laikymasis.

Maža erdvės kūrybiškumui? Dažnas kūrybiškas ir kiek laisvanamiškas, energingas žmogus jums pritartų: mažoka. Ir naujieji auklėjimo stulpai - ribų nustatymas bei konfliktų sprendimas. Susidaro įspūdis, kad šios dvi kategorijos tapo esminės ir apie jas sukasi šiuolaikinis vaikų auklėjimas. Apie ribas ir jų valdymą kalbama jau nuo pirmųjų darželio metų, nuolatos pasirodo straipsniai šia tema, paskaitos darželiuose, o konfliktų sprendimo įgūdžiai yra labai populiari seminarų tema tiek pedagogams, tiek ir tėvams. Visgi, jei norvego paklausite, kaip geriausiai spręsti konfliktą, jums atsakys, kad geriausia yra neleisti konfliktui kilti. Jei kyla grėsmė, siūloma ieškoti kompromiso, tai yra varianto, kai visi yra mažiausiai nepatenkinti. Išgirdę posakį „visiems neįtiksi, visiems gerai nebus“ daugelis norvegų purto galvas ir yra tikri, kad vis tiek egzistuoja galimybė, kuri bent minimaliai tinka kiekvienam. Ekspresyvesniam žmogui ir vėl gali pasirodyti, kad tokie vadinamieji kompromisiniai sprendimai iš tiesų niekam nėra geri - ir tai tiesa. Dėl taikaus sambūvio norvegai yra linkę paspausti savo komforto ribas. Nepritarimą jie dažnai reiškia tylėjimu.

Pedagogai gal kiek realistiškiau vertina galimybes išgyventi be konfliktų. Auklėdami vaikus norvegai laikosi vadinamojo autonomijos palaikymo principo. Jie stengiasi leisti vaikams spręsti ir veikti savarankiškai tiek, kiek tai yra įmanoma ir nuo ankstyvo amžiaus. Vaikas turi jausti, kad jis sprendžia savo gyvenime, o ten, kur dar negali spręsti - dalyvauja sprendime. Tais atvejais, kai prisiima atsakomybę ir nusprendžia tėvai, vaikas turi teisę į išsamų paaiškinimą, savo nuomonės išsakymą ir diskusiją.

Net ir norvegiškoje darbo aplinkoje pastebėsite šiuos elementus. Diskusijų ir aptarimų yra labai daug. Sprendimą stengiamasi šlifuoti tol, kol nebelieka pasipriešinimo galutiniam rezultatui. Kiekvienas turi teisę pasisakyti ir būti išklausytas. Ar į tai bus atsižvelgta? Ar bus peržiūrėtas sprendimas? Gal ir ne. Tiek, kiek įmanoma nekenkiant kolektyvui. Kantriai mokomi vaikai ir nepasakyti kažko, kas gali žeisti kitą. Šia tema ir mokykloje vaikai rengia projektus, ir darželyje žaidžia vaidmenų žaidimus, turi įvairių programų, kurios padeda suvokti jausmų ir emocijų prigimtį, atpažinti, gerbti ir tausoti jas. Taip pat ir priimti kitą, kitokį. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ne visada tas kitas yra priimamas visa širdimi, tačiau elgtis korektiškai („politiškai teisingai“, kaip kartais pavadinama) norvegai būna jau gerokai pramokę jau apie 11-13 metus. O darželis, išleidžiantis vaikus į mokyklą, savo vertinimuose mokytojams daug dėmesio skiria vaiko socialiniams įgūdžiams: mokėjimas bendrauti, paguosti, empatija, rūpinimasis draugu. Dar svarbus yra savarankiškumas, sugebėjimas orientuotis savo daiktuose, artimoje aplinkoje ir klausyti bendrų nurodymų.

Alina Wiese, psichologė-psichoterapeutė, dirbanti su paaugliais ir vaikais bei Norvegijoje gyvenanti jau 7-erius metus, pritaria, kad ribų nustatymas yra svarbi norvegiško vaikų auklėjimo dalis. Alina sutinka su Hanso iškelta mintimi, kad nustatydami vaikams ribas, tėvai stengiasi išvengti konfliktų. Nustatytose ribose vaikui viskas leidžiama, bet į ribų laužymą tėvai žiūri labai rimtai. Kartais sakoma, kad Norvegijoje vaikams viskas galima, bet tai netiesa. Vaikams daug kas yra leidžiama, galbūt daugiau nei lietuviams įprasta. Jei galima nedrausti, tai ir nedraudžiama, tačiau apribojimų yra, ir jie yra labai aiškiai išdėstomi.

Lietuvių šeimos, Norvegijoje auginančios vaikus, taip pat ir mūsų šeima, pastebi, kad norvegiškame auklėjime yra, kaip čia teisingiau įvardinti, labai daug kalbėjimo, tarimosi ir diskusijų, kitaip tariant žodžių. Galbūt mažoka veiksmų. Ypač, jei kalbėsime apie paauglius, galima stebėti, kaip elgesys tampa sunkiai kontroliuojamas, tolerancija lyg ir peržengia protingumo barjerą. Lietuviams, tarp jų ir man, atrodo, kad bręstantys ir savo kūno pokyčiuose pasimetę paaugliams nepakenktų tvirtesnė suaugusiųjų ir tėvų pozicija, sudraudimas. Aišku, gerai, kad yra pastangos kalbėtis, bendrauti, suprasti, tačiau paaugliai neretai yra visai nelinkę daug pasakoti. Galbūt nepakenktų trumpai, bet aiškiai sudėti taškus ant i, elgtis griežčiau. Visgi, tai sudėtinga įvykdyti Norvegijoje, nes aplinka elgiasi nuosaikiai. Jei vaikas matys, kad jo tėvai yra kur kas griežtesni, aštriau reaguoja į tam tikrus nusižengimus, jis jaus, kad jo atžvilgiu tai nesąžininga. Jis bus teisus, kad yra išskirtinai auklėjamas, ir tai paaugliui tikrai nėra pliusas. Tokia situacija sukurs tarp vaiko ir tėvų atstumą, nesupratimo ir nuoskaudos prarają.

Patys Norvegijos lietuviai-paaugliai, paklausti, koks yra norvegiškas auklėjimas ir ar jis skiriasi nuo lietuviško, sako nematą ypatingo skirtumo. Galbūt tik tai, kad norvegai nejaučia jokios baimės suaugusiųjų atžvilgiu. Tai ypač pastebima mokykloje, kur mokytojui jie sako „tu“ dėl kalbos ypatumų, o taip pat drąsiai išsako savo nuomonę, pageidavimus bei kritiką. Turėkime galvoje, kad kritika - tai nėra užgauliojimas ir „šokimas į akis“, bet mandagus savo pozicijos išsakymas.

Vieno iš didžiųjų norvegų poetų Henriko Wergelando tėvas Nikolajus 1808 m. parašė auklėjimo vadovėlį, vadinamąją Hendrikopediją. Nikolajų Wergelandą įkvėpė prancūzų filosofas Rousseau, kuris teigė, kad žmogus turėtų ugdyti vaiko prigimtines galias bei interesus, o ne spausti vaiką pagal suaugusiųjų suvokimą. Šios auklėjimo filosofijos pėdsakus matome ir šiandien, didžioji dauguma norvegų tėvų sutiks su šia pozicija. Individas yra centre ir turi būti ugdomas asmeniškai ir socialiai - mūsų bendruomenės ir visuomenės labui. Norvegijos dienraščio apžvalgininkas Assad Nasir teigia, kad „tai yra individualizmo ugdymas, bet ne egoizmas.

Emigrantai keliauja po įvairias Europos Sąjungos ir jai nepriklausančias šalis. Išvykstant į kitą šalį su šeima, vaikais, kitataučiams tenka susidurti su kitos šalies įstatymais, kitaip veikiančia politine sistema, skirtingais šeimos modeliais, kultūrų skirtumais ir pan., kurie skiriasi nuo mūsų įprastinių savo šalyje - Lietuvoje.

Vaiko teisių apsaugos sistema Norvegijoje: „Barnevernet“

Didelį ažiotažą sukėlė tiek visuomenėje, tiek politikų tarpe kitokia, galbūt mūsų valstybei priešinga vaiko teisių apsaugos sistema bei jos administravimas Norvegijoje. Reiktų paminėti, kad šios dvi valstybės skiriasi: Lietuva priklauso Europos Sąjungai, tuo tarpu Norvegija nėra prisijungusi prie šios sąjungos. Tai šalis, turinti griežtas vaiko teisių apsaugos vykdymo gaires, kuriomis siekia visapusiškos vaikų gerovės savo šalyje, nepaisant vaikų tautybės ar pilietybės.

Visuomenėje vis netylant kalboms apie Norvegijoje vykdomą kitokią šalies vaiko teisių apsaugą, ji buvo pasirinkta sąmoningai, siekiant išsiaiškinti, kaip vykdoma vaiko teisių apsaugos politika šioje šalyje. Norvegija nėra prisijungusi prie ES. Tai sukelia papildomų problemų dėl dviejų šalių bendradarbiavimo vaiko teisių apsaugos srityje, o tai liečia mūsų valstybės mažiausius piliečius - vaikus, kurie yra paimami iš savo tėvų.

„Barnevernet“, „Vaikų gerovės tarnyba“, (norv. Barnevernet) pagrindinis tikslas - užtikrinti vaikams ir jaunuoliams geras vystymosi ir ugdymo sąlygas, tinkamą priežiūrą ir rūpybą. Barnevernet siūlo įvairias pagalbos šeimai priemones, taikomas pagal poreikį. Didelė šių priemonių dalis (apie 60 %) yra šeimai pačiai norint ir sutinkant teikiama pagalba.

Pirmasis Norvegijoje vaikų teises reglamentuojantis Patarimų globėjams įstatymas (dar vadinamas Vergerådsloven) buvo priimtas 1986 m. (įsigaliojo 1990 m.). Šį įstatymą pakeitė 1992 m. liepos 17 d. priimtas (tikslintas 1992, 1999 m.) Vaikų apsaugos paslaugų įstatymas (Lov om barneverntjenester, arba Barnevernloven). Įstatymas užtikrina vaikams ir jaunuoliams gyvenimo sąlygas, nežalojančias jų sveikatos ir vystymosi, t. y. teisę į būtinąją pagalbą, priežiūrą ir apsaugą.

Vaikų apsaugos paslaugų įstatymas taikomas remiantis dviem pagrindiniais principais: mažiausio kišimosi ir vaiko gerovės (iki 2012 m. įstatymas rėmėsi ir biologiniu principu).

Įgyvendinant Vaikų apsaugos paslaugų įstatymą, regioninei Barnevernet gavus pranešimą (skundą) apie įtarimus dėl vaiko teisių ar gerovės nepaisymo arba šeimai, kuriai reikia pagalbos, kreipusis pačiai, užvedama byla. Gavusi skundą Barnevernet atlieka tyrimą, kuriuo siekiama nustatyti vaiko priežiūros ir vystymosi sąlygas šeimoje. Daugeliu atvejų pagalba teikiama esant šeimos sutikimui. Pagalbos priemonės yra patarimai šeimai, finansinė parama vietai darželyje ar pomokyklinės veiklos grupėse, padėsiančio rūpintis vaiku asmens suradimas ir apmokėjimas už rūpinimąsi, vaiko laisvalaikio organizavimas ir tam reikalinga piniginė parama, taip pat.

Bylos, kuriose šių priemonių nepakanka arba jas taikant norimas rezultatas nepasiekiamas, arba jei šeima atsisako pagalbos, siunčiamos į regioninę Apskrities komisiją (Fylkesnemnda). Jei Apskrities komisija priima sprendimą teikti priverstinę pagalbą, jis vykdomas nepaisant tėvų, globėjų ar vaiko sutikimo. Apskrities komisija taip pat.

Tais atvejais, kai yra įtarimų ar požymių, kad prieš vaiką naudojamas smurtas arba jei tėvai ar globėjai negali pasirūpinti vaiku dėl svaiginimosi (kvaišinimosi) ar kitų aplinkybių, Barnevernet priima sprendimą dėl vaiko neatidėliotino paėmimo. Toks sprendimas priimamas tik tam tikram periodui (laikinai). Apskrities komisija nagrinėja bylas dėl vaikų paėmimo iš šeimų esant neatidėliotinai grėsmei, vaiko globos perėmimo, tėvų teisių atėmimo, priverstinio apgyvendinimo reikiamoje institucijoje, taip pat.

Aukščiausioji valstybinė Barnevernet institucija yra Vaikų ir lygių galimybių ministerija (Barne- og likestillingsdepartementet) ir Vyriausybės atstovai apskrityse (Fylkesmenn). Ministerijai pavaldus Vaikų, jaunimo ir šeimos direktoratas (Barne-, ungdoms- og familiedirektoratet, dar vadinamas Bufdir). Direktoratas vadovauja Vaikų, jaunimo ir šeimos tarnybai (Barne-, ungdoms- og familieetaten, dar vadinamai Bufetat), kurią sudaro centrinė Barnevernet ir 5 regioninės Barnevernet. Apskrities komisija (2019 m. buvo 12) atsakinga už sprendimų priėmimą vaikų teisių bylose. Ji yra nepriklausoma valstybinė administracinė institucija, dirbanti pagal reglamentą, galiojantį teismuose. Apskrities komisiją sudaro 5 asmenys: pirmininkas arba teisėjas (profesionalus teisininkas), 2 profesionalai (ekspertai) ir 2 liaudies tarėjai. Vyriausybės atstovai apskrityse (Fylkesmenn) kontroliuoja Barnevernet darbą ir jiems galima teikti skundus dėl Barnevernet priimtų sprendimų.

Ne visi tėvai Norvegijoje palankiai žiūri į Barnevernet, ypač į priverstinę pagalbą šeimai. 2014-16 m. Norvegijoje ir kitose Europos šalyse kilo protestų banga prieš Norvegijos Barnevernet. Tai siejama su nuo 2005 m. ženkliai didėjusia imigracija į Norvegiją. Barnevernet buvo kritikuojama dėl nepagrįsto vaikų paėmimo iš užsieniečių šeimų. 2016 m. Norvegija ratifikavo 1996 m. Hagos konvenciją Dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo, bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje.

Norvegijos žmogaus teisių specialistas Marius Reikerosas (Marius Reikerås) šioje srityje dirba nuo 1999 m. Beveik dešimt metų besispecializuojantis vaiko teisių srityje M. Reikerosas jau ne kartą dalyvavo Europos Žmogaus Teisių Teismo procesuose, gindamas tėvus, iš kurių Norvegijoje buvo paimti vaikai. Apie tai, kas darosi Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistemoje, specialistas nepatikėjo, kol su ja nesusidūrė pats. M. Reikerosas buvo iš tų, kurie padėjo norvegei Trudei Strand Loben (Trude Strand Lobben) paduoti Norvegiją į Europos Žmogaus Teisių Teismą ir laimėti šią bylą.

Į Norvegijoje veikiančios vaiko teisių tarnybos „Barnevernet“ akiratį Trudė Strand Loben pateko, kai jos naujagimiui buvo vos trys savaitės. Tada mama nusprendė palikti valstybinę šeimų prieglaudą, kurioje gyveno. Vaikui reikėjo specialios pagalbos. Tarnybos kažkodėl suabejojo motinos auklėjimo gebėjimais ir kūdikis iš mamos buvo atimtas. Tai įvyko dar 2008 m. Tada vaikas buvo atiduotas globai, o mamai su juo leista matytis vos po 12 valandų per metus.

M. Reikerosas ėmėsi padėti ir lietuvių mamoms, iš kurių paimti vaikai vis dar gyvena Norvegijoje pas globėjus. Keturių lietuvių šeimos pradeda kelią Europos Žmogaus Teisių Teismo link, į kurį ketina paduoti Norvegiją dėl pažeidžiamų žmogaus teisių.

Neseniai M. Kalbėdamas su „Vakaro žiniomis“ jis neslėpė Lietuvoje, kuri bando sekti Norvegijos vaiko teisių sistemos pritaikymo pavyzdžiu, matantis pavojingus signalus.

Vaiko teisių situacija Norvegijoje kelia didelį nerimą. Dėl to Norvegija šiais metais buvo du kartus pasmerkta Europos Žmogaus Teisių Teisme. Dar 30 su vaiko teisių pažeidimais susijusių bylų taip pat yra nagrinėjamos arba laukia nagrinėjimo Europoje. Tai didžiausias rekordas Europoje. Labai daug metų stebėjau lietuvės Gražinos Leščinskienės šeimos istoriją. Matau, jog jos ir jos šeimos žmogaus teisės buvo aiškiai pažeistos. Šiuo metu bandome situaciją spręsti politiškai. Deja, manau, kad kai kurios lietuvių šeimos Norvegijoje susiduria su paslėptu rasizmu. Pavyzdžiui, 2011 m. aštuonerių metų Monika Sviglinskaja buvo rasta negyva Bergeno užmiestyje. Iš pradžių policija pateikė savižudybės versiją, tik po kurio laiko byla buvo perkvalifikuota į nužudymą. Manau, kad pirminis policijos abejingumas tirti bylą buvo pagrįstas tuo, jog mirusioji mergaitė buvo lietuvė. Tikėtina, panašiai nutiko ir Gražinos atveju.

Žinau šimtus šeimų, iš kurių buvo paimti vaikai be jokių svarių priežasčių. Visais tais atvejais, su kuriais dirbau, aš mačiau tik gerų šeimų gerus tėvus. Esu matęs tėvų, kurie bandė žudytis, buvo apiplėšti arba tiesiog praradę viltį.

Mano nuomone, Norvegija nesilaikė žmogaus teisių standartų tiek iki T. Loben istorijos, tiek po jos. Nors teismas sprendimą priėmė rugsėjo 10 d., Norvegija iki šiol atsisako vaiką grąžinti Trudės šeimai, taip ir toliau pažeidinėdama šios šeimos žmogaus teises. Taip pat yra pažeidžiama Vaiko teisių konvencija, kurios 8 straipsnis sako, kad valstybės dalyvės įsipareigoja gerbti vaiko teisę išsaugoti savo identiškumą, įskaitant pilietybę, vardą ir šeimos ryšius, kaip tai numatyta įstatymu, neleisdamos neteisėto kišimosi.

Dažniausiai tokios istorijos yra taisyklė nei išimtis. Gruodžio viduryje Europos Žmogaus Teisių Teismas Norvegijos vykdomą vaiko teisių sistemos politiką pasmerkė dar dviejose naujose bylose. Tai reiškia, kad per kelis mėnesius toks susirūpinimas teismo buvo pareikštas jau keturis kartus.

Lankantis skirtingose šalyse panašumų pastebėti galima. Tačiau yra ir skirtumų. Esu įsitikinęs, kad jokia kita šalis neturi tokios pačios sistemos, kokia veikia Norvegijoje. Galima pamatyti panašumų kitose Skandinavijos šalyse, tokiose kaip Švedija ar Danija, tačiau niekur padėtis nėra tokia gąsdinanti kaip Norvegijoje. Atminkite, kad vien 2019 m. Europos Žmogaus Teisių Teismas išnagrinėjo 25 bylas, susijusias su vaiko teisių pažeidimais Norvegijoje.

Manau, didžiausias pavojus yra tai, jog Norvegija yra finansiškai labai stipri šalis, todėl nemažai valstybių seka jos pavyzdžiu. Siekiant perimti socialinės gerovės modelį - taip pat. Tačiau šis paveikslas nėra toks gražus, kaip gali pasirodyti.

Pasakysiu tik tiek, kad Norvegijoje dirba daugybė advokatų, psichologų, teisėjų, socialinių darbuotojų, taip pat ir verslo korporacijų, iš šios sistemos uždirbančių daugybę pinigų. Apie tai kalbėjau viešėdamas Lietuvoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje. Pasakiau tada, pasakysiu ir dabar: nekopijuokite Norvegijos sistemos, nesekite mūsų pavyzdžiu. Tai sukels negrįžtamos žalos tūkstančiams lietuvių šeimų.

Niekas nesiginčys dėl to, kad mes visi norime apsaugoti vaikus. Tai yra svarbiausias prioritetas. Tačiau laikas suprasti, kad nėra geresnės vietos vaikui augti, kaip jo biologinė šeima. Linkiu Lietuvai kurti tokį vaiko teisių apsaugos modelį, kuris atlieptų lietuvių kultūrą ir mentalitetą.

Švietimo sistema ir vaikų darželiai

Norvegijoje vaikai į darželius dažniausiai pradeda eiti nuo vienerių metų. Darželiai dirba nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, siekiant užtikrinti tėvų darbo laiką. Pusryčiai, pietūs ir pavakariai vaikams patiekiami darželyje, tačiau maistas dažnai būna paprastas - sumuštiniai, vaisiai, daržovės. Tai atspindi norvegų požiūrį į sveiką mitybą, kurioje mažai vietos saldumynams ir perdirbtiems produktams.

Viena iš įdomiausių Norvegijos darželių ypatybių yra vaikų miegojimo sistema. Mažyliai iki trejų metų dažnai miega lauke, vežimėliuose, net ir žiemą. Manoma, kad grynas oras ir buvimas gamtoje stiprina vaiko sveikatą ir imunitetą. Nors tai gali atrodyti neįprasta lietuviams, tokia praktika yra įsišaknijusi Norvegijoje ir laikoma naudinga.

Adaptacija darželyje vyksta palaipsniui. Prieš pradedant lankyti darželį, vaikas su vienu iš tėvų praleidžia kelias valandas darželyje, kad priprastų prie aplinkos ir auklėtojų. Tai padeda vaikui jaustis saugiau ir sumažina atsiskyrimo stresą.

Švietimo sistemoje iki aštuntos klasės nėra griežtos vertinimo sistemos. Dauguma dalykų mokoma žaidimo forma, siekiant sumažinti spaudimą vaikams ir skatinti jų kūrybiškumą. Nuo aštuntos klasės pradedamas vertinti vaiko darbas, tačiau vertinimas yra objektyvus ir grindžiamas nustatytais kriterijais.

Nuo 16 metų paaugliai Norvegijoje skatinami dirbti, kad susipažintų su darbo rinka ir lengviau pasirinktų būsimą profesiją. Tai rodo šalies prioritetą - praktinių įgūdžių ugdymą ir savarankiškumo skatinimą.

Požiūris į ligas ir sveikatos priežiūrą

Norvegijoje požiūris į ligas ir sveikatos priežiūrą taip pat skiriasi nuo lietuviško. Manoma, kad vaikai serga dažnai, tačiau į ligas nereikėtų per daug sureikšminti. Dažniausiai gydomasi namuose, o vaistai, jei jų reikia, parsivežami iš Lietuvos, nes Norvegijoje vaistai parduodami tik su receptais, kurių išrašoma tik retais atvejais. Aukšta temperatūra (38 laipsniai) nėra priežastis neiti į mokyklą, o peršalimo atveju gydytojas gali rekomenduoti pasivaikščioti miške.

Toks požiūris grindžiamas principu "skęstančiųjų gelbėjimas - pačių skęstančiųjų reikalas". Manoma, kad susirgimas yra atsakomybė, nes nebuvo sportuojama ar grūdinamasi. Tačiau svarbu paminėti, kad dantų priežiūra yra nemokama iki 18 metų, ir vaikai nuo mažens mokomi rūpintis savo dantimis.