Vaiko augimo šeimoje svarba, globos ir įvaikinimo galimybės
Kiekvienas vaikas nusipelno augti saugioje ir mylinčioje šeimoje. Deja, ne visi vaikai turi galimybę augti su savo biologiniais tėvais. Tokiais atvejais valstybė užtikrina globos arba įvaikinimo galimybes. Vaiko, likusio be tėvų globos, priėmimas į šeimą, rūpinimasis juo, jo poreikių tenkinimas, saugios aplinkos užtikinimas - labai kilnus ir būtinas. Globa ir įvaikinimas suteikia galimybę dalytis meile bei namų šiluma su tais, kuriems to labiausiai reikia. Vaikams yra suteikiami namai, saugi aplinka, kurioje jie gali augti. Vaikai į šią sistemą patenka dėl įvairių priežasčių. Dažniausiai tai - tėvų priklausomybės, negebėjimas rūpintis vaikais, tėvų ligos ar netektys.
Tiek globos, tiek įvaikinimo atveju šeima yra parenkama vaikui, o ne vaikas šeimai. Todėl galimybės pasirinkti globotinį ar įvaikį nėra. Ketinantys globoti ar įvaikinti asmenys turi atitikti panašius reikalavimus, kurie numatyti CK 3.269 str., išklausyti mokymus pagal GIMK programą.
Globos ypatumai
Pirmiausia, būtina suvokti, kad globa reiškia, jog vaikui teko susidurti su labai skausminga patirtimi - jo tėvai dėl įvairių aplinkybių (priklausomybių, ligos, socialinių įgūdžių stokos, nesirūpinimo vaiku ar piktnaudžiavimo tėvų valdžia) nebegalėjo jo auginti. Nors paminėjus vaiko globą dažniausiai iš karto pagalvojama apie vaikų namus, tai iš tikrųjų ne pirma, o tik viena iš galimų stotelių. Tad dėliojant globojamo vaiko paveikslą reikia atsižvelgti į daugelį labai svarbių detalių.
Globos rūšys ir jų paskirtis
Visi tėvų globos netekę vaikai iki pilnametystės gali būti globojami (vaikų nuo 14 metų globa vadinama rūpyba). Tad šiuo sunkiu metu jam nustatoma viena iš dviejų globos rūšių - nuolatinė arba laikinoji. Jų abiejų paskirtis tokia pati - užtikrinti reikalingą rūpinimąsi be tėvų priežiūros likusiu vaiku, t. y. Nustačius, kad vaikas negali gyventi su savo gimdytojais, yra priimamas ir sprendimas, kur nuo šiol gyvens vaikas ir kas jį prižiūrės - globėjų šeima, šeimyna ar globos institucija. Vaiko perkėlimas į globos įstaigą laikomas pačia paskutine išeitimi.
Taigi, yra dedamos visos pastangos siekiant išsiaiškinti, ar yra artimų ar kitų vaiko giminaičių, galinčių ir norinčių tapti jo globėjais. Neradus tokių asmenų, geriausia alternatyva laikomas gyvenimas šeimynoje, jei savivaldybėje tokia yra.
Laiko svarba globos procese
Kartais daugeliui, jog imtųsi domėtis vaikų globa, reikia visai nedaug, bet tikslios ir svarbios informacijos. Ji daug kam tampa kelrodžiu painiame labirinte. Būtent dėl to Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos laikinoji vadovė Vita Šulskytė pabrėžia, kad globos nustatymas yra nuo situacijos labai priklausomas procesas. „Sprendimas dėl vaiko laikinosios globos (rūpybos) priimamas per 3 dienas. To priežastis - vaikas negali būti be įstatyminio atstovo. Nuolatinės globos skyrimo procesas jau šiek tiek kitoks. Dėl jos turi būti kreipiamasi į teismą ir tuomet nuolatinę globą ir globėją savo sprendimu paskiria teismas. Pavyzdžiui, jeigu vaikas gyvena laikinųjų globėjų šeimoje ir yra nusprendžiama, kad jis jau nebegalės grįžti į savo biologinę šeimą, tuomet savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius kreipiasi į teismą ir yra priimamas sprendimas dėl nuolatinės globos nustatymo. Ir netgi tokiu atveju toliau išlieka galimybė, kad vaikas bus grąžintas į biologinę šeimą. Tai galima pasiekti, jei patys tėvai kreipiasi dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo“, - painius teisinius aspektus tiek norintiems globoti, tiek ir norintiems susigrąžinti biologinius vaikus aiškina specialistė.
Paskirta laikinoji globa reiškia, jog nesvarbu, kur vaikas begyventų (globėjų šeimoje, savivaldybės šeimynoje ar globos įstaigoje), visomis išgalėmis siekiama užtikrinti, jog jis vėl sugrįžtų pas savo biologinius tėvus. Augimas šeimoje, nepaisant laikinų, nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių ir paskirtos globos (rūpybos), laikomas pačiu naudingiausiu vaikui.
Laikas pasitaisymui ir galimybė grįžti į biologinę šeimą
„Tikrai yra pakankamai daug atvejų, kai po laikinosios globos vaikai vėl grįžta į savo biologinę šeimą. Preliminarus laikotarpis, kurio metu šeima gali spręsti tas problemas, dėl kurių vaikas pateko, pavyzdžiui, į globėjų šeimą, yra apytiksliai vienerių metų laikotarpis. Jeigu socialiniai darbuotojai, dirbantys su ta šeima ir vertinantys pagalbos plano efektyvumą, mato, kad yra akivaizdus pokytis į gerąją pusę, tai minėtasis metų laikotarpis gali būti šiek tiek pratęsiamas. Kol kas konkretus laikotarpis, per kurį šeimos pažanga turi būti įvertinta, nėra griežtai apibrėžtas - yra tik rekomendacija. Taigi, jei šeima akivaizdžiai tobulėja, jos vaikas gali pas juos iš globėjų persikelti sąlyginai greitai. Tam reikia savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo, kurio panaikinamas laikinosios rūpybos sprendimas ir tuomet vaikas gali grįžti į šeimą”, - pavyzdį pateikė V. Šulskytė.
Paėmus vaiką iš jam nesaugios aplinkos biologinėje šeimoje, geriausia, kad jis iš karto patektų į šeimą, galinčią suteikti jam rūpestį ir šilumą. Paprastai tai būna vaiko giminaičiai ar kiti jam emociškai artimi žmonės, galintys ir gebantys tinkamai pasirūpinti vaiku. Tačiau ne visada tai įmanoma. Tokiais atvejais didelė paspirtis yra budintys globotojai, kurie, nors ir nebūdami susiję su vaiku giminystės ryšiais, yra praėję specialius mokymus ir žino, kaip suteikti vaikui emocinį ir fizinį saugumą. Budintys globotojai yra laikina, tačiau labai svarbi stotelė. Jų dėka sudėtingą laikotarpį vaikas gali išgyventi jaukioje ir saugioje šeimos aplinkoje nepatekdamas į institucinę globą. Budintis globotojas neprivalo būti susituokęs ar turėti jam priklausantį būstą.
Įvaikinimo galimybės
Įvaikinimas tai galimybė suteikti naują šeimą vaikui, kuris negali augti biologinėje šeimoje. Tai teisinis procesas, kurio metu visos biologinių tėvų teisės ir pareigos yra perduodamos įtėvių šeimai. Įvaikinti vaikai praranda bet kokius teisinius ryšius su biologiniais tėvais ir tampa visateisiais naujos šeimos nariai. Įvaikinimo dalyviai - vaikas ir įtėvių šeima. Biologiniai vaiko tėvai neturi jokių teisių į jų įvaikintą vaiką, įvaikinimo procesas yra konfidencialus. Įvaikinimas negali būti atšauktas ar panaikintas - tai yra pagrindinis įvaikinimo ir globos skirtumas.
Pagrindinis skirtumas tarp globos ir įvaikinimo yra tas, kad įvaikinimas yra baigtinis procesas. Įvaikinus vaiką vaiko ir įtėvių santykiai trunka visą gyvenimą. „Mums svarbu vaikams suteikti ne tik šeimą, bet ir socialinį statusą, kuris padės išvengti diskriminacijos. Ypač pradėjus lankyti mokyklą, kai vaikai jautrūs, pažeidžiami“, - teigia du broliukus auginantys įtėviai Justinas ir Gintarė. Gintarė ir Justinas akcentuoja, jog pirminis jų noras buvo įsivaikinti, tačiau į jų šeimą patekę 2 berniukai jiems suteikė ir globėjų statusą. Šeimai baigiant GIMK kursus buvo pasiūlyta globoti 2 broliukus iki 3 metų amžiaus. Tačiau dar prieš priimdami į savo šeimą broliukus, Gintarė ir Justinas buvo informuoti, kad gali nutikti taip, jog vaikai nebus galimi įvaikinti. Kadangi vaikų motina, nors ir mažai domisi vaikais, tačiau kartais sudalyvauja susitikimuose. Gintarė ir Justinas atvira širdimi priėmė vaikus tokius, kokie jie yra, su visa jų istorija bei turimais ryšiais.
Justino ir Gintarės atveju bendravimas iš vaikų mamos pusės buvo labai vangus, nenuspėjamas: „Nežinodavome, ar vaikų mama sudalyvaus susitikime, ar - ne, bendravimas būdavo paviršutinis, mama labiau domėdavosi procedūromis nei pačiais vaikais.
Moteris, globojanti sunkią negalią turintį vaiką, atviravo, kad globos pradžia buvo labai sunki. „Galvojau, kad išprotėsiu. Iš pradžių ji labai linguodavo, daužydavosi, nekontroliuojamai verkdavo. Neturėjo bendravimo įgūdžių. Kai su ja kalbėdavau, tik žiūrėdavo tuščiomis akimis į šoną.
Įtėviai neturi galimybės atsisakyti įvaikinto vaiko.
Reikalavimai įtėviams
Teisę įvaikinti turi sutuoktiniai. Išimtiniais atvejais leidžiama įvaikinti nesusituokusiam (vienišam) asmeniui ar vienam iš sutuoktinių. Amžius - pilnamečiai darbingo amžiaus asmenys (pilnamečiai ir įgiję visišką veiksnumą, suprantantys savo veiksmų pasekmes ir galintys prisiimti atsakomybę už savo veiksmus). Amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamojo turi būti ne mažesnis nei 18 metų. Sveikata - nesate pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu ir nesergate ligomis, kurių sąrašas patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro. Teistumas - apie Jūsų teistumą ir administracinius teisės pažeidimus gyvenamosios vietos Tarnybos teritorinis skyrius užklausia Informatikos ir ryšių departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos bei teritorinę policijos įstaigą. Gyvenimo sąlygos - GIMK darbuotojai vertins, ar Jūs turite tinkamas gyvenimo sąlygas, kurios užtikrintų įvaikintam vaikui saugumą. Kad vaikas jaustųsi saugus, visų pirma reikia sukurti saugius namus. Gaunamos pajamos - įstatymuose nėra nustatyta, kiek pajamų šeima privalo turėti. Neleidžiama įvaikinti biologinių vaikų, brolių ir seserų.
Vaiko kilmė
Viena iš GIMK darbuotojų mokymų temų - atviras kalbėjimas su įvaikintu vaiku. Svarbu suprasti, kad vaikas turi praeitį, kilmę, kurių negalima paneigti. Kiekvienas vaikas turi teisę į identitetą, žinoti savo šaknis. Žinojimas apie save - stiprybė, lydinti visą gyvenimą, ir pasitikėjimas savimi. Todėl GIMK darbuotojai pataria pasakoti vaikui pagal jo amžių ir brandą kilmės istoriją ir atsiradimą įtėvių šeimoje (pavyzdžiui, kad jis augo vienos mamos pilvuke, bet jam gimus, moteris negalėjo juo pasirūpinti, todėl ir atsiradote Jūs - šeima, kuri jį myli ir juo rūpinasi, ir visada bus šalia). Savo kilmės žinojimas padės vaikui užaugti savimi pasitikinčia asmenybe. Labai svarbu, kad vaikas minėtą informaciją sužinotų iš Jūsų, o ne iš svetimų žmonių.
Išmokos šeimoms
Įsivaikinus vaiką nemaža dalis išmokų sutampa su išmokomis, gaunamomis vaikui gimus, t.y. įtėviai gauna tėvystės, vaiko priežiūros išmokas, vaiko pinigus, vienkartinę išmoką vaikui ir kt. Globojamiems vaikams skiriamų išmokų dydis priklauso nuo vaiko amžiaus.
- Tėvystės išmoka. Mokama motinystės socialiniu draudimu apdraustam įtėviui, jeigu jam suteikiamos tėvystės atostogos ir jis iki pirmosios tėvystės atostogų dienos turi sukaupęs ne trumpesnį nei 6 mėnesių motinystės socialinio draudimo stažą per paskutinius 24 mėnesius.
- Vaiko priežiūros išmoka. Mokama vienam iš motinystės socialiniu draudimu apdraustų įtėvių ar kriterijus atitinkančių senelių, išeinančių vaiko priežiūros atostogų. Gimus vaikui vaiko priežiūros išmoka yra mokama pasirinktinai iki vaikui sukaks 18 ar 24 mėn.
- Vaiko pinigai. Jie yra mokami visiems vaikams iki 18 metų (arba iki 23 metų, jeigu jis mokosi pagal bendrojo ugdymo programą, įskaitant ir besimokančius profesinio ugdymo įstaigose, kai į mokymąsi įtraukta bendrojo ugdymo programa ir kt.).
- Vienkartinė išmoka vaikui. Gimus vaikui yra mokama vienkartinė išmoka vaikui. Vaiką įsivaikinus ši išmoka yra išmokama vienam iš įtėvių net ir tuo atveju, jeigu ji jau kartą buvo išmokėta už tą patį vaiką kitiems asmenims, t.y.
BSI dydis yra 74 Eur, tad priedų dydis - 5550 Eur.
Patarimai norintiems globoti
Tiems, kurie jau pradeda domėtis globos galimybe, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovė siūlo pirmiausiai pasidomėti ne tik pačiu globos procesu, laikinosios ir nuolatinės globos skirtumais, bet ir globėjų pareigomis. „Sulaukiame įvairiausių klausimų ir kreipimųsi - visuomet labai džiaugiamės galėdami atsakyti, padėti ir rasti kelią klausimų-atsakymų labirintuose. Pernai šiuo tikslu pradėjome vykdyti socialinę-informacinę akciją „Vaiko globa - neįkainojama dovana”. Jos tikslas - ne tik suteikti kuo daugiau kiekvienam asmeniui suprantamos informacijos apie globą ir įvaikinimą, bet ir paneigti su jais susijusius mitus“, - apie tinkamą kelią norintiems suteikti vaikams namus pasakoja tarnybos laikinoji vadovė. Jei susidūrėte su globos klausimais ar problemomis, Jūs visada galite kreiptis į savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrių arba Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos el. paštu ar telefonu.
Tenka pripažinti ir tai, jog apsisprendus globoti ir suprasti globos sistemą, pirmiausiai reikia apsišarvuoti kantrybe - laukia susidūrimas ne tik su didžiuliu kiekiu informacijos, bet ir neigiamais vertinimais, susiformavusiais mitais.
Įvaikinimo procese dalyvaujantys specialistai sako, kad šeimos sprendimo įvaikinti neturi lemti vaiko amžius, lytis ar kitos aplinkybės. Teigiama, kad daugiau mūsų šalies šeimų ar po vieną gyvenančių žmonių šiam atsakingam žingsniui ryžtasi vedini tikrosios įvaikinimo misijos - užgydyti vaiko sielos žaizdas, padėti jam įsitvirtinti gyvenime. Tačiau vis dar retai namų durys atveriamos vyresniems.
„Būsimų įtėvių nerimas, ar su vyresniu vaiku pavyks užmegzti artimą ryšį, yra suprantamas. Tačiau su vyresniu vaiku ar net paaugliu lygiai taip pat galite patirti artimo santykio džiaugsmą ir jaustis reikalingais. Nesvarbu ir kiek metų liko iki sūnaus ar dukros pilnametystės, jūs turite labai daug neįkainojamų pirmų patirčių kartu“, - kalba Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė.
Pasak įvaikinimo srities žinovų, prie teigiamo visuomenės nuomonės pokyčio ir mitų griovimo labai prisideda patys įtėviai. Tapatybės viešai atskleisti jie dažnai nesiryžta, bet atvirai pasakoja savo istorijas ir dalijasi patirtimi.
Vyresniųjų vaikų įtėviai mėgaujasi vaiko unikalumu. Pasak Tarnybos vadovės, šis pavyzdys rodo, kaip sėkmingai pakito poros išankstinės nuostatos: įsivaikinti tik kūdikį, mergaitę, auginti tik vieną. Šeima laiminga, greitai bus laimingas ir dar vienas vaikas. Ji pabrėžia, kad našlaičiai, be tėvų globos likę vyresni vaikai neturi tapti mažiau reikalingi net nesuteikus jiems progos. „Kalbintieji įtėviai dažniausiai džiaugiasi tuo pirmu kartu, kai kūdikį paėmė ant rankų, jo šypsena, nesustodami vardija, kaip ir kada išgirdo iš mažylio žodį „myliu“. Vyresniųjų įtėviais tapę įgyja kitokias patirtis - jie apdovanoti išskirtine galimybe pažinti savo vaiką kaip unikalią asmenybę. Laukia kiek kitokių, bet tikrai daug patirčių: pirmasis susitikimas, pažinimas, draugystė. Jie jau supranta buvimo šeimoje vertę, brangina ją“, - sako I. Skuodienė.
Įvaikinus vyresnį vaiką, sudėtingiau tikėtis vertybėmis, charakteriu, elgesiu panašaus į save. Bet taip gali nutikti ir priėmus į šeimą kūdikį, nes jo temperamentas, polinkiai ir kt. užaugus gali labai skirtis nuo įtėvių. Juk net ir su biologiniu vaiku taip nutinka.
I. Skuodienė pastebi, kad globos įstaigoje ar pas globėjus augantys vyresnio amžiaus vaikai aiškiai išreiškia savo norą būti įvaikintais. Jie svajoja turėti mylinčius rūpestingus įtėvius ir linkę stengtis dėl jų. Be to, jau pajėgia įsivaizduoti laukiančią tuštumą tapus pilnamečiu, dažnam ji kelia nerimą.
Paaugliui svarbi jo autonomija ir ryšys su įtėviais. Kokie motyvai skatina žmogų apsispręsti įsivaikinti? Psichologų teigimu, kiekvienam žmogui būdingas poreikis turėti artimus santykius, rūpintis kitais, juos globoti, mylėti ir patiems būti mylimiems bei jaustis reikalingiems. Tai daugiau pasąmoniniai motyvai.
„Rūpinimasis mažyliu turi biologinį mechanizmą. Fizinis kontaktas su juo skatina organizmą išskirti oksitociną, taip vadinamą prieraišumo hormoną, kurio dėka formuojasi tarpusavio ryšys, suteikiantis laimės pojūtį. Įvaikindami mažylį iki trejų metų, įtėviai ne tik suteikia mažyliui rūpestį, globą, bet ir gauna daug meilės iš jo, pajaučia tėvystę per santykį. Su paaugliu tėvystė realizuojasi kitaip, bet abiem pusėms teikia ne mažiau pasitenkinimo“, - pabrėžia psichologė Romalda Stasionienė.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
