Vaikų agresijos priežastys ir kaip tėvai gali padėti

Agresyvus elgesys vaikams kelia didelį susirūpinimą tėvams, auklėtojams ir bendraamžiams. Tai gali apsunkinti vaikų dalyvavimą mokyklos, būrelio ar kitose veiklose, daryti įtaką jų santykiams su aplinkiniais. Todėl svarbu padėti agresyviai besielgiantiems vaikams atrasti ir išmokti naujų, neagresyvių reagavimo būdų, padėti jiems įveikti kylančius iššūkius tinkamu būdu. Agresyvus elgesys - tai iššūkis tiek aplinkiniams, tiek pačiam vaikui.

Agresija siejama su priešišku elgesiu arba veikimu, kuriuo, panaudojant jėgą, siekiama pakenkti kitiems, sukelti skausmą, padaryti žalos. Psichologų nuomone, agresija yra tokie veiksmai, kurie sukelia priešiškumą tam asmeniui, prieš kurį yra nukreipta agresija. Agresyvumas gali būti suvokiamas ir kaip būdas apginti savo poreikius, erdvę ir kita.

Agresyvaus elgesio priežastys gali būti įvairios ir kompleksiškos. Įprastai, tai gali būti temperamento, auklėjimo stiliaus, stresorių ir prieraišumo pasekmė.

• Temperamentas: Kai kurie vaikai gali būti linkę į agresyvų elgesį dėl savo temperamento ypatumų.
• Auklėjimo stilius: Griežtas, autoritarinis auklėjimo stilius arba nepriežiūra ir leidimas vaikui elgtis kaip nori, gali paskatinti agresiją.
• Stresoriai: Stresas šeimoje, mokykloje ar tarp bendraamžių gali sukelti agresyvų elgesį.
• Prieraišumas: Nesaugus prieraišumas prie tėvų ar globėjų gali lemti agresyvų elgesį.

Lietuvos Edukologijos Universiteto doc. dr. Margarita Pileckaitė-Markovienė teigia, kad agresyvumas reiškiamas labai akivaizdžiai, sukelia daug nepatogumų, prikausto aplinkinių dėmesį, tad atrodo, kad agresyvų elgesį paprasta pastebėti ir reguliuoti. Tačiau tai gali būti tik kaukė, už kurios slypi įvairios priežastys: sunkus temperamentas, nepatenkinti poreikiai, liūdesys, nesėkmės ir kt.

Kaip vaikas mokosi agresyvaus elgesio?

Vaikai mokosi agresyvaus elgesio stebėdami aplinkinius, ypač tėvus ir bendraamžius. Jei vaikas mato, kad agresija yra veiksmingas būdas pasiekti tikslą, jis gali pradėti naudoti agresiją pats. Taip pat, vaikai gali išmokti agresijos žiūrėdami televizorių, žaisdami kompiuterinius žaidimus ar matydami smurtą internete.

Moksliniai tyrimai rodo, kad patys agresyviausi yra 1-3 metų amžiaus vaikai. Tyrėjai nustatė, kad laisvo žaidimo situacijose 25 proc. jų tarpusavio santykių yra agresyvūs. Augdami vaikai išmoksta slopinti agresyvius impulsus ir spręsti konfliktus kitomis priemonėmis, tokiomis kaip kompromisai ir derybos.

Vieni vaikai išmoksta agresyvaus elgesio greičiau ir efektyviau dėl įvairių veiksnių: pradedant nuo genetinių, prenatalinių, biologinių, fiziologinių ir baigiant psichosocialiniais. Psichologai agresyvaus elgesio naudojimą savo poreikių tenkinimui dažniausiai aiškina dviem pagrindiniais mechanizmais: mąstymo schemų (išankstinių nuostatų apie agresyvų elgesį formavimu) ir patirtimi, kurią vaikas įgauna modeliuodamas (mėgdžiodamas) kitų elgesį. Vieni vaikai augdami nuosekliai mokomi, kad agresijos naudojimas yra neteisėtas („Negalima muštis“), kiti gauna agresiją pateisinančią informaciją („Duok atgal“). Vieni stebi, kaip tėvai, broliai, seserys bei bendraamžiai sprendžia konfliktus neagresyviai, o kiti mato smurtą ir muštynes. Aplinka formuoja mūsų elgesį, tačiau šiais laikais ją sunku apibrėžti. Šiuo metu aktuali socialinė medija, kompiuteriniai žaidimai, animaciniai ir vaidybiniai filmai.

Mokslinių tyrimų rezultatai vienareikšmiškai tvirtina, kad yra stiprus ryšys tarp priklausomybės nuo interneto ir agresyvaus elgesio. Naršymas internete suteikia galimybę jaustis tam tikrų įvykių dalyviu išlaikant anonimiškumą. Tai didina individualizmo jausmą, kad galima elgtis paisant tik savo paties poreikių. Perkėlus tą patį santykį į realybę padidėja agresyvus elgesys. Be to, kompiuteriniai žaidimai dažnai yra smurtinio turinio, kuris orientuotas į anonimiškų žaidėjų ar tiesiog kompiuterinių veikėjų naikinimą siekiant pergalės.

Paaugliai smurtauja, nes vaikystėje neišmoko sėkmingų nesmurtinių strategijų, kaip patenkinti poreikius ir reaguoti į emocijas, tokias kaip pyktis, nusivylimas ir baimė. Paauglių smurto istorija prasideda vaikystėje, tik galbūt mažesne apimtimi, kitais būdais. Visais amžiaus tarpsniais vyrai yra fiziškai agresyvesni už moteris. Iš vienos pusės, tai lemia biologiniai veiksniai, iš kitos - visuomenėje vyraujantys stereotipai ir auklėjimo tendencijos. Mergaitės dažnai mokomos, kad muštis negražu, netinka, berniukai gi, kada ir kaip muštis, pavyzdžiui, jei reikia apsiginti. Berniukams dažniau nei mergaitėms siūlomos sporto šakos, susijusios su kovos menais. Žinoma, šiuolaikinėje visuomenėje atotrūkis tarp lyčių fizinės agresijos mažėja. Moterys iš tiesų naudoja fizinę agresiją, ypač kai jas išprovokuoja kitos moterys, tačiau vyrų fizinė agresija dažniau nei moterų baigiasi rimtais sužalojimais ir net mirtimi. Mergaitės dažniau naudoja vadinamąjį santykių smurtą, pavyzdžiui, apkalba, skleidžia gandus, manipuliuoja draugyste, ignoruoja.

Tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai - pats svarbiausias veiksnys, lemiantis agresyvaus elgesio modelio formavimąsi ikimokykliniame amžiuje. Vaikų elgesį, be abejo, labiausiai veikia tie elgesio modeliai, kuriuos demonstruoja tėvai.

Jei namuose yra baudžiama fizinėmis bausmėmis, vaikas išmoksta fiziniu smurtu spręsti problemas. Taigi, visų pirma, namuose turi būti taisyklė „nesuduoti kitam“ ir jos turėtų laikytis visi šeimos nariai be išimties.

Agresyvumo formavimuisi turi reikšmės ir tarpkultūriniai auklėjimo ypatumai. Kai kurie tėvai mano, kad vaiko agresyvumą gali sumažinti kompiuteriniai žaidimai. Iš tikrųjų šie žaidimai padeda truputį „nuleisti garą”, bet visiškai atsipalaiduoti ir nusiraminti neleidžia. Agresyviam vaikui būtų kur kas geriau žaisti vaidmenų žaidimus, aktyvius žaidimus su savo kiemo draugais, taip pat lėlėmis, mašinėlėmis. Tėvai turėtų patys pamokyti savo vaikus juos žaisti, pažaisti kartu su jais.

Vaikai savo emocijas išlieja žaisdami. Todėl negalima jiems trukdyti tai daryti. Kitados Vokietijoje buvo uždrausta vaikams žaisti su šautuvais, tikintis sumažinti jų agresyvumą. Bet sulaukta priešingų pasekmių - agresyvumas dar labiau padidėjo. O kai jiems vėl buvo leista „kariauti”, jis gerokai nuslūgo. Tai rodo, kad vaikams būtina žaisti panašius žaidimus ir netgi peštis tarpusavyje (pavyzdžiui, galima organizuoti muštynes pagalvėmis arba pagalvių spardymą). Tik svarbu, kad jie tai darytų stebimi suaugusiųjų.

Apibendrinant dar kartą norisi pabrėžti, kad vaiko agresyvumui nemažai įtakos turi šeimos narių elgesys, todėl šiems nedera agresyviai elgtis bent jau mažylio akivaizdoje. Taip pat negalima šiurkščiai elgtis su vaiku ir jį be reikalo tramdyti, nes šiurkštumas ir nuolatiniai draudimai ugdo agresyvumą.

Agresijos rūšys

Atsižvelgiant į vaiko elgesį konfliktinėse situacijose, yra išskiriamos trys agresijos rūšys (pagal N. Bražienę):

• Gynybinė: Pagrindinė funkcija - gintis nuo išorinio pasaulio, vaikui atrodančio labai pavojingu.
• Griaunamoji arba destrukcinė: Atsirandanti dėl savarankiškumo stokos vaikystėje, kai vaikas absoliučiai nieko pats negali spręsti, vertinti, rinktis ir pan.
• Demonstracinė: Tikslas - vaiko noras atkreipti į save dėmesį, o ne gintis nuo išorinio pasaulio ar kam nors daryti žalą.

Yra išskiriama atsakomoji ir piktybiška agresija. Pirmoji pasireiškia kaip reakcija, iškilus pavojui. Piktybiškos agresijos požymiai - destrukcija, žiaurumas, grubumas, šiurkštumas, lydimas pasitenkinimo jausmo.

Tarptautiniai tyrimai rodo, kad paprastos vaikų agresijos formos, tai yra, įžeidimas arba pastūmimas, tarp vaikų nuo trejų iki vienuolikos metų amžiaus pasireiškia daugmaž po devynis kartus per valandą. Beveik trečdalis - 29 proc. - tokio elgesio atvejų yra atsakomoji gynybinė reakcija į puolimą.

Vaikų agresijos formos

Vaikui augant, kinta ir agresijos formos. Paprasto puolimo sumažėja, padidėja „socializuotos” agresijos formų dažnumas (pvz., įžeidimų arba konkurencijos). Taip pat buvo pastebėta, kad vyresnės nei 10 metų mergaitės dažniausiai naudoja netiesioginius agresijos būdus, skirtingai nuo berniukų, kurių agresija yra tiesioginė.

G. Butėnienė yra užrašiusi tokius vaikų agresyvaus elgesio pavyzdžius:

• Įžūliai į žaidimą įsibrovęs Leonardas sėdasi ant lėlės, kuri tame žaidime yra vaikas, supykęs Aivaras už tai suduoda Leonardui. Šiuo atveju Aivaro agresija yra atsakomoji gynybinė bei tiesioginė. Leonardo agresija griaunamoji arba destrukcinė, tačiau netiesioginė - lyg ir netyčia atsisėda ant lėlės. Pedagogas arba tėvai tokioje situacijoje neretai agresyviu laiko tik besiginančio vaiko elgesį.
• Kai mergaitės nenori priimti Gretos į žaidimą, ši rodo joms liežuvį, visaip vaiposi ir vadina mergaites „durnelėmis”. Tai akivaizdus netiesioginės agresijos, dažniau būdingos mergaitėms, pavyzdys.

Buvo pastebėta, kad dvejų metų amžiaus berniukų ir mergaičių agresyvumas pasireiškia daugmaž vienodai, t.y., verksmu, klyksmu, plekštelėjimais. Ketverių metų amžiuje nesėkmės berniukams ir mergaitėms sukelia nevienodą reakciją - berniukai daugiau mušasi, o mergaitės klykia.

Dirbdama Vilniaus miesto Klinikinio psichoterapijos centro vaikų dienos stacionare, pastebėjau, kad psichoterapinėje grupėje visada daugiau berniukų nei mergaičių. Šį reiškinį galima paaiškinti tuo, kad, kaip jau buvo minėta, berniukų agresija yra labiau išreikšta ir matoma, jų elgesys dažniau užkliūna tėvams, todėl jie dažniau kreipiasi į psichologus.

Šeimos gyvenimą vaizduojančių žaidimų stebėjimas parodė, kad berniukų žaidimai pasižymi didesniu agresyvumu lėlių atžvilgiu negu mergaičių. Didžiausią agresiją berniukai rodo lėlei, kuri žaidime vaizduoja tėvą, mažiausią - kuri vaizduoja motiną. Mergaitėms būdingos atvirkštinės tendencijos. Taip pat buvo pastebėta, kad berniukai, kurie turi tėvą, rodo daugiau agresyvumo, nei berniukai, kurie auga be jo. Be tėvo augantys berniukai yra labiau priklausomi ir mažiau agresyvūs.

Edukologai ir psichologai, tyrinėdami vaikų agresijos reiškinius, dėmesį sutelkia į socialinės aplinkos poveikį. N. Bražienė su bendraautorėmis pabrėžia, kad ikimokyklinukams ypač aktualūs trys jos veiksniai: šeima, bendraamžiai, masinės informacijos priemonės.

Tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai - pats svarbiausias veiksnys, lemiantis agresyvaus elgesio modelio formavimąsi ikimokykliniame amžiuje. Vaikų elgesį, be abejo, labiausiai veikia tie elgesio modeliai, kuriuos demonstruoja tėvai. Galima sudaryti tokią agresyvaus elgesio formavimosi grandinę:

1. Tėvai sistemingai elgiasi su vaiku agresyviai, šaukia ant jo, bara, baudžia. Atsiranda tikimybė, kad vaikas pamėgdžios tėvų elgesio modelį arba tėvų agresija vaiko atžvilgiu sukels gynybinę paties vaiko agresiją. Toks vaikas dažnai konfliktuoja, pešasi, šūkauja.
2. Tėvai taiko per daug griežtas, nusižengimui neadekvačias nuobaudas. Tokiu atveju sustiprėja vaiko agresyvumas, padidėja agresyvios atsakomosios reakcijos tikimybė vyresniame amžiuje, atsiranda gynybinės agresijos apraiškos.
3. Tėvai nekreipia dėmesio į agresyvų vaikų elgesį ir ūmų pyktį, jo nekontroliuoja. Tokiam vaikui yra viskas leidžiama, todėl agresyvumas, kaip tipiško elgesio bruožas, pasireiškia augant.
4. Tėvai niekada ir niekur neleidžia pasireikšti vaikų savarankiškumui, draudžia bet kokius įnorius, saviraiškos formas, ypač griežtai vertinamas susierzinimas ir pyktis. Vaikas vengia atvirų pykčio pasireiškimo formų, sistemingai slopina savo emocijas. Vėliau tokiam vaikui būdingas destrukcinis agresyvumas, tyčiojimasis iš aplinkinių, agresyvių veiksmų provokacija, vagystės, staigūs pykčio priepuoliai.
5. Tėvai vaikų akivaizdoje elgiasi agresyviai su aplinkiniais. Vaiko sąmonėje bręsta įsitikinimas, kad dėl visko kalti kiti. Tikėtina, kad ikimokyklinukas priims šį modelį, kaip pagrindą, tolesniems veiksmams.

Agresijos formavimuisi turi reikšmės ir tarpkultūriniai auklėjimo ypatumai. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje viena mama man pasakojo savo įspūdžius apie jos dukros lankomą darželį. Tais laikais tai buvo neprastas darželis, kuriame pusė grupės sudarė prancūzų ambasadorių vaikai, o kitą likusią dalį - lietuvių vaikai. Mama pastebėjo, kad prancūzų vaikai supykę gali daužyti ir spardyti spintelę, tačiau jie žino, kad negalima mušti kito vaiko arba auklėtojos. Jų tėvams atrodo visiškai normalu, jei jų vaikas išreiškia pyktį, mušdamas negyvą daiktą arba žaidimo metu. Lietuviai, atvirkščiai, pamatę, kaip supykęs vaikas spardo spintelę, yra linkę nedelsdami jį pavadinti negeru, piktu ir t.t. Taip nuo mažens formuojasi polinkis laikyti agresiją savyje.

Neretai vaiko agresyvumas padidėja gimus jaunesniam broliui ar seseriai. Vyresnysis pavyduliauja jaunėliui mamos, nes pats jaučiasi jos pamirštas ir nereikalingas. Agresyviai elgdamasis jis sulaukia mamos priekaištų ir mėgaujasi bent tokiu jos dėmesiu. Dėmesio stokos sukeltos agresijos priežastis pašalinti visiškai nesunku - tereikia tik dažniau pamaloninti vyresnįjį vaiką: pakalbinti, paglostyti, pagirti. Jokiu būdu nereikia barti vaiko ir sakyti, kad jis negeras, nes nemyli jaunesniojo broliuko ar sesutės.

Agresyvaus elgesio vaikai mokosi ir vieni iš kitų. Išskiriami du ryškesni atvejai:

• Triukšmingi žaidimai, kurių metu vyksta imtynės, gaudynės, jėgos varžybos ir pan.
• Reaktyvi agresija, kaip atsakomoji reakcija į patirtą skriaudą, erzinimą ir pan.

Emocinio pervargimo, o kartu ir agresyvumo priežastis gali būti pernelyg ilgas ir per intensyvus bendravimas su bendraamžiais. Tėvai turėtų stebėti savo vaiko žaidimus ir bendravimą su kitais vaikais, kad galėtų laiku pastebėti, ar jų vaikas yra skriaudžiamas ir nemoka apsiginti, o galbūt pats yra linkęs pulti kitus. Jeigu mažylis labai jautrus ir dirglus, nederėtų jo labai anksti leisti į darželį.

Vaiko agresyvumą gali padidinti nerimas dėl galimo pažeminimo, susijusio su jo išvaizda ar fiziniais trūkumais (luošumu, trumparegyste ar pan.). Tai viena iš dažniausiai pasitaikančių vaikų agresijos formų, tačiau šiuo atveju agresija yra apsauginė, gynybinė. Paprastai vaikai nelinkę su tėvais kalbėtis apie panašias problemas, bet klausinėjami gali prasitarti, todėl tėvams yra labai svarbu stebėti vaiko nuotaiką, domėtis jo išgyvenimais. Tokiam vaikui galėtų padėti psichologas. O tėvų pareiga - nuvesti jį pas šį specialistą.

Moksliniais tyrimais nustatyta, kad kompiuteriniai žaidimai, televizijos laidos daro didelį poveikį agresyviam vaikų elgesiui. N. Bražienės su bendraautorėmis teigimu, JAV sociologai nustatė, kad ypač populiariose TV laidose kas valandą demonstruojami 9 fizinės ir 8 verbalinės agresijos aktai.

Taigi vaikai kasdien stebi prievartos, agresijos, smurto scenas iš televizorių ekranų ir kompiuterių monitorių. Pasaulis ekrane būna baugus, vaizduoja grėsmingas situacijas nepriklausomai nuo to, ar tai televizijos naujienų programa, kurioje rodomi sensacingi dienos įvykiai, ar meninis filmas.

Vaikų ir paauglių psichologė M. Molicka teigia, kad pasyvumas, įgytas sėdint priešais televizoriaus ekraną, atbukina emocinį jautrumą kitų skausmui, kančiai ar pažeminimui. Stebėdamas agresyvų herojų elgesį, mažasis žiūrovas jo mokosi. Išgąsdintas vaikas gali reaguoti agresijos protrūkiais, nes toks elgesys laikinai sumažina nerimą. Ne veltui sakoma, kad baimė ir agresija - dvi to paties medalio pusės.

Keletas televizijos nulemto agresyvaus elgesio pavyzdžių:

• „Vilkolakiai” Paulius ir Modestas gąsdina mergaites, jas pagavę sako, kad nužudys ir išgers jų kraują.
• Žaisdami robotus, Paulius su Rapolu tranko žaisliniam meškučiui su kalade per galvą, Rapolas, pasiėmęs žaislinį meškiną, raitosi ant grindų, imituodamas muštynes, kovą, suduoda šalia atsiradusiam Mantui.
• Aurimas, Dominykas ir Erikas žaisdami metalogreimonus imituoja, kad tarpusavyje mušasi, vaizduoja įvairias kovos menų pozas, kol rimtai susipyksta ir susimuša. Mėgdžiodami televizijos veikėjų agresyvią elgseną, vaikai natūraliai perkelia ją į kasdieninius santykius.

Tokius filmus ypač nenaudinga žiūrėti hiperaktyviems vaikams, kurie dėl savo perdėto judrumo ir taip jau atrodo agresyvesni už kitus. Norint juos apsaugoti, reikia dažniau žiūrėti televizorių kartu su vaiku ir deramai komentuoti filmų herojų elgesį.

Vaiko agresyvumas gali padidėti ir dėl pernelyg didelio informacijos srauto. Siekiant apsaugoti ikimokyklinio amžiaus vaiką nuo tokio pervargimo, reikia leisti jam žiūrėti televizorių tik maždaug 20 minučių per dieną. Vyresnis vaikas gali žiūrėti ilgiau, bet irgi tik tai, kas iš tikrųjų jam svarbu ir reikalinga. Užuot nuolatos spoksojęs į ekraną, mažylis galėtų pažaisti, pabėgioti gryname ore ar papramogauti su tėveliais. Tokia veikla padėtų jam atsipalaiduoti ir tuo pačiu sumažintų agresyvumą.

Kaip reaguoti tėvams?

Agresyviai besielgiantis vaikas kelia daug rūpesčių ne tik savo tėvams, bet ir auklėtojams, bendraamžiams. Svarbu reaguoti į smurtinį elgesį ir jį stabdyti. Suaugęs turėtų būti tinkamo elgesio pavyzdys ir mokyti vaiką, kaip sudėtingose situacijose reikia nusiraminti ir reaguoti, o ne atsakyti tuo pačiu.

Mokyti vaiką tinkamai reikšti stiprias emocijas (pvz., pyktį): Dažnai agresyviai besielgiantys vaikai neturi arba turi menkus įgūdžius išreiškiant stiprias emocijas (pvz.: supykę mušasi, mėto daiktus). Svarbu mokyti vaikus išreikšti sudėtingas emocijas priimtinu būdu. Slopinant emocijas, jos kaupiasi, virsta apmaudu ir įtampa, o galų gale gali būti pykčio priepuolių ar somatinių ligų priežastis. Emocijų tinkama raiška prasideda nuo jų pažinimo (iš kur kyla, kokia tai emocija, ką norisi daryti, kai taip jaučiuosi) ir priėmimo, kad taip galiu jaustis. Jei itin stipri emocija, svarbu išmokti nusiraminti (pvz.: giliai kvėpuoti, maigyti minkštą kamuoliuką), kad galėtume mąstyti ir ieškoti tai situacijai tinkamiausio sprendimo. Kai randame tinkamiausią sprendimą - veikti.

Pagirti ir įvertinti vaiko pastangas: Agresyviai besielgiantys vaikai, neretai jaučiasi savimi nepasitikintys, jie susilaukia nemažai kritikos, pastabų, neigiamų atsiliepimų apie save. Dažnai neigiamas aplinkinių požiūris į juos, dažni priekaištai skatina jų priešiškumą ir mažina motyvaciją elgtis tinkamai. Vaikas pajėgus keisti elgesį, kai jis jaučiasi pasitikintis savimi, motyvuotas, kai girdi, kad kiti tiki juo. Todėl svarbu pastebėti, kai jam pavyksta tinkamai elgtis ir pagirti.

Susikurti aiškią taisyklę apie agresyvų elgesį: Svarbu reaguoti į smurtinį elgesį ir jį stabdyti. Kartais suaugusiesiems gali kilti impulsas atsakyti į vaiko agresyvų elgesį, pavyzdžiui, jį aprėkiant, pastumiant, įžnybiant atgal, o kartais suaugusieji elgdamiesi taip pat, kaip jų vaikas, nori parodyti jam, kaip jaučiasi nuskriaustasis. Suaugęs turėtų būti tinkamo elgesio pavyzdys ir mokyti vaiką, kaip sudėtingose situacijose reikia nusiraminti ir reaguoti, o ne atsakyti tuo pačiu. Itin svarbus ramus ir draugiškas suaugusiojo reagavimas, kai vaikas elgiasi netinkamai.

Mokytis socialinių ir bendravimo įgūdžių: Vaikai, kurie elgiasi agresyviai, neretai stokoja įvairių įgūdžių, kaip susidraugauti su bendraamžiais, bendrauti, dirbti grupėje, spręsti konfliktus. Neturėdami kitokių būdų, tik išmoktus - agresyvius, jie renkasi jiems žinomus, todėl svarbu, kad vaikas išmoktų naujų. Mokytis gali bendraudamas su bendraamžiais, kurie turi gerus socialinius įgūdžius, stebėdamas jam artimus suaugusiuosius.

Būti pozityvesniais: Stenkitės ir patys būti pozityvesniais. Nepykite ant kitų žmonių, jei jie elgiasi ne taip, kaip Jums norėtųsi, bet stenkitės suprasti jų tokio elgesio priežastis. Analizuokite tokias situacijas garsiai.

Nekritikuoti vaiko asmenybės: Kritikuoti galima tik elgesį, bet ne vaiko asmenybę!

Gerbti vaiko privatumą: Gerai, kai vaikas turi savo kambarį ar kambario dalį, kuri yra tik jo ir be vaiko leidimo niekam nevalia ten lįsti. Tuomet vaikas būna atsakingas už tvarką savo „kampelyje“ ir tuo pačiu turi laisvę susidėlioti daiktus pagal save. Negalima raustis vaiko daiktuose, skaityti jo laiškus ar dienoraštį, klausyti telefoninių pokalbių ar kaip nors kitaip pernelyg „smalsauti“.

Mokyti vaiką įvardinti savo jausmus: Mokykite vaiką įvardinti savo jausmus, paklausdami, ar jis pyksta, nerimauja ir pan. Tegul vaikas mokosi atpažinti savo jausmus ir apie juos pasakyti.

Nenaudoti fizinių bausmių: Jei namuose yra baudžiama fizinėmis bausmėmis, vaikas išmoksta fiziniu smurtu spręsti problemas. Taigi, visų pirma, namuose turi būti taisyklė „nesuduoti kitam“ ir jos turėtų laikytis visi šeimos nariai visais atejais be išimties.

Pašalinti agresiją skatinančius veiksnius: Venkite tų situacijų, kurios didina agresiją. Jei yra vėlus metas ir vaikas pavargęs, reikia pasiūlyti ramesnių veiklų. Kalbinti miegoti reikia dar iki tol, kol vaikas pervargs.

Skatinti fizinį aktyvumą: Pagalvokite apie užimtumą - galbūt reikėtų leisti vaiką į būrelį, kur jis galėtų „išsikrauti“. Efektyvūs būna meninės raiškos užsiėmimai ir sporto treniruotės.

Aptarti problemas be pašalinių: Neigiamas situacijas aptarinėkite be „liudininkų“ (kitų vaikų, mokytojų, giminaičių ir pan.). Dažnai manoma, kad viešas gėdinimas duos teigiamą rezultatą.

Būti teisingiems: Jeigu paskambino auklėtoja ir pasiskundė Jūsų vaiko elgesiu ar atėjo kiemo vaikai pasakyti, ką negero padarė Jūsų vaikas, padėkokite už informaciją ir pasakykite, kad su juo pasikalbėsite apie tai. Jokiu būdu iškart neužsipulkite vaiko, nepadarykite jo „kaltu“, prieš tai neišgirdę jo nuomonės. Būkite teisingi ir išklausykite abi puses.

Ką daryti, jei vaikas skriaudžia kitą?

Jei vaikas suduotų kitam vaikui, nepulkite jo barti, o prieikite prie nuskriausto vaiko ir pagailėkite jo. Tokiu būdu Jūsų vaikas supras, kad būdamas „agresoriumi“ jis iš Jūsų dėmesio negaus. Situacijose, kai vaikui pavyksta susivaldyti, būtinai tai pastebėkite ir pagirkite jį.

Agresyvaus elgesio poveikis

Agresyvus elgesys turi neigiamą poveikį tiek pačiam vaikui, tiek jo aplinkai. Agresyvūs vaikai dažniau patiria sunkumų mokykloje, turi prastesnius santykius su bendraamžiais ir yra labiau linkę į elgesio problemas paauglystėje.

Kada kreiptis į specialistą?

Jei agresyvus elgesys yra nuolatinis, intensyvus ar kelia pavojų vaikui ar aplinkiniams, būtina kreiptis į specialistus. Psichologai ir vaikų psichiatrai padeda atskirti, ar agresija kyla dėl emocinių sunkumų, ar yra gilesnių neurologinių, elgesio ar raidos sutrikimų požymis.

tags: #vaiku #agresijos #priezastys

• Nuo sąrėmių iki susitikimo
• Sužinokite apie priešmokyklinio ugdymo ypatumus Tauragės rajone
• Būgnų pamokos „Kurkuria“
• Visapusiškas ugdymas vaikui
• Veiksmai užspringus vaikui: vadovas