Vaiko paveikslas lietuvių literatūroje: nuo tyrumo iki sudėtingų socialinių patirčių
„Rožei spalvas ir kvapą teikia šaknys, žmogui dorybes - vaikystė.“ - būtent taip teigė anglų rašytoja Džordžas Eliotas. Vaikystė - vienas svarbiausių laikotarpių žmogaus gyvenime, kadangi tėvų skiepijamos vertybės padeda pagrindus vaiko gyvenime, padeda formuotis asmenybei ir suteikia dvasinės brandos. Vaikai apskritai yra svarbiausia, ką turi senoji karta, todėl labai svarbu atsižvelgti į vaiko pasaulį. Tai padeda padaryti literatūriniai kūriniai, kuriuose vaizduojami įvairūs vaikų paveikslai skirtinguose siužetuose.
Vaiko figūra lietuvių literatūroje gana dažna. Vaikas - jautrios sielos individas, ne visada pažįstantis tamsiąją gyvenimo pusę. Būtent todėl jo paveikslas dažniausiai perteikia svarbiausias vertybes - dorumą, sąžiningumą, atsidavimą, meilę artimui. Visgi, ne visada vaikai vaikystę išgyvena labai laimingai. Pasitaiko atvejų, kada vaikas subręsta anksčiau nei reikėtų. Taip būna vien dėl vaiko gyvenamosios aplinkos, joje vyraujančių procesų, tėvų įtakos ir daugelio kitų svarbių veiksnių.
Psichologinis vaiko pasaulis XX a. literatūroje
Lietuvių literatūroje vaiko pasaulis yra ryškus, o vaikystės motyvus jaudinančiai plėtojo Jonas Biliūnas, Šatrijos Ragana bei Jurgis Savickis. Šių autorių kūryboje atskleidžiamas labai įvairiapusis vaiko paveikslas:
- Jono Biliūno kūryba: Didelis dėmesys skiriamas veikėjo vidiniams konfliktams, siekiama atskleisti žmogaus sielos tyrumą. Apsakyme „Kliudžiau“ vaiko akimis atskleidžiamas skaudus patyrimas, mirties nuojauta, kurią simbolizuoja balta spalva.
- Jurgio Savickio kūryba: Vaiko kova už geresnę savo bei šeimos ateitį, už gyvenimo vertybes. Novelėje „Vagis“ nagrinėjamas nusikaltimo psichologinis poveikis, kur vaiko poelgis - išlaisvinti kankinamą žmogų - yra impulsyvus ir dviprasmiškas.
- Šatrijos Raganos kūryba: Apysakoje „Sename dvare“ vaizduojami vaiko išgyvenimai dvaro aplinkoje, kur per mažosios mergaitės Irusios akis atsiskleidžia motinos paveikslas kaip šeimos židinio šviesos ir tradicijų saugotojos.
Šeimos įtaka ir tėvo paveikslo kaita
Šeimos kontekste pateikiami vaikų vaizdavimai yra itin išsamūs. Ilgą laiką tiek lietuvių, tiek ir užsienio literatūroje tėvo paveikslas išlaikė stereotipinį, iš folkloro atėjusį patriarchalinės šeimos atstovo vaizdinį. Tačiau XX a. pabaigoje vaikų literatūros kūriniuose beveik neliko draudžiamų temų. Įsitvirtino nuostata, kad su vaikais galima kalbėti apie skyrybas, ligas ar net mirtį.
Šiuolaikinėje prozoje tėvo paveikslas atsiskleidžia netikėtais rakursais:
| Autorius/Kūrinys | Tėvo paveikslo bruožai |
|---|---|
| Vytautas Račickas „Jos vardas Nippė“ | Tėvas idealizuojamas, po mirties jaučiamas didelis jo ilgėjimasis. |
| Kristina Gudonytė „Blogos mergaitės dienoraštis“ | Tėvas traktuojamas tik kaip biologinis asmuo, sugriovęs šeimą. |
| Bjarne Reuter „Busterio pasaulis“ | Tėvas - fokusininkas, kuriam vaikas atleidžia viską ir su kuriuo jaučia dvasinį ryšį. |
| Vytautas V. Landsbergis „Berniukas ir žuvėdros“ | Tėvas palieka šeimą, o vaikas Mikas nuolat ieško dvasinio kontakto su juo. |
Mykolo, tėvų vadinamo Miku, ir Busterio pavyzdžiai rodo, jog tėvų tarpusavio santykiai, barniai ar skyrybos sukelia įvairias vaiko socialinio ir dvasinio gyvenimo pasekmes. Kita vertus, vaikui tai gali tapti mažiau svarbu nei begalinis troškimas bendrauti ir būti šalia tėvo. Vaikai daug sunkiau susitaiko su tėvų skyrybomis nei tėvo mirtimi, nuolat ieškodami ryšio su išėjusiu tėčiu.
tags: #vaiko #paveikslas #literaturoje
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
