Mindaugas – Pirmasis ir Vienintelis Lietuvos Karalius
XIII amžiuje iškilo kunigaikštis Mindaugas, suvienijęs lietuvių žemes.
Mindaugas (apie 1200 m. - 1263 m. rugsėjo 12 d.) - Lietuvos didysis kunigaikštis (apie 1236-1253), taip pat pirmasis Lietuvos karalius (1253-1263). Žinių apie Mindaugo kilmę ir artimiausius giminaičius istorijos šaltiniuose labai nedaug. Sprendžiant iš Livonijos eiliuotojoje kronikoje įvardyto Mindaugo tėvo turėto „didžiojo kunigo“ (vok. ein kunic grôß) titulo, Henriko Latvio kronikoje nurodytų kai kurių iki Mindaugo valdžiusių Lietuvos valdovų žūties datų ir Voluinės metraščio žinios apie tai, kad 1219 m. Lietuvos ir Haličo-Voluinės taikos sutartis buvo sudaryta ir dviejų Mindaugo brolių ar pusbrolių vardu, galima spėti Mindaugą buvus Živinbuto - arba 1213 m.
Istorijos šaltiniuose Mindaugas pirmą kartą paminėtas 1219 m. Ipatijaus metraštyje kaip vienas iš penkių vyresniųjų Lietuvos kunigaikščių, kurių pasiuntiniai 1219 sudarė Lietuvos-Voluinės sutartį. Kada Mindaugas įveikė hipotetinius kandidatus į neužimtą Lietuvos valdovo sostą ir tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ar (pasak Dmitrijaus Ilovaiskio ir Edvardo Gudavičiaus) „pirmuoju suvienytos Lietuvos valdovu“, - tiksliai nežinoma, tačiau tai, kad 1236 m. Haličo-Voluinės didysis kunigaikštis Danila Romanovičius su Mindaugu derėjosi kaip su visos Lietuvos valdovu leidžia manyti, jog jis didžiuoju kunigaikščiu tapo 1236 m.
Pradinė valdoma teritorija (domenas) apėmė, manoma, Pietų Lietuvą (Lietuva). Siekdamas valdžios, Mindaugas kitus kunigaikščius jėga vertė savo vasalais. Jo valdžią turėjo pripažinti Nalšios, Deltuvos, Upytės, Neries žemės, dalis žemaičių. Jo politinėje įtakoje buvo Sūduva, Nadruva, Skalva. Kaip visos Lietuvos valdovas Mindaugas pirmą kartą minimas apie 1245 Eiliuotojoje Livonijos kronikoje.
1236 Mindaugas sudarė sąjungą su Voluinės (nuo 1238 - ir Haličo) kunigaikščiu Danieliumi Haličiečiu prieš Mazovijos (Mozūrijos) kunigaikštį Konradą I Mazovietį (šis kariavo su prūsais ir jotvingiais, rėmė kryžiuočius).
Mindaugas, naudodamasis Rusios feodaliniu susiskaldymu ir susilpnėjimu dėl mongolų‑totorių antplūdžio, prie Lietuvos prijungė Juodosios Rusios žemes; Naugarduką valdyti pavedė sūnui Vaišelgai (Vaišvilkui), priėmusiam stačiatikybę.
Didelį pavojų Mindaugo valdžiai ir Lietuvos vienybei sukėlė jo brolėnų Tautvilo ir Edivydo Dausprungaičių bei jų dėdės Vykinto (1236 jo vadovaujami žemaičiai Šiaulių mūšyje sumušė Kalavijuočių ordiną) maištas. Kilo 1249 pradžioje, kai jų žemes užgrobė ir juos siekė nužudyti Mindaugas. Pretendentą į Lietuvos sostą Tautvilą parėmė Haličo ir Voluinės kunigaikštis Danielius Haličietis ir jo brolis Voluinės kunigaikštis Vasilka; į jų organizuojamą koaliciją (Mindaugo priešininkų koalicija) įsitraukė Livonijos ordinas, Rygos vyskupas, dalis jotvingių ir žemaičių.
1250 Livonijos ordinas surengė du ar tris žygius į Lietuvą, užvaldė Žiemgalą - Lietuvos skydą. Haličo‑Voluinės kunigaikščiai atsiėmė Juodąją Rusią, o žemaičių kunigaikščiai atgavo savo valdas.
Mindaugas, siekdamas suskaldyti priešų koaliciją ir atskirti nuo jos pavojingiausią priešą - Livonijos ordiną, 1251 pradžioje priėmė katalikybę (Mindaugo krikštas) ir sudarė taiką su ordino magistru Andreasu von Stirlandu. Tautvila buvo priverstas iš Rygos bėgti į Žemaitiją pas Vykintą.
1251 antroje pusėje Mindaugo kariuomenė apgulė priešininkus Vykinto (jam padėjo Tautvilo kariuomenė) pilyje Tveruose (Žemaitija), bet jos neužėmė - kumanų (polovcų) šaulio buvo sužeistas į šlaunį. Žuvo jo priešininkas Šiaulių kunigaikštis Vismantas Bulaitis; Mindaugas vedė jo našlę, žinomą krikščionišku Mortos vardu. Susidorojo ir su kitais Vykinto bei Tautvilos sąjungininkais Bulaičiais, veikiausiai užėmė jų žemes.
Popiežiaus Inocento IV remiamas Mindaugas (siekta panaudoti jį kovai su mongolais‑totoriais ir kitais tikslais) 1253 07 buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Lietuvos karalystė buvo pripažinta tarptautiniu mastu. Karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai Rygoje sukurtas karūnas parūpino magistras Andreasas von Stirlandas. Jis su Kulmo (Prūsija) vyskupu Heinrichu (Heidenreichu) ir atliko karūnacijos aktą (jį surašė Livonijos ordino raštininkai).
Livonijos ordinas, nepaisydamas Mindaugo krikšto, 1252 užėmė Klaipėdą su apylinkėmis. Kad užsitikrintų taiką su Livonijos ordinu, Mindaugas 1253 atidavė jam dalį Sūduvos ir Dainavos žemių, Nadruvą, Žemaitijoje - Karšuvą, Kražius, Kolainius; po pusę Laukuvos, Raseinių, Betygalos, Ariogalos valsčių.
Vėlesnių metų dokumentai, kuriais jis dovanojo Livonijos ordinui sėlių žemę (1255, 1261), visą Žemaitiją (1257; išskyrus tas žemes, kurios anksčiau buvo dovanotos vyskupui), Dainavą, Skalvą (1259), dalies istorikų laikomi kryžiuočių klastotėmis.
13 a. 6 dešimtmetyje Mindaugas išplėtė savo valdžią Polocko kunigaikštystėje ir Pinsko kunigaikštystėje. Jo priešininkas Vykintas žuvo kovoje (veikiausiai), Tautvila apie 1255 susitaikė su Mindaugu ir liko vasaliniu Polocko kunigaikščiu.
Karas su Haliču ir Voluine baigėsi 1254 (kitais duomenimis, 1255) Mindaugo ir Danieliaus Haličiečio taikos ir sąjungos sutartimi. Pagal ją Mindaugas atgavo Juodąją Rusią ir ją laikinai užleido Danieliaus Haličiečio sūnui Romanui Danilovičiui kaip savo vasalui, ištekino dukterį už jo brolio Švarno.
1258-59 žiemą Mindaugo kariuomenė atrėmė mongolų‑totorių karvedžio Burundajaus žygį į Lietuvą.
Po žemaičių laimėtų Skuodo mūšio (1259), ypač Durbės mūšio (1260) Mindaugas nutraukė taiką su Livonijos ordinu (oficialiai 1261). Taip buvo įgyvendintas Žemaičių žemių konfederacijos vadovo kunigaikščio Almino planas suvienyti baltus kovai su ordinu ir į ją įtraukti Mindaugą, kurio valdiniais nuo 1261 tapo žemaičiai.
1261 Mindaugas prieš Livonijos ordiną sudarė sąjungą ir su Vladimiro didžiuoju kunigaikščiu Aleksandru Neviškiu. 1261 pabaigoje Mindaugo ir jo seserėno Treniotos vadovaujama Lietuvos kariuomenė puolė ordino vieną svarbiausių pilių - Cėsis, bet neužėmė; Lyvžemyje vokiečių riteriai buvo sumušti prie Lielvardės upės. Nesulaukusi rusų Lietuvos kariuomenė iš Livonijos pasitraukė. Livonijoje nepavyko sukelti visuotinio pavergtų tautų sukilimo. Mindaugas nusivylė Almino ir Treniotos baltiškąja vienybės programa.
1262 Treniota dar žygiavo į Vokiečių ordino valdas padėti prūsų sukilėliams, surengė didžiulį žygį į Mazoviją ir Kulmą.
Mindaugas ir Morta nepritarė vyriausiojo sūnaus Vaišelgos (Vaišvilko) stačiatikiškam krikštui ir vienuolystei, įpėdiniu, manoma, buvo numatę sūnų Ruklį.
1262 mirus Mortai Mindaugas atėmė iš Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną, Mortos seserį, ir ją vedė. Keršydamas Daumantas sudarė sąmokslą su didelę galią karalystėje įgijusiu ir su Mindaugu ėmusiu konfliktuoti Treniota.
1263 rudenį Mindaugą ir jo sūnus Ruklį ir Rupeikį Mindaugo domene (Lietuvos žemėje) sąmokslininkai nužudė, Vaišelga pabėgo į Pinską. Valdžią užgrobė Treniota. Mindaugo nužudymas ir vėlesnė kova dėl valdžios stabdė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galios didėjimą, apsunkino priešinimąsi Vokiečių ordino agresijai, sumenkino Lietuvos tarptautinį prestižą.
Valstybės diena Valdovų rūmuose | Mindaugo Karūnavimo istorija
Liepos 6 - oji - ypatinga Lietuvai ir mums, jos gyventojams, diena. Prieš beveik aštuonis šimtus metų kunigaikštis Mindaugas, kaip manoma, tądien Vilniaus katedroje buvo karūnuotas ir tapo pirmuoju (ir, beje, paskutiniu) Lietuvos karaliumi. Šalis tapo pripažinta visoje Europoje valstybe. Ši diena, primenanti mums ilgaamžes Lietuvos valstybės gyvavimo tradicijas, buvo švenčiama dar tarpukario Lietuvoje. Sovietmečiu šią gražią šventimo tradiciją buvome priversti užmiršti, ir tik 1990 - aisiais Mindaugo karūnavimo diena vėl buvo paskelbta valstybine švente.
Valstybės diena - puiki proga vaikams papasakoti apie tai, kas yra valstybė, kokie jos požymiai, kuo valstybė svarbi mūsų gyvenime? Kuo mes svarbūs savo valstybei? Vaikams derėtų paaiškinti, jog valstybės nėra savaime atsiradęs dalykas, jos yra kuriamos. Kaip buvo kuriama ir Mindaugo Lietuva. Juk kiekviena tauta turi savo gimtąją žemę, tačiau nebūtinai sukuria valstybę. Vienos tautos sukuria dideles ir galingas valstybes, kitos - mažas ar visai jų nesukuria.
Lietuvos karalystė buvo pripažinta tarptautiniu mastu. Karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai Rygoje sukurtas karūnas parūpino magistras Andreasas von Stirlandas. Jis su Kulmo (Prūsija) vyskupu Heinrichu (Heidenreichu) ir atliko karūnacijos aktą (jį surašė Livonijos ordino raštininkai).
Karaliai, karalienės, princai ir princesės vaikams dažnai tėra iš pasakų atkeliavę personažai. O štai, kad mes patys turėjome tikrą, neišgalvotą karalių, jiems gali būti naujiena. Juk šiandien Lietuvai vadovauja ne karalius ar karalienė, o Prezidentė. Ir apskritai - kadaise labai seniai tokios valstybės kaip Lietuva išvis nebuvo. Ir būtent Mindaugo nuopelnas, kad ji atsirado, kad galime ja džiaugtis ir didžiuotis iki šiol. Žinoma, Lietuvos valstybė atsirado ne per vieną dieną, o kunigaikščio Mindaugo pasitelkto ilgo diplomatija ir smurtu grįsto lietuvių žemių vienijimo proceso metu. Tačiau būtent Mindaugo karūnavimo diena - Liepos 6 - oji - minima kaip Valstybės diena, nes ji simboliškai žymi pačios Lietuvos valstybės gimimo dieną.
Kaip apie Mindaugą nesudėtingai papasakoti savo vaikams? Labai seniai, prieš beveik aštuonis šimtus metų, mūsų valstybės Lietuvos dar nebuvo. Lietuvių protėviai - skirtingos baltų gentys - gyveno susiskirstę atskiromis žemėmis. Jas valdė vyresnieji, vadinami kunigaikščiais. Kunigaikščiai ne visada tarpusavyje gerai sutarė, neretai dėl turtų ar valdžios kildavo karai. Tačiau tarpusavio vaidus ir karus reikėjo pamiršti, kai baltų kaimynystėje įsikūrė labai žiaurūs ir galingi svetimšaliai priešai - kryžiuočiai ir kalavijuočiai. Jie plėšė turtus, degino namus, žudė žmones. Būdami susiskaldę ir nevieningi kunigaikščiai negalėjo atremti šių priešų. Vienas labai sumanus ir drąsus lietuvių kunigaikštis Mindaugas suprato, kad tik viena stipri valstybė, o ne atskiros žemės, padės apsiginti nuo kraugeriškų priešų. Tik vieningumu galima pasiekti pergalę. Mindaugui buvo nelengva įtvirtinti savo valdžią ir tapti vieninteliu Lietuvos valdovu. Ne visi genčių vyresnieji norėjo jam paklusti. Teko griebtis ir žiaurumo, ir klastos. Tačiau laikais, kai gyveno Mindaugas, tai buvo įprasta. Galiausiai valdovui pavyko suvienyti visas žemes. Lietuvos valstybė buvo sukurta. Mindaugas tapo karaliumi. 1253 m. liepos 6 dieną Mindaugas drauge su žmona Morta Vilniaus katedroje buvo karūnuoti. Lietuva tapo karalyste. Ją pripažino kitos Europos valstybės.
Na, o po vaišių, metas ir pramogoms. Puikus būdas „atgaivinti“ Mindaugo karūnavimo ir karaliavimo istoriją yra tiesiog ją su vaikais suvaidinti. Pirmiausiai vaidinimui reikės pasigaminti karūnas (tam puikiai tiks kartono ar kietesnio popieriaus lapai, karūnas galima nuspalvinti, įvairiai dekoruoti), susirasti audeklo, tinkamo skraistei (mantijai), ir, žinoma, paruošti karaliui tinkamą sostą ar net visą kambarį paversti rūmų mene. Kai jau vaidinimui rekvizitas paruoštas, galima pradėti. Vienas iš šeimos narių pasipuošia karūna, mantija, atsisėda į sostą. Šeima turi nuspręsti, kiek laiko truks jo „karaliavimo“ arba valdymo laikas (10-15 min. ar net visą pusvalandį). Karalius duoda įsakymus, kuriems pavaldiniai, kiti šeimos nariai, turi paklusti. Pasibaigus vieno šeimos nario valdymo laikui, jo vietą užima kitas, ir taip, kol soste pasėdi visi „karaliai“. Kuo šis žaidimas naudingas? Visų pirma, vaikams tokiu būdu suprantamai galime paaiškinti, kuo ypatingas karaliaus statusas, kad karalių valdžia gali būti ne tik paveldima, bet ir perimama. Antra, kad karaliai gali būti labai skirtingi, ir valdo jie savo žmones skirtingai. Tad su vaikais galime padiskutuoti, koks turi būti geras valdovas, kaip jis turėtų valdyti savo šalį (šios savybės svarbios ne tik karaliams, bet ir visiems kitiems šalių vadovams), ir kaip turėtų elgtis pavaldiniai, jei, tarkime, karalius savanaudis, neteisingas, žiaurus ar tiesiog priima neprotingus sprendimus. Juk tai gali lemti ir visos valstybės likimą. Pasikalbėkite su vaikais, o kaip yra šiandieninėje Lietuvoje?
Valstybės dieną visoje Lietuvoje vyksta gausybė įvairių renginių, kuriuose dalyvaudami kartu su vaikais tik dar labiau sustiprinsime šventinę nuotaiką. Jei nenorime didelio šurmulio, Vilniuje tiesiog galime aplankyti paminklą Mindaugui (kuris yra vaikų itin mėgstama žaidimų vieta), papasakoti vaikams apie valdovą, paaiškinti, kam ir kodėl statomi paminklai - juk jie iškyla toli gražu ne visoms istorinėms asmenybėms, o tik ypatingai nusipelniusioms savo šaliai ir žmonėms.
Jei sumanėte šventinę vasaros dieną pakeliauti po Lietuvą, aplankykite Šeimyniškėlių piliakalnį Anykščių rajone, kuris siejamas su vienintele žinoma Mindaugo pilimi Voruta. Kasmet renginys Mindaugui pagerbti vyksta ir Medininkuose ant Juozapinės kalno. Čia rengiami „Mindaugo sidabrinio žiedo“ lankininkų turnyrai, priimamos karių priesaikos. Į Lietuvos valstybės gimimo laikus nukelia ir kasmet liepos pradžioje (šiemet liepos 8-10 dienomis) Kernavėje - pirmojoje senosios Lietuvos sostinėje - vykstantis tarptautinis eksperimentinės archeologijos festivalis „Gyvosios archeologijos dienos“, skirtas Mindaugo karūnavimo - Valstybės dienai paminėti.
Nuo 1999 m. rengiamame festivalyje „gyvai“ galima susipažinti su senovės ir viduramžių laikų amatais, žmonių gyvenimo būdo ypatumais. Na, o Liepos 6 - osios kulminacija, kuriame Lietuvos ar pasaulio kampelyje bebūtumėte, gali tapti vakare sutartą valandą visų pasaulio lietuvių giedamas Lietuvos himnas. Ši tradicija gyvuoja nuo 2009 metų, kuomet pirmąkart visų pasaulio lietuvių giedamas Lietuvos himnas nuskambėjo švenčiant Lietuvos vardo tūkstantmetį. Prisijunkite su vaikais prie šios gražios, prasmingos ir, svarbiausia - unikalios tradicijos (kiek žinoma, nė viena kita pasaulio šalis tokios tradicijos neturi).
Istorijos dr. Šis straipsnis apie Lietuvos didįjį kunigaikštį.
1263 m. rugsėjo 12 d. 1236 m. - 1253 m. 1253 m. - 1263 m. Mindaugas (apie 1200 m. - 1263 m. rugsėjo 12 d.) - Lietuvos didysis kunigaikštis (apie 1236-1253), taip pat pirmasis Lietuvos karalius (1253-1263).
1244 m. prieš Livonijos ordino valdžią sukilusiems pietiniams kuršiams paprašius Mindaugo globos, 1244-1245 m. žiemą jo vadovaujama Lietuvos kariuomenė, tada nesėkmingai bandžiusi užimti Livonijos riterių neseniai užvaldytą buvusią kuršių Embutės pilį (dab. 1248 m. sausio 15 d. 1249-1254 m. Mindaugo domenas ir svarbesnės pilys 1248 m. (pagal Gintautą Zabielą)1248 m. pr. ar 1249 m. pab. Mindaugui iš savo sūnėnų (našlaičių Daujoto sūnų) Tautvilo ir Gedvydo bei šių dviejų kunigaikščių motinos brolio, visą ar dalį tuometinės Žemaitijos valdžiusio Vykinto atėmus jų tėvonijas, 1249 m. pavasarį ar vasarą Lietuvoje kilo vidaus karas. Sprendžiant iš Voluinės metraščio, karas kilo dėl Lietuvos žemės; pasak daugumos istorikų, Tautvilas su Gedvydu Lietuvos žemę ar jos dalį valdė iki 1248 m. Mindaugo brolėnus stipria voluinėnų ir polovcų kariuomene nedelsdama parėmė Haličo-Voluinės valstybė; Tautvilas apie 1250 m. pr. dar atvyko į Rygą, ten pasikrikštijo, užsitikrino Livonijos Katalikų Bažnyčios hierarchų bei (neilgam laikui) Livonijos ordino paramą kovoje su Mindaugu ir tikriausiai pasiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Vis dėlto iki 1254 m. trukęs Mindaugo karas su jo centralizuota politika nepatenkintais vidaus oponentais (dauguma aukštaičių, rytinių žemaičių, nalšėnų ir jotvingių 1249-1254 m. vidaus karo metu liko ištikimi Mindaugui) ir jų užsienio rėmėjais baigėsi visiška Mindaugo pergale.
1251 m. Mindaugo delegacijai, atvykusiai pas popiežių Inocentą IV tartis dėl Lietuvos valdovo krikšto, vadovavo Parnužis. 1251 m. vasarį ar kovą Livonijos ordino magistro Andriaus Štiriečio iniciatyva pasikrikštijęs ir visokeriopą Vokiečių ordino Livonijos šakos palaikymą užsitikrinęs Mindaugas greitai išardė ir įveikė antilietuvišką Lietuvos žemės kunigaikščių Tautvilo ir Gedvydo, Haličo-Voluinės, pietinių jotvingių ir vakarinių žemaičių koaliciją (daugumą Tautvilą palaikiusių lietuvių ir jotvingių Mindaugas nugalėjo ar perviliojo į savo pusę dar iki 1252 m. pabaigos).
Netrukus po Mindaugo ir, spėjama, kelių šimtų jo artimųjų bei vasalų katalikiško krikšto (Voluinės metraščio liudijimu, Mindaugo krikštas buvęs grynai formalus) 1251 m. liepos 17 d. Lietuvą popiežius Inocentas IV Milane surašyta bule paskelbė katalikiška karalyste, suteikdama jai „šv. Petro nuosavybės“ teises. Vainikuoti Mindaugą ir jo žmoną Mortą[a] popiežius įpareigojo Kulmo vyskupą Heinrichą Heidenreichą. 1253 m. liepos 6 d.[b] arba birželio 29 d.[c] (sekmadienį, kuris tais metais sutapo su šv. apaštalų Petro ir Povilo švente) Mindaugas ir Morta gal specialiai vainikavimo iškilmėms sumūrytoje pirmojoje Vilniaus katedroje (pasak dalies lietuvių archeologų bei architektūros istorikų), o gal, kaip teigia Tomas Baranauskas, - Palatavio piliakalnyje stovėjusioje Latavos pilyje, Lietuvos karaliumi ir karaliene buvo vainikuoti Rygos meistrų nukaldintomis karūnomis. Netrukus po to (1253 m. liepą) mainais už taiką ir Lietuvos valstybės tarptautinį pripažinimą Mindaugas kryžiuočiams atidavė visą Nadruvą, kai kurias tuometinės Žemaitijos teritorijas ir pusę Dainavos, 1255 m. spalį - visą Lietuvos valdytą Sėlos dalį, o 1259 m. Su Haličo-Voluinės didžiuoju kunigaikščiu Danila Romanovičiumi Mindaugas susitaikė apie 1254 m. pab. (1255 m. taika dar buvo sustiprinta Mindaugui ar Vaišelgai už Danilos sūnaus Švarno ištekinus Mindaugo dukterį). 1258-1259 m. žiemą šią taiką nutraukė Aukso ordos karvedžio Burundajaus vadovaujamos totorių ir jų priverstinių sąjungininkų voluinėnų kariuomenės žygis, kurio metu buvo nusiaubta ne tik Lietuvos žemė, bet ir Nalšia bei Dainava. Iš popiežiaus Aleksandro IV 1260 m. bulės matyti, kad nuo šio totorių ir voluinėnų puolimo nukentėjo didesnė Lietuvos dalis. Dalis istorikų svarbiausiu Burundajaus žygio akstinu laiko totoriams priešišką karaliaus Mindaugo politiką. Žinoma, kad 1255 m. Padrąsintas po Durbės mūšio kilusio prūsų ir kitų baltų sukilimo prieš vokiečius bei pakurstytas Lietuvos submonarcho Treniotos, 1261 m. vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje Mindaugas atsimetė nuo krikščionybės; išvijęs iš Lietuvos beveik visus joje buvusius vokiečius ir susigrąžinęs 1259 m. 1268 m. popiežius Klemensas IV bulėje Mindaugą pavadino „šviesios atminties valdovu“. Toks Mindaugo įvardijimas privertė suabejoti Mindaugo 1261 m. apostazės realumu. Vis dėlto tą apostazę nepriklausomai vienas nuo kito patvirtina net keturi iš skirtingų kraštų (Voluinės, Livonijos, Lenkijos ir Lietuvos) kilę XIII-XIV a. šaltiniai, o Klemensas IV 1268 m. 1263 m. rudenį Mindaugą kartu su jo sūnumis Rūkliu bei Rupeikiu nužudė suokalbininkai. Viena iš kelių spėjamų Mindaugo žūties vietų yra Agluona (dab. Latvijoje, į šiaurės rytus nuo Daugpilio). Iškart po Mindaugo žūties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu pusmečiui tapo Treniota, o 1264 m.
Žinoma, kad 1251 metais Mindaugas pasikrikštijo kartu su savo šeima: žmona Morta ir vaikais. Nežinia, kiek jiems tuomet buvo metų, abejojama ir dėl vardų. Metraščiuose minimi šie Mindaugo sūnūs: Ruklys, Girstukas, Rupeikis. Kaip rašoma metraščiuose, Mindaugo vaikai netiesiogiai tapo savo tėvo žūties priežastimi… Mirdama Mindaugo žmona Morta paprašė vyrą po jos mirties būtinai vesti jos seserį, kad svetima moteris neskriaustų jos vaikų. Bėda ta, kad Mortos sesuo tuo metu jau buvo ištekėjusi už Nalšios kunigaikščio Daumanto, tačiau Mindaugo tai nesustabdė. Jis ėmė ir pagrobė Daumanto žmoną, už ką netrukus buvo nužudytas. Liūdna dalia ištiko ir jo sūnus Ruklį ir Rupeikį - jie buvo nužudyti drauge su tėvu.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
