Kada laikas atsisveikinti su čiulptuku: išsamus gidas tėvams

Tai klausimas, kuris kyla kiekvienam naujam tėveliui arba mamytei: „Ar čiulptukai yra blogai?". Tikriausiai girdėjote daugybę nuomonių apie čiulptukų naudojimą - nuo kaimyno iki gydytojo, nuo mamos iki mėgstamo tinklaraščio. Jūs geriau nei kas nors kitas žinote, kas tinka jūsų kūdikiui, bet informacijos niekada nebus per daug. Kad vaikų auginimas netaptų tik mitais ir nuogirdomis apipintu reikalu, pabandysime aptarti visus čiulptuko „už“ ir „prieš“.

Kas yra čiulptukas ir kodėl kūdikiai jį mėgsta?

Grįžkime prie pačių pagrindų: kas yra čiulptukas? Čiulptukas dažniausiai yra silikono įrankis, duodamas kūdikiui ar mažam vaikui čiulpti. Standartinis čiulptukas turi spenelį, burnos skydelį ir rankenėlę.

Kodėl daugelis kūdikių išvis mėgsta čiulptuką? Pagrindinė čiulptuko paskirtis yra ta, kad naujagimiai gimsta turėdami žindymo instinktą. Nesvarbu, ar jie nuobodžiauja, ar yra pavargę, ar jiems reikia nusiraminimo, šis čiulpimo instinktas skiriasi nuo jų poreikio valgyti. Čiulptukas labai ramina kūdikį. Žindymas yra vienas iš instinktų, padedančių naujagimiui maitintis. Čiulpimo judesiai slopina motorinį aktyvumą ir neigiamas emocijas, todėl ramina bei padeda užmigti. Čiulpimas yra įgimtas refleksas, kuris atsiranda dar iki gimimo. Kai kuriuos kūdikius galima pastebėti čiulpiant pirštą gimdoje, kai atliekamas ultragarsinis tyrimas.

Čiulptukų istorija: nuo senovės iki šių dienų

Liudijimų, jog mamos pasilengvindavo sau gyvenimą mažyliui įduodamos čiulptuką - tiksliau, kažką panašaus į tai - randama dar penkioliktame amžiuje. Mūsų protėviai mums įprastą latekso ar silikono burbulėlį keisdavo į skepetėlėn suvyniotą duonos gabalėlį, pamirkytą meduje, ar saldžioje vaisių tyrėje vilgytą ilgą skudurėlį su mazgu gale. Štai 1506 m. dailininko A.Diurerio paveiksle „Madona su dagiliu“ pavaizduota moteris laiko kūdikį, kurio rankoje - pirmykštis čiulptukas iš audinio ir „įdaro“. Įvairių pasaulio šalių pediatrijos vadovėliai aprašo akmenų, koralų, kauliukų, net šakelių pritaikymą mažai nepasotinamai burnytei. Tačiau pirmasis čiulptukas, savo forma ir paskirtimi panašiausias į tą, kurį galime nusipirkti dabar, patentuotas tik 1901m., vaistininko Christian W. Meinecke iš Manheteno, JAV. Jo iš indiškos gumos ir metalinio skridinėlio pagamintas čiulptukas išpopuliarėjo po kelių dešimtmečių, nuo to laiko ne kartą keistas jo dizainas, lateksas - silikonu, pritaisytas žiedelis, kad būtų lengviau išimti jį iš vaikučio burnos, patentuota „ortodontinė“ jo forma ir daug kitų detalių, įskaitant jo pavadinimus („tūtukas“, „papkis“, „soskė“ ir dar devynios galybės), nekeičiančios vieno esminio fakto - kūdikis nori žįsti.

Čiulptuko privalumai ir trūkumai

Nesvarbu, ar nuspręsite duoti savo kūdikiui čiulptuką, ar leisite čiulpti jo pirštą, apžvelkime žinomus čiulptuko privalumus ir trūkumus.

Čiulptuko privalumai

• Patenkina kūdikio poreikį žįsti. Nors šį poreikį paprastai patenkina krūtis ar buteliukas, čiulptukai gali padėti nuraminti jūsų kūdikį tarp maitinimų.
• Ramina, padeda užmigti. Čiulptuką tikrai galima naudoti, norint padėti kūdikiui užmigti, prieš pat miegą arba po maitinimo; daugumą kūdikių čiulpimas veikia raminančiai.
• Mažina staigios kūdikių mirties sindromo (SKMS) riziką. Moksliškai pagrįstas ir tas faktas, jog čiulptuko žindimas net perpus sumažina kūdikių staigios mirties sindromo riziką, jei duodamas vaikui miego metu.
• Mažina tikimybę, kad vaikas čiulps nykštį. Čiulptuką lengviau atimti nei pirštą.
• Neišnešiotiems kūdikiams padeda vystytis čiulpimo refleksui. Jei kūdikis gimė neišnešiotas, jo čiulpimo ir rijimo refleksai nevisiškai išvystyti, čiulptukas padeda šiam refleksui formuotis ir tampa gyvybiškai svarbiu.
• Malšina dantenų perštėjimą dygstant dantims. Gana dažnai mažyliai čiulptuką pamilsta prieš išsikalant pieniniams dantukams. Kramsnodami šį apvalų burbuliuką, jie numalšina dantenų perštėjimą ir niežulį.
• Padeda išvengti ausų užgulimo skrydžių metu.
• Galite stebėti, kada jūsų kūdikis naudoja čiulptuką. Tai suteikia galimybę apriboti naudojimą arba atimti čiulptuką.

Čiulptuko trūkumai

• Gali pakenkti žindymui. Tyrimai rodo, kad pradėjus čiulptuką duoti nuo pirmųjų dienų, kūdikis praranda gebėjimą teisingai paimti krūtį, per mažai žinda, o tai trukdo sureguliuoti pieno gamybą ir pienas „dingsta“. Vis dėlto rekomenduojama palaukti, kol kūdikis gerai išmoks žįsti krūtį, prieš siūlant čiulptuką.
• Didina otito (ausies uždegimo) riziką. Moksliškai pagrįstai įrodytas ryšys tarp sloguojančio kūdikio, kuris nuolat gauna čiulptuką, ir išorinės ausies uždegimo (otito), mat čiulpimo metu susidaro neigiamas slėgis, kurio metu įtraukiami ausų būgneliai ir susidaro puiki proga plisti infekcijai.
• Gali būti dantų problemų priežastimi. Tiesa, kad netinkamas ar ilgalaikis čiulptuko naudojimas gali sukelti dantų problemų, įskaitant lygų dantų dygimą, netaisyklingą sąkandį (atviras sąkandis, siauras žandikaulis, susigrūdę dantys).
• Gali sulėtinti kalbos raidą. Vaikas būdamas su čiulptuku mažiau guguoja, čiauška. Ilgai naudojant čiulptuką formuojasi netaisyklingas sąkandis, liežuvio padėtis burnytėje tampa netaisyklinga (pradeda lįsti tarp priekinių dantų). Todėl vaikas gali pradėti netaisyklingai artikuliuoti s, z, š, ž, č, c garsus, prireiks logopedo.
• Priklausomybė nuo čiulptuko. Vaikas, įpratęs miegoti su čiulptuku burnoje, vos jam iškritus, pabunda ir ima verkti. Po kelių mėnesių jis negalės be jo sudėti akių, nors ir labai norėtų miego.
• Čiulptukus paprastai lengva numesti ar išspjauti ant grindų, todėl prieš dedant juos į naujagimio burną, reikia tinkamai nuvalyti. Kas bus, kai naujagimis pripras prie savo čiulptuko ir jį pamesite? Naujagimis gali būti suirzęs.

Čiulptuko naudojimo privalumai ir trūkumai apibendrinant

Kada pradėti duoti čiulptuką ir kaip jį naudoti išmintingai?

Duoti čiulptuką ar jo neduoti - tėvų valia ir sprendimas. Čiulptuką pradėti duoti nuo apytiksliai 1 mėnesio. Jeigu žindote, neduokite čiulptuko iki mažylis neišmoko teisingai paimti krūties ir iki susinormalizuos pieno gamyba. Jeigu vaikas turi stipriai išreikštą čiulpimo refleksą - rekomenduojama duoti čiulptuką. Jeigu pamaitintas vaikas bando kišti pirštą į burną ir godžiai jį čiulpia, tai ar ne geriau būtų jam duoti čiulptuką? Pirma, maždaug pusė visų vaikų niekuomet nebando čiulpti piršto arba jį čiulpia labai retai ir neilgai. Tokiu atveju jums nėra ko bijoti. O jeigu vaikui, susilaikius dujų, pilvuko neskauda, tai jam apskritai nereikia čiulptuko. Bet jeigu jūs sugalvojote duoti čiulptuką, pradėkite jį duoti nuo pirmųjų gyvenimo savaičių. Logiškiausia duoti jį tada, kai vaikas ieško burnyte ir bando čiulpti pirštus, drabužėlius ir viską ką gali pasiekti. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais kūdikis nemiega tik prieš maitinimą ir po jo. Kaip tik tuo metu ir duokite jam čiulptuką. Net jeigu jis nemiega tarp maitinimų, vis tiek duokite jam čiulptuką. Pirmuosius 3 mėnesius jį reikia duoti kuo dažniau. Tokiu būdu bus patenkintas vaiko čiulpimo instinktas.

Vis tik pediatrai sutaria vienu aspektu - čiulptuko naudojimas turi būti saikingas ir tik tada, kai jo tikrai reikia nuraminti kūdikiui. Duokite čiulptuką tik tada, kai jo tikrai reikia. Nesiūlykite čiulptuko vos pasirodžius pirmiesiems nepasitenkinimo ženklams. Jei mažylis suirzta, patenkinkite jo svarbiausius poreikius: pamaitinkite, padėkite jam atsirūgti, pervystykite, pasūpuokite, priglauskite prie savęs. Jeigu dabar čiulptuką naudosite išmintingai, didesnė tikimybė, kad kūdikis netaps toks priklausomas ir atėjus laikui atsisakys čiulptuko be didesnio vargo. Nesiūlykite čiulptuko, jei vaikas jo nenori. Yra kūdikių, kuriems čiulptuko visiškai nereikia.

Specialistų rekomendacijos: kada atsisakyti čiulptuko?

Kuo didesnis vaikas, tuo didesni čiulptuko naudojimo trūkumai ir mažesni naudojimo privalumai. Atsižvelgiant į tai, kad apie 5-6 gyvenimo mėnesį ženkliai sumažėja SKMS rizika, bet išauga ausų uždegimo tikimybė, apytiksliai šiuo metu rekomenduojama mažinti čiulptuko naudojimą. Stebėkite vaiką ir jo poreikius: puiku, jei po pirmojo gimtadienio čiulptuko nebereikėtų.

Odontologų požiūris

Būdama gydytoja odontologė Geda Mažeikienė gali pasakyti, kad pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais čiulptukas žalos vaiko dantims nepadarys. Tačiau bėda ta, kad paaugusiems vaikams sunku jo atsisakyti. O to nepadarius iki 2-3 metų, vyresniems vaikams gali atsirasti rimtų sąkandžio bėdų. Tokiems vaikams dažnai susiformuoja vadinamasis atviras sąkandis - kai sukandus dantis lieka priekinių dantų tarpas. Kartais pakanka laiku pastebėti ir pašalinti tai sukėlusią priežastį, tarkim, atsisakyti čiulptuko. Tačiau jei to nepavyksta padaryti, ateityje ortodontai gali ilgai gydyti. Mamos turėtų žinoti, kad tas pats gali atsitikti ir čiulpiant pirštą, ilgai burnoje laikant buteliuką arba puodelį su „snapeliu“.

Odontologė Birutė Šlekienė paaiškina, kad kūdikio žandikaulio kaulai minkšti, todėl čiulptukas lengvai formuoja žandikaulį. Nors daugiausia žalos stebima vaikui naudojant čiulptuką ilgiau nei 48 mėn., odontologai rekomenduoja čiulptuko nenaudoti jau nuo 12-24 mėnesių. Ilgalaikis piršto ar čiulptuko laikymas burnoje neleidžia liežuviui būti taisyklingoje padėtyje - tai yra prispaustam prie gomurio. Viršutiniai dantys palinksta į priekį, apatiniai - atgal. Susiformuoja atviras sukandimas - atsiranda tarpas tarp viršutinių ir apatinių priekinių dantų. Dėl aukščiau paminėtų sąkandžio pakitimų taip pat gali atsirasti veido profilio pasikeitimas. Pastebėjus pokyčius sąkandyje - kreipkitės į gydytoją ortodontą.

Logopedų įžvalgos

Logopedė Birutė Žaliukienė rekomenduoja čiulptuką naudoti iki metų, ne ilgiau. Ilgai naudojant čiulptuką formuojasi netaisyklingas sąkandis, liežuvio padėtis burnytėje tampa netaisyklinga (pradeda lįsti tarp priekinių dantų). Todėl vaikas gali pradėti netaisyklingai artikuliuoti s, z, š, ž, č, c garsus, prireiks logopedo. Vaikas būdamas su čiulptuku mažiau guguoja, čiauška. Šiuo laiku siūlyčiau nustoti maitinti iš buteliuko. Mokyti gerti iš puodelio galima nuo 5-6 mėnesių, vaikai gana anksti to išmoksta. Puodelis yra daug naudingesnis burnytės motorikai negu buteliukas ar čiulptukas. Galima kūdikiui duoti kramtyti įvairių kramtukų, pamasažuoti dantenas guminiais dantų šepetėliais. Tai stimuliuos burnos motoriką, skatins kramtyti.

Ypač noriu atkreipti mamų dėmesį, kai čiulptukas naudojamas naktį arba miegant. Vaikui užmigus ar nusiraminus reikėtų jį ištraukti, o ne palikti burnytėje ilgam.

Tėvų patirtys atsisveikinant su čiulptuku

20 metų čiulptukas buvo kone privalomas kiekvieno kūdikio atributas, dabar jie tampa nebemadingi, vis daugiau pažangių mamyčių jų atsisako. Tačiau kai kurios ir toliau naudoja ir nemato didelės bėdos. Paskaitykite, ką apie tai mano mamos ir specialistai, ir padarykite išvadas pačios.

Lauros, vieno vaiko mamos, istorija

Laura pasakoja, kad čiulptuką davė maždaug nuo trečio mėnesio, bet į jį sūnus Paulius labiausiai įniko nuo devynių mėnesių, kai atsisakė krūties. Prieš duodama tikrai neturėjo „plano“, iki kada leis naudoti. Atpratinti pradėjo nuo pusantrų metų: bandė slėpti, įkalbinėdavo. Su čiulptuku jis užmigdavo labai greitai, nereikėdavo nei nešioti, nei čiūčiuoti. Be jo bandė migdyti nešiodami ant rankų. Matydami, kad čiulptuko labai reikia, nesiėmė ryžtingų veiksmų.

Rimtai apsisprendė artėjant antriesiems metams, kai sūnus pradėjo kalbėti. „Girdėjau, kad čiulptukas gali trukdyti kalbos raidai, tad nusprendėme antrą gimtadienį sutikti be „nianės“, kaip ją vadindavo. Tuomet tvirtai apsisprendėme ir per 2 savaites be įtampos vaikui ir mums patiems atpratinome. Kaip? Iš pradžių truputį nukirpome čiulptuko galiuką, paskui - daugiau. Pasakėme, kad pelytės sugraužė. Jei prakiurdavo kojinyčių pirštukai, sakydavome, kad pelytės pragraužė, tad skylutė čiulptuke Pauliui buvo suprantamas reiškinys. Iš pradžių ji buvo maža, čiulpti dar buvo galima. Paskui didėjo, kol čiulpti darėsi nebepatogu. Pats čiulptukas niekur nedingo, jis tik pasidarė nebeskanus“, - dalijasi Laura.

Inesos, 2 vaikų mamos, patirtis

Inesos dvynukės čiulptukus naudoja nuo pat gimimo, vežėsi juos į gimdymo namus. Rinkosi patvaresnius, silikoninius. Po trijų mėnesių nupirko tos pačios firmos, tik didesnio dydžio, bet dukrytės jų nepripažino, spjaudavo.

„Per šalčius vienai dvynukių pradėjo šalti nosytė, iš karto nesupratau, nuo ko, paskui paaiškėjo, kad gali būti nuo čiulptuko. Jo krašteliai liečiasi su nosyte, nuo šilto oro čiulptuko viduje susidaro lašelių ir nuo drėgmės prie nosytės traukia šaltis. Ieškojome tokio, kad krašteliai būtų iki nosies šnervių, šiaip ne taip radome. Pasisekė, kad mergaitei jis tiko. Kita dvynukė iki šiol čiulpia senąjį 0-3 mėn. dydžio čiulptuką, reikės ir jai pirkti tokį kaip sesės. Turime sterilizatorių, tad čiulptukus nuolat sterilizuojame. Jų pliusai: einant į lauką vėjas nepučia į burnytę, vaikas greičiau užmiega ir daug ramiau miega. O minusai? Jų net nežinau“, - teigia Inesa.

Editos, 3 vaikų mamos, sprendimas

Edita pasakoja, kad vyriausioji čiulptuką naudojo iki 1,5 m. „Ko gero, būtų ir toliau sėkmingai naudojusi, bet jos pamėgtasis suplyšo, o naujo nusprendėme neduoti. Atprato labai lengvai, be jokios įtampos“, - sako ji. O su antruoju ir trečiuoju vaikučiais sąmoningai neturėjo nė vieno čiulptuko. Buvo tvirtai nusprendusi žindyti - ir ilgai, todėl ir nenorėjo naudoti nei buteliukų, nei čiulptukų. Draugai buvo perspėti, kad jų nedovanotų.

„Visada pavykdavo nuraminti vaikutį pasiūlius krūtį. Kartais užtekdavo verkiantį paimti ant rankų, panešioti, priglausti. Žindyti čiulptukas nepadeda, kalbu iš savo pačios patirties. Jeigu pravirkusiam vaikui pasiūlysime krūtį nors keliems gurkšneliams pienuko nuryti, tai labai skatins pieno gamybą. O norint maitinti to ir reikia... Dukterį krūtimi maitinau vos 4 mėnesius (naudojau čiulptuką). Antrą vaiką - 1 metus ir 8 mėnesius, o trečiąjį - 2 metus ir 9 mėnesius (nenaudojau čiulptuko)“, - dalijasi Edita.

Kaip atpratinti vaiką nuo čiulptuko?

Kad ir ką kalbėtų tetos, gėdindamos jau paaugusį pypliuką su čiulptuku burnytėje, reiktų nuraminti visas mamas - dar nei vienas vaikas į mokyklą su žinduku neišėjo. Čiulpimo refleksas ima silpnėti šeštąjį gyvenimo mėnesį, tačiau gali epizodiškai sustiprėti susirgus, kalantis dantims, nutraukus žindymą krūtimi ar pan. Šio įpročio vieni atsikrato be didelių pastangų, kartais savaime, kitiems sekasi sunkiau.

Efektyvūs atpratinimo metodai

Atpratinimo metodikos tokios pat senos, kaip ir patys čiulptukai: tėvai griebiasi nuo psichologinio smurto, įvairių čiulptuko „vagystės“ formų iki čiulptuko skonio, struktūros ar vientisumo sugadinimo. Vienas praktiškai lengvai pritaikomų ir rezultatyviausių būdų - vis patrumpinti žirklėmis nukerpant lateksinę ar silikoninę čiulptuko dalį, kol čiulpimas tampa visiškai komplikuotas ir nebemielas. Išradingi tėvai čiulptuką pavilgo česnako išspaudose, tepa eteriniais aliejais ar praduria jame skylučių.

Vaikams atsisveikinti su čiulptuku galėtų padėti ir šiokios tokios „iškilmės“. Pavyzdžiui, Laplandijoje, Kalėdų Senelio biure, stovi indas su vaikų paliktais čiulptukais, Stokholmo Skanseno parke auga medis, prie kurio šakų pririša jau „atgyvenusius“ čiulptukus. Vaikas supranta šio momento svarbą ir iškilmingumą - jis jau didelis, jam nereikia čiulptuko. Tad ir namų sąlygomis būtų galima suorganizuoti nediduką atsisveikinimo vakarėlį, užuot slėpus jį nuo vaiko ir kaltinant nykštukus ar kitus padarus įžūlia vagyste. Šiukštu negąsdinkite ir negėdinkite vaiko, jog čiulptukas yra „negražu“, „toks didelis vaikas, o elgiesi kaip leliukas“, mat, vaikai tą suvokia labai asmeniškai, traumuojančiai, grėsmingai, kai mūsų tikslas yra ne tik atpratinti vaiką nuo čiulpimo reflekso, tačiau ir išmokyti jį kitų būdų nusiraminti.

Čiulptuko higiena ir saugumas

Čiulptuko higiena ir saugumas yra labai svarbūs. Nenaudokite įtrūkusių ar kitaip pažeistų čiulptukų. Čiulptukus nuplaukite šiltu vandeniu. „Nuvalyti“ čiulptukus patiems jį nučiulpiant - ne pati geriausia mintis. Čiulptuko seilėjimas kitam asmeniui, ne pačiam kūdikiui, vertinamas ne tik kaip neestetiškas veiksmas, tačiau visa laižančiojo burnos ertmės mikroflora patenka į mažylio burnytę, dantų ėduonį sukeliantys patogenai - taip pat. Įdomumo dėlei reiktų pažymėti, kad naujagimio burna yra sterili. Vienas pirmųjų ją kolonizuojančių mikrobų yra Streptococcus salivarius. Laikui bėgant, prisijungia visa gauja mikroorganizmų. Tad dėl šių priežasčių neleiskite mažyliams dalintis čiulptuku su draugu, nes šiuo mielu gestu vaikai apsikeis ir mikrofloromis, ir ligomis. Ypač tai aktualu lopšelius ir kitus vaikų kolektyvus lankantiems vaikučiams.

Nukritusį ar ilgiau be priežiūros paliktą čiulptuką pakanka nuplauti po šilto tekančio vandens srove, keliskart per dieną - ir su muilu. Keisti čiulptuką būtina kas kelis mėnesius ne tik higienos sumetimais, tačiau ir taikant jo dydį bei formą pagal kūdikio amžiaus tarpsnius.

Tinkamo čiulptuko pasirinkimas

Rinkitės čiulptuką ir pagal jo sudėtį, atidžiai tyrinėkite, kad joje nebūtų bisfenolio-A (BPA). Latekso čiulptukai paprastai yra minkštesni ir lankstesni, labiau tinkami naujagimiams, silikoniniai - standesni, atsparesni dantų kramsnojimams. Lateksas gali būti alergijų priežastis, to taip pat nereikėtų pamiršti. Geriausia, jei plastikinis čiulptuko diskelis yra su skylutėmis, nes tai palengvina kvėpavimą ir aplink burnytę besikaupiančios seilės turi galimybę nutekėti. Suplyšusius, apkramtytus, nesandarią guminę dalį turinčius ir vandenį bei seiles savyje sulaikančius čiulptukus išmeskite nedelsdami dėl užspringimo pavojaus ir bakterijų bei Candida grybelių „veisyklos“. 2009 metais „Amerikos šeimos gydytojo“ žurnale publikuotas straipsnis įrodė, jog latekso čiulptukai labiau kontaminuoti mikroorganizmais nei silikoniniai. Apie saldžios uogienės ar medaus - stipraus alergeno - žalą kūdikio dantims ir visam organizmui plačiai nekalbėsime, tačiau tepti čiulptukus šiais ir panašiais produktais griežtai draudžiama.

Odontologė B.Šlekienė tiems, kurie nusprendė duoti vaikui šią nusiraminimo priemonę, primygtinai rekomenduoja rinktis ortodontinį čiulptuką. „Dabar madingi apvalūs čiulptukai kenkia žandikaulio vystymuisi. Jie nuspaudžia liežuvį žemyn, o ortodontiniai yra plokšti su apvaliu galiuku ir kaip ir žindant vaiką krūtimi, taip ir su jais liežuvis prisisiurbia prie gomurio, taip plėsdamas žandikaulį. Net ir buteliuko žindukas turėtų būti ortodontinės formos“, - paaiškina ji. Žinoma, medikė neslepia, kad yra vaikų, kurie gali naudoti paprastą čiulptuką ilgai ir jų sukandimas nesikeičia, bet tai priklauso nuo genetikos ir kitų veiksnių.

Čiulptukas ar pirštas: kas kenkia labiau?

Žymiai sudėtingiau atpratinti čiulpti pirštuką, tam gali prireikti net vaikų psichologo pagalbos. Moksliniai tyrimai pagrindžia didžiausią, būtent, šio įpročio žalą (nes pirštą vaikas visada turi su savimi, įprotį nesudėtinga slėpti, pirštas yra žymiai kietesnis nei čiulptuko lateksas, paprastai pirštas čiulpiamas jau išdygus pieniniams dantims, kai nebėra čiulptuko, ir tęsiama formuojantis nuolatiniam sąkandžiui, piršto čiulpimas vyresniame amžiuje sietinas su gilesnėmis psichologinėmis peripetijomis nei tiesiog žindimas kūdikystėje ir t.t.).

Ilgalaikis piršto ar čiulptuko laikymas burnoje neleidžia liežuviui būti taisyklingoje padėtyje - tai yra prispaustam prie gomurio. Augant piršto čiulpimo įprotis nyksta, tačiau neretai išlieka iki penkerių metų, o kartais net dar ilgiau. Pastebėta, kad vienas iš šešių penkiamečių vis dar mėgsta pačiulpti pirštą ir daro tai labiau iš įpročio, negu iš poreikio nusiraminti. Svarbu kuo greičiau atsisakyti čiulptuko naudojimo ir piršto čiulpimo. Atsisakius piršto čiulpimo/čiultuko, kartais vis dar išlieka įprotis laikyti liežuvį netaisyklingoje padėtyje, tai yra neprispaustą prie gomurio ramybės metu.

tags: #vaikas #ciulptukas #kokio #amziaus

• Tyrimai dėl apsigimimų
• kaip muzika padeda vystytis vaiko asmenybei
• Kaip pasiekti idealiai tinkančių kelnių
• Nelaimių prevencija Lietuvos keliuose
• Philips Avent Krūtų Įklotai: Apžvalga