Vytautas Landsbergis: nuo muzikologo iki valstybės vadovo

Vytautas Landsbergis - išskirtinė asmenybė Lietuvos istorijoje, kultūros, politikos ir meno veikėjas, palikęs gilų pėdsaką šalies gyvenime. Jo biografija - tai kelias nuo muzikologo ir menotyrininko iki aktyvaus politiko, kovotojo už Lietuvos nepriklausomybę ir valstybės vadovo. Šiame straipsnyje apžvelgsime svarbiausius Vytauto Landsbergio gyvenimo etapus, jo indėlį į Lietuvos kultūrą ir politiką, bei įvertinsime jo palikimą.

Ankstyvieji metai ir šeima

Vytautas Landsbergis gimė 1932 m. spalio 18 d. Kaune, architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir akių gydytojos Onos Jablonskytės-Landsbergienės šeimoje. Jo giminėje - žymūs Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjai: dramaturgas ir režisierius Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis ir lietuvių kalbininko Jono Jablonskio anūkas. Gimtajame mieste baigė vidurinę ir Juozo Gruodžio muzikos mokyklas. 1950 m. įstojo į Valstybinę konservatoriją Vilniuje, ją baigė 1955 m.

V. Landsbergis buvo vedęs Gražiną Ručytę-Landsbergienę (1930-2020), kuri buvo žinoma Lietuvos pianistė ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė. Jo dukros Jūratė ir Birutė taip pat yra muzikės. Jo sūnus Vytautas V. Landsbergis yra žinomas Lietuvos rašytojas ir filmų režisierius. Anūkas Gabrielius Landsbergis (g. 1982 m.) - valstybės tarnautojas, politikas, diplomatas.

Pedagoginė ir muzikologinė veikla

Dar studijuodamas, 1952 m. V. Landsbergis ėmėsi pedagoginio darbo ir vertėsi juo iki 1990 m. kovo mėn. 1952-1962 m. dėstė Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. 1955-1957 m. buvo Lietuvos konservatorijos koncertmeisteris. 1957-1974 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame institute, 1956-1963 m. ir 1974-1990 m. - Lietuvos konservatorijoje (1974-1978 m. Klaipėdos fakultetuose); nuo 1978 m. - Lietuvos muzikos akademijos profesorius.

1969 m. apgynė mokslo kandidato disertaciją „M. K. Čiurlionio kompozitoriaus kūryba“. 1994 m. Lietuvos muzikos akademijoje apgynė habilituoto daktaro disertaciją „M. K. Čiurlionis. Laikas ir turinys“. Jis yra habil. dr. (hum. m., 1994). V. Landsbergis - žymus menotyrininkas. Jis gvildeno Lietuvos 19 a. antrosios pusės - 20 a. pradžios muzikinę kultūrą ir 20 a. pabaigos muziką. Yra išleidęs nemažai menotyros knygų.

Labiausiai domėjosi ir parašė per šešiolika veikalų apie M. K. Čiurlionio kūrybą - muziką, dailę, literatūrinę kūrybą. Iš svarbiausių veikalų paminėtini: „Pavasario sonata“ (1965), „Čiurlionio muzika“ (1986), „Čiurlionio dailė“ (1976), „Vainikas Čiurlioniui“ (1980), „Visas Čiurlionis“ (2008). Už šią veiklą yra gavęs LSSR valstybinę premiją (1975). Profesorius skambina M. K. Čiurlionio kūrinius, yra parengęs jų įrašų. Tyrė kompozitoriaus Č. Sasnausko kūrybą, išleido knygą „Česlovo Sasnausko gyvenimas ir darbai“ (1980) ir kt. Už tai apdovanotas LSSR valstybine premija (1988). Tyrė V. Kudirkos muzikinę veiklą. Parengė spaudai V. Kudirkos, B. Dvariono, J. Gruodžio muzikos kūrinių, senųjų lietuvių kompozitorių romansų. Parašė knygą „Lietuvių folkloro teatras“ (1982), daugiau kaip 700 straipsnių apie muziką.

Politinė veikla ir indėlis į nepriklausomybę

V. Landsbergis 1988 m. buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (toliau - Sąjūdžio) iniciatyvinės grupės narys, 1988-1990 m. - Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininkas, nuo 1991 m. - Sąjūdžio garbės pirmininkas. Jis yra Gotlando komunikato signataras (1989). 1989-1990 m. buvo SSRS liaudies deputatas. 1990-1992 m. - Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. V. Landsbergis - Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto (1990 03 11) signataras.

1990 m. kovo 11 d. V. Landsbergis buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininku, tapo valstybės vadovu ir vadovavo parlamento sesijai, kurioje tą dieną paskelbta atkuriama Lietuvos Respublikos nepriklausomybė. 1990-1992 m. buvo vienas Baltijos Valstybių Tarybos vadovų, o 1990-1991 m. - Lietuvos Respublikos Konstitucijos metmenų rengimo komisijos pirmininkas. Jam vadovaujant Konstitucijos projektas galutinai parengtas balsavimams 1992 m. rudenį ir, priėmus referendume, Lietuvos Konstitucija jo promulguota bei paskelbta tų metų lapkričio 6 d. Be to, 1990-1991 m. V. Landsbergis buvo Valstybinės derybų su SSRS delegacijos pirmininkas. Jo veikla 1990-1991 m. padėjo Lietuvai su tarptautinių organizacijų parama atsispirti SSRS ekonominei blokadai, ginkluotam smurtui, įgyti tarptautinį pripažinimą: Lietuva buvo priimta į Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją, Jungtines Tautas (į abi 1991), kitas tarptautines organizacijas. 1991 m. liepą V. Landsbergis su Rusijos Federacijos prezidentu B. Jelcinu pasirašė Lietuvos ir Rusijos Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartį (įsigaliojo 1992), kuria Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę pagal 1990 m. kovo 11 d. aktus.

Per 1992 m. spalio-lapkričio mėn. rinkimus Vytautas Landsbergis buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu ir nuo tada Seimo jungtinės opozicijos - Tėvynės Santaros balsuotu sprendimu veikė kaip parlamento opozicijos vadovas. 1993 m. gegužės 1 d. įsteigiant Lietuvos konservatorių partiją - Tėvynės Sąjungą, išrinktas jos pirmininku. 1995, 1998 ir 2000 m. išrinktas juo pakartotinai ir ėjo šias pareigas iki 2003 m. 1996-2000 m. V. Landsbergis buvo Seimo pirmininku. 2004-2014 m. V. Landsbergis buvo Europos Parlamento narys.

2022 m. birželio 30 d. LR Seimas priimtu įstatymu suteikė V. Landsbergiui valstybės vadovo statusą, nustatant, kad jis „1990-1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis buvo aukščiausias valstybės pareigūnas, faktiškai vykdęs valstybės vadovo funkcijas“. Šis įstatymas įsigaliojo 2022 m. liepos 29 d.

Vytauto Landsbergio užimamos pareigos

Kūryba ir mokslinė veikla

Įsitraukęs į politinę veiklą, V. Landsbergis parašė nemažai knygų ir straipsnių, skirtų Lietuvos ir tarptautiniams politiniams klausimams. V. Landsbergio visuomeninė ir politinė veikla atsispindi politinėje autobiografijoje „Lūžis prie Baltijos“ (1997). Knyga išleista ir vokiečių bei anglų kalbomis (1997). Vėliau išleistas papildytas leidimas, pavadinimu „Lūžis prie Baltijos: politinė autobiografija po ketvirčio amžiaus“ (2019). Šioje knygoje daugiausia vietos skiriama aprašyti 1991-1992 metų įvykiams, kai Lietuva vadavosi iš sovietų okupacijos ir inkorporacijos. Bet čia yra ir skyriai apie asmeninį gyvenimą: „Mano tėvai“, „Kai seneliai jauni buvo“, skyrius apie profesoriaus žmoną, pianistę, buvusią tremtinę Gražiną Ručytę-Landsbergienę „Gražina ir tremtiniai“.

V. Landsbergis yra sukūręs ir įvairių žanrų grožinės literatūros kūrinių. Išleido kelias poezijos knygas: „Organizuoti tekstai“ (2017), „Organizuoti tekstai II“ (2019) ir kt., parašė atsiminimų. Apie savo vaikystę ir sudėjo juos į knygą „Bangos, duokit kelią“ (2004). 2019 m. išleistas antrasis, gerokai papildytas tekstais ir nuotraukomis iš šeimos albumo, šios knygos leidimas, atspindintis 1936-1944 m. laikotarpį, pavadintas „Kačerginės paveikslėliai“. Knygos pabaigoje spausdinamas žurnalisto Beno Rupeikos apie 2005 m. darytas interviu su Vytautu Landsbergiu. Šiame interviu V. Landsbergis yra sakęs, kad jeigu kas kada rašytų apie jį, „kad pirmiausia pasižiūrėtų, ką aš pats esu kalbėjęs, rašęs ir teigęs“. V. Landsbergis parašė atsiminimų apie motiną. Juos, taip pat kitų žmonių memuarus ir motinos korespondenciją, sudėjo į knygą „Mamutė“.

V. Landsbergio kultūros darbai suregistruoti bibliografijos rodyklėje „Vytautas Landsbergis. Kultūros darbai: bibliografija, 1956-1996“. Bibliografiją sudarė Liučija Jasiukevičiūtė ir prof. habil. dr. Ona Voverienė. Įvadinį straipsnį „Vytautas Landsbergis ir jo menotyra“ parašė muzikologė Dana Palionytė. Iš viso bibliografijos rodyklėje - 1035 įrašai.

Apie V. Landsbergį rašoma Onos Voverienės straipsnių rinkinyje „Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai“. Apie V. Landsbergio politinę ir visuomeninę veiklą rašoma enciklopedijose, politinio pobūdžio knygose. Biografija ir veikla apžvelgiama leidiniuose „Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signatarai, 1990“, „Kas yra kas Lietuvoje, 20/21“, Juozo Gaudrimo „Tarybų Lietuvos kompozitoriai ir muzikologai“, „Asmenybės. 1990-2015 m. Pasaulis apie Vytautą Landsbergį“. 1997 m. išleistas tekstų ir politinės karikatūros leidinys „Pasaulis apie Vytautą Landsbergį“, kuriame surinktos įvairių valstybių lyderių mintys apie V. Landsbergį. Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai 1997 m. išleido knygelę apie tuometinio Seimo Pirmininko darbą „Landsbergis aria: politiko darbas 1996 11 25-...“. Leidinyje apie dešimt žymiausių to meto pasaulio politikų (Džordžą Bušą, Vaclavą Havelą, Margaret Tečer ir kt.) „Jie valdo… pasaulį?“ spausdinama žurnalisto, buvusio Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputato Algirdo Kumžos apybraiža „Vytautas Landsbergis“. Gausu straipsnių periodikoje, internete.

Apdovanojimai ir pripažinimas

Vytautas Landsbergis yra pelnęs daugybę Lietuvos ir tarptautinių apdovanojimų bei garbės vardų už savo indėlį į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, kultūros puoselėjimą ir mokslinę veiklą.

• Lietuvos apdovanojimai: Vytauto Didžiojo I laipsnio ordinas (1998), Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Pasipriešinimo dalyvio žymuo (1998), Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine (2003), Nacionalinė kultūros ir meno premija (2011), Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius (2012), LTOK Olimpinė žvaigždė, Laisvės premija (2016).
• Tarptautiniai apdovanojimai: Norvegų Tautos taikos premija (1991), Prancūzijos Fondation du Future premija (1991), Didžiosios Britanijos Tarptautinio laisvės fondo apdovanojimas (1991), Lenkijos skautų sąjungos garbės kryžius (1991), Vokietijos Hermann-Ehlers premija (1992), Katalonijos Kultūros Fondo 9-oji tarptautinė Ramon Llull premija (1994), Prancūzijos Garbės Legiono II laipsnio ordinas (1997), Italijos Vibo Valentia „Liudijimo“ premija (1998), Norvegijos Karališkojo Nuopelnų ordino Didysis kryžius (1998), Lenkijos Respublikos Didžiojo Kryžiaus ordinas (1999), UNESCO medalis už indėlį demokratijos plėtojime (1999), Maltos ordino Nuopelnų ordino Didysis kryžius (1999), Graikijos Garbės ordino Didysis Kryžius (1999), Komunizmo Aukų Memorialo Fondo Trumano-Reigano Laisvės apdovanojimas (1999), Frankofonijos Plejados ordinas (2000), Trijų Žvaigždžių ordinas (2001), Marijos žemės kryžiaus pirmojo laipsnio ordinas (2002), Vokietijos Saksonijos žemės parlamento Konstitucinis medalis (2003), Ašafenburgo Narsos premija (2004), Roberto Schumano medalis (2005), Europos Nuopelnų medalis (2006), Karlo IV Europos medalis (2007), Orange-Nasau Riterio Didysis kryžius (2008), Šv. Jurgio ordinas (2009), Vengrijos Respublikos Nuopelnų ordino Komandoro kryžius (2012), Nacionalinio demokratijos paramos fondo apdovanojimas (2013), Gusi Tarptautinė taikos premija (2014), Rumunijos Karūnos ordinas (2015), Prancūzijos Garbės legiono Didysis kryžius (2016).

V. Landsbergis yra daugelio universitetų garbės daktaras ir garbės narys, tarp jų Sorbonos, Helsinkio, Vytauto Didžiojo, Klaipėdos ir Mykolo Romerio universitetų, Vilniaus dailės akademijos, Vilniaus Gedimino technikos universiteto ir Cardiffo universiteto.

Dokumentiniai filmai

Yra sukurti keli dokumentiniai filmai apie Vytautą Landsbergį:

• „Lietuva. Laisvė. Landsbergis“ (rež. Marjatta Cronweal, suomių TV, 1995)
• „Buvau Landsbergis“ (rež. Agnė Marcinkevičiūtė, 2012)
• „Ieškome „Nebaigtosios sonatos“ (rež. Giedrė Žickytė, Ričardas Rickevičius, 2012)
• „Lūžis prie Baltijos“ (rež. Agnė Marcinkevičiūtė, Gražina Landsbergienė, 2013)
• „Visa teisybė apie mano tėvą“ (rež. Vytautas V. Landsbergis, 2018)
• „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (rež. Sergejus Loznica, scenarijaus aut.: Vytautas V. Landsbergis, Sergejus Loznica, 2021)

tags: #v #landsbergio #gimimo #metai

• dvasinė apsauga ir vaikų auklėjimas
• Kaip užmegzti ryšį su sunkaus būdo vaiku
• Mezgimo idėjos vaikams
• Nuo folikulo iki ovuliacijos
• 30% darbingumo pensija