Tėvystės istorija ir šiuolaikinis tėvo vaidmuo šeimoje
Šiandieninį pasaulį galime įvardinti kaip tą, kuris išgyvena nuolatinės šeimos krizės laikus. Dar, rodos, ne taip seniai šeima buvo privilegijuota aplinka, kurioje buvo saugiausia augti vaikams. Tačiau šiandien šeima nebėra laikoma kažkuo natūraliu ar natūraliai socialiniame sluoksnyje egzistuojančiu dariniu. Atrodo, kad gimdymas vis dažniau tampa „dirbtiniu“ ir vis mažiau „individualiu“ įvykiu, netgi „teise“, kurią įgalina šiuolaikinės technologijos.
Gyvenimo šeimoje formų pliuralizacija, nepripažinimas socialinio subjektyvumo šeimos klausimais, ypatingai iš viešųjų institucijų pusės, ir vis individualistiškesnės meilės idėjos palaikymas yra gilios šeimos krizės ženklai. Pierpaolo Donati’s tvirtina, kad dėl neseniai įvykusio vaisingumo žlugimo kalti daugelis reikšmingų veiksnių: egzistencinis neapibrėžtumas, suaugusiųjų identiteto jausmo trūkumas, didėjantis subjektyvus sunkumas prisiimti atsakomybę už vaiką bei naujos prerogatyvos vartotojiškumo atžvilgiu.
Tėvystės modelių raida
Kintant socialinei aplinkai, santykiai tarp šeimos narių ir pasiskirstymas vaidmenimis taip pat keičiasi. Lietuvai dar tarpukariu buvo būdingas stiprus patriarchalinis tėvystės modelis, kai šeimos galva buvo laikomas vyriausias vyriškis. Sovietmečiu buvo deklaruojamos lygios vyrų ir moterų teisės, tačiau moterims tekdavo pagrindinė našta rūpintis namais ir kartu dirbti. Po Nepriklausomybės atgavimo Lietuva sugrįžo prie tradicinių lyčių vaidmenų, kai moterys ėmėsi auginti vaikus, o vyrai stengėsi aprūpinti šeimą.
Pastarąjį dešimtmetį pradėtas „naujojo tėvo“ vaidmens politinis skatinimas. Šiandien vaikais stengiasi vienodai rūpintis abu tėvai, negana to, yra ir tokių šeimų, kuriose vaikus augina ir namų ūkį prižiūri tėčiai, nes mamos siekia karjeros. Vis dažniau galima sutikti tėtį, kuris domisi savo vaikais, su jais bendrauja, geba juos išklausyti ir yra empatiškas. Tėtis, rodantis vaikams besąlyginę meilę, bendraujantis su jais, nustatantis šeimoje pareigas ir pats jas atliekantis, tampa jiems autoritetu.
Tėvystės vaidmuo vaiko raidoje
Tėčio vaidmuo ugdant atžalas šeimoje yra nepaprastai svarbus. Vaikas, ypač berniukas, perima iš tėvo daugelį savybių, nes yra linkęs jį kopijuoti, o mergaitėms tėvo paskatinimai suteikia daugiau pasitikėjimo savimi. Įrodyta, kad tėtis labiau nei mama padeda įveikti vaikams sunkumus. Kiekvienam vaikui sunkiose situacijose itin svarbus tėčio palaikymas ir gyvenimiški patarimai.
| Savybė | Tradicinis tėvo modelis | „Naujojo tėvo“ modelis |
|---|---|---|
| Pagrindinis tikslas | Šeimos maitintojas | Aktyvus vaiko ugdytojas |
| Santykis su vaiku | Autoritarinis | Bičiuliškas, lygiavertis |
| Dėmesys buičiai | Minimalus | Aukštas |
Iššūkiai ir vertybių reabilitacija
Šiandieninėje kultūroje, kuri mieliau renkasi išimčių kelią, nuolat kyla rizika pradėti nuo tų išimčių, kalbant apie šeiminių klausimų sprendimus. Didžiulis iššūkis šiandieninėms visuomenėms - neužmiršti savo šaknų. Neužmirškime kiekvienas savo asmeninės šeimos istorijos, kuri tiesiogiai įtakoja ir kuria mūsų ateitį. Sergėjus Bellardinelli’s kviečia nekoncentruoti savo minčių tik prie šeimos krizės fakto, bet ieškoti naujų būdų, kurie įtvirtintų tėvo ir motinos statusus socialiniame ir kultūriniame lygmenyse.
Ne valstybė suteikia šeimai statusą. Ji tiesiog bando įstatymiškai apibrėžti tai, kas yra tiesa apie šeimą, apie jos prigimtį. Pagrindinis iššūkis, į kurį mūsų karta turės atsakyti - kiek ultra moderniųjų laikų ideologijoms, socialiniams konstruktams bei socialinės inžinerijos eksperimentams mes leisime iškraipyti tą prigimtinę tiesą apie save pačius.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
