Tėvų ir Vaikų Santykių Portretai Lietuvių Literatūroje
Visais laikais didžiausias žmogaus turtas buvo ir vis dar yra šeima. Nuo seno lietuviai šeimą laikė svarbiausia moraline vertybe. Buvo manoma, kad kiekvienas, jeigu nori būti laimingas, privalo turėti šeimą ir vaikų. Kas, jei ne meile paremti tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai yra žmogaus laimės pagrindas?
Santykiai dažnai vyrauja tarp pačių įvairiausių žmonių. Taip yra todėl, kad santykis kyla iš žmogaus ryšio su aplinka. Tačiau tai tik paviršutiniškas santykis. Būna ir giliau grįstų santykių. Tai artimų žmonių santykiai. Būtent tokie santykiai gali priklausyti tėvams ir vaikams, kurie yra šeima ir kuriuos sieja ne tik emocinis, tačiau ir biologinis ryšys, dar labiau stiprinantis ir gilinantis santykį.
Šeima - Amžina Vertė ir Santykių Pagrindas
Ne veltui santykiai tarp vaikų ir tėvų yra viena labiausiai nagrinėjamų temų lietuvių literatūroje. Juk gyvenimas šeimoje žmogų subrandina kaip asmenybę. Čia mes mokomės mylėti, atleisti, skirti gėrį nuo blogio, tikrąsias vertybes nuo netikrų.
Ko gero, nesunku įsivaizduoti, kokią didelę įtaką vaiko asmenybei, jo vidinio pasaulio formavimuisi daro šeimoje patiriamas artumas, meile paremti santykiai su tėvais. Pirmiausia, reikia pabrėžti, kad vaikų ir tėvų santykiai labai daug ką atskleidžia apie kiekvieną šeimos narį kaip apie individą. Jei tėvų ir vaikų santykiai yra blogi, vadinasi, kažkuris iš šeimos narių turi blogą reputaciją ir nėra geri žmonės.
Tėvų ir Vaikų Santykių Atspindžiai Lietuvių Literatūroje
Lietuvių literatūros rašytojai bando perteikti tėvų ir vaikų santykius, vertybes, meilę vienas kitam, rūpestį. Kiekvienas rašytojas vis kitaip vaizduoja vaikų santykius su tėvais. Vieni aprašo gražius, pagarbius santykius su tėvais, o kiti priešingai. Tėvų ir vaikų santykių tema yra labai plati, todėl autoriai pateikia skirtingus požiūrius į bendravimo problemas.
Lietuvių literatūroje yra labai daug kūrinių, kuriuose atsiveria skirtingi veikėjų paveikslai ir įvairūs santykiai tarp vaikų ir tėvų. Remiantis pateiktais kūriniais aprašomas kiekvienas šių veikėjų glaustas paveikslas, aptariami santykiai, išryškėjusios vertybės ar kokios įtakos toks santykis tarp tėvų ir vaikų turėjo kūrinių veikėjams. Santykio žavesys ir yra tame, kad santykis gali būti labai įvairus, ypač tarp tėvų ir vaikų. Todėl neretai santykius tarp tėvų ir vaikų renkamasi aprašyti lietuvių literatūriniuose kūriniuose.
Harmoningi Santykiai ir Jų Galia
Dažniausiai tėvus su vaikais jungia glaudūs, šilti santykiai. Vaikai išauga mylimi tėvų ir mamų, jie patiria begalinę meilę, šilumą, rūpestį. Būtent tokius santykius tarp motinos ir dukters atskleidžia XIX a. pab. - XX a. pradž. neoromantizmo srovės atstovė Šatrijos Ragana, savo apysakoje ,,Sename dvare“.
Kūrinyje vaizduojama mama (Irutės meiliai vadinama Mamate) yra rūpestinga ir besąlygiškai atsidavusi savo dukrai. Ji sugeba būti ir mažosios bičiulė, ir auklėtoja. Matome, jog patiriamas motinos ir dukters artumas, meilė pakylėja, stiprina ir turtina vaiko vidinį pasaulį. Turėdama į ką lygiuotis mergaitė auga kaip stipri, krikščioniškomis vertybėmis besivadovaujanti ir dvasiškai turtinga asmenybė. Remdamasi Šatrijos Raganos, Jono Biliūno ir Vinco Mykolaičio-Putino kūryba pabandysiu išsiaiškinti, kaip tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai formuoja jauną žmogų ir kaip veikia jau subrendusią asmenybę.
Konfliktiški Santykiai ir Asmenybės Išbandymai
Ne visuomet tėvų ir vaikų santykiai paremti pasitikėjimu, meile bei pagarba. Tačiau, ne visuomet reikia kaltinti tėvus, jei vaikai užauga blogais žmonėmis, nes dažnu atveju, dėl to kalta yra aplinka, o ne gimdytojai. Pirmiausia grožinėje literatūroje galime rasti daug pavyzdžių, kurie parodo vaikų nedėkingumą tėvams, norą jų atsikratyti. Nors liaudies išmintis byloja, kad buvimas su vaikais gydo sielas, tačiau patys tėvai dažniausiai paverčia vaiką nelaimingu ir leidžia jam priimti tokius sprendimus. Juk kaip sakoma, kokie mes - tokie ir vaikai.
XX a. pirmosios pusės lietuvių prozininkas Jurgis Savickis nagrinėja tėvų ir vaikų santykius. Savo novelėje “Kova” autorius atskleidžia vaiko ir tėvų santykius. Novelės pavadinimas atitinka kūrinio pagrindinę temą. Berniukas kovoja už savo mamą, geresnį gyvenimą. Svajodavo, kad jo šeima būtų tokia pati kaip ir visos kitos. Nors abu berniuko tėvai išgerdavo, bet labiausiai kaltindavo savo tėvą. Vaikas labai išgyvena dėl savo tėvo. Laiko jį silpnavaliu, girtuokliu, piktu, žiauriu. Tėvas yra ne kartą pakėlęs ranką prieš savo sūnų. Girtas jo tėvas mėgo kabinėtis prie sūnaus, visad ieškodavo priekabių.
Literatūros Vaidmuo Formuojant Jauną Asmenybę
Grožinės literatūros vaidmuo neišmatuojamas. Skaitomų kūrinių suvokimas ypač didelę įtaką daro jauno žmogaus asmenybės formavimuisi. Pirmoji pažintis su knygomis prasideda vaikystėje. Mažo vaiko pasaulį nejučia užkariauja žodžio menas - grožinė literatūra. Vaikystės knygos - tarsi pirmieji dvasiniai turtai, pirmoji pažintis su įvairiais veikėjais, jos moko skirti gėrį nuo blogio. Ne veltui dažna lietuvių literatūros tema yra tėvo ir vaiko santykiai bei jų poveikis vaikui.
Vėliau, paauglystėje, kai santykiai su tėvais blėsta, knygos dažniausiai tampa tikrais draugais ar patarėjais, kurie moko kaip atsilaikyti artimųjų priešiškumui, nepasiklysti vertybių pasaulyje ir skatina susimąstyti apie žmonių gyvenimo trapumą. Būtent tuomet, kai santykiai su tėvais tampa neaiškūs ir skatinantys susimąstyti, vaikai pradeda ieškoti atsakymų knygose, kurios perteikia panašias situacijas ir leidžia skaitytojui priimti naujus sprendimus, apmąstyti kas vyksta ne taip ir pamilti tėvus iš naujo.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
