Vaiko patiriamo smurto poveikis įtampai ir psichologinei savijautai: atpažinimas ir pasekmės

Smurtas prieš vaikus yra vaiko teisių pažeidimas ir didžiulė socialinė bei visuomenės sveikatos problema. Vaiką žalojantis elgesys - tai suaugusio žmogaus neatsitiktinis veikimu ar neveikimu vaikui daromas fizinis, seksualinis, psichologinis ar emocinis poveikis, kuris sukelia arba gali sukelti žalą vaiko raidai, sveikatai ir orumui. Pažintinė, emocinė ir socialinė vaiko raida yra neatsiejamai susijusi su vaiko saugumu ir priežiūra, kurią suteikia tėvai ar globėjai. Pamatinis saugumas, vaiko raidos poreikių supratimas ir jų tinkamas tenkinimas yra būtina sąlyga vaikui augti ir realizuoti savo potencialą.

Smurto formos ir jų pasireiškimas

Smurto formos gali būti labai įvairios, ir praktika rodo, kad vaikas labai retai patiria tik vieną kurią nors smurto rūšį. Dažnai vaikai, kurie yra nuolatos skriaudžiami, vienu metu patiria fizinį kankinimą, emocinį žeminimą, seksualinį išnaudojimą, grasinimus fiziniu smurtu, nepriežiūrą ir net įtraukimą į asocialią veiklą.

Fizinė prievarta

• Fizinė prievarta - tai tyčiniai suaugusių žmonių veiksmai vaiko atžvilgiu, kurie sukelia skausmą ir gali sukelti sveikatos bei raidos sutrikimus.
• Fizinis smurtas gali būti vienkartinis veiksmas arba pasikartojantys veiksmai, pavyzdžiui, mušimas, stumdymas, spardymas, deginimas, kandžiojimas, smaugimas ar bet koks skausmo kėlimas (žnaibymas, badymas ir pan.).
• Patirta fizinė trauma gali būti įvairi - nuo lengvo apdraskymo ir nubrozdinimo iki lūžusių kaulų, smegenų sutrenkimo, vidinių organų (inkstų, kepenų, blužnies) sužalojimo.

Seksualinė prievarta

• Seksualinė prievarta - tai suaugusio žmogaus veiksmai vaiko atžvilgiu, siekiant patirti seksualinį pasitenkinimą arba gauti pelną, išnaudojant vaiką.
• Seksualinis smurtas prieš vaikus laikomas viena labiausiai traumuojančių smurto formų, tačiau kartu jis yra ir viena sunkiausiai atpažįstamų.
• Dažniausiai seksualinis smurtas vyksta artimoje aplinkoje, pasitelkiant vaiko pasitikėjimą, priklausomybę ir emocinį ryšį.
• Smurtas gali būti lydimas manipuliacijos, grasinimų, gėdinimo ar net vaiko „ypatingumo“ akcentavimo, todėl vaikas dažnai pats nesupranta, kad patiriamas elgesys yra netinkamas.
• Svarbu pabrėžti, kad seksualinis smurtas nebūtinai palieka akivaizdžius fizinius pėdsakus.
• Daug dažniau jis pasireiškia per emocinius ir elgesio pokyčius, kurie gali būti subtilūs, nepastovūs arba priskiriami kitiems sunkumams.

Emocinė prievarta ir nepriežiūra

• Emocinė prievarta - tai vaiko kompetencijos ir savivertės tyčinis griovimas ar žymus trikdymas jį žeminant, gąsdinant, atstumiant, taikant bausmes, atmetimą ir ribojant normalias socialines sąveikas.
• Emocinė prievarta apjungia veiksmus, nukreiptus prieš vaiką (pvz., žodinės agresijos atakos), ir neveikimą vaiko atžvilgiu (pvz., vaiko emocinis atstūmimas, užuojautos ir palaikymo nesuteikimas).
• Kai vaiko emociniai poreikiai yra nuolat netenkinami, jo nuolatinis žeminimas ar kritikavimas, blogos savijautos sukėlimas, savijautos destrukcija tampa auklėjimo stiliumi, pastoviu elgesio modeliu, tai yra emocinis vaiką žalojantis elgesys.
• Nepriežiūra yra būtinų fizinių, emocinių ir socialinių vaiko poreikių netenkinimas.
• „Įprotis žeisti kitą žmogų emociškai yra taip stipriai įsišaknijęs mūsų kasdienybėje, kad kai kurios jo apraiškos mums atrodo tarsi savaime suprantamos ir nereikšmingos, nors iš tikrųjų tyrimai, psichologų išvados rodo, kad žodžiai gali sužaloti vaiką net stipriau nei fiziniai veiksmai.“
• „Deja, bet kol nesuvoksime žodžių ir jų poveikio reikšmės vaiko asmenybei, jo raidai, tol vaikystė neturės saugios erdvės egzistuoti.“

Smurtas artimoje aplinkoje ir emocinis spaudimas

Smurtas artimoje aplinkoje yra sisteminė problema, kuri neapsiriboja tiesioginiu fiziniu ar psichologiniu poveikiu suaugusiajam. Kiekvienas vaikas, augantis smurtinėje aplinkoje, patiria nuolatinį nesaugumą, kuris veikia jo emocinę būseną, nervų sistemos vystymąsi, santykių suvokimą ir savivertę. Net ir tais atvejais, kai vaikas nėra tiesioginis smurto taikinys ar akivaizdus liudininkas, jis gyvena aplinkoje, kurioje grėsmė yra nuolatinė, o saugumo jausmas - trapus arba visai neegzistuojantis.

Šiuolaikinis požiūris į vaikų psichologinę raidą ir traumą aiškiai rodo: emocinis smurtinės aplinkos poveikis vaikui yra pakankamas pagrindas laikyti jį nukentėjusiuoju. Jei šeimoje vienas iš tėvų smurtauja prieš kitą, smurtą stebintis vaikas taip pat laikomas smurto auka. Vaikas jaučia namuose tvyrančią įtampą, nuo smurto nukentėjusio suaugusiojo nerimas ir skausmas yra perduodamas vaikui, o iš smurtautojo išmokstama problemas spręsti pasitelkiant smurtą. Taigi, net jei vaikas nėra mušamas, prieš jį nėra naudojamas seksualinis smurtas, psichologinio smurto padariniai neišvengiami.

Augantis išsituokusių šeimų skaičius lemia vis dažnesnį vaikų įtraukimą į sudėtingas situacijas, turinčias reikšmingų psichologinių pasekmių jų raidai. Situacija tampa ypač sudėtinga, kai tėvai po skyrybų ne tik nesusitaria dėl vaiko gerovės, bet ir įtraukia jį į tarpusavio konfliktą - darydami emocinį spaudimą ar siekdami, kad vaikas palaikytų vieną iš jų. Tyrimai rodo, kad tokioje padėtyje atsidūrę vaikai dažniau patiria nerimo, kaltės jausmus, sunkumus kuriant santykius bei ilgalaikį psichologinį distresą. Įtraukimas į tėvų tarpusavio nesutarimus yra didžiulė psichologinė žala vaikui.

Vaikų įtraukimas į tėvų emocinius konfliktus gali pasireikšti skirtingais būdais:

• Kaltės jausmo kurstymas, kai vaikui perduodama mintis, kad jo meilė ar noras matytis su kitu tėvu/motina yra neteisingas ar skaudinantis. Pavyzdžiui: „Tu visada labiau nori būti su mama, o aš lieku vienas“ arba „Po visko, ką tau padariau, tu vis tiek renkiesi jį?“.
• Informacijos iškraipymas arba slėpimas, kai vaikui pateikiama klaidinanti ar nevisa informacija apie skyrybas ar kito tėvo elgesį: „Tėtis mus paliko, nes jam neberūpėjo šeima“.
• Kontakto ribojimas, kai vienas iš tėvų tiesiogiai ar netiesiogiai trukdo vaikui susitikti su kitu tėvu: pavyzdžiui, atšaukia susitikimus, keičia planus, nepraneša apie galimybę pabūti kartu, o vėliau vaikui sako, kad kitas tėvas nenorėjo susitikti.
• Emocinio spaudimo pasirinkti „pusę“, kai vaikas netiesiogiai verčiamas palaikyti vieną iš tėvų: „Jeigu tu nori su juo gyventi, vadinasi, tu manęs nemyli.“

Tokie elgesio modeliai nebūtinai yra sąmoningi. Kartais tai kyla iš pačių tėvų apmaudo ar baimės prarasti artimą ryšį su vaiku, ypač kai tėvystės vaidmuo glaudžiai susijęs su asmenine tapatybe ir saviverte. Kitais atvejais vaiko įtraukimas į tėvų konfliktus gali būti sąmoninga strategija - siekis atkeršyti buvusiam partneriui, paveikti teismo sprendimą dėl vaiko globos arba sustiprinti emocinį ryšį su vaiku jo lojalumo sąskaita. Konfliktai šeimoje - natūralus reiškinys, tačiau smurto toleruoti negalima.

Veiksniai, lemiantys smurto pasekmių riziką

Svarbu suprasti, kas padidina ar sumažina patirtos skriaudos pasekmių riziką. Vaiką žalojantis elgesys paveikia įvairiai - pasekmės gali būti trumpalaikės, nežymiai sutrikdančios sveikatą arba ilgalaikės, pasireiškiančios visą gyvenimą, ženkliai sutrikdančios vaiko raidą ir kasdienį funkcionavimą. Tyrimai rodo, kad ilgą laiką trunkantis ir pasikartojantis vaiko žalojimas sukelia ilgalaikes neigiamas pasekmes vaiko raidai ir funkcionavimui.

Pagrindiniai veiksniai, darantys įtaką smurto poveikiui:

• Vaiko amžius ir genetinis pažeidžiamumas: Ypatingai jautrūs bet kokiam žalojančiam elgesiui yra kūdikiai, dažnai jų fizinė sveikata grėsmingai sutrikdoma dėl purtymo. Vaikai, turintys elgesio ar emocinių problemų, ir vaikai su negale yra padidintoje rizikos grupėje susilaukti netinkamo elgesio iš savo šeimos narių ar kitų suaugusiųjų, juos prižiūrinčių žmonių.
• Vaiką žalojančio elgesio trukmė ir dažnumas: Kiek laiko ir kokiu dažnumu vyko prievarta ir/ar išnaudojimas. Kuo ankstesniame amžiuje vaikas patiria prievartą ir kuo ilgiau ji trunka, tuo rimtesnes elgesio problemas stebime vaikystėje, paauglystėje ir suaugusio žmogaus elgesyje.
• Vaiką žalojančio elgesio pobūdis ir sunkumas: Kasdieninė praktika ir moksliniai tyrimai patvirtina akivaizdžią koreliaciją tarp tam tikrų smurto rūšių, pvz., fizinės ir emocinės prievartos.
• Smurtautojo ir vaiko santykių artumas: Patirtos prievartos poveikis yra didesnis, kai smurtauja artimas asmuo.
• Specialistų intervencijos pobūdis: Tinkama ir laiku specialistų suteikta pagalba padeda vaikui greičiau ir sėkmingiau įveikti patirtos prievartos pasekmes.
• Psichologinis atsparumas: Nepaisant patirtos prievartos, kai kurie vaikai pakankamai sėkmingai įveikia traumą. Psichologinis atsparumas - tai asmens sugebėjimas įveikti rizikos veiksnius ir nebūti jų pažeidžiamam. Atsparumas tam tikrų veiksnių poveikiui gali kilti iš vaiko genetinio paveldo, temperamento, ankstesnės patirties, raidos ypatumų ir kitų apsaugos veiksnių.
• Apsaugos veiksniai: Tai asmens, šeimos, bendruomenės ar visos visuomenės sąlygos ar savybės, kurioms esant, sumažėja vaikus žalojančio elgesio tikimybė, sustiprėja vaiko bei šeimos sveikata ir gerovė. Ankstyvoji suaugusiojo globa ir užmegztas ryšys, pakankamai geri šeimos socialiniai gebėjimai. Kai tėvus su vaikais sieja tvirti, šilti jausmai, vaikai vystosi sveikiau, išmoksta pasitikėti tėvais ir žino, kad tėvai aprūpins juos viskuo, ko reikia išgyvenimui, suteiks meilę, priėmimą, tinkamą auklėjimą ir saugumą.

Smurto pasekmės vaiko raidai ir psichologinei savijautai

Vaiką žalojantis elgesys paveikia visas vaiko raidos sritis - fizinę, emocinę, socialinę, pažintinę ir elgesio. Tyrimai, atlikti įvairiose šalyse, patvirtina nepalankias vaiko raidai ir funkcionavimui pasekmes. Yra skiriamos trumpalaikės ir ilgalaikės prievartos prieš vaikus pasekmės. Trumpalaikės pasekmės - tai po patirtos prievartos betarpiškai atsirandantys fiziniai sužalojimai ar emociniai padariniai. Ilgalaikės pasekmės - tai asmenybės pokyčiai ir polinkiai, kurie galėjo susiformuoti dėl vaikystėje patirtos prievartos ar nepriežiūros, pastebimi jau vaikui suaugus. Kartais žala ir pasekmės lengvai pastebimos iš žalojantį elgesį patyrusių vaikų elgesio ir išvaizdos. Kai kurios vaiką žalojančio elgesio rūšys sukelia specifinę žalą.

Fizinės pasekmės

• Fiziniai sužalojimai yra tiesioginė fizinės prievartos ir/ar nepriežiūros pasekmė - kaulų lūžiai, randai, nudegimai, smegenų sukrėtimas, somatinės ligos ir pan.
• Kai kurie fiziniai sužalojimai turi ilgalaikes pasekmes, tokios kaip nepagydomi pakenkimai, sutrikdytas augimas, cerebrinis paralyžius.
• Kūdikio purtymas (Supurtyto kūdikio sindromas) gali pažeisti galvos smegenis, sužaloti stuburą ir stuburo smegenis, sukelti aklumą ir/ar kurtumą, kalbos raidos sutrikimą, gali sukelti mirtį.
• Tokio smurto pasekmės gali būti mokymosi sunkumai, protinis atsilikimas ar cerebrinis paralyžius. Be to, taip žaloti kūdikiai dažnai niekada ateityje nepasiekia savo bendraamžių fizine bei psichine sveikatos lygio.

Psichologinės ir emocinės pasekmės

Vaikui gali būti padaryta žala ir tada, kai tėvai sąmoningai neketina sužaloti vaiko, o kai kurie padariniai pasireiškia tik vėliau, pavyzdžiui, depresija dėl vaiko patirtos seksualinės prievartos, menka savivertė, empatijos stoka, nerimo sutrikimas dėl nuolatinės emocinės prievartos.

• Prieraišumo sutrikimai: Saugus prieraišumas yra ypatingai svarbus vaiko ankstyvajai emocinei ir socialinei raidai. Saugus prieraišumas saugo besivystančias smegenis nuo žalingo streso poveikio, o jei vaiko prieraišumas nesaugus/dezorganizuotas, jo smegenys yra labiau pažeidžiamos žalingam streso poveikiui. Kūdikiai ir maži vaikai, patiriantys žalojantį elgesį (nuolatinį piktą rėkimą, purtymą, atstūmimą, nepriežiūrą), linkę suformuoti dezorganizuotą prieraišumą.
• Iškraipytas pasaulio suvokimas ir savivertė: Vaikas, kuris nuolatos patiria žalojantį elgesį iš pačių artimiausių ir svarbiausių jam žmonių, susikuria iškreiptą jį supančio pasaulio vaizdą, jis „išmoksta“, kad supantis pasaulis yra neprognozuojamas ir labai grėsmingas, besirūpinantys žmonės lengvai ir netikėtai gali virsti žiauriais, elgtis išnaudotojiškai, būti piktais, nekantriais ir dirgliais, depresiškais ir atsiribojančiais. Tokiu būdu formuojasi kaltės jausmas, kuris gali lydėti vaiką daugelį metų.
• Emocijų reguliacijos sunkumai: Vaikas mokosi „skaityti“ suaugusiųjų nuotaikas, nuolat stebėti, kada gali kilti konfliktas, ir koreguoti savo elgesį siekdamas išvengti pavojaus. Šis prisitaikymas dažnai klaidingai interpretuojamas kaip „geras elgesys“, „brandumas“ ar „ramumas“, tačiau iš tiesų tai yra išgyvenimo mechanizmas, kylantis iš nesaugios aplinkos. Vaikai, augantys grėsmingose sąlygose, nuolat patiriantys fizinę ir emocinę prievartą, išmoksta, kad pasaulis yra grėsmingas, o suaugusieji yra tos grėsmės ir skausmo šaltinis. Nuolatos traumuojami vaikai pasidaro „nejautrūs“ skausmui. „Susižeidę jie „nejaučia“ skausmo ir dažnai nesupranta, kad kitiems žmonėms gali skaudėti.“
• Disociacija ir išstūmimas: Kitos gynybos reakcijos yra jausmų izoliacija, disociacija - „pabėgimas“ iš traumuojančios situacijos, psichologinis atsiskyrimas nuo įvykio, ir išstūmimas - vaikai „pamiršta“ ištisus gyvenimo periodus ir įvykius.
• Potrauminio streso sutrikimas (PTSS): Ilgą laiką vykstantys trauminiai įvykiai vaikams sukelia ilgalaikių psichologinių pasekmių. Net ir praėjus daugeliui metų po įvykio, asmuo vis dar gali patirti traumą taip lyg tai būtų įvykę ką tik. Psichikos sveikatos specialistai tokias užsitęsusias psichologines reakcijas vadina potrauminio streso sutrikimu (PTSS). Staigūs pasikartojantys trauminio įvykio išgyvenimai gali būti iššaukti atsitiktinio vaizdo, garso ar kvapo. Šie ryškūs nelaukti ir nepageidaujami atsiminimai verčia vaiką lyg dar kartą visa tai patirti.
• Depresija ir nerimo sutrikimai: Depresija ir nerimo sutrikimai yra nuolatiniai smurto prieš vaikus palydovai, ypatingai paauglystės laikotarpiu.
• Savižudybės: Vaikai, patyrę smurtą, yra du kartus labiau linkę į savižudišką elgesį. Jaunuoliai, patyrę seksualinę prievartą, aštuonis kartus dažniau bandė nusižudyti.
• Vidiniai konfliktai: Vienas iš skaudžiausių smurto artimoje aplinkoje aspektų yra vaiko vidinis konfliktas. Vaikai linkę egocentriškai interpretuoti įvykius - manyti, kad jie yra konflikto ar smurto priežastis. Kartu vaikas dažnai patiria stiprų lojalumą abiem tėvams ar globėjams, net jei vienas iš jų naudoja smurtą. Tai sukuria vidinę įtampą tarp noro būti saugiam ir poreikio išsaugoti ryšį su artimu žmogumi. Ši vidinė dinamika ypač svarbi specialistams, dirbantiems su vaikais, kurie neneigia smurto, bet kartu jį pateisina, minimalizuoja ar vengia apie jį kalbėti.

Kognityvinės ir elgesio pasekmės

• Prievarta ir nepriežiūra, patirta kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje, iš esmės pakenkia vaiko kognityvinių funkcijų raidai, ypatingai kalbos raidai, gebėjimui tikslingai ir planingai veikti, koncentruoti dėmesį.
• Tyrimai rodo, kad vaikai, patyrę smurtą ir nepriežiūrą, dažnai turi mokymosi sunkumų, jų akademiniai pasiekimai lyginant su kitomis vaikų grupėmis yra kur kas žemesni.
• Stebimi elgesio sunkumai gali būti internalizuoti - atsiribojimas, nusišalinimas, arba eksternalizuoti - agresija ir padidintas aktytyvumas.
• Smurto vaikystėje aukos neturi galimybės patirti sveiko, grįsto meile ir pasitikėjimu ryšio su juo besirūpinančiu suaugusiuoju, vietoje to vaikas patiria pažeminimą, išnaudojimą, skausmą. Santykiai su svarbiausiais žmonėmis, pagrįsti prievarta ir išnaudojimu, siaubu ir bejėgyste, išlieka visam gyvenimui kaip esminis santykių modelis, kuriame vaikas „gali pasirinkti“ būti „auka“ ar „smurtautoju“.
• Seksualiai išnaudoti ir tvirkinti vaikai turi rimtų elgesio sutrikimų, kurie pasireiškia taip pat ir suaugusiojo gyvenime. Tai gali būti neadekvatus seksualinis elgesys - įsitraukimas į prostituciją, dažnas partnerių keitimas, seksualumo neigimas, lyties sumaištis, lytiškumo neigimas ir kt.
• Vaikai, dėl patirto žalojančio elgesio nuolatos jaučiantys įtampą, skausmą ir baimę, patys yra linkę agresyviai ir žiauriai elgtis su kitais žmonėmis. Vaikystėje patirta fizinė prievarta ir emocinis žeminimas yra pagrindinis rizikos veiksnys, susijęs su prievartos naudojimu ir kitų žmonių žeminimu. Yra nustatyta stipri koreliacija tarp patirtos prievartos ir nusikalstamo elgesio.

Smurto atpažinimas ir pagalba

Smurtas šeimoje - tai vis dar gniuždanti, opi, skaudžius ir ilgalaikius padarinius paliekanti problema. Tačiau visų pirma svarbu suvokti, jog agresyvus elgesys niekaip nepateisinamas, jokiais būdais nepaaiškinamas, neteisingas. Smurtas šeimoje - problema, su kuria reikia kovoti čia ir dabar. Reikia užkirsti kelią bet kokia forma pasikartojančiam smurtui. Smurtas artimiausioje aplinkoje - šeimoje, veikia ir keičia visų šeimos narių savijautą. Jis gali pasireikšti tiek fiziniais veiksmais, tiek gąsdinimais, grasinimais, psichologiniu menkinimu, tiek seksualiniais ketinimais ar ekonominiu išnaudojimu. Bet kokia forma pasireiškiantis smurtas turi įtakos visų jį patiriančių ar matančių šeimos narių psichologinei būsenai, išgyvenimams. Skaudžiausia, kad neretai tiek smurto aukomis, tiek jo liudytojais tampa vaikai.

Būdami smurto liudytojais, matydami jį savo artimoje aplinkoje, vaikai paveikiami, nepriklausomai nuo jų amžiaus. Jie patiria tokius išgyvenimus, kaip baimė, nerimas, gėda dėl to, kas vyksta šeimoje, kaltė, kylanti iš negebėjimo pakeisti situacijos, pyktis (dažniausiai nukreiptas į smurtaujantį asmenį), bejėgystė. Liūdniausia, kad nuolat matantys smurtą vaikai dažniausiai kenčia jį tyloje, vieni. Smurto liudytojais tapę vaikai yra linkę į agresiją (patys dažnu atveju ima kartoti matomus veiksmus). Ilgainiui jie tampa užsisklendę savyje, nenorintys bendrauti, nepasitikintys savimi, gyvenantys įtampoje.

Nepilnamečiai negali pasirinkti sveikesnės aplinkos ir gyventi savarankiškai, todėl užtikrinti jų apsaugą nuo smurto ir pilnavertę vaikystę turi suaugusieji. Kartais gydytojai, mokytojai ir kiti su vaikais dirbantys asmenys yra vieninteliai žmonės, galintys atpažinti apie patiriamą smurtą bylojančius ženklus. Visi smurto prieš vaikus atvejai nėra vienodi ir kartais ryškiausi yra fiziniai simptomai, kartais - psichologiniai. Verta iš anksto apsvarstyti, į ką pirmiausiai turėtumėte atkreipti dėmesį kaip savo srities specialistas. Pastebėję vaiko elgesio, išvaizdos, sveikatos problemų, kurios galėtų būti sukeltos smurto artimoje aplinkoje, turėtumėte veikti proaktyviai.

Svarbu klausimus suformuluoti atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandą, kad gauti atsakymai arba paneigtų, arba patvirtintų spėjimus apie vaiko būklę. Ikimokyklinio amžiaus vaikai ir pradinukai dar neturi reikiamo žodyno, kad galėtų kalbėti apie smurtą ir jį suprasti, todėl reikėtų vengti sudėtingų sąvokų, o užduodami klausimai turėtų būti paprasti, aiškūs. Atviro tipo klausimai, į kuriuos negalima atsakyti „taip“ arba „ne“, geriausiai tinka siekiant įgyti vaiko pasitikėjimą ir jį prakalbinti. Detalės tikslinamos uždarais klausimais. Pavyzdžiui, galima klausti „Ar bijai man ką nors pasakyti?“

Apie situaciją namuose galima paklausti ir vaiką lydinčio suaugusio šeimos nario, tačiau ne smurtavimu įtariamo asmens. Jei įtariate, kad šeimos narys, giminaitis ar kitas asmuo smurtauja prieš jūsų vaiką, turėtumėte pabandyti pasikalbėti su vaiku akis į akį. Svarbu tai daryti saugioje vietoje, kurioje jūsų negirdės ir nematys smurtavimu įtariamas asmuo. Nepamirškite visko užsirašyti arba fiksuoti telefonu. Vaikas dar gali nesuprasti, kas yra psichologinis smurtas, fizinė ir seksualinė prievarta, todėl venkite sudėtingų žodžių, nepraraskite kantrybės, jei nepavyks iškart gauti atsakymo.

Specialistams itin svarbu suvokti, kad vaiko tylėjimas nėra sutikimas ar patvirtinimas, jog smurto nebuvo. Tylėjimas dažnai yra saugiausia strategija, kurią vaikas turi. Specialisto užduotis nėra „išgauti tiesą“ ar „greitai išspręsti situaciją“, bet sukurti sąlygas saugumui, pasitikėjimui ir pagalbai. Dirbdami su smurtą patyrusiais vaikais, specialistai susiduria ne tik su vaiko, bet ir su savo pačių ribomis - emocinėmis, profesinėmis, institucinėmis. Todėl itin svarbi traumai jautri laikysena, refleksija ir nuoseklus darbas komandoje. Kiekvienas vaikas, kurio patirtis yra atpažinta ir pripažinta, gauna galimybę ne tik išgyventi, bet ir gyti.

Valstybė turėtų pasirūpinti, kad skyrybų procese šeima gautų reikiamą informaciją, paramą, nes be pagalbos tėvams tokiais atvejais dažnai tampa sudėtinga įgyvendinti geriausius vaikų interesus, užtikrinant jų emocinį ir psichologinį saugumą.

Vaikystėje patirtas smurtas artimoje aplinkoje dažnai daro įtaką žmogaus gyvenimui ilgalaikėje perspektyvoje. Suaugusieji, augę smurtinėje aplinkoje, dažniau susiduria su emocijų reguliavimo sunkumais, nerimo ar depresijos simptomais, priklausomybėmis, pasikartojančiais nesaugiais ar smurtiniais santykiais. Tai nėra neišvengiama lemtis, tačiau rizika reikšmingai didėja, jei vaikas negauna pagalbos ir palaikymo. Tyloje kęsti bet kokia forma pasireiškiantį smurtą nėra išeitis. Akivaizdu, jog smurtaujantys asmenys patys savo agresyvaus elgesio nekeičia. Tik tapę smurto aukomis ar jį matantys liudytojai gali sustabdyti jokiais būdais nepateisinamą agresyvų elgesį. Smurto šeimoje liudytojais tapę vaikai viso to akivaizdoje pirmiausiai turi pasirūpinti savimi. Reikia kreiptis pagalbos, išdrįsti nebetylėti, pasikalbėti apie tai, kas šiuo metu vyksta. Emocinės paramos linija - pirmasis žingsnis pagalbos, patiriant ar matant smurtą šeimoje.

tags: #del #patiriamo #smurto #vaikai #nuolatos #jaucia

• Vandens ir trąšų svarba augalo apvaisinimui
• Atraskite Vaido Maco idėjas apie madą ir išsilaisvinimą
• Svarbi informacija apie Akmenės gimnazijos veiklą
• Kodėl svarbūs lavinamieji žaidimai ugdymo procese?
• Sužinokite apie ugdymo direktoriaus pavaduotojo atlyginimą