Konvencija Nr. 183: Motinystės apsauga
Tarptautinė darbo organizacija (TDO) siekia užtikrinti tinkamas darbo sąlygas ir apsaugą darbuotojams visame pasaulyje. Viena iš svarbiausių sričių, kuriai skiriamas ypatingas dėmesys, yra motinystės apsauga. Šiai temai svarbią įtaką daro TDO Konvencija Nr. 183, kuri reglamentuoja motinystės apsaugos standartus.
Nors pateiktame tekste tiesiogiai neminima TDO Konvencija Nr. 183, nagrinėjama tema apie nemokamas atostogas ir darbuotojų teisių apsaugą darbdavio iniciatyva yra glaudžiai susijusi su bendraisiais TDO principais, siekiančiais apsaugoti darbuotojų interesus, ypač pažeidžiamų grupių, tokių kaip besilaukiančios moterys ir naujas motinas.
Nemokamos atostogos: darbuotojo ir darbdavio perspektyvos
Darbo kodeksas numato galimybę darbuotojui prašyti nemokamų atostogų, kurias darbdavys gali suteikti, jeigu tokią priežastį pripažįsta svarbia. Tai yra galimybė, kuri gali tapti realybe darbuotojui ir darbdaviui susitarus. Tokios atostogos gali būti suteikiamos kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka. Tačiau svarbu suprasti, kad darbdavys neprivalo sutikti su prašymu suteikti nemokamas atostogas.
Priešingai, nemokamos atostogos arba dalinai apmokamos atostogos darbdavio iniciatyva pakankamai retai tvirtintos užsienio šalių įstatymuose. Dažnai užsienio šalių įstatymai darbdavio teisės savo iniciatyva suteikti nemokamas atostogas darbuotojui nenumato. Taip yra ir Lietuvoje.
Baltarusijos Respublikos darbo kodeksas yra išimtis, kurio 191 straipsnyje yra tvirtinama darbdavio teisė suteikti nemokamas arba dalinai apmokamas atostogas asmeniui arba asmens grupei, kai yra tokio asmens (asmenų) sutikimas ir iškyla būtinybė laikinai sustabdyti darbus arba laikinai sumažinti darbo krūvį. Tačiau, kaip pastebima, privalomas darbuotojo pritarimas dėl tokio pobūdžio atostogų suteikimo negali užtikrinti tinkamos darbuotojo teisių apsaugos ir užkirsti kelio galimam darbdavio piktnaudžiavimui.
Kirgizijos Respublikos darbo kodekse (galiojusiame iki 2004 m.) taip pat buvo tvirtinama darbdavio teisė suteikti nemokamas arba dalinai apmokamas atostogas darbuotojo sutikimu, jeigu iškyla būtinybė laikinai sustabdyti darbus arba laikinai sumažinti darbo krūvį. Galiojusiame Kirgizijos darbo kodekse buvo numatyta galimybė atidirbti už suteiktas nemokamas atostogas per 6 mėnesių laikotarpį po nemokamų atostogų pasibaigimo, jeigu tokia pareiga buvo nustatyta kolektyvinėje sutartyje arba taip susitarė darbuotojas ir darbdavys. Nuo 2004 m. gegužės 25 d. tokia nuostata nebeliko, ir Kirgizijos darbo kodeksas atsisakė nemokamų atostogų suteikimo darbdavio iniciatyva.
Lietuvoje nemokamos atostogos paprastai suteikiamos darbuotojo motyvuotu prašymu, jeigu nemokamų atostogų priežastis numatyta įstatyme arba darbdavys šią priežastį pripažįsta svarbia. Tai reiškia, kad nemokamos atostogos gali būti suteikiamos tik darbuotojo, o ne darbdavio interesais. Svarbios aplinkybės, kaip nemokamų atostogų suteikimo pagrindas, turi pasireikšti darbuotojo gyvenime.
Piktnaudžiavimas nemokamomis atostogomis ir darbuotojų teisių pažeidimai
Deja, pasitaiko atvejų, kai darbdavys reikalauja, kad darbuotojas išeitų nemokamų atostogų, nors tai naudinga tik darbdaviui ir nesusiję su darbuotojo noru. Esant priežastims, kai, pavyzdžiui, gamykla remontuojama arba darbdavys negali suteikti darbuotojams darbo, turi būti skelbiama prastova, o ne suteikiamos nemokamos atostogos. Jei darbuotojams suteikiamos nemokamos atostogos, turėtų būti preziumuojama, kad nemokamos atostogos suteikiamos ne darbuotojo, o darbdavio interesais. Tokiu atveju darbdavys siekia atsikratyti savo, kaip darbdavio, įsipareigojimų, bandydamas perkelti neigiamus padarinius darbuotojams.
Net ir tuo atveju, kai egzistuoja darbuotojo rašytinis sutikimas (prašymas) išeiti nemokamų atostogų, tokia situacija turėtų būti vertinama kaip prastova, o darbuotojui už darbą turi būti apmokama pagal LR DK 195 straipsnio reikalavimus.
Dėl nemokamų atostogų suteikimo gali būti pažeidžiamos tam tikros darbuotojo teisės. Visų pirma, tai teisė naudotis savo darbo sugebėjimais ir gauti už darbo funkcijų vykdymą atitinkamą atlygį. Antra, pažeidžiama teisė į atitinkamus mokėjimus už prastovą, kuri turi būti paskelbta ne dėl darbuotojo kaltės. Trečia, pažeidžiama teisė į nemokamų atostogų įskaitymą į darbo stažą kasmetinėms atostogoms gauti. Tokiu būdu, tenkinant darbdavio interesus, tai turi būti traktuojama kaip darbo teisės pažeidimas.
Jei visiems įmonės darbuotojams vienu metu suteikiamos nemokamos atostogos, tai turėtų būti vertinama kaip prastova ne dėl darbuotojo kaltės. Rusijos Federacijos Valstybinė darbo inspekcija 1996 m. liepos 27 d. yra pareiškusi, kad vadinamoji „priverstinė nemokama atostogos“ darbdavio iniciatyva darbo teisėje nėra numatyta.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso (DK) 184 straipsniu buvo siekta uždrausti praktiką, kad darbdaviai naudotųsi priverstinėmis nemokamomis atostogomis, nes nemokamų atostogų suteikimo atvejų reglamentavimo ypatumus Lietuvoje lemia siekis ginti ekonomiškai silpnesnės darbo santykių šalies - darbuotojo - teises ir įstatymų saugomus interesus.
Teisiniai aspektai ir teisminė praktika
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakyme Nr. A1-169 (2003 m. spalio 17 d.) yra numatyta, kad nemokamos atostogos suteikiamos kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka. Ši formuluotė leidžia suprasti, kad nemokamų atostogų suteikimo atvejų sąrašas, pateiktas LR DK 184 straipsnio 1 dalyje, yra baigtinis, o kiti nemokamų atostogų suteikimo atvejai gali būti numatyti tik įmonės kolektyvinėje sutartyje.
Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos pozicija šiuo klausimu yra griežta: nei DK, nei kiti norminiai teisės aktai nenumato galimybės suteikti nemokamas atostogas šalių (darbdavio ir darbuotojo) susitarimu, jeigu įmonėje nėra kolektyvinės sutarties ir DK 184 straipsnio 1 dalyje nenumatytais atvejais.
Tačiau kai kurie darbo teisės specialistai mano, kad nemokamos atostogos neturėtų būti siejamos tik su įmonės kolektyvinės sutarties buvimu. Jei darbdavys sutinka suteikti nemokamas atostogas darbuotojo prašymu, jos turėtų būti suteikiamos nepriklausomai nuo kolektyvinės sutarties buvimo įmonėje. Manytina, kad darbuotojas neturėtų būti suvaržytas įstatymų draudimais suteikti jam prašomas atostogas, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei darbuotojo teisių gynimo principais.
Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. balandžio 15 d. administracinėje nutartyje konstatavo, kad nemokamos atostogos yra tikslinės. Byloje nustatyta, kad nemokamas atostogas pareiškėjas suteikė iš karto visiems padalinio darbuotojams, nors darbuotojų rašytiniuose pareiškimuose tokios atostogos tikslas nenurodytas. Tai sudarė situaciją, kai darbuotojams negalėjo būti suteikiamas darbas, sulygtas darbo sutartyje.
2004 m. vasario 23 d. administracinėje nutartyje Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad darbuotojams buvo suteikiamos nemokamos atostogos, kai darbuotojai tokio pageidavimo realiai nepareiškė, o priežastis, dėl kurios įmonėje turėjo būti skelbiama prastova, nebuvo nurodyta.
Kiti darbo teisės specialistai mano, kad nemokamos atostogos turėtų priklausyti nuo nemokamų atostogų tikslo, darbuotojo prašymo suteikti nemokamas atostogas buvimo bei darbdavio sutikimo tokias atostogas darbuotojui suteikti.
LR DK 185 straipsnis numato, jog kolektyvinėse arba darbo sutartyse gali būti nustatytos ilgesnės trukmės bei kitos rūšies atostogos, papildomos lengvatos pasirinkti kasmetines atostogų laiką, nustatyti didesni mokėjimai už kasmetines ir tikslines atostogas, negu garantuoja LR DK. Todėl, vadovaudamiesi LR DK 185 straipsniu, darbdavys ir darbuotojas gali susitarti dėl papildomų atostogų suteikimo, kurios tiesiogiai nebus pavadintos nemokamomis, bet savo esme ir požymiais atitiks nemokamas atostogas.
TDO Konvencijos Nr. 183 ir jos principų taikymas
Nors Konvencija Nr. 183 tiesiogiai nepaminėta, jos principai, susiję su motinystės apsauga, yra svarbūs kontekste. Ši konvencija siekia užtikrinti, kad moterys turėtų teisę į atostogas prieš ir po gimdymo, taip pat gautų finansinę paramą ir apsaugą nuo atleidimo iš darbo dėl nėštumo ar motinystės.
Lietuvos darbo teisės principai, tarp jų ir tie, kurie įtvirtinti Tarptautinėje darbo organizacijoje, yra svarbūs siekiant užtikrinti socialinę ir ekonominę darbuotojų gerovę. TDO Konvencijos ir rekomendacijos numato minimalius reikalavimus, kurių valstybės privalo laikytis ir užtikrinti jų įgyvendinimą savo nacionalinėse darbo teisės sistemose.
Tarptautiniai darbo teisės principai yra įtvirtinti ir detalizuojami Tarptautinės Darbo Organizacijos konvencijose bei rekomendacijose. Ratifikavus TDO konvencijas, vyksta tarptautinis darbo teisės principų transformacija į nacionalinius. Tai reiškia, kad valstybės narės privalo perkelti šiuos principus į savo nacionalinius teisės aktus, siekdamos užtikrinti vienodą darbo santykių teisinį sureguliavimą pasauliniu mastu.
Darbo rinkos uždavinys - rasti pusiausvyrą tarp lankstumo ir saugumo. Tai apima ne tik kompromisą tarp darbdavio ir darbuotojo interesų, bet ir jų suderinimą. TDO siekia sukurti darbo rinkas, kuriose lankstumas derinamas su užimtumo garantijomis ir taip patenkinami įmonių ir darbuotojų poreikiai.
Apibendrinant, nors tiesioginis TDO Konvencijos Nr. 183 paminėjimas pateiktame tekste nebuvo rastas, nagrinėtos temos apie nemokamas atostogas ir darbuotojų teisių apsaugą yra neatsiejamos nuo bendrųjų TDO principų, ypač tų, kurie susiję su darbuotojų socialine ir ekonomine apsauga. Teisė į motinystės apsaugą, įtvirtinta tarptautiniuose dokumentuose, turėtų būti tinkamai įgyvendinama nacionalinėje teisėje, užtikrinant darbuotojų, ypač motinų, interesus.
tags: #tdo #konvencija #nr #183 #del #motinystes
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
