Švedijos vaikų darželiai: lyčių lygybės ir visapusiškos vaiko raidos puoselėjimas
Švedijos darželių sistema pasižymi ne tik aukšta kokybe, bet ir novatoriškais ugdymo metodais, kurie siekia skatinti lyčių lygybę ir visapusišką vaiko raidą.
Lyčių lygybės puoselėjimas darželiuose
Vienas iš ryškiausių Švedijos darželių bruožų yra pastangos panaikinti tradicinius lyčių stereotipus. Tai pasireiškia įvairiomis priemonėmis, pradedant nuo žaislų pasirinkimo ir baigiant auklėtojų bendravimo stiliumi.
Pavyzdžiui, darželyje „Seafarer’s“ vienų metų vaikų grupėje, kurioje berniukai triukšmavo ir mušėsi, o mergaitės zirzė, auklėtojai ėmėsi pokyčių. Iš grupės buvo išneštos visos mašinos ir lėlės, berniukams pavesta rūpintis žaisline virtuve, o mergaitės mokėsi sakyti „Ne!“.
Valstybės mokymo programos skatina mokytojus ir darželių direktorius prisiimti socialinio inžinieriaus vaidmenį ir „pasipriešinti tradiciniams lyčių vaidmenims ir struktūrai“.
Tai reiškia, kad auklėtojai vengia kreiptis į vaikus pagal lytį, vietoj „mergaitės ir berniukai“ sakoma „draugai“ arba tiesiog vaikai kviečiami vardais. Visa veikla taip pat organizuojama taip, kad vaikai nepasiskirstytų pagal lytį.
Švedų kalbos žodyne nuo 2012-ųjų metų įtrauktas naujas neutralus įvardis „hen“, kuris nei „jis“ („han“), nei „ji“ („hon“). Tai dar vienas žingsnis link lyčių stereotipų mažinimo.
Tyrimai rodo, kad lytiškai neutraliuose darželiuose vaikai nelinksta žaisti tik su savo lyties draugais ir rečiau daro stereotipines išvadas. Tačiau mokslininkai taip pat pastebi, kad vaikai toliau lygiai taip pat pastebi lytį, o tai gali būti nulemta genetikos.
Kartais bandymai darželiuose primena ekspedicijas į neatrastą žemę. Vieną penktadienį Stokholmo pietuose, prie stalo su auklėtojais sėdėjo darželio etatinė lyčių ekspertė Elis Storesund ir aptarinėjo, kaip sekasi siekti lyčių lygybės tikslų. Viena auklėtojų, Melisa Esteka, pasakojo: „Kai piešiame, pastebime, kad mergaitės, kurios piešia labai daug, mergaites piešia su makiažu ir ilgomis blakstienomis. Iš karto aišku, kad tai - mergaitės. Mes klausiame: o berniukai neturi blakstienų? Jos atsako: mes žinome, kad tikrame gyvenime yra kitaip.“ E. Storesund mąsliai palinksėjo galva: „Jos bando suvokti, ką reiškia būti mergaite.“
M. Esteka atrodė nusivylusi. Ji išsikėlė tikslą, kad vaikai nevadintų dalykų „mergaitiškais“ ir „berniukiškais“. Bet pastaruoju metu jos auklėtiniai prisigaudė stereotipų iš reklamų ir filmukų. Kartais atrodo, kad sistemingas ir lėtas darželio darbas eina perniek.
Vieną rytą darželyje „Seafarer’s“ vaikai išlindo iš pūstų sniego kombinezonų, o po juo trimetis Otto vilkėjo suknelę. Jis renkasi sukneles, nes jam patinka, kaip jų sijonas išsiskleidžia, kai jis sukasi ratu. Šiame darželyje niekas to nelaiko keistu elgesiu. Lena Christiansson, Otto mama, patikino, kad iki šiol niekas Otto aplinkoje - nei seneliai, nei auklės, nei kiti trimečiai - nėra jam pasakę, kad berniukai suknelių nenešioja. Ir ji norėtų, kad tai tęstųsi kiek įmanoma ilgiau.
Pasak darželio lyčių specialistės E. Storesund, tokie lūkesčiai tampa vis labiau įprasti. „Dabar tėvai mūsų klausia, ką jūs darote lyčių klausimu?“ - sakė specialistė. Ji darželyje dirba kasdien, kad spręstų įvairias dilemas.
Viena auklėtoja pasakojo apie dvimetę mergaitę, kurią tėvai rengė tamprėmis ir rausvomis suknelėmis. Mergaitė labai stengėsi neišsitepti. Jei kitas vaikas paimdavo jos žaislus, ji apsiverkdavo. „Ji niekam neprieštaravo. Man atrodė, kad tai labai mergaitišką. Atrodė, tarsi ji atsiprašinėtų, kad užima vietą“, - pasakojo auklėtoja Izabell Sandberg. Bet vieną rytą ši mergaitė žaidė, kad ruošiasi į įsivaizduojamą kelionę, užsidėjo kepurę ir aplinkui kruopščiai išsidėliojo krepšius. Kai vienas iš grupės vaikų pabandė nusinešti vieną krepšį, mergaitė iškėlė į priekį delną ir garsiai sušuko „Ne!“. Būtent to kurį laiką vaikai ir mokėsi. I. Sandberg pasakojo, jog atėjus kovo mėnesiui ši mergaitė visiškai nebebijojo triukšmauti ir nustelbė net berniukus.
Ugdymo metodai ir filosofija
Švedijos darželiuose didelis dėmesys skiriamas socializacijai, savarankiškumui ir praktiniams įgūdžiams. Ugdymo planas yra lankstus ir pritaikomas prie vaikų interesų. Pedagogai stebi vaikų veiklą ir koreguoja ugdymo procesą atsižvelgdami į jų susidomėjimą.
Vienas iš svarbiausių reikalavimų Švedijos darželių programoms - jokio tiesioginio mokymo. Vietoj to, pedagogai skatina vaikus pažinti raides, matematiką ir gamtos mokslus per žaidimus ir praktinę veiklą.
Pavyzdžiui, 1-2 metų vaikų grupėje, kurioje paprastai būna 14 vaikų ir dirba trys pedagogai, pagrindinė veiklos ašis yra lėlės, imituojančios kūdikio formas. Vaikai jas migdo specialiose lovelėse, eina su jomis į parduotuvę, į gimnastikos salę ar dar kur nors. Taip kūdikiai, vadovaujami pedagogių, jau pradeda susipažinti su suaugusiųjų pasauliu bei, darydami tai, kas jiems įdomu, ugdo kalbinius įgūdžius. Lėlių pagalba vaikai mokosi netgi pažinti savaitės dienas.
Bendraudamos su mažaisiais, pedagogės užsirašinėja garsus, kuriuos jie taria. Vėliau šie garsų junginiai pakabinami sienoje, kad juos galėtų matytų ir tėvai. Taip sekama, kaip tobulėja kalbėjimo įgūdžiai, bei bandoma suprasti, kas vaikui šiuo metu yra svarbiausia.
„Svarbiausia jų veikla - žaisti. Mūsų darželiuose nėra parengiamosios grupės mokyklai - tokios grupės yra prie pačių mokyklų. Tačiau iš tiesų vaikai visą laiką mokosi. Kalbu ne apie dalykinius įgūdžius. Kita vertus, žaisdami jie mokosi ir jų, pavyzdžiui, matematikos. Tam tikslui mes naudojame įvairius žaislus. Pavyzdžiui, skaičiuojame, kiek pelytė turi kojyčių, akyčių, ausyčių ir pan. Tėvai kartais prašo mūsų, kad daugiau mokytume jų vaikus, tačiau tokiais atvejais mes kviečiame juos puodeliui kavos ir dar kartą gerai išaiškiname, ką mes darome ir ko siekiame“, - ugdymo viziją dėstė viena įstaigos atstovė.
Kiekvienais metais vaikų grupė perkeliama į kitą patalpą, kad pakeistų aplinką ir tobulėtų toliau. Pavyzdžiui, 3-4 metų vaikai turi kambarį, kuriame susėda ant pagalvėlių, padėtų ant grindų, ir kalbasi apie tai, kas jiems įdomu. Su šio amžiaus vaikais dirba keturios pedagogės. Jos užrašinėja vaikų mintis ir vėlgi kabina jas ant sienos tėvams. Vaikai, kiek sugeba, ne tik kalba apie savo kasdienybę, bet ir kuria įvairias istorijas. Istorijos užrašomos ranka - kad vaikai, savo tėvus paprastai matantys rašantį tik kompiuteriu, susipažintų ir su tokiu rašymo būdu.
„Mums svarbiausia, kad vaikai dalyvautų, todėl stebime, kas juos sudomino, ir tuomet plečiame tą veiklą. Pas mus nėra labai daug tradicinių žaislų. Mūsų manymu, jie nėra svarbiausi, kadangi daug žaislų visi vaikai turi namuose. Čia visi esantys žaislai naudojami tam tikram tikslui pasiekti. Pavyzdžiui, turime laivą, kuriuo „plaukiame žvejoti“. Per šį procesą vaikai labai aktyviai bendrauja, nes „žvejojame“ labai įvairius dalykus. Taip pat turime namą, kuriame apsigyventi kviečiame vaikus. Vaikas gali rinktis, kokius žmones ir daiktus jis pasiims į tą namą. Taip vyksta socializacijos procesas. Žodžiu, per žaislus sukuriame visą suaugusiųjų gyvenimo modelį“, - aiškino viena darbuotoja.
Beje, šio amžiaus vaikai jau išmoksta pažinti skaičius - vėlgi žaisdami su skaičių kortelėmis. „Grupėje turime vaiką, kurio mama kinė. Mes jos paprašėme šalia įprastų skaičių užrašyti kiniškus atitikmenis, kad vaikas galėtų palyginti ir atpažinti“, - pasakojo pašnekovė.
Valgymo grafikas taip pat gana lankstus - specialiame valgomajame valgoma nedidelėmis grupelėmis. Vaikai čia neturi savo vietos - kiekvieną kartą prie dviejų stalų gali sėti kur panorėję. 25 proc. maisto - ekologiškas. Yra specialus meniu alergiškiems vaikams, vegetarams, vaikams iš šeimos, besilaikančios tam tikros religijos priesakų maisto atžvilgiu.
Darželio kieme yra auginamos nuosavos bulvės, taigi sezono metu jos visada būna šviežios. „Taip pat mūsų kieme auga nuostabios saulėgrąžos - jos siekia net 2-3 metus“, - gyrėsi moteris.
Dar viena darželio taisyklė - kasdien bet kokiu oru eiti į lauką, nebent tėvai prašytų vaiko nevesti. Taigi didesnę dienos dalį patalpose būna mažiau vaikų, todėl čia nėra darželiams įprasto triukšmo.
Įtraukusis ugdymas ir šeimos vaidmuo
Švedijos darželiuose didelis dėmesys skiriamas įtraukiajam ugdymui. Metodai, naudojami specialiųjų poreikių turintiems vaikams, yra taikomi visai grupei. Pavyzdžiui, garsą slopinančios ausinės, tvarkaraščiai ir sensorinės priemonės naudojamos visiems vaikams, siekiant sukurti įtraukią ir palankią aplinką.
Norint čia patekti, šeima prašymą turi parašyti, kai vaikui sukanka šeši mėnesiai. Prieš vaikui pradedant lankyti darželį, darbuotojai aplanko šeimą, kad geriau ją pažintų. Tris pirmas dienas vaikas darželyje gali būti su tėvais - prireikus, ir ilgiau. Jei darželis nepatinka, per pirmus tris mėnesius šeima gali jį pakeisti.
Švedijoje egzistuoja sistema, pagal kurią 50 proc. ikimokyklinio ugdymo įstaigų yra valstybinės, 50 proc. - privačios, tačiau į visas jas mokestis tas pats - maksimaliai tėvams tenka mokėti 1200 Švedijos kronų, tačiau jeigu žmonių pajamos nedidelės - jis gerokai mažėja.
Su patyčiomis susiduria ir Švedijos mokyklos, tačiau ten daug dėmesio skiriama ne vien stabdyti vykstančias patyčias, bet ir sistemingam prevenciniam darbui, stengiamasi užkirsti kelią pačiai smurto kultūrai kuo anksčiau. Mokyklos atsakingai žiūri į vaikų gerovę ir akylai stebi vaikus, tačiau tam, kad atimti vaiką, reikia labai rimtų priežasčių.
Darželiuose nėra griežtų ugdymosi pasiekimų vertinimų ar gairių, ką vaikai turi mokėti pagal amžių. Vietoj to, pedagogai skatina vaikus pažinti raides, matematiką ir gamtos mokslus per žaidimus ir praktinę veiklą. Daugiau dėmesio skiriama į socializaciją - kad vaikai gebėtų laisvai reikšti savo mintis, stiprinti kalbos supratimą, savarankiškumą ir praktinius įgūdžius.
Būdinga klausymosi pedagogika - ugdymo planas lankstus, daugiau laisvės, improvizacijos, stebimi vaikų interesai ir tai diktuoja, kokia bus savaitės tema. Pavyzdžiui, jeigu vaikai susidomėjo pastebėtu voru lauke, mokytoja koreguoja planą ir šią savaitę rengia vaikams ugdymo veiklas ir temas apie vorus ir vabalus.
Lauko darželiai ir gamtos ugdymas
Lietuvoje dar tik sklando idėjos apie tai, kad reikėtų įkurti (bent vasaros metu!) vaikų darželį lauke. Skandinavų kraštuose lauko darželiai labai populiarūs, net susidaro eilės norinčiųjų į juos patekti. Pavyko rasti keletą lietuvių mamų, kurios gyvena Švedijoje ir savo vaikus leidžia būtent į lauko darželius. Švedijoje lauko darželių yra nemažai.
Mes gyvename mažame pietų Švedijos miestelyje Kågeröde, kuriame yra maždaug 1500 gyventojų, galbūt todėl čia yra tik lauko grupė, o ne darželis. Turiu pasakyti, kad ši grupė visada pilna, ji populiari. Lauko darželis ar lauko grupė (mūsų sūnus lankė lauko grupę įprastame darželyje) - tai iš tiesų yra buvimas lauke visą laiką - lyja ar sninga, šalta ar šilta. Lauko grupės vaikams, tarp kurių buvo ir mano sūnus, buvo duota viena patalpa, kur jie, esant reikalui, galėjo būti.
Vyro Kastyčio darbo paieškos nubloškė mūsų šeimą į pietų Švediją 2008 metais. Auginame du Lietuvoje gimusius vaikus - 9-erių Ąžuolą ir 6-erių Aurėją. Apie darželį pradėjome galvoti iškart, tačiau, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, vaikus išleidome tik po metų. Lauko grupę pasirinkome žinodami savo sūnaus pomėgius ir tai, kad jis yra labai judrus vaikas (nors tikriausiai nėra vaikų, kurie nenorėtų būti lauke). Pirmas įspūdis, atėjus susipažinti su darželiu, šokiravo - visur labai paprasta. Buvo šiek tiek keista, kad lauko grupėje dirbo ir vyras, ne tik moteris. Jis buvo berniukų „didysis mokytojas“, nes jis išmokė vaikus kapoti ir pjauti malkas, kurti laužą, naudotis įrankiais. Vaikai lauko grupėje gyvena laisvai, nes jų namai - gamta. Jie žaidžia lauke, valgo lauke, ruošia patys maistą ant laužo lauke. Jie turi dviratukus, kamuolius ir visokio kitokio lauko inventoriaus, dažnai keliauja po miškus ir parkus. Be to, mokosi skaičiuoti bei pažinti ir rašyti raides. Nėra nustatyta, kokiai lauko temperatūrai esant, vaikai jau turi būti patalpose - auklėtojai mato, kad to reikia, arba vaikų visi drabužiai būna šlapi. Jie stebi vaikus ir pagal jų nuotaiką sprendžia, eiti į vidų ar ne. Švedai įsitikinę, kad vėjas ir lietus nieko blogo nedaro, juk vaikai apsirengę neperšlampančiais ir neperpučiamais drabužiais, apsiavę specialia avalyne. Mes nupirkome geros kokybės lauko drabužius bei avalynę, ir tai pasiteisino. Aišku, vaikai lauke ir išsipurvindavo, ir sušlapdavo, buvo, kad net reikėjo nurengti visus lauko drabužius, kad galėtų įlipti į automobilį, nes tokie jie buvo purvini. Dėl to niekada nepykome, juk negali pykti ant laimingo vaiko. Vaikai ir gaminasi maistą, ir valgo lauke, tik paskutiniais metais prieš mokyklą pietauti vedami į mokyklą, kad susipažintų su mokykla ir jos elgesio taisyklėmis valgykloje. Lauko grupės maistas paprastas, bet geras: verdamos sriubos, košės, kepama ant laužo žuvis, dešrelės, mėsa. Papietavę vaikai lauke miega pietų miegelio. Po kiekvienų pietų net vyresni vaikai atsigula pailsėti ant paprastų turistinių gultų. Daugelis iš jų užmiega ir miega lauke, tada auklėtojai juos užkloja. Maži vaikai migdomi vežimėliuose lauke, tik turiu pasakyti, kad privalomas pietų miegas nutraukiamas darželyje labai anksti. Laukas grūdina. Mano sūnus, būdamas lauko grupėje, sirgo tik kelis kartus, o pradėjęs eiti į mokyklą, vienerius metus nesirgo visai. Moksliškai įrodyta, kad vaikai, būnantys ilgą laiką lauke, yra sveikesni, mažiau serga, gerai susiformuoja jų motorika, nes daug juda (ypač žiemos laiku, kad nesušaltų), daug vaikšto po miškus, mokosi laikyti pusiausvyrą lipdami per akmenis ir šakas. Įrodytas, kad tarp taip gyvenančių vaikų vyksta mažiau konfliktų, nes jie kiekvienas turi dideles erdves. Jau treti metai, kaip mano sūnus lanko mokyklą ir drąsiai galiu teigti, kad jis daug sveikesnis už mūsų dukrytę, kuri lanko įprastą darželio grupę (nors tam tikras buvimas lauke ir čia yra privalomas, nesvarbu, ar lyja, ar sninga). Man, lietuvei, nebuvo sunku perimti švedišką požiūrį į vaiko auginimą lauke, nes pati esu užaugusi daug laisvės vaikams suteikusioje šeimoje. Man iš karto patiko tai, kad čia daugiau nei Lietuvoje atsižvelgiama į vaiko savijautą, į tai, kas jam gerai ar blogai, kas patogu ar ne. Tai labai skyrėsi nuo lietuviško darželio, kurį lankė sūnus, kai vaikų net nevesdavo į lauką arba neleisdavo žaisti su žaislais, kad auklėtojoms nereikėtų tvarkyti. Švedijoje vaikai nuo mažų dienų pratinami būti savarankiški, todėl ir apsirengti turi patys labai anksti, ir žaisliukus padėti į vietas, taip jiems suteikiama galimybė daug ką daryti patiems. Gyvename miestelyje, kuriame 6000 gyventojų, tad lauko darželis čia tik vienas. Tai „normalus“ darželis, kur vaikai po pusryčių iš karto eina į lauką. Kai oras geras, ir pietauja, ir miega lauke.
Į Švediją atvažiavau 1995 metais, atvykau pas savo vaikiną. Sukūrėme šeimą ir auginame du sūnus: 17 metų Simon ir 12 metų Linus. Aišku, šeimoje susidūrėme su šiokiais tokiais kultūriniais skirtumais. Švedai vaikams skiria labai daug dėmesio, jiems duoda daug laisvės spręsti, ką valgysime, kur atostogausime, ką veiksime per išeigines? Apie darželį pradėjome galvoti, vos vaikams gimus. Švedijoje irgi susidariusios eilės patekti į darželius. Svarbiausi argumentai, renkantis darželį, buvo šie: kad darželis būtų arti namų, kad būtų gaminamas ekologiškas maistas, pageidautina - vegetariškas valgiaraštis (vaikai nevalgė nei mėsos, nei žuvies), nuosavas darželio virėjas (o tai būna ne kiekviename darželyje). Vaikai visada būna lauke, nesvarbu, ar lyja, ar sninga. Švedijoje sakoma: „Nėra blogo oro, yra tik bloga apranga“. Aišku, norint vaiką leisti į tokį darželį, būtina aprengti tinkamais drabužiais, guminiais batais, neperšlampamais rūbais nuo lietaus, neperšlampamu kombinezonu, pirštinėmis ir pan. Būtina turėti drabužėlių pakeitimui. Vaikai net per lietų būna lauke, o į vidų eina nebent tuomet, kai griaudėja, labai vėjuota, kai kyla pavojus, kad ant galvos gali užkristi kokia medžio šaka ar stogo gabalas. Mūsų sūnūs darželyje maitinosi vegetariškai. Vaikų valgiaraštį sudarė daug ankštinių daržovių, lęšių, pupelių, žirnių, daržovių, vaisių, grybų. Visas maistas buvo ekologiškas. O po pietų vaikai saldžiai numigdavo tiesiog lauke pastatytoje palėpėje. Mažylių vežimėliai sustatyti lauke po stogu, o vyresni vaikai miega miegmaišiuose. Laukinio gyvenimo rezultatai akivaizdūs - mūsų vaikai serga labai mažai, net pradėjus lankyti mokyklą neturėjome jokių problemų. Vyresnysis ypač užsigrūdinęs, bet tai ir mano nuopelnas, išmokiau jį apsiplauti šaltu dušu, ir pati taip darau. Kiek žinau, lauko darželiai būna gana skirtingi - priklauso ir nuo komunos, ir nuo darželio valdžios, ir nuo auklėtojų. Kiekviena grupė turi savo drabužių džiovinimo spintą, kur auklėtojos sukabina šlapius drabužėlius. Visiems vaikams reikia turėti drabužių pamainą, keletą porų pirštinių, porą kepurių, nes būna, kad mažiukai baloje iškalbia savo kepurę. Taip pat visi turi turėti lietaus drabužius ir guminius batus. Tiesa, valgydavo vaikai dažniausiai lauke. Apie 11 val. patiekiami priešpiečiai - švediškas stalas, ant kurio padėta dažniausiai koks nors šiltas mėsos ar žuvies patiekalas, bulvių, ryžių ar makaronų, keletas rūšių daržovių. Jei grupėje yra vegetarų, tada vegetariškų patiekalų gaminama daugiau, kad ir kiti galėtų paragauti. Ant sienos kabėdavo sąrašas, kam alergiškas koks vaikas, nes alergiškų vaikų dabar nemažai. Auklėtojos prižiūrėdavo, kad vaikas nevalgytų to, kam jis alergiškas. Taip pat auklėtojų pareiga padėti įsidėti, supjaustyti maistą. Geria vaikai dažniausiai pieną, vandenį arba pieną be laktozės. O po priešpiečių vaikai eina miegoti. Miega visada lauke (ir žiemą, ir vasarą) savo vežimėliuose. Žiemą mano dukra, be miegmaišio, dar turėjo vilnonę pagalvytę ir pleduką. Vasarą - tik ploną pleduką. (Čia kalbu apie pačius mažiausius 1-3 metukų vaikučius). Per pietų miegelį viena auklėtoja pasilieka saugoti vaikų, kitos tuo metu ilsisi. Mūsų grupėje yra 16 vaikų, kuriuos prižiūri 3 auklėtojos. 1-2 kartus per savaitę vaikai eina į mišką, nes mūsų miestelyje ir miškas, ir ežeras prie pat darželio. Kiekviena išvyka dažniausiai būna rengiama kokia nors tema: išmoksta pažinti grybus, lapus ar medžius. Man džiugu, kad daug būdami lauke vaikai ir užsigrūdina, ir pažįsta gamtą - pastebiu, kad pavasarį neskina gėlyčių, nori padėti tvarkytis. Tiesiog neįtikėtina, kad dvimetukai gali tiek daug išmokti. Vienintelis minusas, kad ilgai nepavyksta pripratinti prie puoduko, nes lauke mažyliai būna aprengti kombinezonais, todėl segi sauskelnes. Nors lietuvių bendruomenė Švedijoje nėra labai didelė, čia gyvenantys tautiečiai ne tik nepamiršta kalbos, tačiau ir džiaugiasi galėdami savo kultūra dalintis ir su vietos gyventojais.
Lituanistinės mokyklos Švedijoje
Kaip LRT TELEVIZIJOS laidoje „Lietuvos kolumbai“ pasakojo „Saulės“ lituanistinės mokyklos mokytoja Karolina Musteikytė, žmonės pradeda suprasti, kad reikia žinoti savo šaknis ir tėvų kalbą.
Su tuo sutinka ir minėtos mokyklos įkūrėja Aldona Seghal. Pačioje Švedijoje lietuviškų pėdsakų taip pat daug, tačiau juos rasti turistams gali būti sudėtinga. Daugelį jų žino šioje šalyje veikianti ir mūsų tautiečius vienijanti bendruomenė. A. Seghal varto nuotraukas ir sako, kad bene nieko iš senosios švedų emigrantų kartos nebeliko.
Jos namuose Stokholme kaupiamą medžiagą galima drąsiai vadinti Švedijos lietuvių bendruomenės archyvu. Moteris pasakojo, kad vienas iš gražiausių jos gyvenimo prisiminimų buvo skrydis į Lietuvą iš Sankt Peterburgo. Ji iki šiol prisimena, kaip nustebo lėktuve išgirdusi palydoves kalbant lietuviškai, o pažvelgusi per langą išvydo gražius Lietuvos gamtos vaizdus.
Tuomet buvo pradėta kurti ir sekmadieninė lietuvių mokykla. Vaikus čia mokė piešti, rašyti, skaityti ir dainuoti. Per daugiau nei kelis dešimtmečius ši mokykla išsiplėtė ir dabar joje mokosi net 70 Švedijos lietuvių vaikų.
Mokytoja K. Musteikytė pasakojo, kad neretai dabar į šią mokyklą savo vaikus atveda ir mišrios šeimos. „Nors vaikai ateina tik keletui valandų per mėnesį, bet tas įspūdis lieka visam gyvenimui“, - įsitikinusi A.
Įdomu, jog Stokholmo lietuvių „Saulės“ lituanistinė sekmadieninė mokykla, įkurta 1996 m., buvo pirmoji tokio pobūdžio mokymo įstaiga visoje Vakarų Europoje.
Lietuvos ambasada Švedijoje bei Švietimo taryba Švedijos Karalystėje kasmet kviečia visus Švedijoje gyvenančių lietuvių vaikus mokytis gimtosios lietuvių kalbos. Lietuvių kalbos vaikai jau gali mokytis virš 20 Švedijos savivaldybių mokyklų. Ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikai taip pat kviečiami lankyti savaitgalines lituanistines mokyklas: Stokholmo „Saulę“, Geteborgo „Draugystę“ ar Vesteroso mieste įsikūrusią lituanistinę mokyklą, kur turės puikią galimybę pabendrauti su savo bendraamžiais, mokytis lietuvių kalbos aktyviai dalyvaudami įvairiose veiklose ir kartu švęsti Lietuvai svarbias šventes.
Iššūkiai ir ateities kryptys
Nepaisant daugybės privalumų, Švedijos vaikų darželių sistema susiduria su tam tikrais iššūkiais. Vienas iš didžiausių - kvalifikuotų auklėtojų trūkumas. Taip pat pastebimas ugdymo kokybės netolygumas, kurį lemia augantis privačių mokyklų skaičius.
Švedija yra vienintelė šalis, kur privačios mokyklos 100 proc. finansuojamos valstybės lėšomis. Taip pat pastebima, kad mokytojų trūkumas skatina jų atlyginimų augimą, kas pritraukia daugiau jaunų žmonių į šią profesiją.
Švedija nuolat ieško būdų, kaip tobulinti švietimo sistemą. Didelis dėmesys skiriamas patyčių prevencijai, vertybių ugdymui ir mokinių įtraukimui į mokyklos savivaldą.
Visas mokslas Švedijoje, įskaitant ikimokyklinį ugdymą, yra nemokamas. Tėvai moka tik už užklasinę ir priešpamokinę veiklą, o mokestis priklauso nuo šeimos pajamų. Yra nustatytos maksimalios mokėjimo ribos, siekiant užtikrinti, kad švietimas būtų prieinamas visiems.
Su patyčiomis susiduria ir Švedijos mokyklos, tačiau ten daug dėmesio skiriama ne vien stabdyti vykstančias patyčias, bet ir sistemingam prevenciniam darbui, stengiamasi užkirsti kelią pačiai smurto kultūrai kuo anksčiau. Mokyklos atsakingai žiūri į vaikų gerovę ir akylai stebi vaikus, tačiau tam, kad atimti vaiką, reikia labai rimtų priežasčių.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
