Mergelės Marijos Gimimo Iškilmė Šilinė: Istorija ir Tradicijos
Nors paprastai žmonės savo vaikų gimimą švenčia džiaugsmingai ir iškilmingai, tačiau verčiau jie jų gailėtų ir verktų iš liūdesio, prisimindami, kad jų atžalos gimė ne tik be malonės ir proto, bet dar blogiau - užsikrėtę nuodėme ir rūstybės vaikai, taigi pasmerkti vargui ir mirčiai. Tačiau visiškai pagrįstai mes su džiaugsmu ir visuotinėmis iškilmėmis švenčiame Marijos gimimą, nes, nors ji į šį pasaulį atėjo būdama maža amžiumi, bet didi nuopelnais ir dorybe.
Mergelės Marijos gimimo šventė, liaudyje dar vadinama Šiline, Sėmene, Bočine, Atpažia, yra gana išskirtinė krikščioniška šventė. Krikščionys labiau pabrėžia mirties dienos pažymėjimą, o ne gimtadienius, nes mirtis reiškia žengimą į amžinąjį gyvenimą. Išimtis - Jėzaus, Marijos ir šv. Jono Krikštytojo gimtadieniai. Ši šventė, minima rugsėjo 8 d., Lietuvoje pažymima Švč. Mergelės Marijos gimtadienis.
Šiandienė šventė, kaip ir visos senosios Dievo Gimdytojos šventės, atsirado Rytų Bažnyčioje. Pirmuosius amžius siekianti tradicija Marijos tėvų namais įvardina vietą Jeruzalėje, netoli Šventyklos, prie Avių vartų, kur buvo garsiosios Betzatos maudyklės, minimos Jono Evangelijoje. Manoma, kad nuo IV a. čia buvo gerbiama Marijos Gimimo vieta, o apie 422-438 m. ten pastatoma bažnyčia. Lotynų apeigų Bažnyčią Gimimo šventė pasiekė tik VII a. pab. Sirų kilmės popiežius Sergijus per šią šventę įvedė procesiją nuo Adriano bažnyčios iki Švč. M. Marijos Didžiosios Bazilikos. Vakarų Europoje ji išplito X-XII a. Popiežius Inocentas IV (1243 m.) įvedė šventės oktavą su vigilija kaip padėką už kardinolų išlaisvinimą iš Imperatoriaus Fridricho II apgulties.
Mergelės Marijos Gimimo aprašymas mus pasiekia iš apie 120 metus atsiradusio apokrifo „Genesis Mariae“ (Marijos Gimimas). Jame rašoma apie pamaldžią porą: Joakimą bei Oną, kurie buvo nevaisingi. To meto sampratoje, nevaisingumas buvo laikomas Dievo bausme, todėl Joakimas ir Ona nuolat patirdavo patyčias ir pažeminimus. Apokrifas pasakoja, kad vieną dieną, kuomet Ona sielvartavo, jai pasirodė angelas, kuris tarė: „Ona, Ona, Viešpats Dievas išgirdo tavo maldą, štai tu pastosi ir pagimdysi, o tavo palikuonis bus garsus visame pasaulyje.“ Tai išgirdusi Ona pradžiugo: „Šlovė Viešpačiui mano Dievui. Jei aš pagimdysiu, ar berniuką, ar mergaitę, paaukosiu savo vaiką kaip atnašą Viešpačiui savo Dievui.“
Šv. Mergelė Marija savo malone pranoko ne tik kiekvieno šventojo malonę atskirai, bet visų šventųjų ir angelų malonę kartu. Mokytasis Jėzaus draugijos tėvas Pranciškus Pepe savo puikiame veikale apie Jėzaus ir Marijos didybę tvirtina, kad ši nuomonė, teikianti didžią garbę mūsų karalienei, dabar yra visų pripažįstama ir jos laikosi tokie modernieji teologai, kaip Kartagena, Suaresas, Spineli, Rekupito, Guera ir kiti. Kita nuomonė taip pat yra labai tikėtina: Marija gavo malonę, viršijančią visų šventųjų ir angelų kartu, nuo pirmosios savo Nekaltojo prasidėjimo akimirkos. Tai ryžtingai gina tėvas Suaresas, juo seka tėvas Spineli, Rekupito ir Kolumbjeras.
Pirmoji priežastis yra ta, kad Mariją Dievas išrinko būti dieviškojo Žodžio Motina. Taigi, kaip sako pal. Denisas Kartūzas, būdama išrinkta tvarkai, pranokstančiai visus kūrinius, ji teisėtai gavo aukštesnės tvarkos dovanas nuo pat savo gyvenimo pradžios; todėl jos malonės žymiai pranoko visų kitų tvarinių malones. Iš tiesų negalima abejoti, kad tuo pačiu metu, kai pagal dieviškus potvarkius amžinojo Žodžio asmeniui buvo nulemta tapti žmogumi, jam taip pat buvo paskirta ir motina, iš kurios jis turėjo gauti žmogišką prigimtį. Šv. Tomas moko, kad Viešpats kiekvienam duoda malonę priklausomai nuo jam skiriamo orumo.
Šv. Tomas taip pat pažymėjo, kad Marija buvo malonės pilnoji ne dėl pačios malonės - Švč. Mergelė neturėjo jos pačiu aukščiausiu laipsniu. Tai buvo malonė, pakankama tam tikslui, kuris buvo dieviškosios Išminties skirtas Jo žmogystei, būtent: susivienyti su Amžinojo Žodžio asmeniu. Nors Dieviškoji galia gali sukurti kai ką dar didingesnio ir tobulesnio nei pašvenčiamoji Kristaus malonė, ji negalėjo sukurti nieko, kas būtų skirta didingesniam tikslui nei hipostatinė unija su Tėvo vienatiniu Sūnumi. Tas pats Angeliškasis daktaras moko, kad dieviškoji galybė yra tokia didi, jog kad ir kiek ji duotų, visada gali duoti dar daugiau.
Vadinasi, teisingai Dovydas sako, kad Dievo miesto, kuris yra Marija, pamatai turi būti padėti ant kalnų viršūnių: „Jo pamatai šventuosiuose kalnuose.“ (Ps 86, 1.) Iš to turime suprasti, kad Marijos gyvenimo pradžia buvo labiau išaukštinta nei visų šventųjų gyvenimo pabaiga kartu paėmus. „Viešpats myli Siono vartus, - tęsia pranašas, - labiau už visas Jokūbo padangtes.“ Karalius Dovydas paaiškina, kodėl Dievas taip ją myli: nes Jis rengėsi tapti žmogumi jos mergeliškose įsčiose: „Žmogus gimė joje“. Izaijas tą patį išpranašavo sakydamas, kad ateityje Viešpaties namų kalnas, Švč. Mergelės simbolis, turėtų iškilti ant visų kitų kalnų viršūnės, ir visos tautos turi skubėti prie to kalno, norėdamos gauti dieviškų malonių: „Paskutinėmis dienomis Viešpaties namų kalnas stovės tvirtai iškilęs virš kalnų ir bus už kalvas aukštesnis. Visos tautos plūs jo linkui.“ (Iz 2, 2.)
Antrasis argumentas, įrodantis, kad Marija nuo pirmos savo gyvenimo akimirkos buvo šventesnė už visus šventuosius kartu paėmus, yra paremtas didinga pasiuntinybe, kurią ji turėjo nuo pradžios - būti žmonių tarpininke. Tam buvo reikalinga, kad ji turėtų didesnį malonės lobį negu visa žmonija kartu. Labai gerai žinoma, kaip vieningai teologai ir Šventieji Tėvai taiko Marijai šį Tarpininkės titulą, nes savo galingu tarpininkavimu ir „deramais“ nuopelnais ji gavo išganymą visiems, šitaip įgydama pasauliui didį atpirkimo palaiminimą.
Sakau „deramais“ nuopelnais, nes vien Jėzus Kristus yra mūsų Tarpininkas pagal teisingumą - kaip sako scholastikai, dėl savo „vertų“ nuopelnų, kuriuos Jis dėl mūsų išganymo paaukojo amžinajam Tėvui. O Marija yra malonų tarpininkė dėl savo užtarimo ir „deramumo“ nuopelnų: ji paaukojo Dievui savo nuopelnus visų žmonių išganymui, ir Dievas vien iš savo gerumo juos priėmė kartu su Jėzaus Kristaus nuopelnais. Ir Šventoji Bažnyčia trokšta, kad mes tai suprastume - šiuo tikslu ji, pagerbdama Dieviškąją Motiną, taiko jai šiuos Siracido žodžius: „Manyje yra visa kelio ir tiesos malonė; manyje visa gyvenimo ir dorybės viltis.“ (Sir 24, 25.)
„Kelio“, nes per Mariją visos malonės dalinamos tiems, kurie tebėra kelyje į dangų; „tiesos“, nes per Mariją yra duota tiesos šviesa; „gyvenimo“, nes per Mariją mes tikimės pasiekti malonės gyvenimą žemėje ir šlovės gyvenimą danguje; „dorybės“, nes per Mariją įgyjama dorybė, ypač teologinės dorybės, būdingos šventiesiems. „Aš esu gražios meilės, baimės, pažinimo ir šventosios vilties motina.“ (Ten pat, 24.) Marija savo tarpininkavimu įgyja savo tarnams dieviškosios meilės, šventos baimės, dangiškos šviesos ir švento pasitikėjimo dovanų.
Iš to šv. Bernardas daro išvadą, kad Bažnyčia moko, jog Marija yra visapusiška mūsų išganymo tarpininkė. Jis rašo: „Garbink Malonės radėją, Išganymo tarpininkę ir Amžių atstatytoją.“ Todėl, kaip tvirtina Jeruzalės patriarchas šv. Sofronijus, arkangelas Gabrielius pavadino ją malonės pilnąja: „Sveika, malonės pilnoji.“ Jei kitiems buvo duota ribota malonė, Marijai buvo duota visa malonės pilnatvė.
Taigi, kadangi mūsų dangiškajam kūdikiui buvo skirta tapti Pasaulio Tarpininke ir Atpirkėjo Motina, nuo pirmos savo gyvenimo akimirkos jis gavo didesnę malonę negu visų šventųjų malonė kartu paėmus. Tad koks nuostabus reginys dangui ir žemei turėjo būti graži šio laimingo, nors dar ir tebesančio motinos įsčiose, vaiko siela! Ji buvo pats mylimiausias kūrinys Dievo akyse, nes jau buvo pilna malonės bei nuopelnų ir galėjo sakyti: „Kai buvau mažas vaikas, patikau Aukščiausiajam.“ (Offic. B. V. Resp. 2.) Kartu ji buvo būtybė, mylinti Dievą labiau nei visos kitos, iki šiol gimusios pasaulyje.
Ir jeigu Marija būtų gimusi iškart po savo Nekaltojo Prasidėjimo, ji būtų atėjusi į pasaulį turtingesnė nuopelnų ir daug šventesnė, nei visi šventieji kartu paėmus. Tai nėra kieno nors asmeninė nuomonė, sako tėvas Kolombjeras, o viso pasaulio nuomonė, kad šventasis kūdikis, gavęs pašvenčiamąją malonę šv. Onos įsčiose, tuo pačiu metu gavo malonę tobulai naudotis protu ir buvo dieviškai apšviestas tiek, kiek leido ją praturtinusi malonė. Tad nuo pirmos savo egzistencijos minutės Marija, būdama dėkinga Dievui, ėmė daryti viską ką galėjo, ištikimai naudodama visą tą didžiulį malonės turtą, kurį buvo gavusi, ir uoliai stengdamasi patenkinti ir mylėti dieviškąjį gerumą.
Nuo tos akimirkos ji mylėjo Jį visomis jėgomis ir nenustojo Jo mylėti visus tuos devynis mėnesius, kuriuos ji praleido prieš savo gimimą, kiekvieną akimirką vienydamasi su Dievu karštais meilės aktais. Ji buvo laisva nuo gimtosios nuodėmės ir todėl laisva nuo bet kokio žemiško prisirišimo, nuo bet kokio netvarkingo polinkio, nuo bet kokio išsiblaškymo, nuo bet kokio pojūčių priešinimosi, kuris būtų galėjęs jai sutrukdyti nuolat augti dieviškoje meilėje. Visi jos pojūčiai išvien su palaimintąja jos dvasia linko prie Dievo.
Dėl šios priežasties ji vadino save klevalapiu platanu, pasodintu prie vandenų: „Kaip klevas prie vandens pakelėje.“ (Sir 24, 19.) Ji tikrai buvo tas kilnus Dievo medis, visada augantis prie dieviškosios malonės versmės. Ji taip pat save vadino vynmedžiu: „Kaip vynmedis aš kroviau žiedus su skaniu kvapu“ (Ten pat, 23) - ne tik todėl, kad buvo nuolanki pasaulio akyse, bet ir todėl, kad kaip vynmedis niekada nesiliovė augti. „Vynmedis niekada nesustoja augti“, - byloja sena patarlė. Lygiai taip pat Švenčiausioji Mergelė visada augo tobulume.
Mokytų teologų teigimu, kokį nors dorą įprotį turinčios sielos veiksmai - su sąlyga, kad ji ištikimai bendradarbiauja su iš Dievo gautomis veikiančiomis malonėmis - visada intensyvumu prilygsta tai jos turimai dorybei; todėl kiekvieną kartą ji įgyja naują, dvigubą nuopelną, lygų visų anksčiau įgytų nuopelnų sumai. Šio pagausėjimo galimybė, teigia jie, buvo suteikta angelams per jų išbandymą. Jeigu ji buvo duota angelams, kas paneigs, kad ji taip pat buvo suteikta Dieviškajai Motinai, kai ji gyveno šioje žemėje - ypač mūsų aptariamu laiku, kuomet ji, būdama dar motinos įsčiose, ištikimiau bendradarbiavo su malone negu angelai? Tad Marija visą tą laiką, kiekvieną sekundę dvigubino tą didžią malonę, kurią turėjo nuo pirmos akimirkos. Atitinkamai ji, iš visų jėgų bendradarbiaudama su ta malone ir tobulai atlikdama kiekvieną valios veiksmą, kas sekundę dvigubino ir savo nuopelnus.
Todėl džiūgaukime kartu su mūsų kūdikiu, kuris gimė toks šventas, toks brangus Dievui ir toks pilnas malonės; džiūgaukime ne tik dėl jo, bet ir dėl savęs, nes jis atėjo į pasaulį pilnas malonės ne tik savo šlovei, bet ir mūsų gerovei. Šv. Tomas sako, kad švenčiausioji Mergelė buvo pilna malonės trejopai: pirma, ji buvo pilna malonės siela, tad nuo pat pradžių jos šventa siela priklausė vien Dievui. Antra, ji buvo pilna malonės kūnu, todėl nusipelnė duoti amžinajam Žodžiui savo tyrą kūną. Trečia, ji buvo pilna malonės visų labui, kad visi žmonės galėtų juo dalytis.
Kai kurie šventieji, priduria Angeliškasis Daktaras, turi tiek daug malonės, kad jos užtenka ne tik jiems patiems, bet ir kitų išgelbėjimui, nors ir ne visų. Tik Jėzui Kristui ir Marijai buvo duota tokia didi malonė, kad jos užteko išgelbėti visus žmones. „Jeigu kas nors turėtų tiek malonės, kad jos pakaktų visiems išgelbėti, ji būtų pati didžiausia; būtent tokią turėjo Jėzus Kristus ir Švenčiausioji Mergelė“, - rašo šv. Tomas.
Šv. Tomas Vilanovietis sako: „Pilna malonės, iš kurios pilnatvės visi gauname.“ Šv. Anzelmas netgi teigia, kad „nėra nė vieno, kuris neturėtų dalies Marijos malonėje“.
Lietuva dažnai vadinama Marijos žeme. Taip tikintieji parodo meilę, pagarbą ir pasitikėjimą Dievo Motina. Šilinė, kaip Mergelės Marijos Gimimo iškilmė, yra ypatingai svarbi Lietuvoje.
Šilinės, kaip ir kitos šventės, buvo suprantamos kaip tam tikrų ūkio darbų pradžios arba pabaigos atskaitos taškas. Pavyzdžiui, suvalkiečiai geriausiu laiku rugiams sėti manė esant tris dienas prieš ir tris dienas po Šilinių. Šiaurės Lietuvoje, kur buvo auginama daug linų, Marijos gimimo šventė laikyta linarūtės pradžia. Tverečiuje per Šilines, kaip ir per Jurgines, buvo šventinami gyvuliai, piemenukams nereikdavo ganyti. Buvęs ir paprotys šiai šventei pjauti avinėlį ir jo mėsos nunešti bažnyčios tarnams - varpininkui, špitolininkui bei padalinti elgetoms.
Šiluvoje vykę atlaidai visada sutraukdavo daug žmonių, išskyrus tuos atvejus, kai valdžia uždrausdavo religines apeigas. Pavyzdžiui, Carinės Rusijos valdininkai 1866 m. uždraudė bažnytines procesijas, ir draudimas truko iki 1905 m. Sovietų režimas taip pat varžė Bažnyčios ir tikinčiųjų veiklą, tačiau atlaidai liko viena iš nedaugelio liaudies religingumo išraiškos formų. Valdžia stengėsi sustabdyti ar bent sumažinti žmonių vykimą į atlaidus „demaskuodama“ vietos šventumą, rengdama alternatyvius pasaulietinius renginius, drausdama naudoti valstybinį transportą žmonėms į atlaidus vežti, dėl įvairių priežasčių blokuodama kelius ir pan., tačiau žmonės į Šiluvos atlaidus vyko iš visos Lietuvos.
Nepriklausomybės metais Švč. M. Marijos Gimimo atlaidų aštuondienis kasmet prasidėdavo rugsėjo 8-ąją. Nuo 2011 metų Šilinės pradedamos švęsti rugsėjo 7-ąją ir baigiamos kaip įprasta - rugsėjo 15-ąją. Pirmoji Šilinių diena nuo šiol visuomet skiriama popiežiui šv. Jonui Pauliui II.
Kasmet artėjant atlaidams skelbiama išsami dienų programa, kviečiant į atlaidus atvykti įvairių tarnysčių, profesijų, amžiaus tikinčiuosius. Švenčiamos LR kariuomenės, policijos, medikų, katalikiškų bendruomenių, kunigų ir vienuolių, šeimų ir jaunimo dienos. Jose meldžiamasi aktualiomis intencijomis. Atlaiduose kasmet apsilanko 50-75 tūkst. tikinčiųjų. Didžiųjų iškilmių dienomis jie tarsi jūra užlieja erdvią sakraliąją aikštę ir jos prieigas. Šv. Mišias aukoja Lietuvos vyskupai, gausiai atvykstantys kunigai iš įvairių Lietuvos vyskupijų. Pamaldose gieda jungtiniai chorai. Atlaidų dienomis kasdien dešimtys kunigų teikia piligrimams sielovadinius patarnavimus. Atlaidų tvarką ir rimtį palaikyti padeda jaunieji savanoriai. Atlaiduose rengiamos katechezės, konferencijos, kultūrinė programa.
Mergelės Marijos gimimas yra tarsi Aušra, skelbianti jog nuodėmės naktis baigiasi ir ateina Išganymo rytas: „Ji yra ryto žvaigždė, nes skelbia didžios dienos atėjimą. Jai pasirodžius, Atpirkimas prisiartino. Ryto žvaigžde, visokios šviesos žvaigžde, tu švieti prieš patekant saulei, nes tavo gimimas ėjo pirma gimimo Jėzaus Kristaus, tavo palaiminto Sūnaus, kuris yra dienos šviesa.“ (Šv. Raimundas Jordanas).
Kalėdų tradicijų paaiškinimas | Kalėdų ištakos | TYRINĖJIMO REŽIMAS
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
