Šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė: Mažojo Kelio Globėja
Šventoji Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresė, dar žinoma kaip Teresė iš Lizjė, Karmelio Gėlė ar tiesiog Teresėlė, yra viena iš mylimiausių ir žinomiausių šventųjų, Bažnyčios mokytoja. Ji yra Prancūzijos ir pasaulio misijų globėja, gerbiama įvairių krikščioniškųjų konfesijų išpažinėjų ir net nekrikščionių.
Teresė Marten gimė 1873 m. sausio 2 d. Prancūzijoje, Alansono mieste, giliai tikinčių Luiso Marteno ir Zelijos Geren šeimoje. Jos tėvai, dėl savo tikėjimo ir gyvenimo liudijimo, vėliau buvo paskelbti Dievo tarnais. Teresė buvo jauniausia iš penkių seserų. Darnioje ir mylinčioje šeimoje ji patyrė tikrą tėvišką ir motinišką meilę, kuri persmelkė jos santykius su Dievu.
Laimingasis Teresėlės vaikystės laikotarpis baigėsi 1877 m. rugpjūčio 28 d., mirus jos mamai. Po motinos mirties tėvas su dukromis persikėlė į Lizjė. Netekusi mamos, Teresė iš guvios ir džiaugsmingos mergaitės tapo itin jautria ir drovia, ją ėmė kankinti skrupulai. Dėl didelių emocinių žaizdų Teresėlė susirgo, tačiau 1883 m. Sekminių dieną, regis, antgamtiškai išgijusi Mergelės Marijos užtarimu, pakilo iš ligos patalo.
Šis laikotarpis buvo labai svarbus Teresės dvasiniam brendimui. 1884 m. gegužės 8 d. ji priėmė Pirmąją Komuniją, išgyvendama tai kaip be galo artimą susitikimą su Jėzumi. Tais pačiais metais, birželio 14 d., Teresėlė sąmoningai priėmė Sutvirtinimo sakramentą.
Keturiolikmetę Teresę perkeičia staigi ir visą ją apimanti Kalėdų malonė. Šį įvykį ji apibūdina kaip „darbą, kurio neįveikiau per dešimt metų, Jėzus padarė per vieną akimirką, pasikliaudamas mano gera valia, kurios man niekada netrūko“. Ji pajuto sielos tvirtumą, atsikratė vaikystės ydų ir trūkumų. Teresė subrendo ir pradėjo bėgti per gyvenimą „milžino žingsniais“, nes Jėzus jos vidinę tamsą pavertė šviesos srautu. „Patyriau tvirtąjį ir galingąjį Dievą“, - rašė ji.
Veikiai po savo atsivertimo Teresė pradėjo siekti stojimo į Karmelį. 1887 m. lapkričio 20 d. ji kreipėsi dėl priėmimo, o 1888 m. balandžio 9 d. įstojo į Lizjė Karmelį. 1890 m. rugsėjo 8-ąją, per Švč. M. Marijos Gimimo šventę, ji davė pirmuosius vienuolinius įžadus.
Teresė įstojo į Karmelį neturėdama iliuzijų ir ne dėl to, kad norėtų būti su savo vyresnėmis seserimis, kurios jau buvo ten. Jos troškimas buvo aukotis dėl sielų, melstis už žmones, ypač už kunigus. Ji pati troško tapti šventa. Įkvėpimo savo paieškoms ji sėmėsi iš Evangelijos, kas tuo metu buvo drąsus žingsnis, mat įprasta buvo remtis komentarų ar šventųjų gyvenimų aprašymais.
Ji matė didžiulę prarają tarp savęs ir šventųjų, tačiau Šventojo Rašto eilutė „Jei kas yra mažasis, teateinie pas mane!“ (Pat 9, 4) atpažino save. Izaijo knygoje (Iz 66, 12-13) ji atrado atsakymą, ką Dievas darys su tuo mažuoju: „Kaip mažyliai būsite nešiojami ant jos rankų, sūpuojami ant jos kelių. Kaip motina guodžia savo sūnų, taip aš paguosiu jus“. Pasitikėjimo kelio „įkūnijimas“ - Teresės sukurtas Pasiaukojimo Gailestingajai Meilei aktas, kurį ji atliko 1895 m. birželio 9 d. Šiuo aktu ji prašė patį Dievą būti jos šventumu, atsisakydama savo nuopelnų ir maldaudama Dievą ją „sunaikinti“ kaip deginamąją auką Gailestingajai Dievo Meilei.
Teresę kankino nenumaldomi troškimai būti apaštale, kankine, kovotoja, kunigu, skelbti Evangeliją visuose penkiuose žemynuose. Tai nebuvo įmanoma, tačiau ji atsakymą rado Pauliaus laiške korintiečiams (1 Kor 13 sk.). Ji rašė: „Meilė, gailestingumas bus mano pašaukimas. Supratau, kad jei bažnyčia yra kūnas, sudėtas iš atskirų narių, tai negali stigti Jai ir paties būtiniausio bei prakilniausio. Suvokiau, kad Bažnyčia turi širdį, o toji Širdis liepsnoja meile. Supratau, kad vien Meilė žadina Bažnyčios narius veiklai. Ir jeigu Meilė užgestų, apaštalai neskelbtų Evangelijos, kankiniai atsisakytų lieti kraują <…> Aš supratau, kad meilė aprėpia visus pašaukimus, kad meilė yra viskas, kad ji gyva visais laikais ir visur. Vienu žodžiu, meilė amžina.“
1896 m. balandžio 3 d., naktį iš Didžiojo ketvirtadienio į Didįjį penktadienį, Teresėlę ištiko kraujoplūdis - pirmasis mirtinos ligos, džiovos, ženklas. Ji sutiko jį tikėjimu, žinodama, kad artėja susitikimas su Mylimuoju Sužadėtiniu Kristumi. Prieš ligai įsismarkaujant, ji baigė rašyti savo prisiminimų rankraščio pirmąją dalį, o kitas dalis parašė jau sunkiai sirgdama. Teresės ligos laikotarpis buvo sunkus ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai - ją labiausiai kankino vidinė tamsa. Ji darėsi panaši į Kristų ne tik kentėjimais, bet ir dalijosi Jo apleistumu, jos agonija rugsėjo 30 d. buvo panaši į Jėzaus agoniją Getsemanėje.
Švč. Veido Teresės mirtis negalėjo sukelti vien ašarų ir skausmo - ji tapo džiaugsmo švente. Po jos mirties seserims karmelitėms išleidus jos rankraščius, prasidėjo Teresės žadėtasis „rožių lietus“ - malonės, kurias daugybė žmonių gavo jos užtarimu.
Teresė buvo paskelbta šventąja 1925 m. gegužės 17 d. popiežiaus Pijaus XI. Jis ją drauge su šv. Pranciškumi Ksaveru 1927 m. gruodžio 14 d. paskelbė ir visų misijų globėja. 1997 m. spalio 19 d. popiežius Jonas Paulius II paskelbė ją Bažnyčios mokytoja, pripažindamas jos su tobulu paprastumu atskleistą evangelinę išmintį.
| Data | Įvykis |
|---|---|
| 1873 m. sausio 2 d. | Gimė Alansone, Prancūzijoje |
| 1888 m. | Įstojo į basųjų karmelitų vienuolyną Lizjė |
| 1890 m. | Tapo naujokių mokytojos padėjėja |
| 1898 m. | Išleista autobiografinė knyga „Vienos sielos istorija“ |
| 1925 m. gegužės 17 d. | Paskelbta šventąja |
| 1927 m. gruodžio 14 d. | Paskelbta visų misijų globėja |
| 1997 m. spalio 19 d. | Paskelbta Bažnyčios mokytoja |
Ieškant mažos gėlytės: visa šventosios Teresės iš Lizjė gyvenimo istorija
Šv. Teresės dvasingumas, žinomas kaip „Mažasis Kelias“, yra drąsus ir tvirtas pasitikėjimas vaiko Dievo gerumu, iš kurio kyla krikščioniškoji artimo meilė, apimanti ir didžiausius nusidėjėlius. Šiandien jos mokymas ir pavyzdys įkvepia daugybę tikinčiųjų visame pasaulyje.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
